„Kalbėti apie kažkokį „baubą“ seksualinių nusikaltimų yra tiesiog nesolidu Seimo nariui, man atrodo, ir rodo paprasčiausiai arba visišką nepasirengimą teikiant tokį projektą ir atmestinį darbą, arba, kitas variantas, priešrinkiminius reikalus“, – teigė advokatas Petras Ragauskas.

Esą pagal baudžiamąjį kodeksą savanoriški lytiniai santykiai tarp giminaičių – ne nusikaltimas.

„Aš, tiesą sakant, nesugalvoju pagrindo, kodėl visuomenė turėtų norėti kištis į žmonių privatų gyvenimą“, – pridėjo P. Ragauskas.

Tačiau R. Šalaševičiūtė tikina, kad šis naujas įstatymas galėtų apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo šeimoje, mat, anot politikės, dažnai vaikus seksualiai išnaudoja jų artimieji. Visgi, seksualinis nepilnamečių išnaudojimas yra baudžiamas ir dabar.

„Kai kaltininkas yra tėvas, motina, globėjas arba kitas asmuo, turintis įgaliojimų to vaiko atžvilgiu, tai už šitą nusikaltimą dabar yra numatyta iki šešių metų laisvės atėmimo. Ką siūlo projekto iniciatoriai – iki trejų metų“, – kalbėjo advokatas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vaiko teisių gynėjai tikina pastebėję, kad nors smurto prieš vaikus skaičiai auga, pati problema Lietuvoje nyksta.

„Tikrai nebūtinai reiškia, kad to smurto yra daugiau, tai tiesiog reiškia, kad jis yra geriau atpažįstamas“, – sakė vaiko teisių gynėja Ugnė Klingerė.

Tad papildomas įstatymas esą nebūtinai vaikus apsaugotų geriau. Anot U. Klingerės, viskas priklauso ne nuo to, ar yra pakankamai straipsnių baudžiamajam kodekse, bet labiau nuo to, kaip suveikia visos tarnybos, institucijos, kaip pavyksta surinkti duomenis.

Tačiau Seimo narė įsitikinusi, kad Lietuva atsilieka nuo pasaulio. Esą Jungtinė Karalystė, dalis Europos Sąjungos ir beveik visos Jungtinės Amerikos Valstijos kraujomaišą kriminalizavo jau seniai. O Lietuvoje esą nėra net ir genetinių tyrimų, kurie padėtų nustatyti kraujomaišą. Tiesa, Vilniaus Santaros klinikose veikia Medicininės genetikos centras, jo vadovas tikina, kad esant kriminaliniam įvykiui, ištirti giminystės ryšį būtų įmanoma.

Aš, tiesą sakant, nesugalvoju pagrindo, kodėl visuomenė turėtų norėti kištis į žmonių privatų gyvenimą.

„Pavyzdžiui, atliekant tyrimus, nustatant, koks yra giminystės ryšys, jeigu gimė vaikas, kuriam gali būti, kaip minėjau, genetinė patologija. Taip pat galima daryti tyrimus tam vaikučiui ir abiem biologiniams tėvams“, – tvirtino Medicininės genetikos centro vadovas Algirdas Utkus.

Tačiau retai kada tokių tyrimų prireikia. Pasak A. Utkaus, Lietuvoje tai nėra problema, nes tokia partnerystė čia nėra populiari.

Baudžiamoji atsakomybė už kraujomaišą netaikoma devyniose Europos Sąjungos šalyse: Latvijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje ir Lietuvoje.

Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos siūlo, kad griežtesnės bausmės galiotų ne tik už tarptautinių sankcijų, bet ir valstybės nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimus. Vyriausybė įstatymų pakeitimus svarstys trečiadienį, po to jie bus teikiami Seimui.

„Įvertinus sankcijų apėjimo atvejus ir kad griežtesnės poveikio priemonės galėtų sumažinti tokių atvejų skaičių, tikslinga tarptautinių sankcijų įstatyme nustatyti efektyvų baudų skyrimo mechanizmą juridiniams asmenims už šio įstatymo ir tarptautinių sankcijų pažeidimus, užtikrinantį, kad baudos būtų ne tik atgrasančios, tačiau taip pat veiksmingos ir proporcingos padarytam pažeidimui“, – rašoma projekto aiškinamajame rašte.

Tarptautinių sankcijų įstatymo pakeitimo projekte siūloma numatyti konkrečias baudas už pažeidimus.

Tikslinga tarptautinių sankcijų įstatyme nustatyti efektyvų baudų skyrimo mechanizmą juridiniams asmenims už šio įstatymo ir tarptautinių sankcijų pažeidimus.

 

Bauda įmonėms turėtų būti ne mažesnė nei 10 tūkst. eurų ir galėtų siekti 50–100 proc. prekių vertės. Bendrovei per metus pakartotinai pažeidus sankcijas, o prekių vertei viršijus 100 tūkst. eurų, siūloma skirti iki 5 proc. metinių pajamų baudą, bet ne mažesnę nei prekių vertė ir ne mažesnę kaip 20 tūkst. eurų.

Jei sankcijų pažeidimo dalykas nėra prekės, paslaugos arba lėšos, siūloma skirti 20–50 tūkst. eurų baudą. Prekės taip pat galėtų būti konfiskuotos.

Taip pat siūloma Baudžiamajame ir Administracinių nusižengimų kodeksuose numatyti atsakomybę ir už ribojamųjų priemonių, nustatytų reaguojant į Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, pažeidimus.

Šiuo metu Baudžiamasis kodeksas už tarptautinių sankcijų pažeidimus numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų, arba baudą nuo 200 iki 6 tūkst. eurų.

Tarp siūlomų ribojamųjų priemonių yra stabdyti Rusijos ir Baltarusijos prašymų išduoti vizas ar leidimą laikinai gyventi Lietuvoje svarstymą, apriboti jų patekimą į šalį ir kt.

Tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“ su partneriais anksčiau paskelbė, kad tiek vilkikais, tiek traukiniais per Lietuvą gabenamas karbamidas, kurio gamintojui „Grodno Azot“ taikomos ES sankcijos, tačiau trąšoms jos netaikomos, o sankcijų apėjimo schemoje dalyvauja kitos Baltarusijos bei Lietuvos įmonės.

Klaipėdos prokuratūra ir muitinė sausio 13 dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimos karbamido trąšų kontrabandos. Teigiama, kad ji sustabdyta.

Tai numatančias Baudžiamojo kodekso pataisas parengė Vidaus reikalų ministerija (VRM), joms trečiadienį pritarė Vyriausybė.

Jomis siūloma keisti dabar galiojantį straipsnį dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise. Pagal projektą, baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma, jeigu prieš asmenį „buvo naudojama psichinė prievarta arba jis buvo papirktas, arba apgaulės būdu jam buvo trukdoma realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume“.

VRM teigimu, šiuo metu susiklostė praktika teismuose, kad pats rinkėjų papirkimas savaime dar nereiškia nusikalstamos veikos padarymo. Teismuose tenka įrodinėti, kad kaltininkas, papirkdamas rinkėją, paveikė jo valią, todėl šis balsavo kitaip, negu norėjo.

„Siūlomų pataisų projekte nelieka trukdymo sąlygos, o tai reiškia, kad nebereikės įrodyti, jog padaryta įtaka rinkėjui paveikė jo valią. Atsakomybė asmeniui bus taikoma bei nusikaltimas bus laikomas baigtu, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkui pavyko sukliudyti asmeniui įgyvendinti jo valią, ar ne“, – rašoma projekto aiškinamajame rašte.

Bausmių už rinkėjų papirkimą nesiūloma keisti. Už tai numatyti viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

Kartais žmogui atrodo, kad atleidęs jis tarsi pritars įvykusiam blogiui, tačiau iš tikrųjų yra priešingai, sako dominikonų vienuolis Bernardas Verbickas. „Būtent mėginimas iš visų jėgų atleisti ir yra neleidimas augti blogiui. Tačiau mums patogu susikoncentruoti į įvykusį blogį – taip mes atitraukiame dėmesį nuo savęs, nes tai beveik visada susiję su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmais, kurie provokuoja, pavyzdžiui, keršto troškimą“, – mano jis.

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojo Vytauto Toleikio teigimu, jei žmogus atgailauja, jis turi teisę į atgailą, tada – ir į atleidimą. Tik, pabrėžia jis, yra labai svarbi sąlyga – pripažinti savo kaltę: „Tačiau visuomenė gal net per daug ištroškusi keršto – kai kas nors įvyksta, visada būtinai reikia ką nors nubausti. Jei niekas nubaustas, visuomenė labai nerimsta. Mano galva, toks švaistymasis įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais ne visada pagrįstas.“

– Bernardai, kaip atleidimą aiškinate sau ir tikintiesiems?

B. Verbickas: Šis klausimas visada iš žmogaus reikalauja tiek psichologinės, tiek dvasinės brandos. Pirmiausia nereikia sutapatinti kito žmogaus su jo atliekamu veiksmu. Jei kitas žmogus man sukėlė kažkokių blogų jausmų, tai dar nereiškia, kad jis yra toks. Reikia gebėti atsitraukti nuo įvykusio skausmo, įvykusio fakto ir priimti kitą žmogų kaip klystantį. Kitas dalykas – reikia sugebėti atskirti kančią ir blogį. Kiti žmonės gali padaryti kažką, kas išprovokuoja skausmą, kančią, bet blogis visada yra asmeniškas. Jis kyla žmogaus sieloje, nori sukelti pyktį, keršto troškimą, liūdesį, nerimą, baimes. Todėl blogiui aš turiu priešintis. Kančią galiu priimti kaip skausmą, mėginti ją išgyventi, su ja susitaikyti, bet neleisti, kad ji pagimdytų dar ir blogį. Už tuos naujai dėl blogio gimusius dalykus jau esu atsakingas aš pats.

– Ką noras nusikaltusius žmones bausti, nenoras atleisti sako apie mūsų visuomenę, mūsų tarpusavio santykius?

B. Verbickas: Kartais žmogui atrodo, kad, jei atleis, jis tarsi pritars įvykusiam blogiui. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai priešingai, nes būtent mėginimas iš visų jėgų atleisti ir yra kelio plisti blogiui užkirtimas, neleidimas jam augti. Tačiau mums patogu susikoncentruoti į įvykusį blogį, nes mes atitraukiame dėmesį nuo savęs ir tai beveik visada susiję su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmais, kurie provokuoja, pavyzdžiui, keršto troškimą. Be to, ir pati žiniasklaida, bulvarinė spauda kartais eskaluoja kriminalinius įvykius, nelaimes. O visa tai lemia tam tikras psichologines pasekmes, tai yra formuoja visuomenei aukos pojūtį – aš esu auka, aš esu nesaugus, aplink mane pilna blogų žmonių, kitas žmogus man pavojingas. Galiausiai tai sukuria ir baimę, ir nesaugumo jausmą.

– Kaip manote, ar atgaila, padarius nusikaltimą, turėtų būti vieša?

V. Toleikis: Tai labai priklauso ir nuo kultūrinės tradicijos. Kai kuriose religinėse bendruomenėse gyvenimas pakankamai viešas. Savo laiku net krikščionybėje buvo viešos atgailos ir vieši nuodėmių išpažinimai. Tačiau visuomenė gal net per daug ištroškusi keršto – kai kas nors įvyksta, visada būtinai reikia ką nors nubausti. Jei niekas nubaustas, niekas neatleistas iš darbo, visuomenė labai nerimsta. Mano galva, toks švaistymasis įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais ne visada pagrįstas.

Kodėl žmogus sodinamas į kalėjimą? Tam, kad suprastų savo kaltę ir būtų izoliuotas, nes jis gali būti visuomenei pavojingas. Į šiuos dalykus reikėtų žiūrėti plačiau. Kalėjimas ne visada ištaiso. Jis apsaugo visuomenę nuo tam tikrų žmonių, kurie nesugeba valdyti savo emocijų, neturi vertybių arba kurių vertybės tiesiog šėtoniškos. Taigi, mano galva, visuomenei trūksta platesnio, gilesnio požiūrio.

Kalbant apie atleidimą, yra dar vienas labai svarbus komponentas. Kai žmogus negyvas, jo atleidimo nebepaprašysi. Bet žuvusio žmogaus artimieji pasakė – tegul [Jonas Radzevičius] augina vaikus. Kas iš to, jei jis bus izoliuotas, aštuonerius metus sėdės kalėjime? Juk liks penki vaikai, liks žmona, ir vėl neaišku, kas bus. Kaip į tuos vaikus reaguos kiti? Galbūt rodys pirštais, sakys – tavo tėvas kalėjime sėdi... Taip galime dar kokius penkis nelaimingus gyvenimus sukurti. Bet mes esame krikščioniškas kraštas. Jei žmogus atgailauja, jis turi teisę į atgailą, tada – ir į atleidimą. Tik yra labai svarbi sąlyga – pripažinti savo kaltę.

– Kodėl taip dažnai reikalaujama, kad bausmė būtų būtent kalėjimas?

B. Verbickas: Normalu, kad, patyrus neteisybę, kyla pasipriešinimas, bet labai svarbu atskirti teisę nubausti nuo keršto troškimo. Viena vertus, mes turime teisę į teisingumą: žala turi būti kiek įmanoma atlyginta, bausmė paskirta protinga, racionali. Bet visada reikia žinoti, kad žmogui kyla liguistas keršto potraukis. O kerštas yra reakcija, kuri provokuoja ir kuria blogį, – įsuka į tą blogio ratą ir neleidžia iš jo išeiti. Todėl man labai patiko šios laidos klausytojai, kurie pastebėjo atgailos reikšmę. Antra, būtina galvoti ne vien apie bausmę, bet ir kaip protingai, racionaliai sugrąžinti nusikaltusį žmogų į visuomenę. Krikščioniškoji tradicija sako, kad blogis mums sukelia skausmą, bet kelias iš to blogio yra būtent atgaila iš nusikaltusiojo pusės ir atleidimas iš nukentėjusiojo pusės. Tai leidžia judėti pirmyn, leidžia augti.

– Radijo klausytoja sako, kad cinikams melagiams ir žudikams niekada negalima atleisti, nes tai – ne kerštas, o atpildas už nusikaltimus, nuo kurių mėginama išsisukti meluojant arba grasinant nukentėjusiesiems. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad kurie žmonės atleidimo neverti?

V. Toleikis: Dar iš judaizmo ateina sena tradicija, kad, jei nori atleidimo, turi jo prašyti – neužtenka tik gailėtis. Šis reikalas yra abipusis. Sakykim, mūsų litvakai turėjo seną tradiciją: jei žmogus būdavo padaręs kažkokią skriaudą, per pagrindinę atgailavimo dieną reikėjo pripažinti kaltes. Bet jei apie tai žinodavo visa bendruomenė, reikėdavo atsiprašyti. Jei kitas neatleisdavo, reikėjo siųsti tris draugus, kad atleidimo prašytų jie. Jei vis tiek neatleisdavo, reikėdavo siųsti antrą kartą. O jei neatleisdavo ir trečią kartą, kaltė atitekdavo tam, kuris net tiek kartų prašomas nedavė atleidimo. Tokia judaizmo tradicija, kuri, be kita ko, labai artima ir krikščionybei.