Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) parodoje eksponuojami 29 objektai, atkeliavę iš muziejų saugyklų, bažnyčių, privačių kolekcijų (20 iš Vokietijos, 9 – iš Lietuvos). Paroda pristato Jėzaus gimimo scenos vaizdavimo tradicijas Alpių regione ir Lietuvoje.

Seniausi XIV a. siekiantys meistrų dirbtuvėse kurti reljefai, paveikslai, prakartėlės ir skulptūros pasižymi simboliniais ikonografiniais akcentais, profesionalių menininkų ir šiuolaikiniai darbai atskleidžia temos interpretacijų įvairovę. Parodos ašis – įspūdingo dydžio, šimtus figūrėlių turinčios, dešimtmečiais pildytos ir plėstos bavariškos ir tirolietiškos prakartėlės, skirtos įvietinti Išganytojo gimimo įvykį, jį perkeliant į žiūrovų tėvynę.

Stiprų pasišventimą Kūdikėliui Jėzui, egzistavusį Pietų Vokietijoje, perteikia iš seserų uršuliečių kongregacijos vienuolyno Landshute, Bavarijoje atkeliavusios skulptūrėlės. Prieš stodamos į vienuolyną, novicės jas gaudavo kaip dovanas iš artimųjų. Tokios prabangiais rūbais ir papuošalais puoštos skulptūrėlės buvo vadinamos paguodukais, kadangi turėjo padėti būsimoms vienuolėms ištverti išsiskyrimo su šeima skausmą.

Muziejaus nuotr.

Parodoje pristatomas seniausias gotikinės plastikos kūrinys Lietuvoje – reljefinės dramblio kaulo plokštelės su išdrožinėtomis evangelinėmis scenomis, vienoje iš jų – ir seniausia Jėzaus Gimimo scena mūsų šalyje. Rodoma tarp negausiai išlikusių medinių tradicinių lietuviškų prakartėlių senumu, nuotaikingu originalumu ir meniškumu išsiskirianti XVIII a. pab.–XIX a.

Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios prakartėlė. Parodoje eksponuojama mažiausia pasaulyje – trečdalio milimetro dydžio – VGTU „Linkmenų fabriko“ ir partnerių nano-prakartėlė.

Kristaus gimimas – vienas svarbiausių įvykių krikščioniškoje liturgijoje. Šv. Kalėdos figūrinį pavidalą įgijo IV a. krikščioniškuose sarkofaguose, tačiau ypatingą reikšmę joms suteikė Šv. Pranciškus Asyžietis (apie 1181/1182–1226). Trokšdamas tiesiogiai išgyventi Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą, Dievo žmogiškumą padaryti visiems atpažįstamą, 1223 m. Šv. Kalėdų naktį Grečo miestelyje, Italijoje, Šv. Pranciškus teatrališkos inscenizacijos būdu oloje atkūrė Gimimo sceną. Ši šventė tarsi iš naujo buvo padovanota tikintiesiems, atsirado gražiausias Šv. Kalėdų paprotys – prakartėlių kūrimas ir statymas bažnyčiose ir miestų aikštėse.

Muziejaus nuotr.

Ilgainiui pranciškoniška prakartėlių tradicija paplito po Europą. XVI a. pab. prakartėlės imtos kurti pietų Vokietijoje. Vėliau prisidėjo jėzuitai, XVII a. pr. bažnytinėje ir vienuolijų aplinkoje aktyviai siekę skleisti tikėjimą per pojūčius. Įsigalėjus Apšvietos idėjoms, kritikuotos barokinio pamaldumo praktikos, taip pat ir prakartėlių statymo būtinybė. 1782 m. Austrijos imperatoriui Juozapui II uždraudus prakartėles, jos iš bažnyčių persikėlė į privačius namus. Šis fenomenas po kelių metų pasiekė Bavariją. Alpių regione XIX a. taip išsivystė ypatinga, savarankiška, iki šių dienų gyvuojanti prakartėlių kultūra.

Lietuvoje Gimimo scenos vaizdavimas atsirado su krikščionybe, prakartėlių statymo tradicija įsitvirtino suklestėjus vienuolijoms. Pranciškonai, kuriais greitai pasekė dominikonai ir jėzuitai, paskleidė paprotį kasmet bažnyčiose atvaizduoti Kristaus gimimą, kaip tą naktį buvo padaryta Grečo miestelyje. Iš Alpių regiono į Lietuvą atkeliaudavo medinės, vėliau ir gipsinės tradicinėmis tapusios figūros: Marija, Juozapas, Kūdikis, asilas ir jautis, piemenys, Išminčiai, kurie kartu su kulisais sudarydavo prakartėlės kompoziciją. Prakartėles, įkvėpti įvežtinių pavyzdžių, droždavo ir vietos dievdirbiai. Šis žanras buvo beveik išimtinai bažnytinis. Sovietmečiu jis neturėjo galimybės plėtotis, toliau buvo palaikomas tik vietos meistrų. Atgimus Lietuvai prakartėlių kūrimas atsinaujino. Šiandien per Šv. Kalėdas jas galima išvysti ne tik bažnyčiose, bet ir miestų aikštėse, privačioje aplinkoje.

Muziejaus nuotr.

Paroda veiks iki 2022 m. sausio 29 d.

Įėjimas su galimybių pasu arba jį atitinkančiu dokumentu. Būtina išankstinė registracija. 

Gruodžio 1, 8, 15, 22, 29 d. ir sausio 5 d. 18 val., gruodžio 4, 11, 18 d. 14 ir 16 val. ir gruodžio 26 d. 12, 14, 16 val. vyks ekskursijos po parodą. Gruodžio 4 d. ir sausio 8 d. 12 val. vyks šeimų edukacija „Štai žvaigždė!“

1231 m. tradiciškai laikomi dominikonų misijų Lietuvoje pradžia, ilgainiui susieta su legenda apie pirmojo lenkų kilmės dominikono Šv. Hiacinto (Jacek Odrowąż, apie 1183–1257) apsilankymą. Per nuotolines paskaitas ir gyvus edukacinius užsiėmimus turėsite galimybę pažinti ordino istoriją ir palikimą, Šv. Dominyką ir Šv. Hiacintą, išgirsti su jais sietinas legendas ir vizijas bei atrasti šimtmečius besitęsiančią atminimo tradiciją, įamžintą auksakalystės, tapybos, grafikos, skulptūros ir tekstilės kūriniuose.

Spalio 2 d. 12 val. (Domini) canes Vilniuje: orientacinis žaidimas istorijos ir šunų mylėtojams

Pamokslininkų ordino nariai kitaip vadinami dominikonais (lot. k. Domini canes – Viešpaties šunys). Anot legendos, Šv. Dominyko motina, pal. Joana Aza, būdama nėščia, susapnavo, kad pagimdo šunytį, kuris, nasruose nešdamas deglą, uždega visą pasaulį. Šis sapnas tapo ženklu apie gimsiantį nepaprastą pamokslininką. Orientacinio žaidimo metu keliaudami po miestą pažinsite ne tik su dominikonais, bet ir su šunimis sietinas istorines Vilniaus vietas. Pasiskirstę komandomis ir spręsdami užduotis, galėsite pademonstruoti savo išmanymą, žinias ir laimėti prizų.

I. Juodytės nuotr.

Spalio 23 d. 12 val. Edukacinis užsiėmimas šeimoms „Pavedžiok Šv. Dominyko šuniuką“

Kartu su dideliais ir mažais muziejaus lankytojais pasivaikščiosite po parodą ir spręsite užduotis, kurios ne tik pralinksmins, bet ir atskleis, kaip Šv. Dominykas vaizduojamas dailėje ir kur galima rasti įstabiausius šio šventojo paveikslus. Praktinėje dalyje susipažinsite su grafikos technika ir atspausite Šv. Dominyko atvaizdą.

Nuotolinės paskaitos:

Rugsėjo 23 d. 17.30 val., dr. Dalia Vasiliūnienė, „Stebuklingasis Soriano Šv. Dominyko atvaizdas dominikonų dailėje“

Paskaitoje apžvelgsite Pietų Italijos Soriano dominikonų vienuolyne stebuklais garsėjusio Šv. Dominyko paveikslo istoriją ir legendą, jo reikšmę dominikonų vienuolijoje. Aptarsite šio atvaizdo kopijas ir pačios legendos vaizdavimą Europos, taip pat ir Lietuvos dailėje.

Spalio 7 d. 17.30 val., br. Sławomir Brzozecki OP, „Lietuvos dominikonų Šv. Angelo Sargo provincija“

Šv. Dominyko ir Šv. Hiacinto atmintis Lietuvoje labai susijusi su dominikonų ordino veikla. Susipažinsite su pirmaisiais ordino misionieriais, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekusiais Mindaugo laikais, provincijos kūrimosi aplinkybėmis. XVII–XVIII a. laikytini Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincijos klestėjimo laikais. XIX a. Rusijos ir Prūsijos imperijų valdžios sprendimu uždaryti visi jai priklausę vienuolynai. Dominikonai atkūrė veiklą Raseiniuose (1932–1940) ir Vilniuje (nuo 1992 m.), su jais kartu atgimė ir ordino šventųjų vaizdavimas.

Spalio 12 d. 17.30 val., dr. Aušra Vasiliauskienė, „Šv. Dominyko atvaizdas Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografijoje“

Rožinio Švč. Mergelės Marijos atvaizdai buvo vieni populiariausių ir Europos, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnytinėje dailėje. Bažnyčios tradicija Rožinio maldos autorystę priskiria Šv. Dominykui, todėl šio šventojo atvaizdas itin dažnai sutinkamas Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografijos kontekste. Paskaitoje bus kalbama apie Rožinio Dievo Motinos vaizdavimo kilmės šaltinius, ikonografijos įvairovę, t. y. būdingiausius vaizdavimo būdus, atributus, simbolius bei jų reikšmes, ypatingą dėmesį skirdami Šv. Dominyko vaidmeniui šios temos kūriniuose.

I. Juodytės nuotr.

Spalio 21 d. 17.30 val., br. Sławomir Brzozecki OP, „Šv. Dominykas: gyvenimas, veikla, šventumas“

Jubiliejaus proga pažinsite Pamokslininkų ordino įkūrėją Šv. Dominyką. Apžvelgsite kilmingoje šeimoje Kastilijoje (Ispanija) augusio, laisvuosius menus studijavusio jaunuolio pasirinkimus ir kaip jis tapo naujo ordino įkūrėju. Nagrinėsite iššūkius, su kuriais teko susidurti per misijas Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, bei priežastis, lėmusias Dominyko paskelbimą šventuoju 1234 metais.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“ Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veikia iki 2022 m. sausio 8 d. registracija į edukacinius užsiėmimus tel. + 370 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt.

Katedros varpinės laikrodis – pats seniausias mieste. Jo mechanizmas į bokštą buvo įkeltas 1672 metais. Skaičiuoti laiką miestiečiams padeda žymių meistrų – Jono Delamarso ir Gustavo Miorko – lieti varpai, skambantys kas ketvirtį ir valandą. Varpinės viršuje galima apžiūrėti du išlikusius senuosius laikrodžio ciferblatus.

Katedros varpinės aukštis – 57 metrai. Lankytojai gali užlipti iki paskutinio aukšto, iš čia atsiveria įspūdinga miesto panorama: senamiesčio pastatai, Gedimino prospektas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, puikiai matomos Katedrą puošiančios skulptūros.

Per Europos paveldo dienas Bažnytinio paveldo muziejaus organizuojami renginiai:

Orientacinis žaidimas „Atrask Vilniaus bokštus“

Rugsėjo 17 d. 15 val. ir 18 d. 11 val., trukmė – 2–3 val.

Siūlomas komandinis žaidimas Vilniaus senamiestyje, kurio metu atrasite bokštus, varpines ir varpų istorijas, vieną po kito sekdami galvosūkius ir užuominas. Komandą gali sudaryti nuo dviejų iki dešimties dalyvių, reikalingas mobilusis interneto ryšys ir „Facebook Messenger“ programėlė. Pažinimas, azartas ir prizai laukia jūsų ir jūsų šeimos, draugų ar kolegų.

Edukaciniai užsiėmimai „Aukštyn į bokštą!“

Muziejaus edukatorės bei balandis Pranas vaikams pristato Vilniaus katedros varpinę. Ar išdrįsite užkopti į pačią bokšto viršūnę senaisiais mediniais laiptais? Kaip atrodo storosios bokšto sienos iš vidaus ir kiek varpų čia skamba? Kuo ypatingi laikrodžio varpai? Ateikite, pakilkite ir pažinkite šį miesto simbolį. Užsiėmimai skirti moksleivių grupėms iki 25 vaikų.

Virtualus pasakojimas apie Vilniaus katedros varpinę

Rugsėjo 22 d. 17 val.

Neturite galimybės atvykti ir pakilti į šį bokštą? Puiki proga susipažinti su juo virtualiai. Muziejaus gidė, edukatorė Inga Cironkaitė-Bendžienė pasakos apie varpinę, jos architektūrą ir varpus, atskleis senas ir naujas istorijas, visa tai gausiai iliustruodama vaizdine medžiaga. Užsiregistravusiems atsiunčiama „Zoom“ programos prisijungimo nuoroda.

Renginiai nemokami, bet dalyvių skaičius ribojamas. Būtina išankstinė registracija tel. +370 60012080, el. p. varpine@bpmuziejus.lt.

Parodos pavadinimas „Aštuoni atminties šimtmečiai“ apima ir dominikonų misijų Lietuvoje pradžią, kuri legendiniame pasakojime siejama su pirmojo lenkų kilmės dominikono šv. Hiacinto (Jacek Odrowąż, apie 1183–1257) apsilankymu Lietuvoje. Abu šventieji Lietuvą pasiekė tik netiesiogiai: per savo mokinius ir jų pasakojimus, tapusius auksakalystės, tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės kūriniuose įamžintų atvaizdų pagrindu. Parodoje siekiama atskleisti šią aštuonis šimtmečius besitęsiančią atminties tradiciją.

Pirmieji dominikonų misionieriai susitiko su lietuvių gentimis praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui po ordino įkūrėjo mirties. Misijų veiklai stiprėjant, 1253 m. Kulmo vyskupas dominikonas Heidenreichas, dirbęs Prūsijoje kartu su šv. Hiacintu, vainikavo Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tais pačiais metais šv. Hiacinto mokinys pal. Vitas buvo konsekruotas Lietuvos vyskupu. Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose pirmą kartą paminėtas Vilnius (1323), rašyta apie mieste pastatytą dominikonų bažnyčią. Pamokslininkų ordino vienuolynas Lietuvos sostinėje buvo įkurtas 1501 metais. Maždaug tuo metu Vilniaus bernardinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios freskose sukurtas seniausias Lietuvoje mūsų dienas pasiekęs Šv. Dominyko atvaizdas.

Muziejaus nuotr.

Turtingos dominikonų dailės likučiai mena ordino veiklos klestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vertingiausi parodos eksponatai – XVII–XVIII a. monstrancijos iš Seinų, Liškiavos, Žemaičių Kalvarijos, relikvijoriai, paveikslai ir skulptūros iš Paparčių, Trakų,

Vilniaus, Kauno vienuolynų – liudija gyvą pamaldumo šv. Dominykui ir šv. Hiacintui tradiciją, kuria buvo sekama ir liaudies meno kūriniuose. Rusijos ir Prūsijos valdžių sprendimu uždarius visus 42 Lietuvos provincijai priklausiusius dominikonų vienuolynus, XIX–XX a. šį pamaldumą stengtasi išlaikyti parapijose, ypač per Rožinio brolijų veiklą. Dominikonams atsikūrus Raseiniuose (1932–1940) ir Vilniuje (nuo 1992 m.) sukurti atvaizdai liudija atgimusį ordino šventųjų vaizdavimą. XX a. I pusės kontekste svarbi ir mažai žinoma Šv. Hiacinto koplyčios Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje dekoravimo istorija: per kelis 1944 m. mėnesius Jurgio Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė papuošė koplyčią šventojo gyvenimo scenomis. Jų eskizai, saugomi Torunės universiteto bibliotekoje, po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą sugrįžta į Vilnių, eksponuojami parodoje.

Muziejaus nuotr.

Parodos eksponatai atkeliavo iš devyniolikos parapijų, dešimties muziejų, keturių bibliotekų ir trijų privačių kolekcijų. Juos papildo ekspozicijoje pristatomos šv. Dominyko ir šv. Hiacinto vaizdavimą įkvėpusios šaltinių ištraukos ir kūrinių, kurių pasiskolinti nėra galimybės, nuotraukos. Visa tai liudija, kaip nuo pamaldumo ištakų pirmuosiuose gyvenimo aprašymuose keitėsi pasakojimai apie šventuosius, kaip šv. Dominyką ir šv. Hiacintą įsivaizdavo dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės. Aštuonis šimtmečius saugomas šv. Dominyko ir šv. Hiacinto atminimas sukūrė turtingą vietinį paveldą, atskleidžiantį sąsajas su Europos krikščioniškomis šalimis. Paroda padeda jį iš naujo atrasti ir įvertinti.

Muziejaus nuotr.

Vakaro atidarymo renginyje dalyvaus Vilniaus vyskupas Darius Trijonis, Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyno prioras Jacek Henryk Szpręglewski OP, parodos kuratorė Birutė Valečkaitė.

Renginys nemokamas.

Rugpjūčio 19 d. 16.30 val. ir rugpjūčio 21 d., 28 d. 15.30 val. vyks ekskursijos po parodą. Daugiau informacijos ir registracija tel. +370 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt.

Paroda veiks iki 2022 m. sausio 8 d.

Iš įvairių kraštų į Vilnių atvykę vienuoliai ir vienuolės kūrė bendruomenes, tapusias ne tik religiniais, bet ir kultūros, mokslo centrais. Ilgus šimtmečius klestėjusi vienuolijų kultūra buvo neatsiejama nuo vilniečių gyvenimo. Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždarė daugumą katalikų vienuolijų. Vilniaus senamiestį puošę vienuolynų kompleksai buvo apleisti ir ilgainiui nuniokoti. Jų būklę dar labiau pablogino Antrojo pasaulinio karo padariniai ir sovietmečiui įprastos religinio paveldo niokojimo tendencijos. Atkūrus Nepriklausomybę sostinės vienuolynų ansambliuose kūrėsi parapinės bažnyčios ir religinės bendruomenės, mokslo ir kultūros institucijos.

Bažnytinio paveldo muziejus 2019-aisiais savo dešimtmečio proga praplėtė nuolatinę ekspoziciją ir atvėrė dar vieną erdvę, kurioje sutelktas jo rinkiniuose saugomas Vilniuje veikusių senųjų vienuolynų palikimas. Nauja ekspozicija tapo pagrindu kalbėti apie Vilniaus senuosius vienuolynus, jų istoriją, juos glaudusius senuosius vienuolynų pastatus.

Per Europos paveldo dienas muziejus kviečia į renginius, pristatančius Vilniaus vienuolynus ir jų palikimą:

Rugsėjo 15, 17, 18 d., 11 ir 13 val. – edukaciniai užsiėmimai moksleivių grupėms „Tyrinėju, atrandu Vilniaus vienuolynų paslaptis“. Vaikai susipažins su svarbiausių Vilniaus vienuolijų istorija, tyrinės su jomis susijusius vienuolynų ir bažnyčių kompleksus, praktinėje dalyje mokysis grafikos sausos adatos technikos ir litografijos spaudos proceso, uždėję plastiką ant nuotraukos išraižys ją ir atsispaus savo litografiją. Kiekviena moksleivių grupė susikurs visų Vilniaus vienuolynų litografijų rinkinį.

Rugsėjo 19 d. 12 val. – edukacinis užsiėmimas šeimoms „Vilniaus vienuolynų žemėlapis“, kurio metu vilniečiai ir miesto svečiai kurdami bei žaisdami naujai atras šią itin svarbią kultūros paveldo dalį.

Rugsėjo 19 d. 16 val. – orientacinis-edukacinis žaidimas „Dingusi architektūra“. Žaidimo dalyviai, pasiskirstę komandomis, spręs užduotis, atras ir identifikuos „dingusius“ Vilniaus vienuolynų pastatus ir gyvai pažins vienuolijų istoriją.

Siekiant užtikrinti saugumą, renginių lankytojų prašome įsivertinti savo sveikatos būklę, dėvėti apsaugines kaukes ir laikytis kitų saugumo reikalavimų.

Projektą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Vilniaus arkivyskupija.

Renginiai nemokami, bet dalyvių skaičius ribojamas. Būtina išankstinė registracija.

Su pagarba sakralumui

Muziejaus steigimo dekretą pasirašė tuometis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. "Bažnytinis paveldas (architektūros paminklai ir dailės kūriniai, amatininkų dirbiniai, archyviniai dokumentai, knygos etc.) sudaro didelę ir ypač reikšmingą kultūros paveldo dalį, siejančią šalį su krikščioniškąja Europa, – teigė A.J.Bačkis. – Pasaulinių karų metais, o labiausiai sovietinės okupacijos laikotarpiu bažnytinis paveldas buvo smarkiai niokojamas. Daug kas nesugrąžinamai prarasta, išvežta į užsienį, nemaža dalis atsidūrė valstybinių muziejų ir privačiose rankose."

Naujojo muziejaus steigimas buvo įkvėptas Vilniaus arkivyskupijos troškimo pagreitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir siekio vertingiausius liturginius objektus pristatyti tinkamu būdu, nepažeidžiant jų sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę.

Per dešimtmetį muziejus išsiplėtė: 2012 m. Vilniaus katedros požemiai tapo pirmuoju muziejaus lankytinu objektu už jo paties ribų. 2014 m. po ilgų restauracijos darbų vilniečiams ir miesto svečiams atverta katedros varpinė. 2019-ųjų rudenį atidaryti nauji katedros požemių maršrutai. Prijungus naujas erdves, lankytojų srautas išaugo dešimteriopai: nuo 4 iki 65 tūkst. per metus. Per dešimtmetį jame apsilankė apie 455 tūkst. lankytojų.

Dėmesys restauravimui

Unikalios nuolatinės ekspozicijos šerdimi tapo Vilniaus katedros lobynas. Jį sudaro 988 liturginės vertybės: stebuklais garsėjantys atvaizdai, relikvijoriai, bažnytiniai indai, dauguma iš jų yra votai, šiandien kabantys Vilniaus katedroje. Nuo to laiko muziejaus fondai gerokai prasiplėtė. Šiuo metu juose sukaupta daugiau kaip 5 500 eksponatų, dalis jų buvo pristatyta 50 parodų.

Didžiausia ir Lietuvos mastu vertingiausia liturginės tekstilės dalis saugoma Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus saugyklose. 2013 m. pradėjo veikti Bažnytinio paveldo muziejaus tekstilės restauravimo dirbtuvės. Dirbtuvėms vadovauja Indraja Kubilytė, jai talkina Vidmantė Narvidaitė.

I.Kubilytė tekstilės restauravimo žinių sėmėsi vienos žymiausių Vokietijos restauratorių Ulrikes Reichert dirbtuvėse Kelne, 2013 m. balandį–gegužę, vadovaujama Danutės Murauskienės, atliko praktiką Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre. I.Kubilytė kasmet važiuoja į mėnesio trukmės stažuotę U.Reichert dirbtuvėse Kelne, o meistrė atvyksta į Vilnių konsultuoti muziejininkių tekstilės eksponavimo ir saugojimo klausimais. Šį bendradarbiavimą remia Kelno arkivyskupija.

Ši paroda įkūnija Bažnytinio paveldo muziejaus misiją – kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą, reikšmę Lietuvos kultūrai.

Muziejaus 10-mečio proga atidaryta Bažnytinio paveldo muziejaus dirbtuvėse restauruotų objektų paroda, liudijanti restauratorių darbo svarbą: iš sudilusių skutų atkurta XIX a. procesijų vėliava, iš nebūties prikelti XVIII a. relikvijoriai, į vieną visumą sugrąžintos sovietmečiu padalintos kontušo juostos dalys, kiti objektai. Eksponuojamos trys poros daiktų, vaizdžiai parodančių, kaip objektas atrodė iki ir po restauravimo.

Vienuolijų lobynai

Be to, muziejaus veiklos jubiliejaus proga atidaryta nauja pastovi ekspozicija "Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose". Joje pristatoma septyniolikos Vilniaus vienuolijų istorija ir meno vertybės: nuo pirmųjų XIV a. įsikūrusių vienuolijų – pranciškonų ir dominikonų – iki XVIII a. vid. į sostinę atvykusių šaričių.

Kai kurių vienuolijų, tarp jų bazilijonų, vizičių, regulinių atgailos kanauninkų, palikimas menkiau išlikęs, ekspozicijoje iliustruojamas tik pavieniais objektais, o benediktinų, bernardinų, jėzuitų istoriją liudija dešimtys eksponatų.

Muziejaus ekspertų teigimu, būtina pamatyti 2017 m. netikėtai atrastą jėzuitų iniciatyva 1850 m. sukurtą Šnipiškių koplyčios Jėzaus skulptūrą, per stebuklą Karmelitų ordinui priklausiusioje Šv. Jurgio bažnyčioje išlikusį 1760–1765 m. paveikslą "Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės" ir didžiąją Bernardinų bažnyčios monstranciją (XVI a. antroji pusė – XVII a. pradžia), kuri, užkasta vienuolyno darže, pergyveno 1655 m. rusų kariuomenės šeimininkavimą Vilniuje.

Požiūrio problematika

Gimtadienio proga atidaryta ir paroda "Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019". Joje pristatoma mažiausiai pažįstama ir vertinama bažnytinio paveldo dalis, gvildenamos vienuolijų, kunigų ir pasauliečių mecenatų iniciatyvos, atvėrusios šiuolaikinio meno kūrinių kelius į Lietuvos bažnyčias. Keliami klausimai apie sakralaus meno suvokimą, poreikį, funkcijas, ką sudėtingi keliai ir procesai pasako apie Lietuvos visuomenę.

Ši paroda įkūnija Bažnytinio paveldo muziejaus misiją – kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą, reikšmę Lietuvos kultūrai. Šiuolaikinis sakralus menas yra mažiausiai pažįstama ir vertinama šio paveldo dalis.

Anot muziejaus ekspertų, situacija problemiška: šiuolaikinio meno kūrėjai ir mėgėjai nėra linkę jo ieškoti bažnyčiose, o tikintieji maldos namų erdvėje atsirandančius naujus kūrinius neretai mato kaip iššūkį Bažnyčios tradicijai. Dėl šios įtampos nuo nepriklausomybės atkūrimo kokybiškų, menininkų ir užsakovų intencijas išreiškiančių šiuolaikinio meno kūrinių kelias į Lietuvos bažnyčias buvo sunkus. Atrodytų, kad jį tiesti stengėsi vos keletas atsidavusių entuziastų, o kiekvienas bažnyčių erdvę pasiekęs ir joje išlikęs kūrinys galėjo atsirasti tik laimingai sutapus autoriaus ir užsakovo intencijoms.

Parodoje pristatomo laikotarpio priešistorė – 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejaus šventimo ir Jurgio Matulaičio beatifikacijos įžiebtas Bažnyčios kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas (1987). Sovietinių represijų ir antibažnytinės politikos nustumtiems į viešojo gyvenimo paraštes tikintiesiems šie įvykiai leido pasijusti reikšminga visuotinės Bažnyčios dalimi. Atgimimo nuotaikas atliepė tikinčiųjų bendruomenių entuziazmas atstatant ir puošiant sovietmečiu nusavintus maldos namus, taip pat poreikis statyti naujas bažnyčias.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atgauta religinė ir kūrybinė laisvė. Nenuostabu, kad paskui įspūdingai suklestėjo religinis gyvenimas ir įvyko naujų bažnyčių statybų bumas. Tuo metu prasidėjęs restitucijos procesas garantavo Bažnyčios teisę atsiimti iki Antrojo pasaulinio karo jai priklausiusius pastatus, juose įsikūrė parapijos ir sugrįžusios vienuolijų bendruomenės. Visi šie veiksniai lėmė praktinį poreikį tinkamai įrengti maldos namus, nors šiam tikslui įgyvendinti neretai trūko teorinių ir praktinių žinių, taip pat lėšų.

Neraminanti tendencija

Bažnyčių erdvei skirtų meno kūrinių užsakymai gerokai sumažėjo XXI a. pradžioje: sakralus menas tuo metu buvo kuriamas baigiant anksčiau pradėtus darbus, pavienių užsakovų ar asmenine menininkų iniciatyva. Naujausias (ir todėl sunkiai įvertinamas) pokytis – naujų palaimintųjų ir šventųjų atvaizdų kūrimo banga XXI a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje. 2014–2019 m. šv. Jono Pauliaus II, šv. Motinos Teresės, pal. Jurgio Matulaičio, pal. Mykolo Giedraičio, pal. Teofiliaus Matulionio atvaizdai papuošė daugelį Lietuvos bažnyčių. Dažnai šių šventųjų atvaizdus sukurti patikėta ne Lietuvos menininkams, tačiau turime ir parodoje rodoma įdomių mūsų menininkų kūrinių.

Parodoje pristatomos šiuolaikinio meno kūrinių kelius į Lietuvos bažnyčias ir koplyčias atvėrusios parapijų, vienuolijų bendruomenių, kunigų ir pasauliečių mecenatų iniciatyvos. Eksponuojami kūriniai atsirado šioms iniciatyvoms sutapus su menininkų atvirumu sakralaus pobūdžio užsakymams arba asmeniniu noru kurti krikščionybės tema.

Šalia kūrinių, eskizų ir maketų pateikiamos trumpos biografijos ir prisiminimų nuotrupos leidžia apčiuopti menininkų tikslus ir patirtis. Parodos tikslas nėra pristatyti visus 1990–2019 m. Lietuvoje sukurtus sakralaus meno pavyzdžius. Jiems atstovauja eksponatai kaip "atvejai", parodantys šiuolaikinio meno kelių į bažnyčias įvairovę, sudėtingas menininkų ir užsakovų bendradarbiavimo istorijas, išsiskiriantys meniškumu, atlikimo kokybe, savita tradicinių krikščionybės temų ir idėjų raiška.

Čia eksponuojami itin retai viešumoje rodomi Ksenijos Jaroševaitės, Stanislovo Kuzmos, Rimanto Sakalausko, Alfonso Vauros, Vlado Vildžiūno skulptūrų modeliai, Algirdo Dovydėno, Antano Kmieliausko, Nijolės Vilutytės eskizai. Aptariami bažnyčioms skirti kūriniai: Salvinijos Giedrimienės "Pal. Jurgis Matulaitis" (1992), Patricijos Jurkšaitytės "Pal. Teofilis Matulionis" (2017), Vaidoto Kvašio ir Vaidoto Žuko "Kryžiaus kelio stotys" (1995 ir 1996), Petro Repšio Varnių altoriaus reljefų modeliai (2007), sunaikintu laikytas Vlado Urbanavičiaus altorius (1993), Andriaus Zakarausko "Šv. Motina Teresė" (2017). Kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą – tokia Bažnytinio paveldo muziejaus misija ir kitam dešimtmečiui.

Šie bibliniu Mesijo vardu vadinami vienos kilmės kūriniai sudaro svarią Lietuvos katalikiškosios dailės paveldo dalį.

Pirmavaizdžio istorija

Parodoje pristatomi Kristaus atvaizdai, kuriems yra prigijęs Jėzaus Nazariečio pavadinimas. Jų pirmavaizdis – stebuklinga rengiamoji Kristaus statula iš Madrido basųjų trinitorių (Švč. Trejybės, Belaisvių Išpirkėjų, lot. SS. Trinitatis de Redemptione Captivorum Discalceatorum) bažnyčios. Dabar tai kapucinų globojama Medinaceli Jėzaus Nazariečio bazilika: šventovei ir statulai prigijo jas globojusios Medinaceli giminės vardas.

Ši rengiamoji, natūralistine stilistika pasižyminčios Sevilijos baroko skulptūros mokyklos statula dar vadinama išpirktąja, nes 1682 m. šią apie XVII a. 2-ajame dešimtmetyje išdrožtą skulptūrą kartu su žmonėmis iš nelaisvės Maroko sostinėje Meknese išpirko Ispanijos trinitoriai. Jie atsigabeno šį Jėzaus atvaizdą į savo Madrido bažnyčią ir, išgarsėjusį malonėmis, itin gerbė. Statulos kopijomis ir tapytais atvaizdais puošė savo šventoves, maldynus, platino raižinius, steigė specialias brolijas. Ispanijoje ir ten, kur veikė basieji trinitoriai, šis atvaizdas pasklido ir už ordino ribų.

Abiejų Tautų Respublikos basieji trinitoriai, į Lenkijos Karalystę atvykę 1685 m., o į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – 1693 m., sudarė labiausiai į Šiaurę ir Rytus nuo vienuolijos centro – Ispanijos – nutolusią Šv. Joakimo provinciją. Dėl valstybės padalijimų ir represijų po sukilimų ji vis traukėsi, o 1864 m. carinė valdžia panaikino du paskutinius – Vilniaus Antakalnio ir Varšuvos Soleco – trinitorių vienuolynus. Šv. Joakimo provincijos trinitoriai savo šventoves papuošė Madrido Jėzaus Nazariečio statulos kopijomis, o plačiausiai išgarsėjusi ir Jėzaus kultą bei atvaizdą Lietuvoje paveikusi 1700 m. sukurta kopija – "Antakalnio Jėzus" (dabar saugomas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje).

Seniausias parodos eksponatas – 1701–1702 m. profesionalaus skulptoriaus sukurta įspūdinga votinė Jėzaus Nazariečio skulptūra.

Nuo XVIII a. iki šių dienų

Parodą sudaro penkios dalys: "Stebuklingoji Antakalnio Jėzaus skulptūra", "Antakalnio Jėzaus (Jėzaus Nazariečio) atvaizdai Lietuvos bažnyčiose"; "Po Lietuvos debesimis: Jėzus Nazarietis šalia gyvųjų ir mirusiųjų" (liaudiškųjų skulptūrų dalis); "Arti akių ir širdies: privataus maldingumo objektai" bei "Tradicijos ir permainos: Jėzaus Nazariečio atvaizdas Nepriklausomos Lietuvos 100-mečio perspektyvoje".

Seniausias parodos eksponatas – 1701–1702 m. profesionalaus skulptoriaus sukurta įspūdinga votinė Jėzaus Nazariečio skulptūra, Onos Zelštienės paaukota jos funduoto Vilniaus vizičių vienuolyno koplyčiai. Naujausia iš eksponuojamų – tautodailininko Adolfo Teresiaus 2017 m. iš bemaž tūkstantmečio juodojo ąžuolo išdrožta ir auksuotomis detalėmis apdailinta šios ikonografijos Išganytojo statula.

Drožtos, su aksomo rūbais

Madrido ir Antakalnio Jėzaus Nazariečio statulos yra ispaniškojo tipo rengiamosios skulptūros-marionetės. Lietuvos bažnyčių altoriuose (Dubičiuose, Daujėnuose, Eišiškėse, Rukainiuose ir kitur) tebegerbiama ne viena tokia gyvo žmogaus iliuziją sudaranti Antakalnio Jėzaus skulptūros XVIII–XIX a. kopija.

Parodoje eksponuojamas XX a. pradžios šio tipo Išganytojo atvaizdas iš Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios, rodoma provincijos meistro išdrožta barokinė aksomo rūbu apvilkta Jėzaus skulptūra iš Šėtos Švč. Trejybės bažnyčios. Čia galima pamatyti siuvinėtas Antakalnio Jėzaus ir jo kopijų iš Gegrėnų ir Rozalimo bažnyčių tunikas, ornamentuotais metalo rūbais apdailintas savitas Kristaus statulas, puošusias Tryškių ir Kulių bažnyčių altorius.

Parodoje pristatomos trys dešimtys įvairių Lietuvos regionų šventovėms skirtų atvaizdų, daugiausia statulų, ne vienas įsimintinas paveikslas, dalis jų – procesijų altorėlių kūriniai.

Be to, rodoma per 80 senųjų liaudiškųjų skulptūrų ir skulptūrėlių, po keletą primityviosios tapybos ir grafikos pavyzdžių. Diduma Jėzaus Nazariečio skulptūrų yra iš sodybose, kryžkelėse, aikštėse, kapinėse ir kitose atmintinose vietose buvusių kryždirbystės objektų: koplytstulpių, kryžių, koplytėlių. Dalis dievdirbių kūrinių – iš kaimo bažnyčių, koplyčių ar žmonių namų.

Išskirtinos XX a. 4-ajame dešimtmetyje lietuviškų mitiškų operų scenografijai žymaus šios srities dailininko Liudo Truikio pasitelktos Jėzaus Nazariečio atvaizdo interpretacijos. Pora liaudiškų skulptūrėlių rodo, kad ir sovietmečiu tradicija ruseno. Ji vėl plačiai išsiskleidė per Atgimimą ir atgautosios Nepriklausomybės pradžioje, kai šios ikonografijos Išganytojo atvaizdą pamėgta komponuoti tremtinių, tautos kančių ar kankinių atminimui įamžinti skirtuose paminkluose. Be daugelio kryždirbių, jų sukūrė ir profesionalai: bus galima pamatyti Vlado Vildžiūno Jėzaus Nazariečio 1991 m. skulptūrą – paminklų Vorkutoje, Dotnuvoje ir Anykščiuose statulų modelį.

Parodoje eksponuojami Jėzaus Nazariečio atvaizdai iš 18 Lietuvos bažnyčių, 15 šalies muziejų ir bibliotekų, 10 privačių rinkinių.

Kas? paroda "Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje".

Kur? Bažnytinio paveldo muziejuje.

Kada? veikia iki rugsėjo 14 d.

Pamaldumas šv. Kazimierui neatsiejamas nuo tarptautinių kultūrinių ryšių, sujungusių Lietuvą su kitomis krikščioniškomis Europos valstybėmis. Ryšius liudija mūsų dienas pasiekę Europos meistrų rankų sukurti sakralaus meno kūriniai, tarnavę šv. Kazimiero kulto sklaidai. Nemokamų renginių dalyviai galės iš arti apžiūrėti šiuos aukščiausios meistrystės darbus, aplankyti su šv. Kazimieru susijusias vietas, klausytis paskaitų ir dalyvauti šeimai skirtuose užsiėmimuose. 

Šv. Kazimieras, antras Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus, gimė Krokuvoje. Jis buvo auklėjamas kaip būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės karalius ir pasižymėjo puikaus valdovo bruožais – išmintimi, teisingumu, drąsa, tačiau taip pat pamaldumu, prabangos vengimu, rūpinimusi vargšais. Mirė susirgęs džiova, vos 25 metų amžiaus. Netrukus karalaitis pradėtas vadinti šventuoju, tikintieji ėmė pasakoti apie jo užtarimu įvykusius stebuklus. Šiandien daugybė vietų Vilniuje primena šv. Kazimierą ir miestiečių pagarbą jam.

Kuo šiandienos žmogui gali būti aktuali daugiau nei prieš penkis šimtmečius gyvenusio šventojo karalaičio asmenybė? Į šį klausimą atsakymo ieškos prof. Vytautas Ališauskas – jis skaitys paskaitą „Šv. Kazimieras Vilniuje“ Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) spalio 3 d. 17 val.

Spalio 6 d., šeštadienį, 11 ir 14 val. vyks ekskursijos po Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią ir jėzuitų namus su istoriku dr. Liudu Jovaiša. Renkamos dvi grupės po 20 žmonių, todėl būtina registracija tel. 8 5 269 7803.

Spalio 9 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks senosios raštijos tyrėjo doc. dr. Mintauto Čiurinsko paskaita „Šv. Kazimieras ir Vilnius: šventojo princo gyvenimo pabaiga ir ankstyviausias gerbimo etapas“.

Spalio 13 d., šeštadienį, 10 ir 15 val. vyks ekskursijos po Bažnytinio paveldo muziejų, Vilniaus arkikatedrą, joje esančias Šv. Kazimiero ir Valavičių (buv. Karališkąją) koplyčias. 12 val. šeimos su vaikais galės dalyvauti edukaciniame užsiėmime „Mūsų karalaitis – šv. Kazimieras“. Būtina registracija tel. 8 5 269 7803.

Spalio 15 d., pirmadienį, nepraleiskite paskutinės galimybės apžiūrėti parodą „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“. Parodos uždarymo proga nuo 11 iki 18 val. Bažnytinio paveldo muziejų bus galima aplankyti nemokamai, 17 val. bus surengta paskutinė ekskursija po parodą.

Renginyje dalyvaus istorikas Liudas Jovaiša, menotyrininkės Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Dalia Vasiliūnienė, Rūta Vitkauskienė, restauratorės Anna Szymanska, Agnieszka Przelomiec, Alma Valickienė, Martyna Noreikaitė-Jemec, fondo „Mosty“ valdybos nariai, Paberžės bažnyčios klebonas kun. Marekas Gladki.

Restauruotas retos ikonografijos ir didelės meninės vertės, net ir profesionalams mažai žinomas Paberžės Dievo Motinos atvaizdas yra nutapytas aliejiniais dažais ant metalo skardos. Skarda dekoruota ornamentais, joje palikti laukai Marijos ir Kristaus vardams įrašyti. XVIII a. II pusės aptaisas yra sidabrinis, sudurstytas iš gabalų, kalstytas barokiniais ornamentais. Karūnos dekoruotos rokoko stiliaus ornamentais ir spalvotais stiklais. Atvaizdas buvo atnaujintas 1929 m.

Vilniaus šv. Jurgio bažnyčios erdvę puošė itin vertingi altoriniai paveikslai, reti profesionaliosios sakralinės tapybos pavyzdžiai. Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje buvo įrengta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla. Šis sprendimas leido išsaugoti nesunaikintą bažnyčios interjerą. Deja, nebuvo sudarytos sąlygos jį tinkamai prižiūrėti, todėl bažnyčios altoriniai paveikslai nubluko, buvo padengti suodžiais, dulkėmis, nešvarumais, tapybos sluoksnis apibraižytas ir aptrupėjęs, sunyko ir kūrinius laikantys rėmai.

2015 m. restauruoti titulinio bažnyčios globėjo Šv. Jurgio ir Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Likusių penkių altorinių paveikslų būklė buvo itin bloga.

2016 m. Šv. Jurgio bažnyčią grąžinus Vilniaus arkivyskupijai, susitelkta į meno vertybių restauravimą ir konservavimą. 2017 m. buvo ištirti ir restauruoti penki Šv. Jurgio bažnyčios šoninių altorių paveikslai. Visi šie kūriniai įtraukti į Nacionalinį kultūros vertybių registrą. Paveikslų tyrimus ir restauravimo darbus atliko UAB „Restauracijos ir statybos trestas“ molbertinės tapybos restauratoriai. Šiuo metu paveikslai eksponuojami buvusio Šv. Mykolo vienuolyno patalpose. Paveikslų restauravimo darbus finansavo Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija.

Ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV a. paskutinį ketvirtį. Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje - Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų.

1503 m. Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 m. naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Pirmoji parapinė Paberžės bažnyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Antano titulu.

Paberžės parapijos ribose XVII-XVIII a. atsidūrė Glitiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai. Spėjama, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII a. į Lietuvą buvo atvežtas Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. Seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje (Tucza), netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės Dievo Motinos atvaizdas galėjo būti sukurtas šioje mokykloje.