Premjera mažylius nuo šešių iki 24 mėnesių amžiaus kvies pasinerti į begalybės tyrinėjimą, 40 min. stebint savo, aktorių ir scenos objektų judėjimą bei jų atspindžius.

Spektaklio režisierė, dramaturgė, choreografė – Birutė Banevičiūtė, dailininkė – Medilė Šiaulytytė, kompozitoriai – Rasa Dikčienė ir Arnas Perkumas, šviesų dailininkas – Paulius Vendelis, atlikėjai – Kęstutis Bručkus ir Vytautas Kairys.

Kas gali būti be galo, be krašto? Mamos meilė, gamtos grožis, žmonių gerumas, mūsų pasaulis. Kažkas, kas vis prasideda iš naujo ir iš naujo, kaip lietuvių pasakose be galo. Kaip nesibaigiantis pasaulio ir jo atspindžių tyrinėjimas, kiekvieną kartą iš naujo patiriant atradimo džiaugsmą.

Choreografė, šokio edukologė, socialinių mokslų daktarė, šokio teatro „Dansema“ meno vadovė B.Banevičiūtė jau ne vienerius metus aktyviai kuria šokio spektaklius vaikams ir yra viena pirmųjų spektaklių kūdikiams kūrėjų Lietuvoje. Klaipėdos lėlių teatre jos statomas interaktyvus judesio ir objektų spektaklis „Be galo, be krašto“ kūdikius nukels į begalybės patirtis. Pasak kūrėjos, daug metų dirbusi su vaikais ji pastebėjo, kad „kūdikiai iki trejų metų fenomenaliai neturi jokių kultūrinių skirtumų – bet kurioje šalyje, bet kuriuo metu, ar prieš dešimt metų, ar dabar, kūdikiai reaguoja taip pat. Dar nekalbėdami ir nesuvokdami kultūrinių taisyklių, nevertindami, kas teisinga, kas neteisinga, tiesiog bendrauja socialiai ir neria į visapusišką pažinimą. Tai nesikeičia“.

Naujajame spektaklyje ji atkreipė dėmesį į lietuvių pasakas be galo ir pirštinines lėles. „Šie du aspektai tapo mano atspirties tašku, – tvirtino B.Banevičiūtė. – Mėgstu į tradiciškai suprantamus dalykus pažiūrėti kokiu nors kitokiu kampu. Nagrinėdama lietuviškas pasakas be galo, nutariau nutolti nuo jų siužetų ir naratyvų, man patiko jų rondo forma: yra pradžia, pabaiga ir ta pabaiga yra kažko kito pradžia, bet jau naujai. Pradėjau mąstyti apie tai, kas yra be galo: tai ir erdvinė begalybė, visata, kosmosas, laikas, kurį matuojame sąlyginai, įvardydami laiko pradžią, nors iš tiesų laikas juk taip pat neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai ir tam tikros geometrinės figūros – apskritimas, begalybės ženklas. Galvodama apie šiuos aspektus, dėliojau spektaklio dramaturgiją: kaip ieškosime ir ką vystysime. Vietoj tradicinių pirštininių lėlių atsirado temą atspindintys, ant rankų dedami objektai. Buvo svarbu atrasti, kaip parodyti begalybę, išryškinti tam tikrus jos niuansus, turint omenyje, kad kūdikiai pasaulį suvokia dar labai integraliai. Kiekviename savo spektaklyje ieškau galimybių, kaip kūdikiams suteikti inspiracijų patyrinėti, nes tai – jų kūrybiškumo pradžia.

Šiame spektaklyje kūdikiai tikrai suras erdvę ir pagarbą jų sprendimams – jie turės laiko nuspręsti, kada nori įsijungti į veiksmą, ar apskritai nori prisijungti. Bet koks jų sprendimas bus priimtas. Vaikams tai bus saugi, bet tyrimą inspiruojanti erdvė, veikianti per visus jų pojūčius – klausą, regėjimą, lytėjimą, judesį.“

Interaktyvaus judesio ir objektų spektaklio kūdikiams „Be galo, be krašto“ premjera – rugsėjo 18, 19 d. 10 ir 11.30 val. Klaipėdos lėlių teatre.