Apie Artūrą klaipėdiečiai daugiau sužinojo iš straipsnio dienraštyje "Klaipėda". Buvo rašoma, kad gyventojai baiminosi užkrečiamos ligos, mat pamatė, kad benamis spjaudo krauju. Jo likimas sujaudino daugybę uostamiesčio gyventojų.

Gyventi nakvynės namuose Artūras atsisakė, nenorėjo prarasti laisvės ir nesugebėjo susitvarkyti su priklausomybe nuo alkoholio.

Iš laiptinės jį ujantiems gyventojams ne kartą kartojo, kad greitai jų nebevargins, nes rimtai serga ir greitai mirs. Nežinia, ar jis žinojo apie sunkią ligą, ar tik nujautė savo likimą.

Ne vieno vargetos gelbėjimo ėmęsis klaipėdietis Michailas Andrijanovas jau buvo susitaręs, kad išleistą iš ligoninės Artūrą priims ir į normalų gyvenimą bandys grąžinti vienas reabilitacijos centras Šilutės rajone.

Praėjusią savaitę, kai gyventojai ėmė skambinti pavojaus varpais, nes pamatė, kad Artūras spjaudo kraujais, valdininkai ėmėsi tvirtinti, kad pasirūpins gyventojų saugumu ir benamio gydymu.

Gegužės 10 d. iškviestas greitosios medicinos pagalbos ekipažas nugabeno vyrą į ligoninę, o po poros dienų jis vėl gulėjo daugiabučio namo laiptinėje.

36 butų laiptinės gyventojai išsigando, ar vyras neserga COVID-19, tuberkulioze arba kita užkrečiama liga.

Kasdienybė: dažną vakarą žmonės mato benamį miegantį tiesiog ant žemės, neretai jis būna sumuštas. (Skaitytojo nuotr.)

Kai Artūras tapo televizijos laidų ir laikraščio rašinių herojumi, sulaukta pažado benamio prispjaudytą ir pridergtą laiptinę dezinfekuoti ir pasirūpinti to vyro gydymu.

Praėjusios savaitės pabaigoje laiptinė pakvipo dezinfekcinėmis medžiagomis, bet Artūras ir toliau tupėjo prie parduotuvės.

Kelis kartus medikai buvo atvykę, matė benamį gulintį prie parduotuvės sienoje sumontuoto bankomato.

Klaipėdos miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus vadovė Rožė Perminienė vakar patikino, kad Artūras jokia užkrečiama liga neserga, todėl klaipėdiečiams nederėtų baimintis.

Gydys skaudulius

Pastarąjį kartą greitosios medicinos pagalbos ekipažas Artūrą į Klaipėdos universitetinę ligoninę išvežė gegužės 18-osios, pirmadienio, vakare.

Antradienio rytą įprastoje vietoje prie parduotuvės klaipėdiečiai jo nebepamatė.

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas konservatyviajai medicinai Gintautas Virketis tikino, kad benamis antradienį liko ligoninėje, mat dar anksčiau jam buvo nustatytas darinys po skruostu.

Koks tai darinys ir kaip jį reikėtų gydyti, medikai nespėjo nustatyti, nes Artūras atsisakė gydymo.

Gintautas Virketis / Redakcijos archyvo nuotr.

Pats benamis atviravo, kad gydytojas jam skaudžiai suspaudė gumbą, todėl jis ir išėjo.

"Ryte dar buvo nepabėgęs. Jis yra mūsų pacientas. Mūsų darbuotojai, kurie su juo susidūrė, norėjo jam padėti, bet jis atsisakė, tikėkimės, kad šį kartą taip neįvyks. Žiūrėsime, kaip mums seksis. Dažnai šis žmogus lankosi priėmimo skyriuje, manau, kad ne tik mūsų ligoninėje. Jeigu yra galimybė padėti, tai visi turime padėti", – kalbėjo gydytojas G.Virketis.

Parūpino dokumentus

Paskaitę apie Artūrą dienraštyje "Klaipėda" miestiečiai ėmė aktyviai komentuoti jo istoriją.

Nemaža dalis žmonių tvirtino, kad Artūras pats pasirinko tokį kelią, todėl neverta kištis į jo gyvenimą.

Kiti svarstė, kad XXI amžiuje Europos viduryje žmogus neturi miegoti laiptinėje ar kiūtoti prie parduotuvės, kad tai yra nehumaniška, socialinės tarnybos turėtų rasti būdą tokiam gyvenimo verpetų blaškomam žmogui gyventi oriau.

Neteisinga būtų tvirtinti, kad atsakingos tarnybos  į Artūro likimą numojo ranka.

Klaipėdos nakvynės namų vadovė Alma Kontrimaitė pasakojo, kad šis klaipėdietis įstaigos darbuotojams yra puikiai pažįstamas.

Atviravimas: laiptinėje moters kalbinamas Artūras sutiko nebegerti ir nerūkyti. (Vaizdo įrašo stop kadras)

Kartą jis buvo atgabentas į nakvynės namus, kur galėjo išsimiegoti ne ant grindų, o lovoje. Tačiau kitą naktį nakvynės namuose jis nebepasirodė.

Kai socialinė darbuotoja Artūrą vėl susirado, šis pareiškė, kad įstaigos suteikiamos sąlygos jam netinka ir jis į ją negrįš.

Tąkart vienas išsakytų argumentų buvo tas, kad ryte visi benamiai turi išeiti ir negauna maisto.

Praėjusių metų spalio mėnesį socialiniai darbuotojai pasistengė, kad Artūras gautų valstybės pašalpą, už kurią pasirūpinta jam gauti asmens tapatybės dokumentus. Tada vyras buvo įregistruotas ir Užimtumo tarnyboje.

Kad nesėdėtų ištiesęs rankos ir kiekvieną mėnesį gautų bent šiokią tokią išmoką, jis turėjo nurodytu laiku pasirodyti tarnyboje.

"Jeigu jis būtų likęs nakvynės namuose, būtume pasirūpinę, kad apsilankytų darbo biržoje. Kadangi jis išėjo ir vėl gyvena neskaičiuodamas nei dienų, nei valandų, mes negalime jam padėti. Ir dabar, kai jam aiškinome, kad galės gyventi moduliniame namelyje visą parą ir gaus šilto maisto, žmogus rado šimtą priežasčių, kodėl nenori gauti tokių paslaugų", – pasakojo A.Kontrimaitė.

Ragina nebešelpti

Patirties dirbant su tokiais žmonėmis turinti nakvynės namų vadovė įsitikinusi, kad Artūro likimas nėra nulemtas. Įstaigoje ir dabar dirba ne vienas darbuotojas, kuris pats išbrido iš priklausomybės liūno.

A.Kontrimaitė vardijo bent tris reabilitacijos centrus, kuriuose yra bandę pakeisti savo gyvenimo būdą nakvynės namų gyventojai.

Vienas jų veikia čia pat Klaipėdoje. Kitų įkūrėjai ir vadovai neretai lankosi nakvynės namuose ir ragina jų gyventojus atvykti ir bandyti grįžti į normalų gyvenimą.

"Ne visiems pavyko, teisingiau sakant, pavyko nedidelei daliai, bet tokių pavyzdžių turime, ir tai teikia vilties. Pirmas ir labai sudėtingas dalykas yra visos miesto bendruomenės pastangos padaryti viską, kad tokie žmonės, kaip Artūras, norėtų pasveikti", – kalbėjo A.Kontrimaitė.

Toks noras gali kilti tik tada, kai prie parduotuvės tupintis benamis iš praeivių nieko negaus.

Maisto pirkimas ir pinigų aukojimas šiuo atveju prilyginamas gulbių lesinimui. Juk maitinami paukščiai nebenori išskristi į kraštus, kur juos šaukia instinktai.

Nakvynės namų vadovė tikino, kad benamių šelpimas yra tikra meškos paslauga jiems, taip jie netenka motyvacijos kabintis į gyvenimą.

Taip atsitiko ir teismo sprendimu iš socialinio būsto už dideles skolas iškeldintai pagyvenusiai klaipėdietei Tamarai, kuri glaudėsi bendrabučio koridoriuje.

Kai namo administratorių rūpesčiu jos migis buvo išneštas, po kelių dienų ji atsitempė į tą pačią vietą čiužinį.

Moteris neslėpė, kad kaimynai jai duoda valgio, o gamtinius reikalus ji atlieka bendro naudojimo tualete.

Žadėjo negerti, nerūkyti

Panašu, kad Artūras norėtų išlipti iš bedugnės, kurioje atsidūrė dar būdamas paauglys, kai mama, jo paties žodžiais tariant, pragėrė šeimos butą ir nulėmė ne tik savo pačios, bet ir sūnaus ateitį.

"Glaudžiausi pas draugus, dabar daugelio jų nebėra, vieni mirė, kitus užmušė", – atviravo Artūras, kalbinamas namo, kuriame nakvodavo, gyventojos.

Moteris be pykčio klausinėjo Artūrą apie jo gyvenimą ir sužinojo, kad jis yra turėjęs sugyventinę, jiedviem gimė vaikas. Bet kur dabar yra jo šeima, jis nežino. Kažkur Klaipėdoje gyvena Artūro sesuo, bet ir su ja vyras neturi jokio ryšio.

"Aš tave kviečiu į svečius, priglausiu tave, bet negausi nei alkoholio, nei rūkalų", – kalbino benamį moteris ir išgirdo iš jo pažadą viską ištverti, kad tik turėtų pastogę.

Toks jo kalbėjimas suteikė ryžto aktyviam klaipėdiečiui Michailui Andrijanovui imtis padėti Artūrui.

Jis susitarė su Šilutės rajone esančios bendruomenės "Taikos kelias" vadovu Andrejumi Ivanovu dėl Artūro reabilitacijos.

"Reabilitacija nėra lengva. Žmonės "atkrenta" ir palieka bendruomenę, tai yra visiškai normalu, bet nemaža dalis vėl grįžta. Esame matę ne tik benamių, pas mus atvyksta ir įklimpę į priklausomybes medikai ar teisininkai. Kad ir kaip paradoksaliai skamba, lengviau pakilti yra tiems, kurie neturi artimųjų. Neretai šeimos nariai, norėdami gera, tik pakenkia", – teigė A.Ivanovas.

Vakar ketinta vyrą vežti į šią bendruomenę, kur ES fondų lėšomis į gyvenimą bandoma grąžinti giliai į priklausomybių liūną įklimpusius žmones.

Tačiau būtent tądien Artūras liko ligoninėje gydytis kūno skaudulių. Galima tik tikėtis, kad pasveikęs jis bandys gydyti sunkiau gyjančias bekraujes sielos žaizdas.