– Šv.Kalėdos. Kas tai yra pirmiausia jums pačiam?
– Galimybė priimti Kristų, kuris gimsta Kalėdų naktį, ir gyventi su juo visus metus esant visokioms situacijoms. Dievas ateina pas mus kaip mažas vaikas, kad mūsų neišgąsdintų, ateina į mūsų kasdienybę labai jautriai, kad augtų kartu su mumis visus metus. Betliejus Kalėdų rytą yra mūsų Bažnyčios liturgijos centras. Tame tvartelyje vietos yra visiems: ir asilui – sakytume, kvailam žmogui, ir karaliui, kuris reprezentuoja turtą, valdžią, galią, ir piemenims – neturtingiems, vargšams, ir karaliams, kurie išvis buvo svetimšaliai, iš Rytų šalies. Tad išdrįskime priartėti prie Kūdikio, auginkime jį savyje ir tapkime geresni.
– Jau daugiau kaip mėnesį parduotuvės, televizija, radijas, socialiniai tinklai siūlė viską, kas tik įmanoma, kad Kalėdos būtų linksmos ir visko pilnos. Ar tikrai daug žmogui reikia, kad jis švęstų, išgyventų, patirtų šventę?
Tos pačios Dievo šviesos užtenka visiems. Mes nieko negalime pasmerkti, ir Kalėdos yra visiems.
– Per visą adventą buvome atakuojami kažką nupirkti bei padovanoti ir taip tarsi pabėgti nuo paties svarbiausio – nuo mūsų pašaukimo tapti dovana vienas kitam. Tapdami dovana vienas kitam mes iš tikrųjų tampame Dievo gimdytojai toje aplinkoje, kurioje esame: pagimdome Dievą savo rūpesčiu, kai rūpinamės šalia esančiais, kai kitų rūpesčiai tampa mūsų rūpesčiais, kai kitų reikalus sprendžiame kaip savo, imamės atsakomybės ne tik už save, bet ir už tuos, kurie šalia mūsų. Vartotojiška visuomenė mums bando pasiūlyti formą, bet nėra vidaus, nėra turinio. Ta forma tarsi turėtų padaryti žmogų laimingą, bet taip nėra. Kažkoks naujas daiktas gal padaro žmogų laimingą tą akimirką ar vieną dieną, bet žmogus negauna to vidinio džiaugsmo, kuris lydėtų visus metus. Man įstrigo vienas pavyzdys. Per adventą lankiausi daugybėje renginių. Nueinu į įmonę, kur susirinko vadovai ir darbuotojai ir surengė savotiškas Kūčias – laužė ir dalijosi kalėdaitį. Ir vadovė sako savo darbuotojai: "Kaip tu gražiai atrodai! Tau tie trumpi plaukai labai tinka." O ta moteris sako: "Bet aš tuos plaukus nusikirpau gegužės mėnesį..." Įsivaizduokite, tuos septynis mėnesius žmonės kartu buvo, dirbo ir nerado galimybės tiesiog pažvelgti vienas kitam akis. Kūčios ir Kalėdos tarsi sustabdo mus ir padeda pagalvoti: ei, ar tikrai esu laimingas? Ar matau tikrus dalykus? Ar tik formą be turinio? Gerai, tikinčiam žmogui tas turinys gali būti susitikimo su Dievu patirtis. Netikinčiam – atvirumas šalia esančiam žmogui, gebėjimas imtis atsakomybės, dovanoti savo laiką kitam. Tai yra tikri dalykai, o mes dažnai sustojame tik prie formos.
Pasak kunigo B.Martusevičiaus, didysis Kalėdų stebuklas slypi Betliejaus tvartelyje, kur vietos užteko visiems – ir asilui, ir jaučiui, ir karaliams, ir piemenims.
– Vis dėlto šv.Kalėdos neapsieina be dovanų. Kokios dovanos jus džiugina labiausiai? Kokias dovanas vertėtų dovanoti savo artimiesiems, bičiuliams, kolegoms? O gal geriau nedovanoti tų apčiuopiamų dovanų?
– Kai organizuoju savo poezijos vakarą, man didžiausia dovana būna, kai pakviečiu išties daug žmonių, gal kokį aštuoniasdešimt, ir jie suranda laiko atvažiuoti, nes šiandien laikas yra pati brangiausia dovana. Jūsų kitam skirtas laikas, kai nežiūrite į laikrodį ir suvokiate, kad tas žmogus jums yra svarbiausias tą dieną, jam gali tapti dovana. Skirkite laiko tėvams, kuriuos kartais pamirštame per savo įsipareigojimus, darbus ir atsakomybes. Skirkite savo laiko vaikams, savo mylimiems žmonėms. Labai dažnai, stengdamiesi išlaikyti vaikus, šeimą, siekiame uždirbti kuo daugiau pinigų ir būti saugūs finansiškai, bet pamirštame, kad svarbiausia dalykas yra ne išlaikyti, o matyti tuos žmones, kurie yra šalia mūsų. Jau ketverius metu esu davęs sau pažadą, kad nedovanosiu jokių daiktų artimiesiems, bet dovanosiu savo laiką ir kažkokią patirtį, pavyzdžiui, keliaujant kartu. Investuoju ne į daiktus, o į patirtis ir laiką, praleistą kartu. Neretai per Kalėdas gauname daug tų pačių puodelių, ir jie tampa tarsi ženklai: dovanoju tau, kad nereikėtų būti su tavim. Geriau tuos 2–3 eurus, kuriuos išleidžiu pirkdamas puodelį ar kokį menkavertį daiktą, išleisti kavai kartu su žmogumi, su kuriuo galbūt niekada niekas nenueina išgerti kavos, ir pabendrauti. Tikrojo pasninko dvasia yra pamatyti kito poreikius ir troškimus, o ne tik save.
– Kolegė prasitarė, kad kasmet artėjant Kalėdoms jai kliūva dvasininkų kalbos apie tai, jog Kalėdos vis labiau tampa komercinės, o žmones, gyvenančius neva beprotišku tempu, jie ragina pabūti tyloje su savimi. Anot kolegės, pastaruoju metu viešoje erdvėje iš tikrųjų daug pasakojimų apie vidinės ramybės ieškančius žmones, apie tai, kad jie dovanėlėmis rūpinasi iš anksto ir nepersistengia, elgiasi tausojančiai. Kodėl dvasininkams atrodo, kad vis trūksta to vidinio nusiteikimo? Ar, jei to ieškoma ne per krikščioniškąją liniją, tai nesiskaito?
– Negalėčiau taip sakyti. Per palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją Vilniuje buvo atvažiavęs kardinolas Angelo Amato, ir man labai patiko jo mintis: ne kritikuoti tikrovę, bet pamilti ir perkeisti ją meile. Tai yra mūsų tikslas. Visada matau ne tik blogus dalykus. Pasakyti pamokslą kaip moralą yra lengviausia – nereikia nieko ruoštis. Bet kai išgirstame žodį "Evangelija", kuris reiškia gerąją naujieną, tai geroji naujiena šiandien yra pasakyti ką nors džiugaus žmogui, kuris atėjo į bažnyčią, į šventę, kad jis su ta žinia galėtų išeiti, išsinešti ją širdyje ir skleisti kitiems. Paprasčiausias dalykas – pasikviesti kunigą į televiziją, kur jis pakalbėtų, kaip mes kažką blogai darome, ir nepastebėti gerų dalykų. O juk svarbiausia – duoti stimulą, įkvėpti ir paskatinti eiti daryti gera. Negerai, jeigu po šv.Mišių žmonės išeina tarsi išbarti. Ne toks yra tikslas. Ne tik per krikščionišką praktiką žmogus, kuris sustoja, skiria laiko ir dėmesio kitam žmogui ir savo širdžiai, sutinka Dievo patirtį. Tos pačios Dievo šviesos užtenka visiems. Mes nieko negalime pasmerkti, ir Kalėdos yra visiems. Ir vėl kviečiu prisiminti Betliejaus stebuklą – tame tvartelyje vietos rado visi.
– Ryt visi sėsime prie Kūčių stalo. Kaip manote, kodėl mums, lietuviams, svarbi ši tradicija?
– Kūčias švenčiame mes, lietuviai, taip pat lenkai ir dar šiek tiek tradicijos yra Baltarusijoje. Mano draugai gyvena Romoje, nėra praktikuojantys katalikai, bet per Kūčias su tėveliais visada sėsdavo kartu prie stalo. Jie nuėjo į bažnyčią pas kunigą ir paprašė kalėdaičių, tai kunigas buvo labai nustebęs, nes nesuprato, kas tai yra. Mes turime ypatingą šventę ir galimybę ne tik švęsti Kristaus gimimą, bet ir laužyti kalėdaitį, kad taptume vienas kitam dovana. Tai ženklas, kuris labai svarbus mūsų kultūroje ir atspindi neregimąją tikrovę. Be abejo, mums ženklų reikia. Pavyzdžiui, vestuvinis žiedas, kuris nėra koks nors neįkainojamas, bet į jį kaip į ženklą žvelgdamas žmogus žino, kad kažkur yra jo mylimas sutuoktinis ar sutuoktinė. Tai tarsi nuoroda į kitą žmogų. O kalėdaičio laužymas yra kaip ženklas išdalyti kitiems save, savo laiką, tapti Kalėdų dvasia vienas kitam.
– Ar turite kokių nors Kūčių, Kalėdų tradicijų, atėjusių iš vaikystės?
– Neturiu ypatingų tradicijų. Kūčias valgau toje bendruomenėje, kurioje esu paskirtas tarnauti, su kitais broliais kunigais. Aš stengiuosi kiekvieną dieną išgyventi kaip stebuklą, žinodamas, kad Kristus yra šalia manęs. Prieš Kalėdas kunigams yra pats didžiausias tarnystės darbas – kviečia aplankyti, įvairiausių renginių būna kartais ir po septyniolika per dieną. Tada labai aiškiai suprantu, kad nesu Dievas ir negaliu būti visur vienu metu. O Kūčių naktį viskas nurimsta ir galiu pagalvoti, kiek daug gražaus visko būta, kiek daug gražių žmonių sutikau, kiek ligonių aplankiau ir visokių įdomių istorijų, pamokymų iš jų išgirdau. Man tai yra prisiminimų metas.
– Kauno klinikose kaip kapelionas lankote ligonius. Ar sergantys, ypač sunkiai sergantys žmonės šventes išgyvena kitaip nei sveikieji?
– Jei žmogus serga labai sunkia liga, jis viską iš gelmės išgyvena. Nelieka laiko formų paieškai ar kokiems nors ypatingiems dalykams, nes jiems visi paprasti dalykai yra ypatingi. Artimas žmogus, gyvenantis Londone, atskrido dėl jo, nes tai paskutinės ligonio gyvenimo valandos, ir sėdi ant jo lovos Hematologijos skyriuje – ta patirtis yra tarsi susitikimo su Dievu patirtis. Ligonis nelaukė jokios dovanos. Jis laukė tik to žmogaus, kuris dabar šalia jo sėdi.
Viena mergaitė, serganti labai sunkiai, pasakojo man, kaip studijavo universitete, jos mamytė su tėveliu – Švedijoje, broliukas ir sesute – Anglijoje, o ji sako: kunige, susirgusi dabar aš esu pati laimingiausia! Klausiu, kodėl? Sako, jie visi dabar šalia – prie mano lovos. Dažnai mes ieškome formų, o ligoniai jau žvelgia į gylį, į turinį. Vienas ligonis pasakojo prieš pat Naujuosius atsibudęs iš komos išgirdęs fejerverkus. Ir vėliau, kai jau galėjo kalbėti, jis prisipažino, kad kiekvienas tas fejerverkas jam tarsi daužė per širdį – sako, aš suvokiu, kad dabar negaliu būti su savo draugais, kartu švęsti, bet dėkoju Dievui, kad atsimerkiau, kad galėsiu toliau eiti su Dievu ir matyti svarbius dalykus. Atsibudęs iš komos jis suprato tarsi gavęs naują gyvenimą. Ligoniai pastebi patį gyvenimą, o mes dažnai tiesiog prabėgame galvodami, kaip dar ką nors nupirkti, kaip gražiau atšvęsti. Taip jau yra.
– Neretai žmonės per didžiąsias metų šventes pasižada sau imtis ko nors naujo: pradėti sportuoti, mesti rūkyti, keisti darbą. Ar jūs turite kokių nors užsibrėžtų planų, ką Naujaisiais metais darysite kitaip ar ko nedarysite? Ar iš viso reikia tokių planų ir kokie pasiryžimai, jūsų manymu, tikrai žmogui vertingi?
– Kaip jūs sakote, tikrai žmonės pasižada pradėti sportuoti. Pamenu, nuėjau sausio 7 d. į sporto salę ir matau, kad tiesiog nėra laisvos vietos. Darbuotojai sako: nebijokite, po mėnesio dauguma atkris. Ir iš tikrųjų taip buvo. Manau, kad geriau duoti sau mažą pažadą. Jeigu užsibrėži labai daug didelių tikslų, gali labai greitai nusivilti. Labai gerai yra susitarti su savimi dėl kažkokio, kad ir mažo dalyko, kuris kokybiškai pakeistų gyvenimą, ir to laikytis. Galbūt atsisakyti kažko, kas labiausiai trukdo patirti gyvenimo pilnatvę. Viena šeima pasakojo pasižadėjusi kiekvieną vakarą skaityti vaikams knygas – pasikeisdami mama ar tėtis. Ir jie tai tesėjo. Tai tiesiog yra kokybiškas buvimas kartu. Aš nekalbu apie kažkokius kardinalius atsisakymus. Gal priešingai – imtis daryti tai, ko niekada nedariau. Gal maldai skirti minutę ryte atsikėlus, o vakare dėkoti už dieną ir atsiprašyti, kad nepavyko būti tobulam, nors niekada iki šiol to nedarydavote. Gal labiau atsigręžti į save, į savo vidų – tiesiog raginu ieškoti pozityvių dalykų. Pernai, kai mane visi visur kviesdavo, išgyvenau buvimą žmogumi, tą trapumo momentą, kad aš negaliu būti Dievas ir būti visur. Neprievartavau savęs, kad negaliu aplankyti visų žmonių. Stengiausi būti situacijoje, į kurią esu pakviestas, čia ir dabar padaryti tai, ką galiu, geriausiai, o ne lakstyti visur ir blaškytis. Juk jeigu mano misija būtų tokia, Dievas gal mane kokiu supermenu būtų padaręs. Kartais priimti savo trapumą yra labai svarbu. Išmokti pasakyti: ne.
Tikrojo pasninko dvasia yra pamatyti kito poreikius ir troškimus, o ne tik save.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad Kalėdos yra stebuklų metas?
– Stebuklų metas – mes tampame geresni, nes skiriame vieni kitiems laiko. Jeigu kasdien ar bent sekmadieniais skirtume vieni kitiems tiek laiko, susėstume kartu pietų, tai kiekviena diena būtų kaip stebuklas.
– O ką pasakyti žmogui, kuris numoja ranka: ai, Kalėdos – man ne šventė?
– Turbūt nieko nesakyti. Būti šalia ir švęsti. Būti laimingam savo pasirinkime švęsti – ir tai yra geriausia liudijimas apie Kalėdas ir šventimą. Kaip Kalėdos keičia mano širdį? Žmogui daug daugiau pasako mūsų veiksmai. Pats Kristus evangelijoje kartais tyli, nes mato, kad nepakeis toje situacijoje žmogaus. Reikia reaguoti pagal aplinkybes, bet kartais geriau nieko nesakyti, nes moralais mes galime tą žmogų tik dar labiau sužeisti. Ir dažnai taip padarome.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams šv.Kalėdų proga?
– Sau to linkiu ir visiems žmonėms to paties norėčiau palinkėti – kad mylėtumėte gyvenimą, tuos žmones, kurie yra šalia jūsų. Kad neatidėliotumėte, jeigu norite keliauti ar kažką daryti, negalvotumėte, kad bus geriau tada, kai ką nors turėsiu. Darykite viską taip, tarsi ta diena būtų pati svarbiausia. Ir iš tiesų juk taip yra!
