Tačiau oficialių institucijų duomenys – įspūdingi: šimtai moderniai apmokytų darbuotojų, naujausia slaugos technika, augantys paslaugų sulaukusiųjų skaičiai – tarsi iš paralelinės tikrovės. Kodėl reikiama pagalba ir priežiūra nepasiekia kiekvieno slaugomo ligonio?
Šiandien Lietuvoje į viešumą išnyrantys sukrečiantys atvejai rodo, kad slaugomų žmonių slaugos našta sunkiausiai prislegia artimųjų pečius ir kad pagalbos jie toli gražu ne visada sulaukia. Vis dėlto stacionari sunkių ligonių slauga visame pasaulyje – pakankamai brangi. Tad kokias išeitis mato slaugos ir globos srityje dirbantys specialistai?
„Mes vis dar gyvename posovietinėje „išlikimo visuomenėje“: vienaip kalbama, kitaip daroma, svarbus tik toks žmogus, kuris yra darbingas ir turi galios. Tokioje visuomenėje neįgalūs ir silpni patenka į užribį ir pastebimi tik kai kažkas įvyksta. Bet sistemiškai ši problema tarsi neegzistuoja: teisės aktai – sklandūs, kontroliuojančios institucijos mato tvarkingus dokumentus“, – pastebi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros docentė Ramunė Jurkuvienė.
Pasak pašnekovės, atsižvelgdamos į demografines tendencijas, daugelis pasaulio šalių pertvarko socialinių ir globos paslaugų sistemas – tarkime, Japonijoje vietoje mokyklų daug kur steigiami dienos globos centrai vyresnio amžiaus žmonėms. Daugumoje Vakarų Europos šalių veikia prie konkretaus ligonio poreikių lanksčiai prisitaikančios paslaugų namuose sistemos.
O Lietuvos gyventojai vargsta dėl milžiniškų eilių slaugos įstaigose. Šioje srityje dirbantys medikai pasigenda suderintų teisės aktų, tinkamų veiklos sąlygų. Šiandien netgi nėra tiksliai apibrėžta, kokiu atveju asmuo turėtų būti slaugomas ligoninėje, o kada – namuose.
Doc. R. Jurkuvienės teigimu, įvairių slaugos ir globos paslaugų, teikiamų ligonių namuose, sistema prigytų ir pas mus, juolab kad perspektyvių iniciatyvų jau yra – ir jos vertos dėmesio.
Tenka aukotis
Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (SADM) suburta darbo grupė „Dėl vyresnio amžiaus žmonėms palankios įstaigos sertifikavimo reikalavimų ir normatyvų parengimo sudarymo“. Konsultuojanti šios grupės ekspertė, LSMU slaugos krypties doktorantė, Respublikinės Kauno ligoninės slaugos klinikos vadovė Lina Urbietė sako, jog būtina peržiūrėti visą teisinę bazę: paciento slaugos ir globos paslaugų grandinė neturėtų nutrūkti, tarkime, iš ligoninės jam grįžus į namus.
„Sunkaus ligonio slaugai dažna šeima būna visiškai nepasirengusi. Priimti į slaugos ligoninę galėtume geriausiu atveju po 4 – 6 mėnesių. Ligonių kasos apmoka tik vieną slaugytojo vizitą per mėnesį – o nevaikštančiam žmogui slaugytojo reikia nuolat. Tad kažkam iš artimųjų tenka aukotis – mesti darbą ir slaugyti šeimos narį namuose“, – tokių pavyzdžių iš savo ilgametės patirties slaugos įstaigos vadovė gali vardinti dešimtis.
L.Urbietės manymu, slaugos ligoninėse galėtų likti tik ypatingai sunkūs, visą parą prižiūrimi ligoniai. Tuo tarpu dar vaikštantiems, galintiems apsitarnauti asmenims bei jų artimiesiems visavertė pagalba turėtų būti prieinama pirmiausia namuose.
„Šiandien koją susilaužęs vyresnio amžiaus žmogus vietos slaugos ligoninėje laukia tiek, kad gali ir vaikščioti atprasti. Galbūt būtų tikslinga 120 slaugos dienų asmeniui skirti ne kalendoriniams, bet einamiesiems metams? Išnaudojusieji skirtą laiką negalėtų išsyk pasilikti dar 4 mėnesiams. Pajudėtų pacientų eilės, jie greičiau sulauktų vietos ligoninėje, daugiau slaugančių asmenų gautų taip trūkstamo atokvėpio“, – vieną galimų pasiūlymų svarstė L.Urbietė.
Mes vis dar gyvename posovietinėje „išlikimo visuomenėje“: vienaip kalbama, kitaip daroma, svarbus tik toks žmogus, kuris yra darbingas ir turi galios.
Be valstybės dėmesio negali likti ir ligonį slaugantys artimieji. Jei darbingas žmogus dėl slaugos priverstas atsisakyti darbo, neretai jo vienintelės pajamos yra slaugos kompensacija, vadinasi, ligoniui skirtos lėšos išleidžiamos slaugančio asmens pragyvenimui. Pasak L.Urbietės, būtų teisinga slaugančiajam kompensuoti bent dalį netektų pajamų – nes šiuo metu net ir atsidūrus prie fizinio ir dvasinio išsekimo ribos, kartais nesiryžtama ligonio guldyti į slaugos namus būgštaujant netekti vienintelio pragyvenimo šaltinio.
Tik lašas jūroje
Vienas parengtų ir šalies savivaldybėse jau išbandytų projektų – integruotosios slaugos paslaugos, kurias teikia į sunkių ligonių namus atvykstanti mobilioji specialistų komanda: slaugytojas ir socialinis darbuotojas su padėjėjais, prireikus – kineziterapeutai, masažo specialistai. Ligonis apruošiamas, maitinamas, masažuojamas, maudomas, jam suteikiama kita reikiama pagalba. Specialistai konsultuoja ir slaugančius artimuosius. Mobiliosios komandos atvykimo laikas ir dažnumas derinami pagal ligonio poreikius.
„Mobiliųjų komandų specialistai pacientus prižiūri ne visą parą, tik kelias valandas – bet taip, jog nesusidaro pragulų. Kai kuriose savivaldybėse sugebėta pasirūpinti ne tik fiziniais, bet ir psichosocialiniais ligonių poreikiais. Tad integralioji slauga namuose gali būti itin kokybiška“, – pastebėjo LSMU docentė R. Jurkuvienė. Mokslininkė 2012 – 2015 m. dalyvavo rengiant, o vėliau – moksliniais tyrimais vertino bandomųjų integruotosios slaugos plėtros projektų kokybę. Vilkaviškio savivaldybė – viena iš dvidešimties 2013 – 2015 m. įgyvendinusių bandomuosius integruotos slaugos projektus. Dabar, prireikus pagalbos slaugant sunkų ligonį, vilkaviškiečiams pakanka kreiptis į seniūnijos socialinio darbo organizatorių.
„Kadangi finansavimas pakankamas, paslaugas teikti galime pradėti labai greitai, per 10-14 dienų. Tai, kad ligoniai slaugomi jų pačių namuose, o ne medicinos ar globos įstaigoje, – didelis privalumas: senyvam ar sergančiam žmogui labai svarbu gyventi savoje aplinkoje“, – sako Vilkaviškio socialinės pagalbos centro direktorės pavaduotoja Gina Statkevičienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė Guoda Vaičekauskaitė pasakojo, kad padrąsintos sėkmės, šiuo metu integraliosios slaugos projektus pradėjo 60 šalies savivaldybių. Per artimiausius dvejus metus kompleksinę slaugos ir globos pagalbą namuose kasdien gaus per 2,2 tūkst. sunkių ligonių – neįgalių vaikų, darbingo ar vyresnio amžiaus žmonių, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis.
Tačiau tai – lašas jūroje: 2017 m. sausio 1 d. duomenimis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis iš viso nustatytas beveik 41 tūkst. gyventojų – o juk yra dar daugybė kitų namuose prižiūrimų sunkiai sergančių žmonių, kurie specialiosios slaugos statuso neturi.
„Šio projekto tikslas ir nebuvo patenkinti visų Lietuvos gyventojų slaugos paslaugų poreikį. Pirmiausia siekėme kokybės ir užtikrinome reikiamas paslaugas slaugantiems šeimos nariams. Kokybiškos mobiliųjų komandų paslaugos 4,5 val. per dieną visą savaitę – didžiulė paspirtis, leidžianti namiškiams laisviau tvarkyti savo laiką ir netgi dirbti“, – pabrėžė specialistė.
Šiam projektui, finansuojamam Europos socialinio fondo lėšomis, skirta 16,4 mln. eurų. Pasak G.Vaičekauskaitės, didžiausi iššūkiai laukia ateityje, kai pasibaigus europinių fondų finansavimui reikės išsaugoti paslaugų tęstinumą ir kokybę. Slaugos ir globos paslaugų poreikis – didžiulis, tad planuojama plėtoti ambulatorinės slaugos, dienos globos, neįgaliųjų asistento paslaugas, o tam teks sujungti SAM ir SADM pastangas bei finansavimo galimybes.
Sprendimų – daugybė?
Doc. R. Jurkuvienė pastebi, jog nemenkas iššūkis jau ir tai, jog tenka drauge veikti skirtingų sistemų – Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos – ministerijų specialistams.
Spręstinų problemų – nors vežimu vežk: stinga tarpsektorinio bendradarbiavimo ir dialogo, sudėtingi, visuomenei sunkiai suprantami specialiųjų slaugos poreikių nustatymo reikalavimai, sunkių ligonių namuose nelankantys šeimos gydytojai ir slaugytojai. Svarbiausia – turi sklandžiai bendradarbiauti ir ligonį prižiūrintys socialiniai darbuotojai bei medikai, ir pačios institucijos. LSMU Medicinos akademijos Slaugos fakulteto dekanė prof. Jūratė Macijauskienė sako, jog tokiam veiklos modeliui, kai skirtingų sričių specialistai turi veikti kaip viena komanda, studentai ruošiami visų studijų metu:„Rengiant sveikatos priežiūros specialistus – gydytojus, slaugytojus, kineziterapeutus, ergoterapeutus, visuomenės sveikatos specialistus, akušerius, psichologus – jau pirmaisiais studijų metais ugdomi darbo komandoje įgūdžiai, studentai mokomi kartu spręsti problemas, atpažinti skubaus sprendimo reikalingą sutrikimą (nebūtinai medicininį), imtis vadovavimo sprendžiant problemą. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, turintiems dauginę patologiją, vyresnio amžiaus pacientams – jų poreikiai kompleksiniai, sudėtingi, peržengiantys sveikatos priežiūros sistemos ribas“.
„Visuomenės gerovės pasiekusiose Europos valstybėse paslaugų centre yra žmogus, ligonį lanko ir tarpusavyje bendrauja skirtingų sričių specialistai, įtraukiama visa bendruomenė. Tokio lygio paslaugoms visi turime subręsti kaip visuomenė. Slauga mūsų šalyje jau turėtų tapti viena prioritetinių sričių“, – apibendrino doc. R.Jurkuvienė.
Esame viena sparčiausiai Europoje senstančių valstybių. Prognozuojama, kad 2040 m. vyresnio amžiaus asmenų tarp šalies gyventojų bus daugiau nei trečdalis. Tad visuomenė esminių sprendimų tikisi jau šiandien.
