Berlinalė, kuri vyks iki vasario 20 dienos, yra vienas iš pirmaujančių pasaulio kino festivalių kartu su Kanų ir Venecijos – ir vienas iš nedaugelio, atveriančių duris visuomenei.

Tačiau dėl COVID-19 apribojimų sėdimų vietų skaičius Berlinalės kino teatruose sumažės iki 50 procentų. Taip pat nebus nei vakarėlių, nei priėmimų.

Šių metų tarptautinė žiuri, vadovaujama JAV režisieriaus M Night Shyamalano, planuoja prisistatyti ketvirtadienį.

Vėliau tikimasi, kad apie 800 svečių dalyvaus filmo „Peteris fon Kantas“ peržiūroje. Šis filmas – tai Rainerio Wernerio Fassbinderio klasikos „Karčios Petros fon Kant ašaros“ adaptacija, pakeičiant lytį.

Pripažinto prancūzų režisieriaus Francois Ozono filme, pasak festivalio rengėjų, vaizduojama „meilė ir pavydas, viliojimas ir humoras“. Jame vaidina Denisas Ménochet, Isabelle Adjani ir Hanna Schygulla, kuriai dabar 78-eri ir ji originale vaidino žiaurią jauną gundytoją.

Šis filmas – vienas iš 18, kurie varžosi dėl „Auksinio lokio“ – pagrindinio festivalio prizo. Iš viso bus parodyta apie 400 įvairių žanrų, trukmių ir formatų filmų.

Praėjusiais metais „Auksinis lokys“ už geriausią filmą atiteko rumunų režisieriaus Radu Jude satyrai „Bad Luck Banging arba Loony Porn“ („Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“). Jame mokytojas patenka į bėdą dėl sekso filmo.

Prancūzų aktorė Isabelle Huppert (68 m.) šiemet už viso gyvenimo nuopelnus gaus „Berlinale“ „Garbės auksinį lokį“.

Prieš tai norisi paminėti vieną dalyką. 69-asis festivalis išskirtinis tuo, kad nuo šių metų birželio keičiasi festivalio direktorius. Tai nėra naujiena iš giedro dangaus, o lauktas momentas – norėdami pokyčių prieš dvejus metus Vokietijos kino kūrėjai netgi pasirašė peticiją. Taigi šis festivalis buvo Dieterio Kosslicko atsisveikinimas. Po aštuoniolikos metų jis savo postą užleidžia Lokarno kino festivalio direktoriui Carlui Chatrianui ir „German Films“ vadovei Mariette Rissenbeek. Tad bus įdomu stebėti pokyčius, kurie, kaip žinoma, greit nevyksta, bet, manau, laukti verta.

Pirma diena. Tądien iš matyto filmų trejetuko labiausiai įsiminė iš Gvatemalos kilusio režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Jayro Bustamante's darbas „Drebulys“ („Tremors“). Jame pasakojama istorija apie žmoną ir du vaikus turintį keturiasdešimtmetį Pablo, kuris myli savo vaikystės draugą Francisko. Kiek laiko tai tęsiasi, nežinoma. Jo ultra religingai šeimai, kuri yra šalies visuomenės atspindys, tai yra tikra tragedija – geriau būtų miręs. Vyras blaškosi kankinamas dvejonių, ar homoseksualumas yra blogis („Dievas nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlius“, – nuskamba filme), ar atvirkščiai – šeima ir visuomenė jo nesupranta. Sprendimą labiausiai sunkinanti aplinkybė yra mylimi vaikai, kurių jis nebepamatytų.

Antra diena. Ir vėl trys filmai. Austrų autorės Marie Kreutzer darbe „Žemė po mano kojomis“ („The Ground Beneath My Feet“) pagrindinė veikėja Lola yra visą savo dėmesį sutelkusi į karjeros laiptelius. Verslo konsultantės darbas klostosi gerai, kol vieną dieną jos šizofrenija serganti sesuo Koni, apie kurią Lola niekam nepasakoja, pabando nusižudyti. Netrukus ji Lolą pradeda atakuoti skambučiais. Įdomiausia, kad ligoninėje Koni neturi galimybės paskambinti... Šie mistiniai motyvai seserų santykių dramą papildo ir kaipmat išskiria iš šio žanro filmų. Nors filme daugiausia kalbama apie tai, kaip psichikos liga keičia gyvenimą ir santykius, tačiau yra ir kita tema. Spaudos konferencijoje autorė pasakojo, kaip siekė atkartoti verslo konsultantų gyvenimą – jau į pensiją išėjusiems (nes tebedirbantys tam neturi laiko) buvo duotas skaityti scenarijus, koreguoti dialogai, įterpiant ir žargoną. Atskleisdama specialistų kasdienybę autorė skatina mąstyti apie šiandien aktualų persidirbimą. Filmas vertas dėmesio, o įtikinamas ir daugiabriaunes personažes sukūrusios aktorės – komplimentų. 

Fatiho Akino „Auksinė pirštinė“ („The Golden Glove“) tapo tuo filmu, kuris man įstrigo giliausiai. Tikriausiai dėl smurto ir šleikštulio, kurį sukėlė. Garsus turkų kilmės Vokietijos režisierius pasakoja istoriją apie 8-ajame dešimtmetyje Frankfurte siautėjusį serijinį žudiką Fritzą Honką. Savo aukas, kurios dažniausiai būdavo nuo alkoholio priklausomos vyresnio amžiaus prostitutės, atstumiančios išvaizdos žudikas žvejodavo bare „Auksinė pirštinė“. Čia rinkdavosi marginali publika. F.Akinas sako, kad šiuo filmu jis siekia apmąstyti Antrojo pasaulinio karo traumas. Autoriaus manymu, tai padaryti pavyko tik kultūriniam elitui. Kadangi žemesnė klasė iki šiandien neturėjo galimybės to padaryti, traumas skandina alkoholyje.

Trečia diena. Įsivažiuoju ir didinu apsukas – nulėkiau į keturis, bet, deja, įspūdžio nepaliko nė vienas. Makedonų režisierės Teonos Strugar Mitevskos satyriškas filmas „Dievas egzistuoja, jos vardas Petrunija“ („God Exists, Her Name is Petrunya“) sudomino, tačiau neilgam. Petrunija, rodos, smagi personažė – 32-ejų, bedarbė, bet išsilavinusi (universitete studijavo istoriją), gyvena su tėvais. Eidama iš eilinio darbo pokalbio su manekenu pažastyje ji visai nepagalvojusi puola į vandenį gaudyti kryžiaus ir taip sulaužo ilgametę kryžiaus gaudymo vandenyje tradiciją. Bėda ta, kad ceremonijoje dalyvauti gali tik vyrai. Tačiau antroje filmo dalyje, veiksmui vykstant uždaroje erdvėje, dėmesį išlaikyti darosi sunku.

Ketvirta diena. Paskutinę dieną stengiausi išnaudoti maksimaliai. Pasižiūriu „10 deš. vid.“ („Mid90s“), „Šnipė“ („The Operative“), „Ponas Jonesas“ („Mr. Jones“), „Nykstančios dienos“ („Vanishing Days“) ir „Trys seserys“ („A Tale of Three Sisters“).

„Ponas Jonesas“ – tai tikrais faktais paremta istorija, kurią festivalio konkursinėje programoje pristatė garsi lenkų kino veteranė Agniezska Holland. Žurnalistas iš Velso Garethas Jonesas yra jaunas idealistas, kuriam entuziazmo nestinga. Kartą paėmęs interviu iš Hitlerio, jis mėgina aiškintis, kodėl kalbama apie augančią Sovietų Sąjungos ekonomiką, kai skaičiai to nerodo. Jam tai pavyksta  – 1933 m. aplinkybės susiklosto taip, kad jis atsiduria Ukrainoje ir savomis akimis pamato bado kankinamą šalį. Filme paliečiamos šiandien labai svarbios temos – žiniasklaidos vaidmuo ir jos laisvė, tvirta moralė – tačiau galbūt ne pačiu tinkamiausiu būdu.

Lokiai ir plojimai

Pagrindinį prizą – „Auksinį lokį“ – pelnė žydų kilmės režisieriaus Nadavo Lapido filmas „Sinonimai“ („Synonymes“) apie Joavą, jauną imigrantą iš Izraelio, kuris atvykęs į Paryžių mėgina nutraukti ryšius su savo gimtine, kultūra ir artimaisiais.

„Sidabrinis lokys“ už geriausią režisūrą atiteko Angelai Schanelec rankas. Apie jos filmą „Aš buvau namie, bet“ („I Was at Home, But“) papasakoti sudėtinga, nes tai yra fragmentiškas, į atskirus gabalus suskaidytas kūrinys, kuriame paliečiama daug temų. Tačiau viskas prasideda nuo to, kad trylikametis pabėga iš namų ir lygiai taip pat netikėtai sugrįžta. Šis įvykis ir taip neurotišką jo mamą išveda iš pusiausvyros.

Didysis žiuri prizas skirtas režisieriui-chameleonui François Ozonui, pristačiusiam vaidybinį filmą „Ačiū Dievui“ („By The Grace of God“), kuris sukurtas pagal tikrą istoriją apie kunigą, Lione išnaudojusį berniukus.

Alfredo Bauerio prizą, teikiamą už naujų perspektyvų kine atvėrimą, gavo vokietė Nora Fingscheidt už darbą „Sistemos laužytoja“ („System Crasher“).

Geriausiu aktoriumi ir geriausia aktore tapo kinų režisieriaus Wango Xiaoshuai filme „Sudie, mano sūnau“ („Di jiu tian chang“) porą suvaidinę Wang Jingchunas ir Yong Mei.

Geriausio scenarijaus apdovanojimą pelnė filmas „Piranijos“(„Piranhas“).

Filmo „Vogti arklius“ („Out Stealing Horses“) operatorius Rasmusas Videbækas pelnė „Sidabrinį lokį“ už indėlį į kino meną.

Ką išvysime Lietuvoje?

Dalį šių metų Berlinalėje pristatytų filmų Lietuvoje pamatysime jau greitai. „Kino pavasaryje“ bus rodoma anksčiau minėta drama „Žemė po mano kojomis“, taip pat garsios britų kino kūrėjos Kim Longinotto dokumentinis filmas „Medžiojant mafiją“ („Shooting The Mafia“) apie charizmatišką italų fotografę Leatizią Battaglią, „Antroji aš“ („Who You Think I am“) su pagrindinį vaidmenį sukūrusia prancūze Juliette Binoche, kanadiečių režisieriaus Deniso Côté vaidybinis filmas „Vaiduoklių miesto antologija“ („Ghost Town Anthology“) su siaubo ir mistikos prieskoniu ir Brado Pitto prodiusuotas filmas „Gražus sūnus“ („Beautiful Boy“). Pastarajame išvysite aktorių Timothée Chalametą, atlikusį pagrindinį vaidmenį filme „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“).

Ir tai dar ne viskas. F.Ozono „Ačiū Dievui“, F.Akino „Auksinė pirštinė“, Agnès Vardos „Agnès apie Vardą“ („Varda by Agnès“), Claudio Giovannesi „Piranijos“, Hanso Petterio Molando „Vogti arklius“ ir Guy Nattivo „Oda“ („Skin“) – šie Berlinalėje parodyti filmai Lietuvos kino teatrus turėtų pasiekti šiemet.

Apsirengęs mėlynais treningais ir juoda kepure su snapeliu jis visai nepriminė agresyvaus Bokserio iš „Viktorijos“ (Victoria, 2015) ar Les Enfants Terrible Pjero iš Michaelio Haneke‘s filmo „Laiminga pabaiga“ (Happy End, 2017). Tylus, nedaugžodžiaujantis ir nuolat atsiprašantis už neišgirstus klausimus (jis prastai girdi viena ausimi), vaikinas gūžčiojo dėl jį užklupusios sėkmės ir niekada nesitikėjo, kad jam teks vaidinti savo mėgstamiausių režisierių filmuose.

Nuo šokėjo iki kino aktoriaus

Užaugęs daktaro ir akušerės šeimoje mažame universiteto mieste Tubingene, F.Rogowskis nuo mažens jautėsi nepritampantis jį supančioje aplinkoje. Mokykloje jis patirdavo patyčias dėl savo kiškio lūpos, o ir pati institucija, jo nuomone, nesuteikė jam reikalingų žinių, todėl 16 metų nusprendė mesti mokslus, kol jo paties neišmetė. Metus pasimokęs klounų mokykloje Šveicarijoje, jis persikraustė gyventi į Berlyną, kurį vadina savo miestu.

Kai vaikštau, sėdžiu ar krentu ant žemės – tai tarsi šokio judesiai. Dabar aš esu kalbantis šokėjas.

Prieš pradėdamas vaidinti vokiškuose filmuose ir teatre F.Rogowskis buvo šokėjas. Jis visada save laikė kūnišku vaikinu, mokėsi teatro ir šokio mokyklose. O vėliau pasinėrė į kūno kalbą ir šiuolaikinį šokį. Net ir vaidyba jam yra šokis. „Kai vaikštau, sėdžiu ar krentu ant žemės – tai tarsi šokio judesiai. Dabar aš esu kalbantis šokėjas. Kartais smagu tiesiog pasakyti: „Labas, kaip tau sekasi?“ Nors kaip jis pats pripažįsta, muzika tiek šokyje, tiek filme yra labai svarbus elementas, jam prie širdies labiau tyla, kurioje jis ir kuria savo veikėjus. Galbūt dėl tylos pomėgio  ir aistros šokiui jo veikėjai dažnai yra nekalbūs, o emocijos labiau išreiškiamos judesiais.

F.Rogowskis pradėjo aktoriaus karjerą mažai už Vokietijos ribų žinomo režisieriaus Jakobo Lasso filmuose „Frontalwatte“ (2011) ir „Love Steaks“ (2013). Pastarasis filmas Miuncheno kino festivalyje laimėjo penkis apdovanojimus, tarp kurių – geriausio aktoriaus įvertinimas F.Rogowskiui už jo sukurtą Klemenso vaidmenį. Prabangiame viešbutyje masažuotoju dirbantis nekalbus Klemensas aktoriui iki šiol išlieka labai artimas. Save  laikantį švelniu vaikinu aktorių, jo nuomone, patraukė Klemenso jautrumas ir gerumas kitiems.

„Viktorijos“ sėkmė

F.Rogowskis tarptautinei publikai tapo labiau žinomas po didelio pasisekimo tiek gimtojoje Vokietijoje, tiek už jos ribų sulaukusiame Sebastiano Schipperio filme „Viktorija“ suvaidindamas iš kalėjimo paleistą Bokserį. Pasak aktoriaus, kurdamas vaidmenis „visada turi atrasti ką nors savo viduje, kas tave sieja su šiuo veikėju. Turi jam pasakyti „taip“. Todėl būtent šiam vaidmeniui savyje jis ieškojo užslėpto pykčio, taip bandydamas susitapatinti su veikėju. Dvylikos lapų scenarijus, dešimt dienų repeticijoms ir trys savaitgaliai filmavimui. Apie penkis Berlyne gyvenančius jaunuolius vienu kadru nufilmuotas filmas iki šiol išlieka vienu įsimintiniausių pastarųjų metų Vokietijos filmų, Berlyno kino festivalyje įvertintu už geriausią kinematografiją. Prisimindamas filmavimą, F.Rogowskis pasakojo: „Pirmasis bandymas buvo neblogas, antrasis – košmaras ir trečiasis pavirto kūriniu. Filmuodami turėjome daug vietos improvizuoti, ir tai kartais gali būti labai rizikinga, ypač filmuojant vieno kadro filmą.“ Šiuolaikinės klasikinės muzikos kompozitoriaus Nilso Frahmo sukurtas filmo garso takelis, pasak aktoriaus, tapo filmo montažu. „Muzika filme kuria nuotaiką ir visą atmosferą. Ji vietomis pakeičia mūsų balsus ir pati tampa filmo pasakotoja. Jeigu „Viktorijoje“ reikėtų ieškoti montažo, tai tikrai būtų garso takelis.“ Paklausus, ar kada nors vėl ryžtųsi tokiai avantiūrai, iš aktoriaus lūpų iškart pasigirsta tvirtas „žinoma“: „Viskas priklauso nuo laiko, scenarijaus ir vaidmens.“

M.Haneke's ir T.Malicko kino mokykloje

Po didelio „Viktorijos“ populiarumo, ypač tarp jaunesnės auditorijos, F.Rogowskis patraukė užsienio režisierių ir prodiuserių dėmesį. 2017 m. jis suvaidino Isabelle's Huppert sūnų Pjerą Michaelio Haneke's filme „Laiminga pabaiga“. Iki šiol kino kritikai žavisi karaokės scena bare, kurioje prisigėręs vaikinas pagal Sios dainą „Chandelier“ išlieja savyje susikaupusį pyktį ir neviltį.  Kalbėdamas apie darbą su M.Haneke, aktorius negalėjo patikėti, kad kada nors jam teks dirbti su režisieriumi, kurio filmus pats žiūrėdavo didžiajame ekrane: „Jis turi labai aiškią kūrinio viziją, todėl neleidžia tau improvizuoti. Ruošdamasis vaidmeniui tiesiog stengiesi suprasti, ko jis iš tavęs reikalauja.“ Galbūt dėl šios režisieriaus savybės paties aktoriaus sukurta karaokės scenos choreografija buvo pakeista likus 30 min. iki filmavimo.

Šiais metais turėtų pasirodyti naujausias Terrenco Malicko filmas „Radegund“, kuriame šalia vieno žymiausio šveicarų aktoriaus Bruno Ganzo vaidins ir F.Rogowskis. Kol kas tiksliai dar neaiškus filmo siužetas, tačiau žinoma, kad istorija suksis aplink austrą Franzą Jägerstätterą, Antrojo pasaulinio karo metais nesutikusį kovoti už Trečiąjį reichą. Kaip teigia F.Rogowskis, jau po 15 min., praleistų su režisieriumi, jis jautėsi lyg būtų šeimoje: „Terrencas tapo mano tėvu. Jis mane pažįsta, myli ir saugo. Vienas aktorius man pasakė: „Yra laikas prieš Terrencą ir po jo.“ Dabar aš suprantu, ką jis norėjo tuo pasakyti.“ T.Malickas žymiai atviresnis aktorių improvizacijai, tačiau, kaip pastebi F.Rogowskis: „M.Haneke savo filmus gali sumontuoti per 1–2 savaites, o T.Malickas prie vieno filmo montažo užtrunka metus ar net dvejus.“

Naujas Berlyno kino festivalio veidas

Tarptautinei publikai labiau žinomas dėl sukurtų energingų, nenuoramų veikėjų F.Rogowskis savo aktorinį diapazoną praeitais metais atskleidė Berlyno kino festivalio konkursinių programų filmuose – C.Petzoldo pagal Annos Seghers romaną sukurtame „Tranzite“ ir T.Stuberio filme „Krautuvų valsas“. „Tranzite“ aktorius įkūnijo iš koncentracijos stovyklos pabėgusį Georgą, ieškantį prieglobsčio paskutinėje Europos stotelėje – Marselyje. C.Petzoldas Antrąjį pasaulinį karą perkėlė į šių dienų Prancūziją, sukurdamas alegoriją į dabartinę politinę situaciją. F.Rogowskis negailėjo gerų žodžių režisieriui, išskirdamas jo ypatingą meilę savo veikėjams. „Jis rūpinasi savo aktoriais ir duoda jiems labai daug patarimų.“ Prisimindamas patį pasiruošimą filmavimui, F.Rogowskis pasakojo: „Mes gyvenome Marselyje du mėnesius. Filmavimo aikštelė buvo arti mūsų gyvenamosios vietos. Rytais prigriebdavome kavą ir eidavome dirbti. Iš pradžių repetavome be operatoriaus, ir tik vėliau kinematografijos skyrius atvyko į miestą. Kūrinį nufilmavome per kelis kartus. Viskas vyko ramiai, tarsi besiruošiant spektakliui nuostabiame mieste.“

Prieš Kalėdas Lietuvoje parodytame „Krautuvų valse“, F.Rogowskis suvaidino didelio prekybos centro darbuotoją Kristijaną, pamažu pamilstantį desertų skyriuje dirbančią Marioną. Šiame filme aktorius sugrįžta prie jam artimesnių švelnesnių ir jautrių veikėjų, savo jausmus išreiškiančių per kūno kalbą.  Atrodo, kad po sėkmingo pasirodymo praėjusių metų Berlyno kino festivalyje F.Rogowskis taps vis dažnesniu veidu festivalyje. Šiais metais jis pasirodys režisierės Angelos Schanelec filme „Ich war zuhause, aber“ (2019), kuris festivalyje varžysis dėl pagrindinio „Auksinio lokio“ apdovanojimo.

Tarp kino ir teatro

Nors F.Rogowskis šiuo metu labiau žinomas kaip kylanti kino žvaigždė, jis daugiau nei trejus metus vaidina Miuncheno Kammerspiele teatre, kuris garsėja savo eksperimentiniais spektakliais. Pačiam aktoriui teatras iki šiol išlieka labai svarbus. „Deja, dėl filmavimų negaliu jame vaidinti tiek, kiek norėčiau.“ Franzui patinka ilgas spektaklio kūrybinis procesas, pasiruošimas vaidmenims, kuris leidžia geriau suprasti savo veikėjus. Būtent pasiruošimas „Viktorijai“ jam priminė teatro repeticijas, o pats filmavimas – spektaklį, kuriame niekada negali palikti vaidmens. Po Berlinalės F.Rogowskis kaip tik išvyko į Miuncheną dirbti su lenkų režisieriumi. Tuo metu jis tik užsiminė, kad spektaklyje jam teks judėti keistais judesiais, lyg būtų koks padaras: „To niekada nedariau kine, bet teatre tai galiu.“

Spontaniškas vaikinas

Kodėl aktoriui taip pasisekė gauti visus šiuos vaidmenis? „Aš – labai spontaniškas vaikinas. Galiu nustebinti žmones“, – taip mano pats aktorius. Tačiau jis nepuola sutikti su visais vaidmenimis: „Stengiuosi būti kuo sąžiningesnis su savo veikėjais ir scenarijumi. Jeigu tai nepavyksta, kartais turiu atsisakyti vaidmens, net jei ir režisierius yra nuostabus.“ F.Rogowskio taip pat netraukia gyvenimas už Atlanto, kur savo karjeras kuria kai kurie žinomi vokiečių aktoriai: „Man patinka Berlynas. Nemanau, kad norėčiau gyventi kur nors kitur.“

11 dienų truksiantis renginys didžiuojasi esantis politiškiausias iš didžiausių kino festivalių. Šių metų Berlinalėje bus pristatyta 400 filmų iš viso pasaulio, o dauguma jų pasižymi aktualiomis sudėtingomis temomis, tokiomis kaip augantis ekstremizmas ir ekonominis išnaudojimas.

Vis dėlto ant raudonojo kilimo netrūks ir kino žvaigždžių žavesio – žiemiškame Berlyne laukiama Christiano Bale'o (Kristijano Beilo), Diane Kruger (Dianos Kriuger), Tildos Swinton (Tildos Svinton), Catherine Deneuve (Katrin Denev), Jonah Hillo (Džonos Hilo), Chiwetelio Ejioforo (Čivitelio Edžioforo), Casey Afflecko (Keisio Afleko) ir Juliette Binoche (Žiuliet Binoš), kuri vadovaus šių metų festivalio žiuri.

54 metų J. Binoche vadovaus šešių narių komisijai, kuri turės išrinkti prestižinių apdovanojimų  – Auksinio ir Sidabrinio lokio – laimėtojus. Šie prizai laureatams bus įteikti vasario 16-ąją.

Pernai Berlyno tarptautinio kino festivalio, kurį lydėjo judėjimo „#MeToo“ atgarsiai, pagrindinis apdovanojimas buvo paskirtas rumunų režisierės Adinos Pintilie (Adinos Pintilijės) juostai „Neliesk manęs“ (Touch Me Not).

Šiemet pirmąkart festivalio istorijoje iš 17 konkurso dalyvių septynios yra moterys; šiuo rodikliu Berlinalė lenkia Kanų ir Venecijos kino festivalius, kritikuojamus dėl to, kad juose dominuoja vyrai.

Svarbiausi kino festivaliai jau seniai buvo spaudžiami į savo programas įtraukti daugiau moterų darbų, nes nuo tokių renginių priklauso filmų tarptautinis platinimas, kiti apdovanojimai ir pajamos iš kino teatrų.

Scanpix nuotr.

„Laikytis šešėlyje“

J. Binoche džiaugėsi, kad šių metų Berlinalės konkursinė programa bus įvairesnė, ir sakė, kad to jau seniai reikėjo. Pasak žiuri pirmininkės, tai siunčia žinią ir už kino pasaulio ribų.

„Manau, kad daug vyrų nesupranta, kad ištisų kartų moterys turėdavo laikytis šešėlyje“, – sakė ji žurnalui „Der Spiegel“.

„Tačiau (Berlinalės direktorius) Dieteris Kosslickas (Diteris Koslikas) patikino mane, kad (juostas į konkursinę programą) jis rinkosi (remdamasis tuo), kad tai yra geri filmai, o ne tuo, kad juos režisavo moterys“, – teigė J. Binoche.

Festivalį atidarys danės Lone Scherfig (Lonės Šerfig) juosta „Svetimų gerumas“ (The Kindness of Strangers). Jos kurtas 2009-ųjų filmas „Auklėjimas“ (An Education) buvo nominuotas Oskarui.

Dramoje vaidina filmo „Didžioji liga“ (The Big Sick) žvaigždė Zoe Kazan (Zoi Kazan), Andrea Riseborough (Andrėja Raisborou) iš britų komedijos „Stalino mirtis“ (The Death of Stalin) bei juostoje „Tegyvuoja meilė!“ (Love actually) nusifilmavęs Billas Nighy (Bilas Nai).

59 metų L. Scherfig sakė besididžiuojanti, kad jos filmas atidarys šių metų Berlyno kino festivalį, paskutinįjį, kuriam vadovaus D. Kosslickas.

„Tai yra esminis (renginys), taigi, tikrai nekantrauju pristatyti ten filmą“, – sakė režisierė kino industrijos žurnalui „Variety“.

Lenkų kino kūrėja Agnieszka Holland (Agnieška Holand) Berlinalėje pristatys Stalino laikų trilerį „Mr. Jones“, kur vaidina Jamesas Nortonas (Džeimsas Nortonas) iš serialo „Laimės slėnis“ (Happy Valley).

Ne konkursinėje programoje bus pristatytas naujas prancūzų režisierės Agnes Varda (Anjes Varda) autobiografinis dokumentinis filmas.

Pripažintas prancūzų režisierius Francois Ozonas (Fransua Ozonas) pristatys tikrais įvykiais paremtą dramą „Dievo malonė“ („By the Grace of God“) apie vieno kunigo prancūzo galimai įvykdytus lytinio išnaudojimo nusikaltimus.

Scanpix nuotr.

„Didžiausias pasaulio festivalis“

70 metų D. Kosslickui priskiriami nuopelnai už Berlyno kino festivalio išplėtimą ir jo tarptautinio žinomumo padidinimą; į kino festivalį dabar suvažiuoja tokie svečiai kaip britų roko grupės „The Rolling Stones“ nariai, T. Swinton ar George'as Clooney (Džordžas Klunis).

„Mūsų gerbėjai liko ištikimi mums ir taip daug užaugo, kad galime sakyti, jog esame didžiausias pasaulio kino festivalis pagal žiūrovus“, – naujienų agentūrai AFP sakė D. Kosslickas. Kasmet į festivalio filmus parduodama apie pusė milijono bilietų.

D. Kosslickas festivalio direktoriaus pareigas perleis augant konkurencijai su srautinio siuntimo platformomis, tačiau jis pabrėžė, kad mato vietos kino teatrams „koegzistuoti“ ir klestėti.

Srautinio siuntimo milžinė „Netflix“, pernykščiame Venecijos kino festivalyje gavusi pagrindinį „Auksinio liūto“ apdovanojimą už filmą „Roma“, Berlinalės konkursinėje programoje debiutuos su ispanų režisierės Isabel Coixet (Izabel Koišet) tikrais įvykiais paremta drama apie homoseksualų santuoką „Elisa y Marcela“ (Eliza ir Marsela).

18 metų Berlinalei vadovavęs D. Kosslickas šį birželį perleis savo pareigas italui Carlo Chatrianui (Karlui Katrijanui), dabartiniam Lokarno kino festivalio direktoriui, ir olandei Mariette Rissenbeek (Marjetei Risenbek), kuri dabar vadovauja kompanijai „German Films“, populiarinančiai vokiškus filmus užsienyje.

Savo paskutinėje Berlinalėje D. Kosslickas padarė politinį pareiškimą pasisiūlęs nupirkti bilietus Vokietijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) lyderiams į dokumentinio filmo apie Varšuvos getą „Who Will Write Our History?“ seansą.

Žinoma, rašysiu ne apie orą. Šiemet vyko jau 68-asis ilgą istoriją turintis festivalis. Berlyne per metus vyksta bene 70 kino festivalių, pačių įvairiausių, kokių tik galite sugalvoti, – nuo įvairių šalių kino dienų iki pornofilmų festivalio (nors tai dar švelnus pavyzdys), taip pat nuolat veikia dešimtys kino teatrų. Filmai Berlyne nuolat rodomi ir netradicinėse erdvėse. Kiną čia gali kurti visi. Greičiausiai ne vienas jūsų draugas yra sukūręs pilnametražį filmą, kurio premjera įvyko kokios nors galerijos ar gėjų baro rūsyje. Ir greičiausiai jūsų draugas jame vaidino pats. Šio miesto raktažodis – įvairovė. Kokybė – jau kitas klausimas.

Tokia iš dalies yra ir Berlinalė. Šio festivalio programoje, kurią sudaro šimtai filmų, galima rasti visko. Tačiau šie metai žada pokyčių.

Tai vienas didžiausių Europos kino festivalių, tačiau jau kuris laikas kai kurių kritikų vadinamas vienu silpniausių A lygio kino festivalių. Praeitais metais 79 Vokietijos kino kūrėjai pasirašė peticiją, kurioje pasisakė prieš septyniolika metų savo pareigas einantį festivalio meninį direktorių Dieterį Kosslicką ir reikalavo skaidrumo įpėdinių rinkimuose, jo kadencijai šiais metais pasibaigus.

Tai vienas didžiausių Europos kino festivalių, tačiau jau kuris laikas kai kurių kritikų vadinamas vienu silpniausių A lygio kino festivalių.

Tačiau kol kas atvykusi į Berlinalę visuomet stengiuosi leistis į paieškas – pažiūrėti ne tik žinomiausių režisierių filmus ar filmus iš konkursinės programos (dėl kurios Berlyne taip pat dažnai burbama), tuos filmus, kuriuos nebūtinai pavyks vėliau pamatyti Lietuvos kino festivaliuose. Kartais pavyksta atrasti perlų. Kartais – ne. Dalijuosi, ką vertingo šiais metais man pavyko pamatyti.

Kas gero

Festivalis man prasidėjo nuo naujausio Weso Andersono animacinio filmo „Isle of Dogs“ (aut. past. – straipsnyje nurodomi filmų pavadinimai anglų kalba, lietuviški pavadinimai – tik tuo atveju, jei jau yra išversti) peržiūros pilnutėliame „Friedrichstadt-Palast“ kino teatre, kuris talpina beveik 2 tūkst. žiūrovų. „Isle of Dogs“ buvo šių metų festivalio atidarymo filmas.

Jis pasakoja apie Megasakio miestą, kurio korumpuotas meras Kobayashi įsako visus miesto šunis ištremti į Šiukšlių salą. Dvylikametis mero globotinis Atari Kobayashi miniatiūriniu lėktuvėliu (nieko neprimena? ) skrenda į salą ieškoti savo šuns. Čia jį pasitinka vietinių šunų gauja, kurių vienas, besivadinantis Šefu, labai skeptiškai žiūri į berniuką… Jie leidžiasi į kelionę per salą ieškoti galbūt pagrobto Atari šuns.

Tai antrasis W.Andersono animacinis filmas. Berlyne šiemet jis pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą. „Isle of Dogs“, be abejo, paperka iki detalių savita W.Andersono visata ir humoras. Ko vertas vien užrašas prieš filmą, kad šunų lojimas filme išverstas į anglų kalbą. Paradoksas – visuomet suprantame šunis, o žmonių – dažniausiai ne, jie kalba japoniškai ir dažnai yra net neverčiami. Vis dėlto tai filmas, kurį žiūrėdamas gerai praleidi laiką, tačiau pamiršti vos palikęs kino teatrą ir pradėjęs gėrėtis saulėto Berlyno vaizdais.

Keliaujame žiūrėti dar vieno konkursinės programos filmo „Damsel“. Tai, ko gero, skirtingiausiai žiūrovų vertintas festivalio filmas. Tai brolių Davido ir Nathano Zellnerių pasakojimo apie Samuelį Alabasterį (akt. Robertas Pattinsonas), verslų jauną vaikiną, atvykstantį į amerikietišką dykynę valtele ieškoti Penelopės (akt. Mia Wasikowska), savo gyvenimo meilės, kurią jis nori vesti. Kaip vestuvių dovaną jis atsiplukdo miniatiūrinį ponį. Į kelią ieškoti merginos kartu pasiima taurelę išlenkti mėgstantį ceremonijų meistrą Parsoną Henrį. Jiems bekeliaujant Samuelis jam papasakoja, kad Penelopė yra pagrobta ir įkalinta nuošalioje miško kabinoje. Tačiau atvykus paaiškėja, kad Penelopė nebūtinai norėjo būti išlaisvinta...

Įdomu, kad šioje vesterno parodijoje pagrindine heroje tampa moteris ir ji pati yra atsakinga už savo veiksmus. Tačiau žiūrovų nuomonė apie šį filmą pasidalijo būtent todėl, kad vieniems filmo humoras pasirodė juokingas, kitiems – paprasčiausiai lėkštas. Vyrus įkūnijantys veikėjai pasirodė tokie kvaili, kad žiūrint filmą su jais buvo sunku susitapatinti. Bet jei bus proga, pažiūrėkite šį filmą ir susidarykite nuomonę patys. Pamatysite dainuojantį ir šokantį R.Pattinsoną.

Favoritas liko be prizų

Vienas didžiausių šio festivalio favoritų – vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo „Transit“, kuris, deja, liko be apdovanojimų.

„Transit“ veiksmas vyksta išgalvoto šių laikų karo metu. Vokiečių kariai – jau prie pat Paryžiaus. Georgui (akt. Franzas Rogowski) pavyksta pabėgti link Marselio paskutinę minutę. Jis su savimi turi sau gyvenimą atėmusio rašytojo Weidelio daiktų – pastarojo paskutinio kūrinio juodraštį, dokumentus ir Meksikos vizos garantiją. Georgas prisiima jo tapatybę, mat Marselyje gali pasilikti tik tie, kurie išvyks – turintieji leidimą iš priimančios šalies. Daugybė išvykimo ar šio leidimo laukiančių ir dažnai besislapstančių pabėgėlių klaidžioja po miesto gatves, kavines, barus, viešbučius. Georgas sutinka paslaptingą jauną moterį Marie (akt. Paula Beer), jo planai po truputį pradeda keistis.

Annos Seghers romanu paremtas filmas žavi savo poetine visata, kurioje susipina šiuolaikinė ir XX a. Europos istorija. Kartu tai jautri ir slėpininga meilės istorija.

Dar vienas mano asmeninių šio festivalio favoritų – Sandanso kino festivalyje sėkmės sulaukęs amerikietės Josephine Decker „Madeline`s Madeline“. Jis rodytas Berlinalės forumo programoje, kurioje dažniausiai demonstruojami mažai žinomų, tačiau kylančių režisierių eksperimentiniai ar avangardiniai filmai. „Madeline`s Madeline“ pasakoja iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingą istoriją – apie paauglę merginą Madeline, sergančią depresija. Jos mama mano, kad jai reikia ypatingos priežiūros. Madeline pradeda lankyti teatro trupę, kur būna visai kitokia nei namuose. Čia ji – nesuvaldoma gamtos jėga: vieną akimirką – katė, kitą – vėžlys. Ji pradeda atrasti išsilaisvinimą iš mamos suvaržymų, bet kartu ir ryšį su ja. Šis filmas labiausiai sudomino dėl savo vizualumo ir formos laisvės – operatorės Ashley Connor kamera visad siurrealiai priartėjusi prie herojų ar laisvai juda erdvėje, tokius kadrus sujungia asociatyvus montažas, o galiausiai nuginkluoja Madeline įkūnijančios Helenos Howard vaidyba. Filmo scenarijus buvo parašytas remiantis metus trukusiomis improvizacijomis su aktoriais. Šis kūrybinis procesas puikiai atsispindi ir formoje. Tai šviežia kino kalba alsuojantis, jau trečiasis režisierės J.Decker pilnametražis filmas. Gaila, kad dar neatrado Lietuvos kino festivalių programų sudarytojai.

Dar vienas didžiausią įspūdį palikusių festivalio filmų – Guso van Santo „Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot“, taip pat varžęsis su kitais filmais konkurse.

Šio filmo tema iš pirmo žvilgsnio toli gražu ne itin patraukli – filmo pagrindinis herojus Johnas, jaunas vyras neįgaliojo vežimėlyje, turintis problemą dėl alkoholio, prie ratelių prirakintas nuo tada, kai po vienos vakarėlių nakties Los Andžele jo draugelis užmigo prie vairo. Jis sutinka gražuolę švedę Annu, sugrąžinančią jam norą gyventi, ir turtingą hipį Donį, kurio namuose vyksta neįprasti anoniminių alkoholikų susirinkimai, padedantys pamatyti save ir pasaulį iš kitos perspektyvos. Po truputį Johnas savo paties gyvenime pastebi grožį ir humorą, kurie jam padeda atrasti talentą karikatūriškiems komiksams piešti. Filmas paremtas karikatūrininko Johno Callahano memuarais. Tai galbūt ne geriausias G.van Santo filmas, bet jis, kaip ir herojaus gyvenimas, pripildytas skaidraus humoro su vienu ryškiausių metų vaidmenų.

Alternatyva

Taip pat, manau, verta bent trumpai paminėti kitus Berlyne matytus ir atmintyje išlikusius filmus. Švedų režisierių Axelio Peterséno ir Månso Månssono groteskiškos dramos „The Real Estate“ centre – 68-erių Nojet, kuri, mirus tėvui, paveldi daugiabutį Stokholmo centre. Ji nori jį parduoti, tačiau paaiškėja, kad to visiškai nenori daugybę metų namą specialiai prastai prižiūrėję jos giminės ir, žinoma, paties namo gyventojai. Ji stoja į kovą su jais.

Spaudai skirtos peržiūros metu žmonės masiškai ėjo iš salės, galima įtarti, kad tai buvo dėl lėto filmo ritmo, bet vis dėlto jie šį tą praleido – šis filmas vertas dėmesio dėl ultraskandinaviško juodo humoro ir vizualikos – Nojet įkūnijanti aktorė Léonore Ekstrand kameros sekama iš labai labai arti, taip, kad galima įžvelgti kiekvieną jos senstančio kūno odos porą (nors ji pati lanko sporto klubą ir visaip kitaip bando pasipriešinti bėgančiam laikui), taip pat filme įspūdingai derinami šilti ir šalti atspalviai.

Vienas nuotaikingiausių festivalyje matytų dokumentinių filmų – muzikos dokumentika „Shut Up and Play The Piano“ (rež. Philipp Jedicke) apie kontrastingą ir itin charizmatišką muzikos pasaulio asmenybę Chilly Gonzalesą, kuris savo karjeros metu išbandė daugybę stilių – nuo punk iki repo ar performanso meno, tačiau galiausiai liko prie... pianino.

Arthauso kinui skirtoje programoje „Panorama“ šiemet karaliavo Azijos šalių kinas. Iš jų pavyko pamatyti filmą „Old Love“ (rež. Park Kiyong) – minimalistinį tiek kameros darbo, tiek biudžeto požiūriu, kiek lėtoką, tačiau poetiškai sudėliotą, jautriai herojus sekantį filmą apie po daugybės metų netyčia Seulo oro uosto susitinkančius buvusius mylimuosius. Gyvenimo, likusio praeityje, prisiminimai sukuria melancholijos pojūtį, kuri lydi herojus visą filmą.

„Central Airport THF“ (rež. Karim Aïnouz) pasakoja apie buvusiame viename didžiausių pasaulio pastatų, pastatytame dar nacių ir 2003 m. uždarytame, Berlyno Tempelhofo oro uoste apgyvendintus pabėgėlius. Filme žvelgiama į jų kasdienybę. Iš vienos pusės, šis filmas sveikina Berlyną kaip miestą, kuris perdirba erdves, – karo reikmėms tarnavęs oro uostas apgyvendintas pastogės ieškančiaisiais, tačiau, iš kitos pusės, parodomos jų gyvenimo sąlygos – šeimos gyvena oro uosto angaruose, sukonstruotose vos kelių kvadratinių metrų erdvėse, ir pasilieka čia net kelerius metus, nors pradžioje buvo žadama, kad ten gyvens tik laikinai, kelis mėnesius. Reflektuojamas šios vietos su pačiu miestu ryšys – buvusiame pakilimo lauke, už oro uosto pastato, kur gyvena pabėgėliai, tvoros, įsikūręs parkas, kur berlyniečiai mėgsta bėgioti ar gerti alų. Filme yra kadras, kur apie pabėgėlius nenutuokiantys girti turistai linksmindamiesi perlipa šią tvorą.

Ką pamatysime Lietuvoje

Jau žinomi kai kurie filmai iš Berlyno, kurie bus rodomi Lietuvoje. Šių metų „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“ pamatysite neseniai seksualiniu priekabiavimu kelių moterų apkaltinto Kim Ki-duko siaubo trilerį „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ („Human, Space, Time and Human“), kuriame jis vaizdingai ir brutaliai prabyla apie atsakomybę už savo neapgalvotus poelgius. Režisierė Malgorzata Szumowska kritiškai, bet su juodo humoro doze pristato Lenkijos visuomenę, jos prietarus ir konservatyvumą komiškoje dramoje „Veidas“ („Mug“). Režisierė už savo filmą „Kūnas“ („Body“) 2015 m. pelnė „Sidabrinį lokį“ kaip geriausia režisierė, šis filmas taip pat rodytas „Kino pavasaryje“. Filipinų režisierius Lavas Diazas savo istoriniame epe „Šėtono laikas“ („The Season of the Devil“) toliau tyrinėja siaubingas savo šalies traumas ir ieško naujų kino formų – čia jo veikėjai dainuoja.

„Kino pavasaryje“ bus galima išvysti Berlinalėje apdovanotus filmus. „Paveldėtojos“ („The Heiresses“, rež. Marcelo Martinessi) pelnė netgi tris prizus: „Sidabrinį lokį“, Alfredo Bauerio prizą už naujų perspektyvų atvėrimą ir FIPRESCI kritikų apdovanojimą, o pagrindinę veikėją įkūnijanti Ana Brun laimėjo geriausios aktorės titulą. Taip pat „Dovlatovas“ („Dovlatov“, rež. Aleksejus Germanas jaunesnysis) – jo dailininkė ir kostiumų dizainerė Jelena Okopnaja pelnė „Sidabrinį lokį“ už įspūdingą meninį indėlį.

„Kino pavasaryje“ taip pat galėsite pamatyti filmus „Vienintelis vaikas“ („Last Child“, rež. Shin Dong-seok), „Bokštas. Šviesi diena“ („Tower. A Bright Day“, rež. Jagoda Szelc).

Konkursinės programos filmai „Transit“, „In The Aisles“ (rež. Thomas Stuberis, Vokietija, 2018), „Pig“ (rež. Mani Haghighi, Iranas, 2018), „3 Days in Quiberon“ (rež. Emily Atef, Vokietija, Austrija, Prancūzija, 2018) bei „Ága“ (rež. Milko Lazarovas, Bulgarija, Vokietija, Prancūzija, 2018) nupirkti platinimui Lietuvos kino teatruose ar festivaliuose.

Savaitgalį tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje įvyko Lietuvoje sukurto filmo “Sangailė” premjera. Į seansą “Berlinale Palast” susirinko pilna salė kino industrijos atstovų, festivalio lankytojų. Jie užliejo kūrėjus šiltais aplodismentais. Filmas dalyvauja festivalio „Panorama“ programoje.

“Po filmo prie mūsų ėjo žiūrovai ir sakė, kad jis – labai vizualus ir sukelia  daug emocijų, labai daug ovacijų sulaukė filmo aktorės, režisierė. Džiaugiuosi, kad režisierės Alantės Kavaitės ir operatoriaus Dominique Colin bendras darbas išties pavyko. Tai juk kiekvieno kūrėjo siekiamybė – paliesti publikos širdį”, – sakė viena iš filmo prodiuserių Živilė Gallego.

Festivalio metu įvykusioje premjeroje taip pat dalyvavo filmo režisierė Alantė Kavaitė. Ji neseniai JAV, “Sundance” kino festivalyje su filmu “Sangailė” (angl. “The Summer of Sangailė”) pelnė prizą už geriausią režisūrą (“World Cinema Dramatic directing award“).

Berlinalėje filmą pristatė ir jame suvaidinusios aktorės Julija Steponaitytė ir Aistė Diržiūtė, kuri kartu festivalyje dalyvauja ir kaip kylanti Europos aktorė - viena iš 10 finalininkų “Shooting Stars” konkurse.

“Didelis džiaugsmas ir garbė būti čia. Kol kas dar sunku adekvačiai vertinti, kas vyksta, bet aš, o manau, ir visa komanda – laimingi”, – po filmo premjeros kalbėjo Aistė Diržiūtė.

Pagrindinė filmo aktorė Julija Steponaitytė taip pat džiaugėsi Europos premjera. “Filmas buvo sutiktas šiltai ir tai mane labai džiugina”, – sakė ji.

Ar “Sangailė” pelnys dar vieną tarptautinį prizą, paaiškės šią savaitę Berlyno filmų festivalio metu.

Vaidybinį filmą „Sangailė“ prodiusavo kompanija „Fralita Films“ kartu su prancūzų kompanija „Les Films d'Antoine“, taip pat prisidėjo olandų prodiuserių kompanija  „Viking Films“. Filmo gamybą Lietuvoje parėmė Lietuvos kino centras.

Berlyno tarptautinis filmų festivalis, taip pat vadinamas Berlinale, yra kasmetinis, vasario mėnesį nuo 1951-ųjų rengiamas naujų filmų pristatymo festivalis. Čia dalyvauja filmų kūrėjai iš viso pasaulio.

Lietuvoje Alantės Kavaitės režisuotą filmą "Sangailė” pirmieji kovo mėnesį išvys Tarptautinio Vilniaus festivalio “Kino pavasaris” žiūrovai.