Fundamentas – spalva
Akvarelei taisyklės padeda, o tuo įsitikinti galima aštuntąjį kartą vykstančios tarptautinės akvarelės bienalės "Baltijos tiltai. Fabula" pagrindinėje parodoje, eksponuojamoje Kauno Paveikslų galerijoje, kurioje kūrinius pristato daugiau kaip 50 menininkų iš 14 pasaulio šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Italijos, Ispanijos, Izraelio, Jordanijos, Rumunijos, Vokietijos, Švedijos ir kt.
Užkilus laiptais į trečiąjį galerijos aukštą, akimirkai akis užlieja spalvotas eksponuojamų akvarelių bangavimas – nuo švelnių, natūralių iki ryškių, kaitrių, egzotiškų tonų – nuvilnijantis į dvi galerijos erdves.
Nors parodoje pristatomi kūriniai skiriasi ne tik koncepcijomis, technikomis, formatais, bet ir idėjų vizualizavimu, pasirenkant akvarelę papildančias ar su ja kontrastuojančias koliažo, vaizdo, objekto meno formas, fundamentas kiekviename kūrinyje išlieka spalva.
Vizijos užuomazga
Būdama skaidri, lengva, efemeriška, kokia ji švelniai atsiskleidžia Susanne Stahli (Vokietija) penkių kūrinių serijoje "Be pavadinimo. I–V", spalva, įrėminta balto lapo erdvėje judančiame stačiakampyje, tampa po parodą vaikščiojančio žiūrovo vizijos užuomazga. Ji išryškėja Bangučio Prapuolenio (Lietuva) darbuose "Rauda" ir "Ramybės slėnis" – pasklidusi po visą popieriaus lapą ir nepalikusi jokios properšos jo baltumui, spalva persikūnija į abstraktų peizažą ir tveria atpažįstamas pasaulio formas, tačiau tokias trapias ir gležnas, kad bet kuriuo metu jos gali sutirpti kaip Zigmundo Šnore (Latvija) dviejų kūrinių kompozicijoje "Šventiška", kurioje spalva yra viliojantis miražas.
Patikėjus juo, vėl iš naujo tenka ieškoti dingusios spalvos Dovydo Alčauskio (Lietuva) kompozicijoje "Jaučio kraujo raudona, Nidos mėlyna. I–IV", kurioje maži kvadratai spiečiasi, spausdami vienas kitą ir bandydami užimti balto lapo teritoriją, po kurią, nepalikdami pėdsakų, šliaužioja keisti ir įdomūs Salomėjos Jastrumskytės (Lietuva) gyviai iš ciklo "Glyptolalia in vitro".
Naujo pasaulio nuojauta
Ir čia spalva, pajutusi pirmosios gyvybės užuomazgas, pradeda kloti minkštą patalą jai tarpti Alekso Andriuškevičiaus (Lietuva) triptike "Dviejų žolių komandos. I–III", o iki šiol lydėjusi tyla iš lėto ima įsileisti aplinkos garsus Janio Spalvinšo (Latvija) kompozicijoje "Tylos garsas. I–IV", suteikiančius spalvai daugiau gyvybingumo, veržlumo.
Janis Spalvinis. „Tylos garsas. I–IV“.
Pripildyta energijos ir akimirką nežinodama, kur dėtis, spalva pakeičia savo formą ir tampa krintančiumi lietumi Irinos Lazdinos (Latvija) triptike "Lietaus jausmas", kuris pagirdo baltą lapą ir jame atsiranda naujo pasaulio tvėrimosi nuojauta, kuri įgauna paslaptingą pavidalą Viliaus Šliuželio (Lietuva) darbuose "Artefaktai. I–III", o jį nušviečia Annos Larsson-Dahlin (Švedija) kūriniuose "Nematomas pastebimas retai", "Laukiant prie upės" ir kt. bundanti šviesa, kuri išryškėja, užvaldydama visa, kas aplink, Voldemaro Barakausko (Lietuva) darbuose "Sluoksnis po sluoksnio. I–V". Staiga atsiveria labai gražus, įvairių gyvybės formų kupinas Daivos Šlajienės (Lietuva) kuriamas pasaulis "X fabula. Apžavėjimai. I, II", kuriame spalva gali įsikūnyti į bet kokį norimą pavidalą.
Prieš skelbdama savo vienvaldystę, spalva akimirkai suyra į daugybę smulkių detalių, išsiskaido į galybę dėmių Elmos Šturmaitės (Lietuva) kūrinyje "Veni. Vidi. Vici" ir vėl susitelkia, įkūnydama abstrakčių prisiminimų vaizdinius Anatoly Baratynsky (Izraelis) kūriniuose iš ciklo "Reminiscencija", primindama apie tai, kuo jau buvo ir visiškai netikėtai persimainydama į tai, kuo galbūt niekada nebus – fantasmagoriškus ir sykiu gąsdinančiai realistiškus Rimvydo Mulevičiaus (Lietuva) darbus "Raganų medžioklė", "Kūdikių lūpomis kalba tiesa", "Pažink pats save".
Rimvydas Mulevičius. „Pažink pats save“
Čia spalvos kelionė nesibaigia, priešingai, ji tik prasideda, nes spalva, keitusi savo pavidalus, sugrįžta į tikrovę. Iš pradžių – labai fragmentiškai, abstrahuotai Lenos Johansson Fahlen (Švedija) triptike "Medis pasakoja. I–III", bet po truputį vaizdai tampa aiškesni – Edo Satomi (Vokietija) kūriniuose "Namas H. I–III", Thomas Prautsch (Vokietija) kompozicijoje "Kaligrafinis miesto vaizdas. 6, 7, 8, 11, 14" ir netgi atpažįstami – Ramunės Staškevičiūtės darbuose "Naktis. I–IV".
Atskiros istorijos
Vaizdiniame spalvos naratyve, kuriuo žiūrovas gali sekti parodoje "Baltijos tiltai. Fabula", išsiskiria keletas autorių ir jų kūrinių, kurie yra atskiros istorijos. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės (Lietuva) darbe "Archyvas. 1947–1957" prisiminimai susiduria su dabartimi ir sustabdo į priekį tekantį laiką, sugrąžindami į praeitį, apkerėdami žiūrovą nostalgija ir sužadindami ilgesį, iš kurio labai greitai pabudina Vidmanto Zarėkos (Lietuva) triptikas "eksPOZICIJA. I–III", nes jį ima persekioti apokaliptinės nuojautos, kurios tik sustiprėja pajutus Girmanto Rudoko (Lietuva) diptiko "Stebėtojai. I, II" žvilgsnius. Tačiau Eglės Colucci (Lietuva) video darbai "Koncertas vienai stygai" ir "Nuobodulys" sustabdo akimirką, nuspaudžia pauzę žiūrovo mintyse, pilnose matytų kūrinių atspindžių.
Prieš paliekant ekspozicijos erdves, žvilgsnis nukrypsta į švelniai švytintį Valerijos Medelinskienės (Lietuva) objektą "Karūnos kelias", tarsi ieškodamas naujos istorijos, kurių net kelios prasideda Gintauto Vaičio (Lietuva) kūriniuose "Autoportretas pagal A.Samuolį", "Autoportretas su turbanu" ir kt. Pasirodo, "Baltijos tiltuose. Fabula" regėti pasakojimai, net išėjus iš juos saugančios Kauno Paveikslų galerijos – nesibaigia.
Kas? VIII Tarptautinė akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. Fabula“.
Kada? veikia iki spalio 18 d.
Kur? Kauno paveikslų galerijoje.
