Turėti ar neturėti?

Toks ženklas gali per griežtai apibrėžti ar net apriboti menininką, sukelti dvejones, ar reikėtų ieškoti naujos spalvų paletės, technikos, motyvo, žanro, ar pasinerti į visai kitą vaizduojamojo meno šaką. Tačiau ženklas leidžia (at)pažinti kūrėją, sykiu, jis kelia naudingą iššūkį ir neleidžia menininkui nuobodžiauti, skatindamas ieškoti būdų kaip nesikartoti, išlikti įdomiu.

Tapytojas Simonas Gutauskas, kaip sako pats kūrėjas, yra vadinamas „dailininku, tapančiu šviesa“. Šviesa – jo ženklas. Ir ji yra vienas svarbiausių elementų ne tik tapyboje. Šviesa yra ramybės, įkvėpimo šaltinis ir, dar svarbiau, patvirtinimas, kad tamsa yra laikina, nugalima. Ji – vilties pažadas, kurio šiandien labai reikia kiekvienam iš mūsų.

Namas prie ežero.

Dovana ir tikėjimas

S. Gutauskas dalijasi šviesa, kurią atranda gamtoje: apglėbusią medžių kamienus, žaidžiančią slėpynių su šešėliais, atsispindinčią upių ir ežerų paviršiuose, besistiebiančią link neaprėpiamo dangaus. Šviesa yra užpildžiusi kiekvieną menininko potėpį ir jam palietus drobę ji pasklinda jos paviršiumi. Apie šviesą, atrastą tapytojo paveiksluose, norisi pasakoti, nes ji dovanoja daugiau nei viltį – ji stiprina tikėjimą.

Tikėjimas S. Gutausko paveiksluose žiūrovą suartina su gamta, pažadindamas primirštą jausmą, kad jis visada buvo ir visada bus gamtos dalis. Gamta globoja, suteikia jėgų, išminties. Gamta – tai namai. Įtikėję trumpalaikiais civilizuoto pasaulio pažadais, juos palikome. Tačiau dabar galime grįžti, sekdami paskui šviesą, kuri sklinda iš Birštono kultūros centro kurhauzo galerijoje eksponuojamų naujausių S. Gutausko paveikslų ir jų ciklų: „Piliakalniai“, „Upės“, „Auksiniai uostai“, „Šešėlių kuždesiai“. Žvelgiant į tapytojo drobes neapleidžia jausmas, kad regimas vaizdas (motyvas) yra skirtas tik to vienintelio, į jį žiūrinčiojo, akims. Dėl to įvyksta labai svarbus žiūrovo susitikimas su motyvu, o galbūt – net ir su pačiu menininku.

Natiurmortas su amariliais.

Motyvų paslaptis

Tačiau ne tik šviesa traukia žiūrovą artyn prie S. Gutausko paveikslų. Šviesa tapytojo darbuose sąveikauja su erdve – žvilgsniui, jausmui, potyriui. Vienose drobėse šviesa atveria tik erdvės fragmentą, apibrėžtą medžių tankumyno, lyg paragindama susitelkti į čia ir dabar esančius dalykus, kitose – šviesa pasklinda toliais, rodydama naujus, plačius horizontus. Menininkas tarsi už rankos veda žiūrovą paveikslais, dalydamasis paslaptimi, kaip gimsta šviesa.

Šviesa, kuri padeda atkurti santykį su gamta, sykiu, su pačiu savimi, savo vidiniu pasauliu. Kuris ir didelis, ir mažas. Kupinas šviesos ir slepiantis šešėlius. Spalvotas, o kartais – vienspalvis.

S. Gutausko ženklas veda žiūrovą prie fundamentalių, taurių dalykų. Per metaforiškus motyvus paveiksluose, per poetiškus spalvų tonus ir pustonius, per meditatyviai drobėse dėliojamus smulkius potėpius menininkas švelniai pastūmėja žiūrovą atsigręžti į šviesą.

Šešėlių kuždesiai III.

Kas? S. Gutausko tapybos darbų paroda

Kur? Birštono kurhauze.

Kada? veikia iki balandžio 26 d.

Simboliai, spalva ir gylis

Menininkė jau yra surengusi ne vieną personalinę ir dalyvavusi grupinėse parodose, tarpdisciplininio meno projektuose, rengusi performansus, eksponavusi instaliacijas, demonstravusi eksperimentinius filmus. Gimtojo miesto meno gerbėjams ji šįkart pristatė savo kūrybinį kelią nuo figūratyvinės tapybos iki abstrakcijos.

D.Maslauskaitės (Light) kūryba kelia prasmingą susižavėjimą daugiasluoksniais simboliais, intuityviomis spalvinėmis išraiškomis, pasyviu tikrovės suvokimu grįstais kompoziciniais sprendimais, filosofiniu požiūriu į gyvenimo trapumą ir kaip tik tame trapume atsiveriančią jo prasmę.

Figūratyvinė menininkės kūryba stipriai persmelkta simbolizmo apraiškų, sprendžianti monochrominės ir atviros spalvos panaudojimo ir individualaus santykio su spalva ir šviesa problemas.

Figūros idealizuojamos, remiantis klasicistinėmis tradicijomis. Esminė figūratyvinės serijos kūrinių idėja – per simbolius atskleisti pasaulį, mus ir save kaip nedalomą vienį. Simbolizmas, kaip interpretavimo menas, D.Maslauskaitės (Light) kūryboje didina sąmonės vaizdinio gylį.

Daina Maslauskaitė (Light). „Ugninių esybių skrydis“. / D. Kilinskio nuotr.

Pasyvi laiko tėkmė

Kūrėjos abstrakcijose aktuali gestiškumo problematika, akcentuojamos tapymo proceso idėjos, siejančios jos tapybą su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Vis dėlto autorės požiūris į nefigūrinę, konkrečiąją tapybą personalizuotas, visai kitoks, nei esame įpratę matyti Lietuvos abstrakcionistų kūriniuose.

Dailininkė teigia, kad jos kūrybai stiprią įtaką daro meditacijos, tad nestebina ir kūriniuose juntamas pasyvaus laiko tėkmės fiksavimo momentas, akimirkomis priartinantis jos kūrybą prie rytietiškai dailei būdingo kontempliatyvumo. Prisiminkime, kad tradicinės kinų dailės meistro garbės reikalas buvo užfiksuoti savo viziją iš karto, kol jo dar neapleido įkvėpimas.

D.Maslauskaitė (Light) taip pat teigia, kad temą ji medituodama  brandina savaitę ar net ilgiau, o paveikslu atėjusi vizija gali tapti ir vos per vieną vakarą. Rafinuotas domėjimasis grynosios tapybos problemomis menininkės kūriniuose nuolatos susipina su spontaniško impulso proveržiais, atspindinčiais dzen doktrinos teiginį, kad neatsikratęs racionalaus mąstymo žmogus negali pasiekti prašviesėjimo, o būtent jis ir yra tapytojos kūrybinė siekiamybė.

Kūriniai ne tik žavi estetiškai, bet ir skleidžia harmonizuojančią energiją.

Šviesa, spindėjimas, švytėjimas, kurie pirmiausia svarbūs kūrinių turiniui, idėjai, greta šios savo misijos D.Maslauskaitės (Light) kūryboje atlieka ir reikšmingą estetinę funkciją, kurdami fantastišką nepaprasto grožio pasaulį, subalansuodami formas ir nukreipdami žiūrovo akis norima linkme. Estetinį poveikį žiūrovui daro ir puikiai dailininkės įvaldyti dideli formatai, savo dydžiu sustiprinantys iš kūrinių plūstančios šviesos įspūdį.

Dalis D.Maslauskaitės (Light) abstrakcijų sukurta pagal žymiąsias Ludvigo van Beethoveno simfonijas.

Daina Maslauskaitė (Light). „Motinystė“. / D. Kilinskio nuotr.

Pažinimo kelionė

Antroji abstrakcijų dalis – tarsi savotiška šiuolaikinė asmeniniam pamaldumui skirtų devocinių paveikslų pakaita. Tai kūriniai, skirti žiūrovo individualiems dvasiniams poreikiams išgryninti, vidinei šviesai. Kūriniai ne tik žavi estetiškai, bet ir skleidžia harmonizuojančią energiją.

Nors parodoje eksponuojami figūratyvinės ir abstrakčiosios dailės kūriniai meninės išraiškos ir stiliaus prasme tarsi atstovauja dviem skirtingiems pasauliams, į prasminę vienovę juos suveda tiek simbolizmu persmelktam figūratyvizmui, tiek abstrakcionizmui būdingos iracionalistinės nuostatos.

Po regimąja tikrove slypinčio intuityvaus giliaprasmio prado paieškos sieja D.Maslauskaitės (Light) kūrybą su žymiausiais Lietuvos simbolistais – Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir jo mokytoju Kazimieru Stabrausku, XX a. pr. dailininkų mistikų (draugija "Sursum corda" ir pan.) kūrybos principais.

Pati autorė, paklausta, kas jai yra kūryba, atsako: "Tai sakrali savęs ir pasaulio pažinimo misterija. Turiu misiją dėl savęs ir kitų – keliauti į degančią sakralią šviesą savyje, transformuotis toje šviesoje, o šią kelionę nuolat kūnyti mene."

Daina Maslauskaitė (Light). „Sugrįžę į rojų. Vizija I“. / D. Kilinskio nuotr.

Kūrėjos tapyboje regimi dvasiniai filosofiniai ieškojimai, atsiskleidžiantis nepaprastai gilus, sudėtingas vidinis pasaulis, subtiliai ir estetiškai įkūnytos jos meninės vizijos liudija ne tik menininkės profesionalumą, bet ir žmogiškąją gelmę.

Simbolinę transcendentinio žinojimo versmę atveriantis paveikslų turinys kartais kelia pojūtį, kad tapymo procese ne D.Maslauskaitės (Light) ranka vedžiojo teptuką, o kažkokia aukštesnė jame įsikūnijusi jėga. Toks atsidavimas šiam mistiniam vedliui veikiausiai ir yra stiprioji menininkės pusė, nelikusi nepastebėta parodos lankytojų, tarpusavyje atidarymo metu besišnekučiavusių apie tai, kad iš kūrinių juste justi, kad tai "ne šiaip įprasta tapyba, o kažkas iš vidaus išspinduliuota".

Kas? D.Maslauskaitės (Light) paroda "Su šviesa".

Kur? Birštono kurhauzo galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 21 d.

Šiandieniame pasaulyje – tai opi problema, kurią tarptautinėje odinių objektų parodoje "Žmogus gamtoje / Palikti ženklai", vykstančioje Birštono kurhauzo ekspozicinėse erdvėse, kvestionuoja dalyviai iš Lietuvos ir Latvijos.

Tęstinėje, ketvirtus metus vykstančioje parodoje objektus iš odos, greta profesionalių odos meno kūrėjų, eksponuoja ir kitų, vizualiosios dailės šakų, atstovai: grafikai, keramikai ir kt. Tai praplečia odos meno, laikomo tik taikomojo meno šaka, suvokimo lauką, atskleidžiant unikalią jo raiškos ypatybę – prisitaikyti.

Vienuose šioje parodoje pristatomuose gamtos ir žmogaus santykio temą plėtojančiuose darbuose oda tampa materija, kurioje išraiškingai atsiskleidžia dekoratyvus reljefinis paviršius. Kituose ji transformuojasi į įtaigius skulptūrinius objektus, trečiuose atskleidžia apdirbimo technikų įvairovę ar net – galimybę būti plona, popierių primenančia, materija. Parodoje išryškėja odos medžiagos universalumas įkūnyti net ir pačias netikėčiausias menininkų idėjas.

Kūrėjai į ekologines problemas reaguoja individualiai, kiekvienas, akcentuodamas tai, dėl ko jam skauda labiausiai. Todėl parodoje paliečiamos ir atitolimo nuo gyvosios gamtos, gyvūnų rūšių nykimo, aplinkotaršos, natūralios gamtos naikinimo, ir žmogaus ryšio su gamta praradimo, gamtos reiškinių siunčiamų ženklų nepažinimo, negebėjimo jų perskaityti ar abejingumo gamtos grožiui, unikalumui problemos.

Parodoje išryškėja odos medžiagos universalumas įkūnyti net ir pačias netikėčiausias menininkų idėjas.

Kūriniuose menininkai išvengia didaktinio tono, siekdami parodoje apsilankiusį žiūrovą paskatinti ne tik susimąstyti šiomis temomis, bet ir nelikti nuošalėje, o prisidėti prie harmoningo gamtos ir žmogaus ryšio atkūrimo, kuriam reikia tik šiek tiek daugiau sąmoningumo ir didesnio atsakomybės jausmo. Juk nesame laukiniai ir suvokiame, kad gamta – visų mūsų namai.

Būtent ši idėja jungia visus, nors ir vizualiai, konceptualiai labai skirtingus, parodoje eksponuojamus kūrinius. Gamtos namuose šeimininkai esame ne mes ir pagal savo įgeidžius juose tvarkytis negalime. Gamta kiekvienam iš mūsų suteikia dvasinį prieglobsį, ramybę, vienio jausmą, kurių šiame permainingame pasaulyje taip trūksta, todėl vis atsigręždami į ją turėtume ne reikalauti, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, o prisitaikyti prie jos.

Albertas Einsteinas yra pasakęs: "Su mūsų ribotomis galimybėmis stenkimės skverbtis į gamtos paslaptis ir atraskime, kad už įžiūrimų tarpusavio ryšių glūdi kažkas subtilaus, neapčiuopiamo, nepaaiškinamo." Parodos dalyviai savo kūriniais kviečia atrasti pagarbą gamtai, užuot kenkus jai savo komfortiško miestietiško gyvenimo įpročiais, pabandyti atkurti mus siejantį ryšį, kuris gali būti paskata atrasti naują gyvenimo kokybę, išsivaduojant iš nesibaigiančių norų ir atrandant galimybes savo laimę ne nusipirkti, o susikurti.