Fiasko propagandos kare

Praėjusią savaitę Briuselyje Europos Parlamento (EP) kvietimu viešint Lietuvos žurnalistų grupei, mūsų šalies vardas garsiausiai skambėjo įsigaliojusių sankcijų Rusijai dėl tranzito į Karaliaučių kontekste. Rusija jų laukė parengusi visą propagandinio karo amuniciją, apkaltino Karaliaučiaus, jų tebevadinamo Kaliningradu, blokada ir pagrasino atsaku. Europoje iš karto užkaito diskusijos.

Tačiau mūsų valdžios koridorius jos stebuklingai pasiekė keliomis dienomis vėliau nei visą Europą: sankcijos įsigaliojo nuo savaitgalio, o Lietuvos valdininkams ir politikams jis šventas.

Gerai: beveik du trečdaliai europiečių teigiamai vertina savo šalies narystę ES, ir tai yra didžiausias rezultatas nuo 2007-ųjų. Lietuvoje tokių 82 proc., 20 proc. punktų daugiau nei pernai rudenį. (K. Vanago/BNS nuotr.)

Atrodo, eilinį kartą bandyta laikytis filosofijos, kad nereikia reaguoti į kiekvieną Kremliaus propagandinį išpuolį, nors šįsyk buvo nesunku jį nuspėti. Vertėtų skirti, kuris jis visiškai už sveiko proto ribų, kaip ir grasinimai atšaukti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, o kur – visoje Europoje aptarinėjama naujiena.

Europos Komisijos (EK) narys Virginijus Sinkevičius piktinosi, kad Lietuvos valdžia nesugebėjo paaiškinti, kad priartėjo data, kai pradedamas įgyvendinti dar prieš tris mėnesius visų 27 ES šalių priimtas sprendimas dėl ketvirtojo sankcijų paketo. Vertėjo pasakyti, kad tai jokia blokada – pirmuoju etapu apribojamas vos 1 proc. prekių, tik plieno ir juodųjų metalų, tranzitas į Karaliaučių. Tai ir joks tarptautinės teisės ar Lietuvos stojimo į ES sutarties pažeidimas, nes įsipareigojome tik dėl keleivių, o ne dėl prekių tranzito.

Ar ir vėl laukia rusiška propagandos ataka be atsako, nes liepos 10-oji – sekmadienis?

Kremliui įsiūbavus isteriją apie neva Karaliaučiaus blokadą, ne tik opozicija Lietuvoje, bet ir jų delegatai Briuselyje ėmė burti, kad kažką su kažkuo reikėjo derinti. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas EP narys Bronis Ropė, pripažindamas, kad nėra įsigilinęs į šį klausimą, vis tiek kalbėjo, kad Lietuvai dar derėjo pasitarti, įsigilinti ir pan. Lyg ji būtų veikusi savavališkai, o ne vykdžiusi ES direktyvą, priimtą visų 27 ES narių. Eurokomisaras V.Sinkevičius, beje, į šias pareigas taip pat pasiūlytas LVŽS, taip pat pareiškė, kad išimtis Karaliaučiaus tranzitui galbūt galėjo atsirasti, Lietuva gal galėjo derėtis dėl tranzito stabdymo.

Rusijos propagandinė ataka sukėlė erzelį ir Briuselio koridoriuose: EK žada kažkokius paaiškinimus, ką jau kartą aiškino. Tačiau atsitraukti būtų klaida, mano Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų atstovė EP Rasa Juknevičienė.

Liepos 10 d. turi įsigalioti sankcijos rusiško cemento ir alkoholio tranzitui per ES valstybes. Ar ir vėl laukia rusiška propagandos ataka be atsako, nes liepos 10-oji – sekmadienis?

Tikros nepriklausomybės iššūkiai

Ne vienus metus gyvenusi atsipūtusi Europa šiandien patiria didelių iššūkių dėl priklausomybės nuo rusiškų energijos šaltinių. Tad, pasak V.Sinkevičiaus, dar neaišku, ar kitame sankcijų pakete bus rusiškų dujų embargas. Reaguodamas į Rusijos agresiją prieš Ukrainą EP praėjusią savaitę EP balsavo už reglamentą, kad iki lapkričio 1-osios dujų saugyklos privalo būti užpildytos ne mažiau kaip 80 proc. Tačiau, priminė ir eurokomisaras, šalių, iš kur būtų galima eksportuoti didelius kiekius dujų, ne tiek daug.

ES šalims, neturinčioms priėjimo prie jūrų ir negalinčioms naudotis dujų terminalais, o dar ir besilaikiusioms filosofijos, kad su Rusija reikia prekiauti, o ne kariauti, šiandien atsijungti nuo rusiškos bambagyslės brangu. Kaip pažymėjo V.Sinkevičius, čia „padeda“ pati Rusija, mažindama ar visai nutraukdama dujų tiekimą Europos šalims.

Tenka grįžti prie anglių, o kai kur stabdomi ir atominių elektrinių uždarymo projektai. „Kas turi atomines elektrines, dabar džiaugiasi. Ar būtume ją mes dabar turėję, filosofinis klausimas – „Hitachi“ nė vieno projekto neužbaigė“, – sako V.Sinkevičius. Jis pirmenybę teikia žaliajai energijai, o branduolinių jėgainių technologija labai brangi, statybos ir atsiperkamumo terminas ilgas, nebent atsirastų naujų technologijų.

Priklausomybės nuo kitų šalių pamokas Europa turėtų išmokti ir kitose srityse. Štai EP narys Andrusas Ansipas, beje, buvęs Estijos ministras pirmininkas, susitikęs su Lietuvos žurnalistais, atkreipė dėmesį ir į Europos priklausomybę kitose srityse. Pavyzdžiui, esame priklausomi nuo Azijos šalių dėl lustų, o tai sutrikdė automobilių gamybą. A.Ansipas tikisi, kad Lietuvos ir Taivano bendri projektai padės įveikti šią krizę.

Didžiosios Europos idėjos

Praėjusi savaitė ES vadinta istorine dėl Ukrainai ir Moldovai suteikto kandidačių į ES statuso, o Lietuva visuomet buvo didžiausia jų advokatė šiame kelyje.

Dauguma Briuselyje sutiktų europarlamentarų ir diplomatų kartojo: dar prieš kelias savaites mažai kas būtų tuo patikėję. Pirmą kartą per tokį rekordinį laiką kariaujanti šalis tapo kandidate į ES.

Kiek metų dar laukia iki tikrosios narystės, šiandien niekas negali pasakyti. Nuo 2013 m., kai ES nare tapo Kroatija, europinio klubo durys naujokams buvo uždaros, o kai kurios Vakarų Balkanų šalys prie jų laukia keliolika metų. Briuselyje dirbantys Lietuvos diplomatai neabejoja: pasimokius iš ligšiolinės patirties, nebus priimta teritorinių konfliktų su kaimynėmis turinti šalis, o ką jau kalbėti apie kariaujančiąją.

Europa, bent jau kai kurios šalys, nemažai prisideda, kad Ukraina agresorę išstumtų kuo greičiau. Tačiau, piktinasi EP narys liberalas Petras Auštrevičius, net ir turtingos šalys, padėjusios Ukrainai, nesibodi išrašyti sąskaitos ES ir paprašyti kompensuoti patirtų išlaidų iš 2 mlrd. eurų fondo Ukrainai paremti. Beje, jis jau baigia išsekti. Jau svarstomas ir naujasis Maršalo planas Ukrainai atkurti.

„Sprendimas dėl Ukrainos ir Moldovos suteiks galimybę Europai sugrįžti kaip geopolitinei žaidėjai, atgaivinti plėtros politiką“, – jo svarbą visai Europai pabrėžia Lietuvos ambasadorius ES Arnoldas Pranckevičius.

EP narys konservatorius Andrius Kubilius mano, kad ES turi būti atvira naujoms narėms. Jis inicijuoja diskusiją ir apie tai, ką ES galėtų pasiūlyti Rusijai, kai ji taps demokratinė. „Reikia Rusijos žmonėms parodyti, kad jie turi perspektyvą ir po Vladimiro Putino“, – sako europarlamentaras. Kaip sektiną pavyzdį jis primena, kad po Antrojo pasaulinio karo Vakarai išvadavo Vokietiją nuo fašizmo, ir ji tapo viena pažangiausių šalių. Tačiau kada ir kaip galėtų prasidėti tas Rusijos atvertimo į demokratinę valstybę procesas, kol kas atsakymo nėra.

Beje, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat audžia idėją apie didžiąją Europą: jo manymu, karo Ukrainoje akivaizdoje ES turi imtis lyderystės ir įtraukti į bendrą veiklą Jungtinę Karalystę, nepalikti nuošalyje amžinąja kandidate į ES vadinamos Turkijos, Balkanų, Kaukazo šalių.

Europiečius karas telkia

Karo Ukrainoje akivaizdoje europiečiai jaučiasi labiau užtikrinti būdami ES dalimi. EP užsakymu balandžio 19–gegužės 16 d. atliktą „Eurobarometro“ apklausą pristatęs EP Visuomenės nuomonės tyrimų padalinio vadovas Phillipas Schulmeisteris pabrėžė, kad dabar beveik du trečdaliai (65 proc.) europiečių teigiamai vertina savo šalies narystę ES, ir tai yra didžiausias rezultatas nuo 2007-ųjų. Labiausiai parama ES nuo pernai rudens išaugo Lietuvoje (20 proc. punktų iki 82 proc.). Absoliuti dauguma piliečių visose šalyse narėse, išskyrus Graikiją ir Slovakiją, narystę ES laiko geru dalyku.

Karas paveikė europiečių nuomonę apie Rusiją: ES teigiamai ją vertina tik 10 proc. apklaustųjų, 30 proc. punktų mažiau nei 2018 m., o Lietuvoje vos 5 proc. Aštuoni iš dešimties ES gyventojų pritaria sankcijoms Rusijai. Dauguma gyventojų 22-iose ES šalyse patenkinti ES atsaku į Rusijos karinę invaziją į Ukrainą.

Kad karas Ukrainoje turės pasekmių jų gyvenimui, mano 61 proc. europiečių, lietuvių 75 proc. Tačiau 59 proc. ES gyventojų bendrų Europos vertybių, tokių kaip laisvė ir demokratija, gynimą laiko prioritetu, net jei tai paveiktų kainas ir jų pragyvenimo išlaidas. Taip mano 62 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.

Į valdžią nesiveržia

Europos sostinė praėjusią savaitę sulaukė itin daug politikų, valdininkų, žurnalistų, nes vyko ir svarbūs EP sesijos balsavimai, ir istorine pavadinta Europos Vadovų Taryba (EVT), kurioje priimtas galutinis sprendimas dėl Ukrainos ir Moldovos. Tiesa, dėl jo vienbalsiai jau buvo sutarta žemesniu lygmeniu, tačiau EVT – mažiausiai prognozuojama europinė institucija. Už uždarų durų kažkodėl iki išnaktų ar net naktimis užsiposėdžiaujantis šalių vadovų klubas dėl vieno jų „ne“ gali sužlugdyti ir didžiausius sutarimus.

EP irgi visais laikais garsėjo egzotiškais personažais. Jis neretai tampa užsitarnauto politinio ikipensinio laiko vieta politikos veteranams. Tarp Lietuvos vienuoliktuko tik du nesulaukę 60-ies.

Kai kurie Lietuvos atstovai EP retai matomi, dar rečiau girdimi. Apskritai aukštų postų Briuselyje lietuviai gauna nedaug. Tad sėkmė, kad R.Juknevičienė išrinkta Europos liaudies partijos, didžiausios Europos Parlamento politinės grupės, vicepirmininke. Ji neslepia, kad prie to prisidėjo ne tik tai, kad ji turėjo ilgametį įdirbį remiant Rytų partnerystės šalis saugumo politikoje, bet ir europinis siekis, kad vadovaujamuose postuose būtų trečdalis moterų.

Vis dėlto, apgailestauja R.Juknevičienė, Lietuva, skirtingai nei kitos šalys, nededa pastangų, kad kuo daugiau lietuvių europinėse institucijose gautų politinių ir karjeros vadovaujamųjų postų, nors čia labai svarbu valstybei būti matomai. Jos teigimu, Dalia Grybauskaitė buvo tarp minimų kandidatų į EK pirmininko postą, bet čia – partinis konkursas, tad be partinės šeimos paramos sulaukti palaikymo sunku. Lietuviška politinė „inovacija“, kad net į pagrindinį politinį postą valstybėje geriausius šansus turi nepartiniai, čia sunkiai suprantamas.

Nerūpi: R.Juknevičienė apgailestauja, kad Lietuva, skirtingai nei kitos šalys, nededa pastangų, kad kuo daugiau lietuvių europinėse institucijose gautų politinių ir karjeros vadovaujamųjų postų, nors čia labai svarbu valstybei būti matomai. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Kai kurie Lietuvos europarlamentarai apskritai keistokai traktuoja europinę politinę veiklą. Štai Viktoras Uspaskichas neseniai pareiškė, kad traukiasi iš politikos, bet lieka EP. Jei buvimas EP nariu nėra politika, tai kas tada?

Kad ir kelintą kartą būtum Briuselyje, nenustoja stebinti gigantiški europinių institucijų pastatai su daugybe patikros ir kilometrais koridorių, kurių gale matai duris į patalpą, kur tau reikia, bet durys uždarytos ir turi išeiti iš pastato, apeiti jį aplinkui ir tik dar kartą patikrintas apsaugos pateksi į geidžiamą objektą, net jei jis – ne kokia aukščiausių pareigūnų slaptų susitikimų vieta, o viena iš EP valgyklų.

Reikia Rusijos žmonėms parodyti, kad jie turi perspektyvą ir po Vladimiro Putino.

Nenustoji stebėtis ir eurobiurokratų ir vizitatorių koncentracija. Šiuokart nemažai jų – akivaizdžiai pavargusiais veidais, nes daugelis pakliuvo į oro linijų ir traukinių vežėjų streikų mėsmalę.

Briuselyje, netoli gražiosios Grand Place, gali sutikti vaikštinėjantį skandalingąjį Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną ar bare kokį aukštą politiką, sukantį galvą, kokį alų pasirinkti, mat belgiškų alaus rūšių skaičiuojama per 800.

Čia kalbama apie Briuselį, kuris yra Europos sostinė. Vietinių belgų Briuselis – ten, kur nemeta šešėlio europinių institucijų stikliniai milžinai. Už kelių kvartalų nuo jų – kvartaliukai su siauručiais vienas prie kito prigludusiais namais (beje, nekilnojamasis turtas čia daug brangesnis nei prie europinių institucijų), su savo ne Grand, bet labai jaukiomis aikštėmis, kavinukėmis. Tačiau, nors belgai pabumba, kad jų sostinę perėmė visa Europa, ir jų beveik trys ketvirtadaliai (74 proc.), daug daugiau nei prieš pusmetį, „Eurobarometro“ apklausoje pareiškė, kad būti ES svarbu. Kai iškyla pavojų, draugėje būti geriau.