Išėjusiajam skiria knygą

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas įsipareigojo apie kiekvieną anapilin išėjusį bendražygį išleisti po knygą.

1990 m. kovo 11-osios vakarą 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašė dokumentą, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.

Tarp signatarų buvo ir J. Karvelis (1934–2018). Su jam skirta knyga pirmieji buvo supažindinti klaipėdiečiai.

Tokio leidinio signatarai nusipelno tik po mirties.

Iš viso jau išleistos 25 vienodo formato knygos, tokiu pat tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio auksinėmis raidėmis įspausta Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusio žmogaus pavardė.

Per daugiau nei 30 metų mirė 42 signatarai, taigi beveik trečdalis. Knygas kol kas pavyko išleisti ne apie visus.

Knygos yra dovanojamos, jų prekyboje nebūna, visas tiražas išdalijamas ir atiduodamas bibliotekoms.

Leidinys apie klaipėdietį simboliškai buvo pristatytas Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, kur susirinko J. Karvelio šeima, bendražygiai – tiek jūrininkai, tiek politikai, kiti klaipėdiečiai.

Leidinys: klaipėdiečiai pirmieji buvo supažindinti su ką tik išleista biografine knyga apie Nepriklausomybės Akto signatarą J. Karvelį. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Autorių sužavėjo asmenybė

Knygą apie J. Karvelį buvo paprašytas parašyti B. A. Rasimas – signataro Liudviko Narcizo Rasimavičiaus-Rasimo brolis.

Pagal profesiją inžinierius B. A. Rasimas sutiko imtis knygos apie jūrininką, valstybės veikėją, nes rašymo ir leidybos patirties turėjo, leido techninį žurnalą, buvo vienos knygos bendraautoris, parašė ir autorinę knygą.

„Mane susirado, sako, tu jau moki rašyti, pabandyk. Kuo labiau ėmiau gilintis, tuo buvo įdomiau. J. Karvelis buvo labai spalvinga ir įdomi asmenybė. Jam, našlaičiui (mama anksti mirė, o tėvą nužudė naciai), sovietmečiu teko praeiti, sakyčiau, netgi žiaurų kelią – nuo eilinio jūreivio iki tolimojo plaukiojimo kapitono. Jis nuolat mokėsi, nuolat kaupė patirtį, kuri, jo įsitikinimu, buvo išminties šaltinis“, – pasakojo B. A. Rasimas.

Valstybininkai: fotografas Vilius Jasinevičius 1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje užfiksavo deputatus (iš kairės) J. Karvelį, Saulių Pečeliūną ir Z. Šličytę. LR Seimo archyvo nuotr.

Knygos autoriui patiko J. Karvelio gyvenimo principas – kai reikėdavo spręsti kokias nors problemas, jis kartodavo: „Suprastinkime trupmenas“, kitaip tariant, mėgino įžvelgti reikalo esmę ir ten rasti problemos sprendimą.

Tas principas, pasak B. A. Rasimo, tiko ir vadovaujant laivo įgulai, ir patekus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

„Patekęs į Tarybą bandė suburti komandą. Jo paties liudijimu, nelabai tai sekėsi, nes politikai gi – visi lygūs, niekas nenorėjo kam nors paklusti. Jis buvo labai tikslus žmogus, sakydavo tiesą į akis, o kai kuriems tai nepatiko. Mano supratimu, būtent J. Karvelis padėjo pagrindus Tėvynės sąjungos partijos strategijai. Kai kandidatavo į Aukščiausiąją Tarybą, jis surašė tezes – tam tikrą politinę programą, pagal kurią, jo manymu, Lietuva turi suktis į Vakarus – įstoti į ES ir NATO. Toks šviesus ir įžvalgus žmogus buvo“, – pasakojo B. A. Rasimas, asmeniškai pažinojęs J. Karvelį.

Šeima: J. Karvelis su žmona Žibute ir vaikais – sūnumi Arvydu bei dukromis Nijole ir Jūrate. Aldonos Karvelytės-Čereškienės asmeninio archyvo nuotr.

Žvelgė toliau už kitus

Tą patį apie J. Karvelį patvirtino ir Aukščiausiosios Tarybos deputatė, su juo parlamente dirbusi advokatė ir politikė Zita Šličytė.

„Pagalvokite, juk rinkimai vyko 1990 m. vasarį, dar Nepriklausomybė nebuvo atstatyta, o savo rinkimų programoje jis jau rašė, kad mes turėtume išvalstybinti turtą, susitvarkyti savivaldybes, kitaip, anot J. Karvelio, į bendrus Europos namus mes nepateksime. Jis, kaip tolimojo plaukiojimo kapitonas, pabuvojęs daugelyje užsienio valstybių, aiškiai suprato, kad Lietuvai būtina NATO globa. Jis buvo žmogus, tuomet įžvelgęs netgi toliau už kitus Sąjūdžio žmones“, – teigė Z. Šličytė.

Juozas nemėgo tuščiažodžiauti, savireklama jam taip pat nebuvo būdinga.

Anot jos, J. Karvelis buvo labai brandus politiškai, lyginant su kitais, ir labai išprusęs, apsiskaitęs.

„Jis buvo Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pirmininkas, kuriai ir aš priklausiau. Jo vadovaujami frakcijos posėdžiai vykdavo labai rimtai, labai dalykiškai. Juozas nemėgo tuščiažodžiauti, savireklama jam taip pat nebuvo būdinga. Palyginus su kai kuriais dabartiniais politiniais veikėjais, tai tarsi juoda ir balta. J. Karvelis buvo lyg kokia uola, lyg galingas ąžuolas, jam nereikėjo baigti jokių politologijos mokslų, kad sugebėtų dirbti politiko darbą. Jis labai išsiskyrė iš tuomečių Aukščiausiosios Tarybos deputatų“, – kalbėjo Z. Šličytė.

Zita Šličytė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Žodžius būtina užrašyti

J. Karvelis buvo ne tik puikus politikas ir jūrininkas, jis gana gerai piešė (jo sūnus Arvydas Karvelis šiandien yra žinomas dailininkas), puikiai valdė žodį ir plunksną.

J. Karvelis iš skiaučių ir padrikų užrašų surinko ir išleido knygą „Jūrininkas, karininkas, mirtininkas“ apie carinės imperijos laivyno karininką, vėliau Lietuvos kariuomenės pulkininką leitenantą Teodorą Reingardą.

„Jis gi tada gavo prigrūstą popierių maišą iš Amerikos. Jam pasakė, kad čia yra laivyno karininko prisiminimai, surašyti rusų kalba. Jei kas supranta rusiškai, galėtų sutvarkyti ir išleisti tuos prisiminimus. Ir Juozas iš to šiukšlių maišo padarė knygą, jis suprato apie laivus, domėjosi rusų ir japonų karu, revoliucija. Ne jūrininkas ir neturėdamas tokio išsilavinimo nelabai ir būtų supratęs bei sugebėjęs išversti tų prisiminimų. Juozas buvo labai gabus ir kalboms“, – teigė Z. Šličytė.

Knygą apie patį J. Karvelį pristačiusi Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė teigė, kad šio leidinio pagrindinis akcentas – signataro darbas Aukščiausiojoje Taryboje, jo nuopelnai Lietuvos valstybei.

„Taip jau yra, kai žmogus iškeliauja anapilin, mes išsakome apie jį labai daug gražių žodžių. Šituos gražius žodžius, mirus J. Karveliui, išgirdome prie kapo duobės, tik iki šiol jie nebuvo užrašyti“, – kalbėjo B. Valionytė.