Didžiausi nuopelnai už šio rinkinio išleidimą tenka Europos lietuvių veikėjui Juozui Gabriui-Paršaičiui ir JAV lietuviui Broniui Kaziui Balučiui. Išleisti V. Kudirkos raštai suaktyvino JAV lietuvių kultūrinį gyvenimą, sustiprino išeivijoje lietuvybę ir tapo kultūrinės veiklos etalonu. Knygos greitai paplito ne tik tarp lietuvių išeivijos, bet ir to meto Lietuvoje. Šiuo unikaliu leidiniu galime pasigrožėti ir šiandien bibliotekose.

Svarbūs lietuvių savimonei

1907 m. viduryje aktyvus veikėjas J. Gabrys-Paršaitis iš Paryžiaus atsišaukimu kreipėsi į JAV lietuvius, ragindamas pažymėti V. Kudirkos 50 metų jubiliejų išleidžiant jo raštus. Išeivijoje pasiūlyta tuo klausimu užsiimti Tėvynės mylėtojų draugijai (TMD), kurios svarbiausias tikslas buvo leisti lietuviams svarbius leidinius. J. Gabrys-Paršaitis įsipareigojo parengti minėtus raštus, parašyti įžangą, o TMD – apmokėti raštų leidybą.

TMD tuo metu išgyveno krizę, nes kairesnės pakraipos organizacijos vadovybė, leisdama revoliucinio pobūdžio knygeles, nuo savęs atstūmė didžiąją dalį lietuvių išeivijos. 1907 m. pabaigoje buvo likusios tik penkios draugijos kuopos (iš 79) ir 60 narių. Iždas turėjo tik 200 dolerių. Draugija buvo beveik ant išnykimo slenksčio.

Viskas pradėjo keistis į gerąją pusę, kai TMD pirmininku 1908 m. pradžioje buvo išrinktas B. K. Balutis, būsimasis garsus Lietuvos diplomatas. Jis tuojau su užsidegimu ėmėsi naujos sau veiklos. Suprato, kad atsirado galimybė ne tik atgaivinti TMD, bet ir išleisti patriotinio pobūdžio leidinį, kuris turės poveikį atgimstančios lietuvių tautos sąmonei ir svariai papildys skurdžias lietuvių literatūros lentynas.

Po daugelio metų B. K. Balutis laiške žymiam Lietuvos veikėjų biografui Aleksandrui Merkeliui rašė: „Jau dabar neatsimenu gerai, ar esu kada nors Jums rašęs, kad Kudirkos Raštų išleidimui svarbiausias akstinas buvo mano noras parodyti ne tik svetimiems, bet ir saviems, kad lietuviai turi ne tik pamfletų ir knygelių šiupinį, bet ir rimtą savo literatūrą [...] Mūsų rašytojų raštų rinktinė išrodė geriausias tam pailiustravimas.“

Dėl raštų išleidimo B. K. Balutis Čikagoje intensyviai susirašinėjo su J. Gabriu-Paršaičiu Paryžiuje. Nutarta, kad V. Kudirkos raštai turi būti išsamūs ir puošniai išleisti, o juos spausdinti ir redaguoti tikslingiausia Europoje. Mat ir pigiau, ir V. Kudirkos rankraščiai ir straipsniai buvo čia, o lietuviška spaustuvė Tilžėje tuo metu dirbo geriausiai.

Simbolis: V. Kudirkos raštų leidimo idėja suaktyvino JAV lietuvių kultūrinį gyvenimą, turėti šio rinkinio tomelius namuose tapo prestižo reikalu. / Saugoma Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (VKMV KB 44), Rokiškio krašto muziejuje (RKM GEK 14196)

Sudėtingas paramos rinkimas

Naujasis TMD pirmininkas kreipėsi į išeivijos organizacijas su prašymu rinkti aukas V. Kudirkos raštams išleisti. Pradžią davė didelė organizacija „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“, kuri skyrė tam 100 dolerių (reikėtų turėti omenyje, kad to meto 1 doleris buvo tolygus dabartiniams 34 doleriams). Kartu tai tapo išeivijos vadovų palaiminimu TMD veiklai. Pirmininkas paragino visas draugijos kuopas paminėti V. Kudirkos 50-metį ir surengti visuomenei vakarų. Be to, tokie vakarai buvo puikus būdas šviesti tuos, kuriems buvo neprieinama mokykla, nepasiekiamos knygos ir laikraščiai, t. y. lietuvių išeiviams beraščiams.

V. Kudirkos Raštų išleidimui svarbiausias akstinas buvo mano noras parodyti ne tik svetimiems, bet ir saviems, kad lietuviai turi ne tik pamfletų ir knygelių šiupinį, bet ir rimtą savo literatūrą.

Vakarai pasiteisino ir davė pajamų (įėjimas kainavo tik 15 centų). Organizatoriai įsitikino, kad tikslinga kasmet rengti panašius vakarėlius su paskaitomis ir kultūrine programa. Draugijos pirmininko oratoriškos kalbos darė malonų įspūdį klausytojams, o jo aktyvumas kai kada net išprovokuodavo draugišką kritiką už tai, kad kalbas vakaro numatyta tema visuomet dar papildydavo agitacija TMD adresu.

B. K. Balutis parašė daugiau nei 3 tūkst. laiškų, ragindamas lietuvius visur organizuoti  TMD kuopas, rengti V. Kudirkos vakarus ir aukoti jo raštų leidimui. Jau 1909 m. draugijai buvo paaukota daugiau nei 2,6 tūkst. JAV dolerių. Tačiau minėtos sumos neužteko: raštams išleisti reikėjo mažiausiai 5 tūkst., o tai buvo iš tiesų dideli pinigai. Viename 1955 m. laiške, prisimindamas tuos laikus, B. K. Balutis pastebėjo, kad tuomet tokios sumos suaukojimas „buvo Sizifo darbas, dabar būtų lengviau 50 tūkst. dolerių surinkti“. Į raginimus aukoti vis dėlto atsiliepė įvairiausios JAV lietuvių draugijos. Net 48 jų, paaukojusių ne mažiau kaip po 10 JAV dolerių, sąrašas su TMD padėka buvo pateiktas V. Kudirkos raštų pirmame tome.

Saugoma Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (VKMV KB 44), Rokiškio krašto muziejuje (RKM GEK 14196)

Populiarino rašytojų darbus

Be tiesiogiai renkamų aukų, antras realus ir nuolatinis lėšų šaltinis buvo TMD narių mokesčiai. Draugijos pajėgumą leidžiant reikalingas lietuviams knygas lėmė jos narių gausa. B. K. Balutis, norėdamas kuo daugiau tautiečių įtraukti į draugiją, pasiūlė, o draugijos antrasis seimas 1909 m. patvirtino, kad visi, kurie iki Naujųjų metų užsirašys į TMD ir sumokės po 60 ct metinį nario mokestį už 1909 m., nemokamai gaus išleistus V. Kudirkos raštus. Tie, kurie užsirašys į draugiją po Naujųjų 1909 m. ir norės gauti V. Kudirkos raštus ar kitas anksčiau išleistas knygas, galės jas gauti už pusę kainos.

Vėliau ši nuostata buvo šiek tiek pakoreguota, nes 1909 m. raštų išleisti nepavyko. Pinigų trūkumas vertė pratęsti terminus ir truputį pakeisti sąlygas. Be to, pasigirsdavo kritikos, kad raštai kainuos brangiai ir paprastiems žmonėms bus neprieinami. Iš tiesų V. Kudirkos raštų komplekto kaina buvo numatyta gana didelė – 5 JAV doleriai. Tačiau TMD vadovybės nuolaidos savo nariams kaip tik ir siekė patraukti kuo daugiau, ypač skurdesnių, tautiečių į draugijos kuopas. Ne kartą ir B. K. Balutis, ir J. Gabrys-Paršaitis viešai pabrėždavo, kad V. Kudirkos raštai yra leidžiami ne verslui, bet lietuvių rašytojų darbams plačiai populiarinti lietuvių visuomenėje. Taip pat – ir tarp Lietuvos gyventojų.

V. Kudirkos raštų išleidimo idėja uždegė išeiviją. TMD kuopų ir narių skaičius, lėšos, reikalingos suplanuotam raštų išleidimui, sparčiai didėjo. Draugijos narių augimą skatino noras įsigyti raštus. Buvo dienų, kai į kuopas užsirašydavo po 70–80 žmonių. TMD gyvenime atsirado naujas reiškinys – pradėjo kurtis kuopos už JAV ribų: Tilžėje, Berlyne, Paryžiuje, Krokuvoje, Freiburge ir pačioje Lietuvoje. Keletas narių atsirado Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir net Aliaskoje. Tai, kad TMD pasekėjų atsirado ir Europoje – J. Gabrio-Paršaičio nuopelnas.

Jau 1910 m. birželį TMD kuopų skaičius pasiekė 110, narių buvo 3 185, o draugijos iždas turėjo sukaupęs 5 390 JAV dolerių. Tai didžiausias pasiekimas TMD istorijoje, už kurį pirmiausia reikėtų dėkoti draugijos pirmininkui B. K. Balučiui. Jis taip intensyviai dirbo, kad net susilpnėjo sveikata, teko vykti pas dėdę kunigą Juozą Židanavičių (Seirijų Juozą) į Amsterdamo miestą JAV, netoli Niujorko, pailsėti.

Saugoma Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (VKMV KB 44), Rokiškio krašto muziejuje (RKM GEK 14196)

Atlikta pareiga

1910 m. birželio 9 d. Čikagoje vykusiame TMD trečiajame seime B. K. Balutis pažymėjo, kad draugija tapo visų didžiausia ir produktyviausia JAV švietimo organizacija ir 70 delegatų pristatė gražiai įrištus šešis V. Kudirkos raštų tomus. Šį faktą delegatai sutiko audringais plojimais. Raštai buvo jau dvidešimtas TMD leidinys.

Oto Mauderodės spaustuvė Tilžėje išleido 5 tūkst. komplektų, kurių kiekvieną sudarė šeši tomai – iš viso 30 tūkst. knygų. Tomus puošė dailininkų prancūzo E. Loevy ir prūsų lietuvio A. Brako gerai atliktos iliustracijos. Pirmą ir antrą tomus leidykla išleido 1909 m. pabaigoje, o likusius – 1910 m. pirmojoje pusėje. Pirmame tome puikavosi J. Gabrio-Paršaičio parašyta pirmoji V. Kudirkos biografija, jo satyros ir eilės. Kituose tomuose – publicistiniai straipsniai, kritika, jo išverstos dramos ir apysakos, verstos pasakos. Šiuos raštus išleisti ir juos persiųsti į JAV draugijai kainavo beveik 6,1 tūkst. JAV dolerių.

Už šį didžiulį ir svarų darbą TMD 28-osios kuopos atstovai pasiūlė B. K. Balutį ir J. Gabrį-Paršaitį išrinkti draugijos garbės nariais. Seimas vienbalsiai pritarė. Tačiau abu kandidatai, padėkoję seimui už suteiktą garbę, atsisakė ją priimti. Tuo buvo duota suprasti, kad jie atliko savo tautinę pareigą taip, kaip ir kiekvienas lietuvis jų vietoje būtų atlikęs. Be kita ko, seimas J. Gabriui už darbą sumokėjo 500 dolerių. Toks atlyginimas jo nenudžiugino. Atsisukęs į B. K. Balutį jis garsiai pasakė: „Tai ubagiškas atlyginimas, bet aš jį priimu.“

Verta pažymėti, kad buvo planuojamas ir septintas tomas, kur būtų publikuojamas visų reikšmingiausias darbas – Lietuvos himnas ir kiti V. Kudirkos muzikos kūriniai. Deja, tomas neišėjo, nes pasirodė pernelyg brangu jį parengti ir per daug sudėtinga pagaminti natų klišes. B. K. Balučiui pasitraukus iš TMD pirmininko pareigų, septintu tomu niekas nebesirūpino ir vėliau draugija tenkinosi pigesniais leidiniais.

Išleistos TMD knygos, tarp jų ir V. Kudirkos raštai, buvo ne tik platinamos išeivių gretose, bet ir nemokamai siunčiamos į Lietuvą. Tiesa, reikia pažymėti, kad Tilžėje spausdintas knygas, t. y. be carinės cenzūros palaiminimo, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo draudžiama platinti Lietuvoje.

Taigi ir V. Kudirkos raštai į Lietuvą buvo vežti slapta. Vėliau, jau į nepriklausomą Lietuvą atsiųsti TMD išleisti V. Kudirkos raštai puošė visų mokyklų bibliotekas, jomis naudojosi besimokantis jaunimas. B. K. Balutis po daugelio metų, 1962-aisiais, laiške Birutei Novickienei į JAV rašė: „Ligi šiol (išskiriant dabar leidžiamą Lietuvių enciklopediją) nebuvo lygaus leidinio nei Amerikoje, nei Lietuvoje.“ Ir taip buvo sakoma praėjus daugiau kaip 50 metų. Vien tai rodo to meto TMD indėlį į lietuvių spaudos kultūrą.

Užsienyje nuo mažumės

B. K. Balutis gimė 1880 m. sausio 5 d. Seirijų miestelyje Dzūkijoje. Jo tėvai buvo išsilavinę valstiečiai: mokėjo skaityti ir rašyti, be lietuvių kalbos, kalbėjo lenkiškai ir rusiškai, tad šias tris kalbas mokėjo ir jų vaikai. Broniaus dėdė, kunigas Juozas Židanavičius, matydamas vaiko gabumus, ypač matematikai, pasiėmė berniuką į Lenkiją, kur jis su pagyrimu baigė Plocko mokytojų seminariją, vėliau mokytojavo.

Nenorėdamas tarnauti caro kariuomenėje, 1904 m. pabaigoje B. K. Balutis išvyko į JAV – Niujorko valstijos miestą Amsterdamą, kur klebonu dirbo dėdė J. Židanavičius. Čia jis iškart įsijungė į Amerikos lietuvių visuomeninę veiklą, pvz., dalyvavo pirmajame Amerikos lietuvių politiniame seime Filadelfijoje.

B. K. Balutis buvo tarp tų, kurie stojo prieš Lietuvos okupaciją, atsisakė perduoti Lietuvos pasiuntinybę Londone komunistinės SSRS atstovams.

Nepalaikė partijų rietenų

B. K. Balutis buvo aktyvus, geras oratorius, principingas, tvarką mėgstantis ir sąžiningas žmogus. Jis visuomet pasisakydavo už lietuvių vienybę, atmesdavo griežtą partiškumą, ypač nepalaikė partijų tarpusavio rietenų, kai sprendėsi Lietuvos ateities likimas.

„Aš manau, kad šioje valandoje galima ir su pačiu velniu susitaikyti, ne tik su klerikalu laisvamaniui, arba laisvamaniui su klerikalu, jeigu tik bus atmesti šalin visi ypatingi aštriai partyviški „ragučiai“ kaip vienoj, taip ir kitoj pusėj. Taigi ir čia turėtų būti ne kunigas Žilinskas ar laisvamanis Šliūpas, bet lietuvis Žilinskas ir lietuvis Šliūpas“, – laiške aušrininkui dr. Jonui Šliūpui 1914 m., jau vykstant Pirmajam pasauliniam karui, rašė B. K. Balutis.

Ši jo pozicija atkreipė lietuvių visuomenės dėmesį. Antai žymus Lietuvos politikas Martynas Yčas 1918 m. laiške savo uošviui J. Šliūpui rašė: „Man visuomet Amerikoje patikdavo vienas veikėjas, kuris kaip tik tokius principus skelbia (partiniai įsitikinimai neturi kliudyti Lietuvos nepriklausomybės įvykdymui), tai p. Balutis. Su juo mes visuomet sutardavome.“

Priesaika tapęs ketureilis

Prieš karą B. K. Balutis vadovavo JAV lietuvių Tėvynės mylėtojų draugijai, kuri kėlė tikslą už surinktas lėšas leisti lietuviškas knygeles ir nemokamai dalyti Lietuvoje. Jis ėmėsi nelengvo, bet lietuviams reikalingo darbo – išleisti šešis Vinco Kudirkos raštų tomus, parengtus Juozo Gabrio-Paršaičio.

Atstovas: 1920 m. derybos dėl Suvalkų sutarties tarp Lenkijos ir Lietuvos (antras iš dešinės - B. K. Balutis). / archyvo nuotr.

Išleisti tomai iki šiol stebina savo kokybiška išvaizda. Himno autoriaus raštai Lietuvos nepriklausomybės metais buvo išdalyti mokykloms. Verta pažymėti ir tai, kad, pirmininkaudamas draugijai, B. K. Balutis išgelbėjo ją nuo žlugimo.

1912–1919 m. visuomenininkas dirbo liberalaus tautinės pakraipos laikraščio „Lietuva“ redaktoriumi. Šis Čikagoje leistas laikraštis tapo Lietuvos nepriklausomybės šaukliu ir lietuvių vienybės tribūna.

B. K. Balučiui, kaip puikiai valdančiam plunksną, kaip kovotojui už lietuvių teises, dažnai būdavo patikimi kūrybos reikalaujantys reikalai. Vienas iš daugelio jo nuopelnų – ant Laisvės varpo išlietas jo sukurtas ketureilis: „O! Skambink per amžius / Vaikams Lietuvos / Kad nevertas laisvės / Kas negina jos!“ Šis ketureilis, kurį deklamavo vyresnės kartos žmonės, įsitvirtino prieškario mokinių vadovėliuose kaip tautinė priesaika, kaip Lietuvos piliečio formavimo pagrindas. 1919 m. Laisvės varpą JAV lietuviai padovanojo nepriklausomai Lietuvos valstybei – šiandien jis kabo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte Kaune.

Nepanoro būti ministru

Nuo 1918 m. B. K. Balutis pradėjo dalyvauti išeivijos akcijose už Lietuvos nepriklausomybę „šturmuojant“ JAV vyriausybę. Tiesa, nors jo tautiškos pažiūros buvo nepajudinamos, bet jis karštas tautininkas nebuvo. Vis dėlto tai nesutrukdė JAV lietuvių tautininkų organizacijai – Amerikos lietuvių tautinė taryba jį išrinko savo atstovu į JAV lietuvių delegaciją, vykstančią į Paryžių, kur vyko pokario Taikos konferencija.

Paryžiuje B. K. Balutis buvo Lietuvos delegacijos sekretorius ir turėjo svarbų įpareigojimą – skaityti anglišką spaudą, rinkti iš jos informaciją apie Lietuvą, palaikyti ryšius su JAV delegacija. Galima daryti išvadą, kad jis savo darbą atliko profesionaliai, nes gavo pasiūlymą grįžti į Lietuvą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Pasiūlymą jis priėmė nesvyruodamas, nes visas jo gyvenimas buvo skirtas tėvynei.

Atvykęs į Kauną 1919 m. pabaigoje, Užsienio reikalų ministerijos centre B. K. Balutis dirbo devynerius metus. Čia jis buvo paskirtas dirbti URM Politikos departamento direktoriumi, vėliau – URM generaliniu sekretoriumi. Net šešis kartus jam buvo siūlomas ir ministro postas, tačiau diplomatas kukliai jo atsisakydavo.

Išsiųstas į JAV

Per visą darbo laikotarpį Kaune B. K. Balučio viršininkai buvo įvairių partijų atstovai. „Nepartinis tebuvo E. Galvanauskas. Su visais, be išimties, man pavyko dirbti labai sklandžiai, nežiūrint jų partinės priklausomybės. Svarbiausioji tam priežastis gal buvo ta, kad URM nevedė partinės politikos. Savo tautinių pažiūrų neslėpdavau. Bet į visus Lietuvos partijų vidaus politikavimus griežtai atsisakydavau kištis. (...) Ministerijos personalą tvarkydamas, nesiteiraudavau, prie kurios partijos valdininkas priklauso, tik žiūrėjau, ar sugebės jis tinkamai pavestą darbą atlikti“, – rašė pats B. K. Balutis.

Tiesa, už savo atvirumą jam teko nukentėti nuo ambicingo Augustino Voldemaro, kurio pastangomis B. K. Balutis buvo išsiųstas į JAV. 1928 m. liepos 1 d. jis pradėjo eiti nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Vašingtone pareigas. Taip iki savo gyvenimo pabaigos jis ir liko užsienyje ginti Lietuvos reikalų, nors išėjęs į pensiją tikėjosi apsigyventi tėviškėje Seirijuose, kur turėjo nusipirkęs žemės.

Jis ėmėsi nelengvo, bet lietuviams reikalingo darbo – išleisti šešis Vinco Kudirkos raštų tomus.

Diplomato paskyrimas į JAV buvo labai protingas Lietuvos valdžios žingsnis, nes po 1926 m. perversmo išeivijos nuotaikos buvo nepalankios naujai Antano Smetonos ir A. Voldemaro valdžiai Lietuvoje. B. K. Balutis, kaip buvęs JAV lietuvis, padėjo suartinti išeiviją su Lietuva. Tai labai jautėsi per penkerius jo darbo metus. 1933 m., prieš šv. Kalėdas, nepaprastasis pasiuntinys gavo įsakymą grįžti į Kauną, iš ten – vykti į Londoną dalyvauti ekonominėse derybose, o paskui likti pasiuntiniu Didžiojoje Britanijoje.

Milijonus atnešęs patarimas

Atstovaudamas Lietuvai svarbiausiose valstybėse, B. K. Balutis pasižymėjo kaip sumanus diplomatas, išmanęs tuometes politines ir ekonomines problemas. Tai galima pastebėti ir jo pranešimuose iš Vašingtono ir Londono. Pavyzdžiui, 1933 m. jis patarė Lietuvos Vyriausybei visus turimus ižde dolerius pakeisti į auksą. Šis patarimas vėliau Lietuvai padėjo gauti milijoninį pelną, nes naujasis JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas vėliau įvykdė reformas, pavadintas Naujuoju kursu, kurios stipriai nuvertino dolerį.

B. K. Balutis buvo pasiryžęs derybose, esant bent mažiausiai galimybei, apginti Lietuvos valstybės pinigus, nepriklausomai nuo jų kiekio. Tai puikiai rodo ir jo pastangos Vašingtone derantis dėl Lietuvos skolos ir procentų sumažinimo. Jis pats pabrėžė, kad tai visų mūsų pareiga, nes už tai gauname algą.

1940-aisiais B. K. Balutis buvo tarp tų, kurie stojo prieš Lietuvos okupaciją, atsisakė perduoti Lietuvos pasiuntinybę Londone komunistinės SSRS atstovams. Todėl jis buvo vienas pirmųjų, prieš kurį buvo nukreiptas Liaudies vyriausybės naujo URM generalinio sekretoriaus komunisto Pijaus Glovacko pyktis: liepos 26 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu iš B. K. Balučio atimta Lietuvos pilietybė, konfiskuotas turtas ir uždrausta grįžti į Lietuvą.

Didžiajai Britanijai nepripažinus Lietuvos okupacijos, B. K. Balutis liko Londone toliau eiti pasiuntinio pareigas. Jis iki pat mirties 1967 m. aktyviai dalyvavo politinėje veikloje Lietuvos nepriklausomybės klausimu.

Nemažai laiko diplomatas skyrė ir ne itin gausiai lietuvių diasporai šiame krašte. Santykiai tarp jo ir lietuvių bendruomenės buvo nuoširdūs, draugiški. Lietuvių veikėjai dažnai atvykdavo pas jau garbingo amžiaus sulaukusį tautietį pasitarti, paprašyti nuomonės vienais ar kitais bendruomenės organizaciniais ir net turtiniais klausimais. Pasiuntinys būdavo visuomet kviečiamas į vietos lietuvių renginius ir šventes, tarti sveikinimo žodį, priminti apie Lietuvą, o kai kada – net ir švelniai paauklėti savo tautiečius. Jų tikrą pagarbą pasiuntiniui rodo ir tai, kad vietos lietuviai tarpusavyje B. K. Balutį vadino Tėvu.

Tekstas parengtas remiantis prof. dr. J. Skiriaus monografija „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): Tėvynei paaukotas gyvenimas“. Vilnius: Vaga, 2001, 822 p.