Pėdsakų pynės

Kūrybinis jo gyvenimas susiklostė prieštaringai. Pirmasis kūrybos dešimtmetis pasižymėjo bendradarbiavimu su geriausiais Lietuvos architektais, audringai praleistais studijų metais Paryžiuje, laimėtais patriotinių paminklų konkursais. Antruoju ir trečiuoju dešimtmečiais buvo bendradarbiauta jau su kitokio patriotizmo reikalavusiais užsakovais: B.Pundziaus paminklai pirmieji paženklino Raudonosios Armijos karių kapus Lietuvos žemėje, jo "Taikos sargyboje" iškilo Vilniuje kartu su Žaliuoju tiltu.

Skulptoriaus kūrinius taip pat ištiko skirtingas likimas: vieni jų puošia Kauno modernistinių pastatų fasadus, kiti dulka muziejuose; vienas po pusšimčio metų įgyvendintas (tiesa, ne visai taip, kaip autoriaus buvo sumanyta), kitas naktį išmontuotas, nežinia kur išgabentas ir paslėptas.

Kaune B.Pundziaus vardas iki šiol siejamas su tarpukario modernistine architektūra ir... šiek tiek su Paryžiuje studijavusių menininkų bohemišku gyvenimu.

Kauniečių patriotinius jausmus šildė ir tebešildo aukštai iškelti "Karžygiai" ir, atkūrus nepriklausomybę, pagaliau pastatytas S.Dariaus ir S.Girėno paminklas Ąžuolyne. Minint skulptoriaus mirties metines, VšĮ "Gražinkime Kauną" organizavo ekskursiją, kurios metu kauniečiai aplankė daugelį miesto atmintį saugančių vietų, kuriose gyvi jo kūriniai.

Veržli pradžia

Skulptorius gimė 1907 m. rugsėjo 15 d. tolimo Mažeikių rajono kaime, Pievėnuose, buvo vyriausias sūnus gausioje ūkininkų šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą gimtajame kaime, po to – Viekšnių progimnaziją, 1926 m. jaunuolis atvažiavo į laikinąją sostinę mokytis meno paslapčių. Trejus metus jis praleido Kauno meno mokykloje, Kajetono Sklėriaus skulptūros studijoje. 1929 m. už dalyvavimą studentų maište kartu su kitais studentais B.Pundzius iš mokyklos buvo pašalintas. Kiek padirbėjęs Kaune, 1933-iaisiais jis išvyko tęsti studijų į Paryžių, kur 1938 m. baigė Aukštąją dekoratyvinės dailės mokyklą.

B.Pundziaus kūrybinis kelias prasidėjo anksti: dar nebaigęs studijų, jis jau dirbo su žymiausiais Lietuvos architektais: Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, Vladimiru Dubeneckiu, Stasiu Kudoku. Štai 1929 m. jis sukurė didijį altorių V.Landsbergio-Žemkalnio pastatytai Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčiai. 1932 m. sukurti trys Vladimiro Dubeneckio statytos Betygalos Šv.Mykalojaus bažnyčios altoriai.

Jaunasis skulptorius visur išlaiko reikalaujamą stilių: Kybartų bažnyčios altorius primena ankstyvojo moderno stilistiką,  neobarokinei Betygalos bažnyčiai skirtos formos – barokinės.

1933 m. buvo pastatytas B.Punziaus "Rūpintojėlis" ant 1931 m. mirusio lietuvių kalbos ir tautosakos žinovo prof. Aukusti Roberto Niemi antkapio Helsinkyje.

Tais pačiais 1933-aisiais skulptorius sukūrė aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, operos dainininkės Marijos Lipčienės, Maironio dukterėčios Julijos Lipčiūtės-Gečienės portretinius biustus, o po metų – bareljefą "Motinystė".

Pastarasis kūrinys kauniečiams gerai pažįstamas: 1938 m. jo kopija buvo įkurdinta architekto Stasio Kudoko vilos fasade, arkinėje nišoje. Pasakojima, kad tai buvo skulptoriaus dovana S.Kudoko sūnaus Jurgio gimimo proga. 1933 m. B.Pundzius dalyvavo Maironio biusto, skirto Karo muziejaus sodeliui, konkurse ir jį laimėjo. Biustas buvo pastatytas 1937 m. (atkurtas 1988 m.).

Kūrybos žymės ramovėje

1937 m. datuojami monumentalūs, 2,5 m aukščio, granite iškalti "Trys milžinai", iškilę virš S.Kudoko statomos Karininkų ramovės atiko. Gaila, kad nevykusi pastato vieta, V.Landsbergio-Žemkalnio kritikuota dar 1936 m., neleidžia šiam kūriniui atsiskleisti. Bet gerai matyti trys įgilinti granito relijefai virš portalo, vaizduojantys Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbus.

Štai kaip to meto spauda paaiškina šių kūrinių simboliką: "Karžygiai, sukūrę ir išlaikę tiek amžių didingą Lietuvos valstybę tarp galingų priešų, puikiai sumbolizuoja dabarties mūsų kariuomenės tikslus; suaugę harmoningai savo forma su rūmų išvaizda jie dvasiniai rišasi su šių rūmų savininkais, kaipo idėjiniai jų pirmtakūnai. Trys to paties skulptoriaus pavykę vyriausių mūsų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) herbai kariškame fone iš ginklų virš centrinio įėjimo puošia pastatą, bet drauge lyg pasako, kad rūmų šeimininkai saugoja mūsų teritorijos sienas ir niekuomet "be Vilniaus nenurims".

B.Pundziaus kūrinių yra ir ramovės interjere: jo dirbtinio marmuro bareljefai puošė salės balkoną, didelis dirbtinio marmuro židinys "Vytauto seklyčioje" puoštas jo sukurtais ornamentais ir Vyčio ženklo bareljefu.

Lakūnų žygdarbiui atminti

Tais pačiais 1937-aisiais B.Pundzius laimėjo paminklo S.Dariaus ir S.Girėnui konkursą, kuriame dalyvavo net 34 projektai. Su lakūnais skulptorius susidraugavo dar tuomet, kai apie 1930-uosius Lietuvos aeroklubui kūrė (deja, neišlikusį) bronzinį bareljefą žuvusiems lakūnams atminti. 1933 m. gimė miniatiūrinis šedevras – vos 20 cm S.Dariaus ir S.Girėno bronzinis biustas.

Dar 1935 m. specialiai sudarytas komitetas pradėjo rinkti aukas paminklui pastatyti. Jo vieta – šalia Stepono Dariaus rūpesčiu pastatyto stadiono, pabrėžiant jo nuopelnus Lietuvos sportui, – buvo patvirtinta tik po ilgų ginčų.

Apie konkursą laimėjusį projektą tuometė spauda rašė: "Paminklo projektas daro gana gilų įspūdį. Aukštas dvilypis obeliskas, primenąs stilizuotus sparnus, kyla į erdves. Apačioje prie monumentalaus padėklo stovi dukart natūralaus didumo lakūnų figūros. Tarpusparnyje ir prie lakūnų kojų įtaisyta dirbtina šviesa, kuri vakaro metu paminklui priduos mistinį vaizdą."

Iš pradžių norėta ne tik sparnus-obeliską, bet ir lakūnų figūras iškalti iš granito, vėliau nuspręsta figūras išlieti iš bronzos. 1939 m. buvo sudaryta sutartis su rangovais, suvežti granito akmenys, tačiau paminklas liko nepastatytas.

Šiandien matome 1993 m. skulptoriaus Juozo Šlivinsko ir inžinieriaus Kęstučio Linkio pastatytą paminklą, jo obeliskas atitinka B.Pundziaus suprojektuotą, bet lakūnų figūros atrodo kiek kitaip.

Nepavykus pastatyti S.Dariaus ir S.Girėno paminklo Kaune, 1943 m. Tomo Zaukos iniciatyva lakūnų bareljefą B.Pundzius iškalė Anykščiuose, ant Puntuko akmens, taip paminėdamas dešimt metų nuo jų herojiško skrydžio.

Karo nesunaikinta

Grįžęs iš Paryžiaus su diplomu B.Pundzius ir toliau aktyviai darbuojasi, puošdamas Kauno pastatus ir viešasias erdves. Greitai jo kūriniai atsirado V.Landsbergio-Žemkalnio 1938 m. pastatytų Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (dabar – Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyrius) eksterjere ir interjere.

Virš arkinių įėjimų apvadų, išdėstytų abipus centrinės fasado dalies, patalpinti alegoriniai bareljefai iš dirbtinio granito: vienas vaizduoja merginą su dideliu dantračiu ir dar didesne vaisių pintine šalia, be to, nedideliame reljefe dar tilpo ir jūra su laivu bei rūkstantys kaminai, – tai "Pramonė"; kitas – labiau apibendrintas, emblemos pavidalu – simbolizuoja "Prekybą".

Visi skulptūroje atpažino vieną operetės šokėją... Vienos kavinės lankytojos moterys miesčionės tuo piktinosi, kitos – pavydėjo.

Panašiai pramonę vaizdavo ir rūmų interjerui numatyta skulptūra, dantratį laikiusi iškeltose rankose. Deja, apie jos likimą šiandien nieko nežinome: Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fonduose liko tik nedidelis jos modelis. Interjere buvo ir dvi B.Pundziaus sukurtos metalinės vazos su reljefiniais fabrikų vaizdais. Nacių okupacijos metu jos kartu su kitais naujiems šeimininkams (generaliniam komisarui Theodorui Adrianui von Rentelnui) nereikalingais meno kūriniais atiteko tam pačiam (tuomet dar Kultūros) muziejui.

Piktinosi ir pavydėjo

1939 m. B.Pundzius sukūrė dvi tarytum vienos tematikos, tačiau visiškai skirtingas tiek savo didžiu, tiek prasme ir išraiška skulptūras. Tai monumentali, valstietiška "Vandens nešėja", stovinti prie Žaliakalnio vandentiekio stoties, ir kita, taip pat su vandeniu ir moteriškumu susieta figūra, – grakšti gipsinė mergaitės su ąsočiu skulptūrėlė, vadinama "Prie šaltinėlio".

Mergaitė su ąsočiu buvo skirta naujos "Konrado" kavinės salės-rotondos interjerui. Buvo ir šaltinėlis – lankytojų džiaugsmui salėje įrengtas nedidelis fontanas. Taip "atsirado daug daugiau jaukios erdvės ir intymumo susitikti tinginiams ir įsimylėjėliams aplink fontaniuką su mūsų brangaus draugo Broniaus Pundziaus vandennešės skulptūra", – prisiminė Bronys Raila.

O dailininkas Liudvikas Strolis pasakojo: "Visi skulptūroje atpažino vieną operetės šokėją... Vienos kavinės lankytojos moterys miesčionės tuo piktinosi, kitos pavydėjo. Kavinėje darbas atrodė labai gražiai."

Sovietiniais laikais kavinės interjeras keitėsi du kartus. B.Pundziaus skulptūra dingo po 1969 m. rekonstrukcijos.

Neįgyvendinti planai

Žaliakalnio vandentiekio stoties naujo rezervuaro, 1938 m. suprojektuoto architekto Felikso Bielinskio, nišoje atsirado "Vandens nešėja". Už šią skulptūrą 1940 m. pavasarį, prieš pat pirmą okupaciją B.Pundzius buvo gavęs Lietuvos valstybinių Taupomųjų kasų paskirtą premiją. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje rezervuaras, kartu su juo ir B.Pundziaus skulptūra, buvo susprogdinti; atstatant po karo, skulptorius padarė antrą savo kūrinio versiją.

Prieš pat okupaciją B.Pundzius buvo laimėjęs dar vieną konkursą: naujų Taupomųjų kasų rūmų (architektai Arnas Funkas, Adolfas Lukošaitis ir Bronius Elsbergas) fasade esančioje nišoje turėjo būti pastatyta 7 m aukščio B.Pundziaus skulptūra "Taupumo simbolis", vaizduojanti moterį su gausybės ragu. Šio darbo skulptorius atlikti nespėjo, o niša dabartinių Kauno savivaldybių rūmų fasade iki šiol yra tuščia.