Visa nugalinti bendrystė

Iki šiol didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Kaune – personalines parodas rengusi kūrėja šįkart savo kūriniais nusprendė pamaloninti gimtojo Birštono gyventojų akis. Parodoje pristatomuose darbuose tapytoja įamžino asmenines ir bendražmogiškas karantino bei po jo sekusio atlydžio laikotarpio vidines būsenas: nuo nežinomybės, baimės, vidinio užsidarymo, laukimo, netikrumo, ilgesio iki nusiraminimo, vilties, džiaugsmo, išsipildymo.

Nūdienes aktualijas kūrybiškai apibendrinantys darbai, savo turiniu perbėgdami gana platų įvairiausių vidinių išgyvenimų spektrą, visgi labiausiai spinduliuoja ramybės ir bendrystės jausmais. Kartu ar laikinai atskirti vieni nuo kitų, vis vien visi "į tą patį dangų žiūrim", kaip pavadintas ir vienas iš G.Šiaulienės "Būsenų" ciklo paveikslų.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Net ir atskirtyje ieškodama jungiančių dalykų, menininkė savo darbais skleidžia įtaigias bendrystės idėjas. Bendrystės, įveikiančios bet kokias laiko ir erdvės užkardas ir atskleidžiančios ribų beribiškumą.

Akimirkos lengvumas

G.Šiaulienės kūryboje ryškus jausminis meno aspektas nuo vidinių būsenų analizės, emocijų suvokimo iki absoliutaus savęs priėmimo ir santarvės tiek su savo vidiniu, tiek su išoriniu pasauliu. Tai menininkė akcentuoja ir "Būsenų" cikle.

Čia yra ir valiūkiškumo, jausminio skaidrumo. Metas, kai priverstinai buvome panardinti į sulėtintą gyvenimo tempą, daugeliui tapo ne tik praradimu, bet ir atradimu – laiku savo vidiniams poreikiams, kūrybiniams impulsams, jausmų suvokimui, stabtelėjimui susimąstyti, ko norime iš gyvenimo, prisiminti, kas iš tiesų mums teikia pilnatvę, kur slypi visa ko prasmė. G.Šiaulienės kompozicijos moteriškai jautrios, subtilios, lengvos. Nėra blaškančių detalių.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Žmonių figūros apibendrintos, judesiai sukurti tarsi fotografijoje, per vieną sekundės dalį, taip užčiuopiant greitai pralekiančios akimirkos esmę, perteikiant tikrą gyvenimą su išgrynintomis svarbiausiomis patirtimis.

Kūriniai atspindi tapytojos troškimą per judesį, spalvą, siužetus tyrinėti ir parodyti bent dalį žmogaus dvasinių būsenų spektro.

Suturėtu entuziazmu ir nekantrių troškimų dvasia spinduliuoja paveikslai "Laukimas", "Nekalbus", "Pilkšvai melsvas šeštadienis" ir pan. Džiugiu išsilaisvinimu, grįžusios bendrystės jausmu dvelkia "Atlydys", "Prisilietimas", "Pašoksime".

Pagautas jausmas

G.Šiaulienė vengia tiesmukos vaizdo traktuotės. Jos kompozicijos mažai tepaiso perspektyvos dėsnių, nes čia visų svarbiausia – vidinių būsenų perteikimas, jausminė kūrinio pagava. Grakštus, kartais netgi šmaikštokas kūrybos stilius į jautrias kompozicijas supina giliausius jausmus, vidinius nuogąstavimus ir subtiliausias nuojautas.

Kūriniai atspindi tapytojos troškimą per judesį, spalvą, siužetus tyrinėti ir parodyti bent dalį žmogaus dvasinių būsenų spektro. G.Šiaulienės stilius nuaustas iš kruopščiai suderintų spalvų, linijų, vidinio tikrumo, šiandienos aktualijų ir subtiliausių gelminių pojūčių. Figūros išdėstytos pasitelkiant tam tikrą ritmiką, todėl paveikslai atrodo gyvi ir skambantys.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Dailininkės kūryboje svarbus asociatyvusis aspektas. Jos kūrybos stilių galima įvardyti kaip asociatyvų abstrakcionizmą. Vaizduojamos figūros, formos, spalvinės dėmės neatkartoja realybėje matomų pavidalų, o tik sukelia asociacijų su jais. Turinio prasme galima įžvelgti intymizmo užuominų. Laisvu, lengvu potėpiu G.Šiaulienė išreiškia asmeninius savo potyrius ir tikėjimą, kad dažais galima išlieti ant drobės visus vidinių būsenų niuansus.

Mąsliomis spalvomis ji kuria melancholiškos nostalgijos dvasią, sklandančią sielos labirintuose. Subtili spalvų paletė ir laisvai apibrėžti kontūrai – jautrią pačios menininkės prigimtį išduodantis braižas.

Kontūras G.Šiaulienės kūryboje labai svarbus – jį pasitelkdama menininkė kuria emocinę kūrinio atmosferą. Paveikslų lakoniškumas, esmės išgryninimas byloja apie vidinę kūrėjos šviesą, romantinę pasaulio pajautą. Svajingomis kompozicijomis autorė kalba apie vėjo kvapą, ežerų akis, pavasario laukimą, apsikabinimo ilgesį, prisilietimo galią. G.Šiaulienės paveikslų grožis slypi jos gebėjime savo kūrinių subtilumu grąžinti dvasinę ramybę.

Ph. Gerlachas ‒ diaristinis fotografas. Vaizdų jis semiasi iš žmonių santykių, kasdienio gyvenimo ir subkultūros, juos sujungia į labai asmenišką, jausmingą pasakojimą, instaliacijos nuolat pertvarkomos pagal vietos specifiką. Taikydamas skaitmeninę ir analoginę fotografavimo techniką, jis kuria sienų instaliacijas, kurios mažiau orientuotos į vieną vaizdą, o daugiau – į tinklo, sujungiančio naujausius prisiminimus su senesniais, kūrimą. Dažnai šie tinklai yra sustiprinti užuominomis į subkultūrą ir muziką. Ph. Gerlacho mėgstama baigtinė kūrinių forma nebūtinai yra paroda, tai gali būti įvairios bendradarbiavimo, savilaidos ir dalijimosi apraiškos. „Būsenos“ ‒ dešimties metų kūrybiniu laikotarpiu sukurti kūriniai – galerijos erdvę paverčia vienspalviu, asociatyviu debesiu.

Ph. Gerlachas (gim. 1982) 2008-aisiais baigė studijas Linco meno universitete (Austrija), vėliau metus dirbo asistentu Londone. 2010 m. dirbo Paryžiuje, šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne. Jo kūriniai buvo rodomi tarptautinėse institucijose ir festivaliuose, įskaitant „Fotohof“ Zalcburge, „Spinnerei“ Leipcige, „Claire de Rouen“ Londone, „Rencontres“ Arlyje, Niujorko fotofestivalyje. Be to, jo kūrinių esama „Österreichische Fotosammlung“ ir „La Collection FNAC“ (Paryžius) kolekcijose. Philippe’o fotografijos taip pat buvo publikuotos įvairiuose leidiniuose, įskaitant žurnalus „VICE“, „Modern Matter“, „Zoo Magazine“ ir „Odiseo“. 2019–2020 m. Ph. Gerlachas buvo kviestiniu profesoriumi ASP Katovicuose.

Ph. Gerlacho fotografijų paroda galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje (Daržų g. 18) veiks iki spalio 1 d. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Galerijos darbo laikas: III‒V – 16‒18 val.

Kovo 18 d., penktadienį, 17 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) bus pristatyta Aleksandro Ostašenkovo fotografijų knyga „Būsenos“. Knygos pristatyme dalyvaus autorius ir menotyrininkai Agnė Narušytė bei Tomas Pabedinskas.

„Būsenos“ ― tai patirties, minties ir jausmų kelionė horizonto linijos link, niekad tos linijos neprieinant. Anot Izaoko Niutono ― „aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“.

“Būsenos“ ― lyg atsisveikinimo laiškas, kurio turinys ir prasmė adresuoti jau kitiems. Jame ― klykianti rūke žuvėdra, lietaus purslai vaikystės baloje, mirusio tėvo pagalvė, šviesus šešėlis nuo alyvų krūmo, kino afiša iš praėjusios epochos, tirpstančios ant veido snaigės, lėlės akių veriantis žvilgsnis iš tamsos, mistiškas žolių šokis upėje, vienišo kapo kryžius laukuose, vasaros vidurdienio karštis, gegužės vakaro kvapai, kūno geismas, liūdna vėjo giesmė rudens naktyje, svetimo kūdikio verksmas, žvaigždėtas dangus, karo apkasų makro pasaulis, kelias į tėviškę, apleistas namas, kurio rūbų spintoje, lyg snaudžiantys vaiduokliai, kaba moteriškos suknelės ir pajaco lėlė, brėkštančio ryto tyloje iš telefono ragelio du žodžiai ― „tėvas mirė“, nubarstytas pavasario žiedais vaikystės kiemas, sunkus žemės kauburys, sulaužęs karsto dangtį ir užgriuvęs ant besišypsančio veido, pravažiuojančio traukinio oro bangos nusviestas nuo bėgių vyro kūnas, atsisveikinimo rožės užgesusiai meilei, takas prie motinos kapo, bažnytėlės varpų kvietimas, jaunos moters žodžiai „aš tave myliu“, akys veidrodyje, vieniša palatos lova, rūkas už lango, lėtai krentantys šlapi medžio lapai, ilgo ir tuščio koridoriaus gale moters figūra, vežanti lovoje ant ratukų užklotą kūną iš operacinės, tėvas, grįžtantis iš darbo su duonos kepalu, ilgesinga daina upės slėnyje, jaunos mamos fotografija, pamiršta surūdijusi pašto dėžutė laukuose, laiptai į šarvojimo salę, dukros laiškas motinai negyvenamo namo stalo stalčiuje, įplyšęs žemės gaublys tuščiame name, graudus vilkšunio antrinimas greitosios pagalbos mašinos sirenai, paskutinis pokalbis su broliu, verkianti moteris prie jūros, sustingę susvetimėjimo pozoje žmonių kontūrai, vėjas, sušlamėjęs krūmo lapijoje, kapinėse gulinti  kūdikio lėlė, vienišas vyras sūpynėse prie jūros, moteris juoda skarele, baigianti irti sena medinė šokių aikštelė miesto parke, jūros bangų kuždesys, žolė ant vaikystės namo pamatų, baltas ponis, patikliai einantis prisiglausti, sienos su langu likučiai rūke, kulkų suvarpytas popieriaus lapas ant  medžio kamieno, braidanti vandenyje ir kalbanti su savimi moteris, plevėsuojanti juoda vėliava apšarmojusiame lauke, žvakių liepsnelės, Kalėdų varpai baltoje tyloje ir  pavėluotas atsiprašymas...

Ankštame, pritvinkusiame tirštos įtampos kambaryje blausi žvakių šviesa apšviečia dvylika už apvalaus stalo sėdinčių vyrų veidų. Jų akyse ― siaubas ir viltis. Grakšti, juodais rūbais, baltu veidu Moteris – Mirtis lėtai eina aplink stalą už krūpčiojančių nugarų, skleisdama vėsą ir lengvą žiedų kvapą. Ilgas šešėlis, lyg gyva būtybė, paklusniai slenka kartu. Ji renka sau auką. Baigdama apeiti ratą, sustoja ir tiesia į mane kairę ranką. Joje ― mažas popieriaus lapelis  su kryželiu. Priešindamasis atstumiu šaltus pirštus ir ― prabundu... Ankstų  kitos dienos rytą mirė brolis. Jo už stalo nebuvo... “ – rašoma fotografijų knygoje „Būsenos“.                                                                    

A. Ostašenkovas gimė 1951 liepos 7 Šiauliuose. Vidurinę mokyklą baigė 1969, 1970 – 1972 tarnavo tarybinėje armijoje. 1977 baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas), Filologijos fakultetą. Dar mokykloje susidomėjo fotografija, kinu. Pirmoji fotografija spaudoje pasirodė 1972. Sukūrė 5 vaidybinius ir 6  dokumentinius kino filmus (1968 – 1976). Respublikiniame saviveiklinių kino filmų festivalyje Vilniuje (1975) vaidybinis filmas „Lapams krintant“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o Baltijos respublikų kino festivalyje Kaune (1976) – žiūrovų simpatijų prizu. Fotografijos parodose dalyvauja nuo 1973. Surengė 77 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 150 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 70 apdovanojimų. Įvairių fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys, seminarų dalyvis. Kūryba pristatyta interneto tinklalapiuose, įvairiose  knygose, fotografijų albumuose, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvoje ir užsienyje. Išleido fotografijų albumus „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Šiauliai“ (2006), „Mano miestas“ (2006), „Mirties sodas“ (2008),  „Mano Šiauliai“ (2011), sudarė ir išleido brolio dailininko kūrybos albumą-monografiją „Viktoras Ostašenkovas: Buvau. Esu. Būsiu...“ (2013), kelis personalinių parodų katalogus. Nuo 1979 iki 2003 dirbo Šiaulių miesto laikraščio „Šiaulių naujienos“ redakcijoje fotokorespondentu. Šiuo metu laisvas menininkas.

Svarbiausi darbai: fotografijų ciklai „Prisiminimai“ (1969–2002); „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (1969 –); „Portretai“ (1973 –); „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“ (1976–1989); „Saulės miestas“ (1979–1987); „Prie jūros“ (1977–1988); „Tas mažas didelis pasaulis“ (1994); „Izraelis. Kelionės užrašai“ (1997); „Kitas krantas“ (1976–2004); „Mano miestas“ (2000–); „Mirties sodas“ (2002–2008); „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–); „Būsenos“ (1981 –).

Fotografijos saugomos: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius), Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), Fotografijos muziejuje (Šiauliai), Dramos teatre (Šiauliai), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilnius), Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija) ir privačiose kolekcijose.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys  nuo 1982. Nuo 1999 Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. 1999 suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2004 apdovanotas Šiaulių miesto „Metų fotografo“ premija, 2008, 2014 –  Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. 2004 – 2005, 2014 paskirta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinė stipendija, 2005 suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. 2009 už surengtas parodas Lietuvoje ir užsienyje, profesinį meistriškumą ir kūrybiškumą populiarinant Lietuvos fotografijos meno tradicijas, apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“. 2013 „Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui“ apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Pristatymo metu leidinį bus galima įsigyti už specialią kainą.