Aktorius, rašytojas Juozas Gaižauskas jau trečią kartą pasieks visų piligrimų meką – Santjago de Kompostelos miestą. Kalbinu jį kelyje. Priešais akis dar daugybė kilometrų, tad pagrindinis klausimas – kaip? „Jaučiuosi? – klausia. – Nuotaika nestabili. Kojos eina. Raumenys? Esu lengvas kaip niekad, bet į kelio pabaigą stipriausias raumuo, regis, yra tas, kuris kairėje krūtinės pusėje... Kai nebeklauso kiti, jis, kaip tas aviganis, gena į ganyklą“, – kaip visada puikaus humoro jausmo nestokoja Juozas.
– Nusprendėte eiti patį ilgiausią – „Camino del Norte“ – kelią?
– Dažnai žmonės manęs klausia: „Tai tu čia vėl Santjago kelią eini?“. Jie įsivaizduoja, kad tas kelias yra vienas. Tačiau taip nėra. Egzistuoja kokie septyni aštuoni keliai, vedantys ten pat – į Santjago de Kompostelą. Visi tie keliai, maršrutai turi savo pavadinimus, atstumus. Ilgiausias kelias yra tas, kurį dabar einu, – „Camino del Norte“. Prisiruošti jam buvo nelengva: juk reikėjo sukaupti apie 40 laisvų dienų. 2019 m. pasirinkau portugališkąjį kelią „Camino Portugues“ iš Lisabonos. Pernai ėjau „Camino Primitivo“ ir, pasiekęs Santjago de Kompostelos miestą, dar žygiavau 120 km iki vandenyno.
– Sakoma, kad kiekvienas piligrimas savąjį kelią eina dėl kažkokios priežasties, motyvo. Koks būtų jūsiškis?
Kai kelias pagauna, jis taip lengvai nepaleidžia: vos nueini vieną, nė nepajunti, kaip imi planuoti kitą.
– Tie motyvai dažniausiai būna vidiniai ir nebūtinai viešai sakomi. O kokios, sakykite, yra alpinistų priežastys kopti į kalnus? Kai kelias pagauna, jis taip lengvai nepaleidžia: vos nueini vieną, nė nepajunti, kaip imi planuoti kitą. O juk yra darbų, įsipareigojimų! Užtai kantriai lauki kitų metų ir, kai tik gali, iškeliauji. Esu sutikęs žmonių, Šv. Jokūbo kelią einančių keturioliktą kartą! Šįmet kelyje mačiau vyriausią piligrimą – 80-metį amerikietį. Visi jo truputį prisibijojo ir lėtino žingsnį, kai šis eidavo šalia. Tas žmogelis skuodė taip, kad nors imk ir pririšk prie medžio. Atėjęs į albergę (taip Ispanijoje vadinami specialūs piligrimų nakvynės namai), iš karto užmigdavo, o tuomet visi atsargiai dirsčiodavo – kažin ar prabus?
– Esu bandžiusi tik lietuviškąjį „Camino“, kuriame nesutiksi daug kuprinėtojų. Jūs rašote, kad piligrimai keliauja į Santjago de Kompostelą įvairiais Šv. Jokūbo keliais tarsi greitkeliu automobiliai...
– Pernai į Santjago piligrimų biurą atvyko net 439 tūkst. piligrimų (tarp jų ir aš). Šiais metais, spėju, bus pagerintas rekordas – tiek daug einančių! Jau atsiranda žmonių, kurių dieną kitą nesutikęs pasiilgsti: prancūzė, latvis, lietuvė, keistoji skraidanti olandė, italas policininkas… Jei nežinai, iš kokios šalies, tai bent žinai vardą, arba atvirkščiai. Tave jie irgi pažįsta. Stebina, kad šįsyk lietuvių nemažai – kokie šeši (įskaitant ir mane). Iki tol, kiek kartų ėjau, nebuvau sutikęs nė vieno lietuvio.
– Kodėl einate vienas?
– Man patinka eiti vienam. Juokauju, kad nebent galėčiau padaryti kažkam didelę paslaugą – eiti kartu. Jei tą daryti sugalvotų mano žmona – iš solidarumo palaikyčiau, bet savąjį kelią eičiau tik vienas. Nors būna visaip: keliauja poros, draugai, klasiokai. Yra tokių, kurie pėdina tik dalį maršruto – tiek, kiek turi laiko. Einančių amžiaus vidurkis? Na, gal trečdalį visų piligrimų sudaro žmonės nuo 18 iki 25 metų, kitą trečdalį – senjorai, o likusią dalį – visi kiti. Įdomu, kad šįmet kaip niekad daug merginų.
Draugija: ne tik žmonės, net ir asilai, karvės, šunys yra piligrimų pakeleiviai, paįvairinantys ilgus dienos kilometrus. / J. Gaižausko asmeninio archyvo nuotr.
– Ar joms saugu?
– Visiškai saugu. Taip yra dar ir dėl to solidarumo jausmo, kuris egzistuoja tarp keliaujančių žmonių. Juk piligrimas piligrimui atiduos paskutinį daiktą – net tą, kuris jam pačiam reikalingas. Be to, vietiniams iš kaimelių tie piligrimai, einantys pro šalį, įaugę į kraują nuo gimimo: kaip balandžiai ar asilai, kuriuos jie augina. Tie žmonės niekada jūsų nekalbins, nelįs į akis. Jie sėdi kokiam vietiniame bariuke, kažką gurkšnoja. Nė karto tarp jų nesu matęs jokio agresyvaus žvilgsnio, jau nekalbu apie elgesį. Lyginti su lietuviškų kaimų pijokėliais, sėdinčiais prie parduotuvių, nereikėtų (juokiasi). Merginoms čia saugu, tik… atsargumas gėdos nedaro. ID ir banko kortelę aš laikau specialiame dirže-piniginėje, kurį nusiimu tik eidamas į dušą. Net miegu su juo. Ne todėl, kad bijau vagių, bet reikia suprasti, kad kartais eini per didelį miestą, kur yra vietinių ilgapirščių. Jei netyčia dings kuprinė – svarbiausius daiktus turėsi toje piniginėje. Dar pridėkite ir telefoną, kuriame yra „Camino“ programėlė, jei netyčia pasiklystumėte…
– Ar dažnai naudojatės ta programėle – negi neužtenka geltonų kriauklyčių rodyklių?
– Jei atvirai, ja naudojuosi maždaug du kartus per dieną. Pirma, kad pataikyčiau į piligriminį kelią (kai iš po nakties išeinu iš albergės), antra – kai susipainioju tarp alternatyvių kelių. Būna, kad prieini tokią vietą, kur stovi stulpas, o nuo jo į visas puses spinduliuoja geltonos rodyklės. Bet kuri iš jų tave nuves į reikiamą vietą. Tik klausimas, kiek reikės eiti – 13,8 km ar 5,2 km?! Kas norės kulniuoti papildomų kilometrų, kai vakarop jau ir taip jaučiasi kaip nuvarytas kuinas? Tos rodyklės skirtos žmonėms, einantiems trumpesnį „Camino“ ir pasirenkantiems labiau apžvalginį maršrutą – su daugiau vietinių „must see“. Tačiau, kai tavo tikslas – beveik 1 000 km, ir taip daug pamatai. Diena iš dienos tave lydi skardžiai, kalnai, saulėlydžiai, miestai ir miesteliai, jų bažnyčios, laukiniai paplūdimiai, karvės su skambaliukais ir asilai. Svarbiausia – viskas yra per metrą nuo tavęs.
Žymėjimas kriauklytėmis puikus, o kai tau neaišku – visada gali pasitikrinti telefono programėlėje. Aš naudojuosi „Wise Pilgrim“. Grįžti atgal nesinori, tad naudodamasis programėle gali pasiieškoti kito keliuko, kuris įvestų tave atgal į pagrindinį. Be telefono būtų sunku, bet tikrai mačiau senjorų, kurie neturi išmaniųjų, o vis tiek kažkaip pasiekia tikslą!
– Kiek valandų per dieną skiriate ėjimui?
– Maždaug septynias aštuonias. Išeinu anksti ryte ir kulniuoju. Į laukinius paplūdimius nesidairau. Žinau, kad kada nors ateis eilė ir jiems. Dabar turiu vienintelį tikslą – kelią. Kai jis eina per kalnus, dienos normą – 30 km – reikėtų dauginti iš dviejų: jausmas ir nuovargis bus tas pats. Kodėl lengviau eiti vienam? Nes kiekvieno žmogaus ėjimo tempas ir norai yra skirtingi. Kas nori pafotografuoti, kas ilgiau pailsėti, kas dažniau užkąsti… Kai norai nesutampa, kiekvienas stabtelėjimas erzina. O juk reikia kažkaip nueiti dienos normą. Ir dar su nelengva kuprine ant pečių! Kiekvieną dieną prarandi vis daugiau jėgų, nei spėji per naktį atgauti. Todėl žmonės, keliaujantys poromis ar su draugais, iš anksto sutaria, kokioje albergėje nakvos, o tuomet vienas prie kito nesiderina: kiekvienas juda savo tempu.
– Girdėjau, kad einant šiaurietiškąjį „Camino del Norte“, piligrimus vargina permainingi orai?
– Kai eini palei vandenyną, atrodo, kiekviename kaimelyje (jie išsidėstę maždaug kas 5 km) – savas klimatas. Jei viename šviečia saulė, dar nereiškia, kad, perkopęs kalvą, nerasi lietaus (juokiasi). Todėl labai sunku nutaikyti drabužius. Ryte išeini – šalta, o saulei patekėjus – jau karšta. Tuomet vėl stoji, nusirengi, paskui apsirengi. Drabužių čia reikia turėti daugiau.
– Tai kiek jų šį kartą jūsų kuprinėje? Ar ji labai sunki?
– Mano kuprinė šįsyk sveria daugmaž 7 kg. Ką joje rastumėte? Tik tai, kas reikalinga žmogui, keliaujančiam daugiau nei mėnesį. Matote, kelią „Camino del Norte“ sudaro maždaug 36 etapai. Keletą dienų aš jau sutaupiau, nes devyniolika etapų nuėjau per šešiolika dienų. Kuprinėje yra lietaus apsiaustas, kelnės, striukė, keleri marškinėliai, kelnės, šortai ir kt. Dar – kelioninė kosmetinė su higienos reikmenimis, vaistinėlė su pleistrais ir antibiotikais (dėl viso pikto), vaistais nuo skausmo, vitaminais, mineralais, įvairiais tepalais nuo uždegimo. Nori nenori, bet pūslių prisitryni – kojų neprisaugosi, nes kelias labai kalvotas. Juokauju, kad pastaruoju metu visąlaik turiu vieną pūslę – ne tą pačią. Viena užgyja – atsiranda kita.
Matematika: lazdos, batai, kuprinė, jos turinys – viskas, anot Juozo, turi būti apgalvota ir apskaičiuota pagal tavo, o ne draugo ūgį ir smūgį. / J. Gaižausko asmeninio archyvo nuotr.
Batai? Jokiu būdu ne kokie sportiniai, o rimti žygio batai. Žinokite, kuo daugiau eisi asfaltu (ne šalimais vedančiu takeliu), tuo daugiau prisitrinsi pūslių. Ir pati kuprinė turi būti tinkama. Pirkta pagal jūsų, o ne, tarkim, draugo ūgį. Juk jos irgi, kaip drabužiai, turi dydžius. Jei pasirinksi per didelę, pirmas dienas gal ir nieko nebus, bet anksčiau ar vėliau paskaus keliai, nugara – juos vargins neteisingai paskirstytas svoris. Kai ateina vakaras, kad jūs matytumėte, kaip piligrimai vaikšto po miestą! Kaip kokie šimtamečiai senukai styrančiomis kojomis...
– Ar visas tas mažytes paslaptis žinojote, kai ėjote savo pirmąjį „Camino“?
– Maniau, kad taip (juokiasi). Tačiau iš tiesų – šitų žinių perskaityti neįmanoma. Mokaisi iš savų klaidų. Ką siūlyčiau naujokams? Tiesiog susirasti žmogų, kuris tai jau darė, išsiklausinėti ir sąžiningai laikytis jo patarimų, t. y. nesistengti per daug improvizuoti. Būna, kad žmonės prisikrauna per daug daiktų, o paskui juos palieka. Šįkart kuprinę susikroviau greitai – jau mintinai žinojau kiekvieną daiktelį, kuris turės ten būti.
– Gal jūsų kuprinėje yra ir sąsiuvinis, diktofonas, skirti auksinėms mintims, gimusioms kelyje?
– Nepatikėsite, bet nei pirmos, nei antros savo knygos aš neužsirašinėjau. Nemoku paaiškinti, bet mano galva veikia kaip geras diktofonas ir užrašų knygelė kartu. Negaliu teigti, kad mano knygos gimsta kelyje. Tačiau, žinoma, tai susiję. Galbūt dažniau jos atsiranda nuėjus kelią. Čia kaip su tais motyvais ir intencijomis. Kartais eini ir tik apgraibomis jauti, kodėl tai darai. Pasieki finišą – ir tas ilgas ėjimo procesas tavyje kažką suformuoja. Procesai vyksta. Tačiau juos galbūt pajauti tik po kelių mėnesių. Ir tavo sprendimai, kuriuos priimasi vėliau, taip pat gali būti nulemti tų žingsnių, kuriuos žengi šiandien. Galbūt dabar aš neturiu atsakymų į daugelį klausimų, tačiau žinau, kad jie ateis gerokai vėliau, susidės kaip graži dėlionė – visa iki paskutinės detalės.
– Ar tiesa, kad „Camino“ kelią galima įveikti ir dviračiu?
– Taip, tiesa. Net ant piligrimo paso turi pažymėti, ar eini pėsčias, ar ratuotas. Beje, įdomus faktas, jei į albergės duris vienu metu pasibels dviratininkas ir pėsčiasis, o vietos bus tik vienam, šeimininkė priims pėsčiąjį. Visi supranta, kad su dviračiu numinti dar dešimt papildomų kilometrų ir rasti kitą nakvynės vietą bus kur kas lengviau, nei nueiti pėstute. Tokia nerašyta taisyklė.
– Kaip vietinis maistas – lietuvio skrandžiui priimtinas?
– Galbūt lietuviui ispaniški maitinimosi įpročiai atrodys keisti. Dieną čia gausi tik sausą sumuštinį su ilgu batonu, užtai vakare su piligrimo pasu prisikirsi bajoriškai – gausi sočią piligrimo vakarienę bet kuriame restorane. Į ją įeis karštas patiekalas, desertas, butelis vyno ar vandens. Ir kaina nesikandžios, ir porcija bus didžiulė.
– Ar brangu eiti piligrimų keliu?
– Anksčiau buvo gerokai pigiau. Net veikė tokia formulė: kiek kilometrų eini, tiek eurų privalai turėti. Plius lėktuvo bilietai. Dabar jau brangiau: 1 km kainuoja maždaug 2,5 euro. Aišku, eiti gali ir mažiau pinigų turintys. Yra nakvynės namų už auką, kuriuose duodama dar ir nemokama vakarienė. Tačiau jei taikai nuo vienos tokios albergės iki kitos, atstumai – labai iškreipti. Tarkim, gal vieną dieną tokie nakvynės namai bus už 40 km, o kitą – tik už 15 km! Be to, kiaulystės dėsnis, kad ilgesnį kelią visada turi eiti, kai kažką skauda.
– Sunki kuprinė, pūslės, kojos lyg medinės – ar niekada nekilo noras viską mesti ir grįžti namo?
– Visada ateina tokia minutė, kai kūnas ima atakuoti įvairiausiomis mintimis – apie paplūdimius, ilgesnes nakvynes viešbučiuose ir pan. Kitąsyk kovoji su beprasmybės jausmu: žmonės dirba, o ką tu čia darai? Tos mintys, jei atvirai, yra nuolatinės tavo palydovės. Vis dėlto turi nekreipti dėmesio į jas ir eiti toliau. Kelias tuo ir pasižymi, kad tavo atkaklumas ir kantrybė kartais svarbesni nei raumenys.
– Gal kelyje „Camino del Norte“ patyrėte ir nuotykių?
– Mačiau gyvatę, šernų… Net suakmenėjau, kai vienas tiesiai prieš mano nosį nėrė per kelią į tankmę. Kai supratau, kad ir man reikia bėgti iš paskos, ėmiau spėlioti, kiek ten jų – vienas, du, o gal ir visa banda?!
Kitą sykį tapau... nepaklusnia karve. Netyčia. Einant keliuku tolumoje pamačiau karvių bandą, kertančią kelią. Susižavėjęs stebėjau, kaip du šunys tvarkingai gena jas į ganyklą. Praėjau tą vietą ir maždaug už 1,5 km išvydau trobą su atidarytais vartais, o ten – dar vienas šuo! Palaukė, kol prieisiu, tada suurzgė ir pradėjo sukti ratus aplinkui. Turbūt gynė mane į ganyklą (juokiasi). Prisipažinsiu, tokie atvejai įvaro širdį į kulnus, bet užtai tuomet labai greitai eini!
