Prikėlė iš užmaršties

Žvaigždžių valandą išgyvenusį laivą prieš keletą metų iš užmaršties prikėlė du istorikai.

JAV Pietryčio Misūrio valstijos universiteto istorijos profesorius Ericas Clementsas 2016 m. išleido knygą „Karpatų kapitonas: „Titaniko herojaus sero Artūro Henrio Rostrono jūrinis gyvenimas“. Tai 320 puslapių monografija su daugybe istorinių dokumentų ir nuotraukų. Joje – išsami kapitono biografija, apimanti keturiasdešimt ketverius jo jūrinio gyvenimo metus, nepaprasta laivo „Carpathia“ istorija. Knyga tapo populiari. Jau kitais metais britų leidykla „Bloomsbury“ išleido pakartotinį jos leidimą. Neseniai išėjo ir elektroninis knygos variantas, pasiekiamas internetu.

Australijos Sunshine Coast universiteto dėstytoja, rašytoja Jay Ludowyke tyrinėjo skęstančio „Titaniko“ keleivius gelbėjusio laivo „Carpathia“ istoriją. 2018 m. liepos 10 d. „Hachette Australia“ leidykla pristatė debiutinę jos knygą „Karpatai. Nepaprasta laivo, kuris gelbėjo išgyvenusius „Titaniko“ katastrofą, istorija“. Joje pateikta „Carpathios“ istorija nuo statybos pradžios iki tragiškos žūties 1918 m.

Abi knygos, praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo to laiko, kai „Titanikas“ ir „Carpathia“ atsidūrė jūros dugne, pateikia seniai užmirštų ir naujų istorijos faktų.

Atvirukas: „Cunard“ linijos laivas „Carpathia“. (S. Williamsono nuotr.)

Vengrijos pėdsakas

Vengrija niekada nebuvo laikoma jūrine tauta, tačiau garlaivis „Carpathia“ ir jo vengriška įgula, gelbėjusi „Titaniko“ keleivius, tapo istorijos dalimi.

Didėjant emigracijai, Vengrijos vyriausybė XX a. pradžioje pasirašė išimtinę sutartį su Didžiosios Britanijos ir Kanados laivybos mag-
nato Samuelio Cunardo laivybos kompanija „Cunard Line“.

S.Cunardas susitarimą su vengrais vertino kaip perspektyvią verslo galimybę, nes migracijos banga nuolat augo, bilietų paklausa didėjo. „Cunard Line“ kompanija nusprendė įsigyti tris naujus laivus. Jiems buvo suteikti vengriški vietovių pavadinimai – Karpatai, Panonija ir Slavonija.

Vengrijos karališkoji vidaus reikalų ministerija sutartyje su laivybos kompanija pabrėžė, kad „Cunard Line“ įpareigota įdarbinti vengrus tuose laivuose, kuriais bus gabenami jos piliečiai.

„Carpathia“ įguloje buvo daug vengriškų pavardžių. Vengrai tarnavo denio ir sandėlių darbininkais, keleivių patarnautojais, moterys dirbo virtuvėje, sergančių keleivių slaugėmis. Laivo gydytojas ir vienas šturmanas taip pat buvo vengrai.

Vengriškasis laivo personalas aktyviai dalyvavo gelbstint „Titaniko“ katastrofos aukas.

Knyga: 2018 m. leidimo nepaprasto laivo, kuris gelbėjo „Titaniko“ keleivius, istorija.

Be prabangos, bet patogus

1903 m. Niukasle prie Taino (Anglija) pastatytas „Carpathia“, kaip kiti du „vengrai“, nepasižymėjo dideliu greičiu. Jie buvo skirti gabenti niekur per daug neskubančius emigrantus. „Carpathia“ turėjo 170 m ilgio korpusą su žemu, gerai subalansuotu antstatu. Keturi stiebai su kranais leido efektyviai tvarkytis su dideliais kroviniais. Bendras laivo tonažas siekė beveik 13 tūkstančių.

Laivas buvo suprojektuotas su vienu aukštu kaminu, kad suodžius ir dūmus vėjas nuneštų toliau už borto. Nors trūko greičio ir prabangos (iš pradžių jame nebuvo pirmos klasės kajučių), tačiau jis greitai užsitarnavo patogaus laivo reputaciją. Net trečios klasės keleivių kelionė garlaiviu „Carpathia“, lyginant su kitais transatlantiniais laivais, buvo gana ištaiginga. Jiems buvo skirtas erdvus valgomasis su ąžuoliniais baldais, atskiri kambariai rūkaliams ir moterims.

1909 m. „Carpathia“ buvo pertvarkytas ir pritaikytas turtingiems turistams. Vasarą jis dažniausiai kursavo tarp Liverpulio ir Niujorko, o žiemą – iš Niujorko į Viduržemio jūrą.

Laive: „Carpathios“ įgula nuo jūreivių iki aptarnaujančio personalo.

Jei radistas būtų pramiegojęs?

1912 m. balandžio 11 d. garlaivis „Carpathia“, kuriame buvo 743 keleiviai, paliko Niujorko uosto 54-ą krantinę ir, vadovaujamas kapitono Arthuro Henry Rostrono (1869–1940), išplaukė į Atlanto vandenyną. Laive buvo daug pasiturinčių amerikiečių

Balandžio 14-osios vakare belaidžio radijo telegrafo operatorius Haroldas Cottamas baigė pamainą. Kaip ir daugelyje to meto laivų, „Carpathia“ turėjo tik vieną telegrafistą. Tai reiškė, kad naktį niekas nebudės prie belaidžio ryšio aparato. Stebuklas, kad Haroldas prieš miegą nusprendė keletą minučių dar pasėdėti. Jis išgirdo, kaip viena sausumos stotis bando siųsti žinutes „Titanikui“. Haroldas nusprendė susisiekti su laineriu ir paklausti, kodėl jis neatsako. Tada ir paaiškėjo, kad „Titaniko“ operatorius Jackas Phillipsas Morzės abėcėle jau siunčia CQD (vieną pirmųjų priimtą naudoti radijuje nelaimės signalą) ir prašo pagalbos.

Daugelis laivo pareigūnų tais laikais nepasitikėjo belaidžiu ryšiu ir panašios žinios jiems turėjo skambėti kaip blogas pokštas. Tačiau H.Cottamas tikėjo J.Phillipsu ir nusprendė pabudinti kapitoną A.Rostroną – 
tuo metu vairinėje budėjo jo padėjėjas.

Kapitonas iš pradžių supyko, kad jį žadina viduryje nakties, tačiau patikėjo telegrafistu.

Išgelbėjo ką galėjo

Kapitonas A.Rostronas liepė keisti laivo kursą ir skubėti į pagalbą „Titanikui“. Pakeliui į nelaimės vietą, kuri buvo už 60 jūrmylių, „Carpathia“ praplaukė 6 ledkalnius.

Norint padidinti laivo maksimalų greitį, buvo nutrauktas šildymas, karštas vanduo ir garo tiekimas į keleivių kajutes. Greitis padidėjo nuo standartinio 14,5 iki 18 mazgų. Tai maždaug viena valanda sutrumpino kelionę iki „Titaniko“.

Į nelaimės vietą „Carpathia“ atplaukė balandžio 15 d. 4 val. ryto. Skubant laivui į pagalbą, jo įgula pasirengė gelbėjimo operacijai. Buvo paruoštos patalpos išgyvenusiems „Titaniko“ keleiviams priimti, surinktos antklodės, išvirta sriubos, kavos, arbatos.

„Titanikas“ jau buvo nuskendęs, tačiau dar plaukiojo valtys ir plaustai su žmonėmis, kai kas dar plūduriavo ant nuolaužų. Maždaug per keturias valandas trukusią operaciją, „Carpathia“ išgelbėjo 705 katastrofą išgyvenusius žmones. Artimiausias uostas buvo Halifaksas Kanadoje, tačiau A.Rostronas nusprendė plaukti į Niujorką, pradinį „Titaniko“ kelionės tikslą.

Likimo vingiai

Balandžio 18 d. į Niujorką atplaukusį „Carpathią“ sutiko tūkstančiai žmonių, ieškančių tarp išgelbėtųjų artimųjų. Amerikiečiai ir britai gyrė kapitoną A.Rostroną ir jo įgulą už pastangas gelbėjant išgyvenusius „Titaniko“ katastrofą. Už gelbėjimo darbus „Carpathia“ įgula buvo apdovanota bronzos medaliais, karininkai – sidabro, kapitonas A.Rostronas karaliaus Georgo V įsakymu buvo pakeltas į riterius, o JAV Kongresas apdovanojo jį aukso medaliu.

Garlaivio „Carpathia“ įgulos atsidūrimas dėmesio centre buvo trumpalaikis, nes po dvejų metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo 1916 m. laivas buvo naudojamas Kanados ir JAV kariuomenėms pervežti į Europą. Kirsdamas Šiaurės Atlantą jis ne kartą išvengė susidūrimo su vokiečių povandeniniais laivais.

1918 m. liepą „Carpathia“, vadovaujama kapitono Williamo Prothero, didelės laivų vilkstinės sudėtyje vyko iš Liverpulio į Bostoną. Jame buvo 57 keleiviai ir 166 įgulos nariai. Po dviejų dienų vilkstinę užpuolė vokiečių povandeninis laivas U-55. Jis paleido tris torpedas į laivą, kuris prieš penkerius metus gelbėjo žmones, išgyvenusius „Titaniko“ katastrofą. Nuleidus 11 gelbėjimo valčių, išsigelbėjo visi „Carpathia“ keleiviai ir įgulos nariai, išskyrus 5, kurie žuvo sprogus torpedai mašinų skyriuje.

Liepos 17 d. 11 val. „Carpathia“ nuskendo už 190 km į vakarus nuo Airijos krantų. Jo nuolaužos 150 metrų gylyje buvo rastos ir apžiūrėtos po 82 metų.