Inspiracija festivaliui
Kaune, Tautos namuose, veiklą vykdanti "Teatrono" trupė, vedama jaunos organizacinės komandos (viešųjų ryšių atstovė, kultūros vadybininkė Rusnė Jankūnaitė, projektų organizatorė Renida Baltrušaitytė ir meno vadovas Gildas Aleksa), nerimsta. Kartais atrodo, kad jų moto galėtų būti "turime judėti, jei nenorime sustoti". Ir šįkart ne apie menines formas ar recenzijas, o apie tai, kaipgi vyksta judėjimas ir mainai šiuolaikinio cirko pasaulyje, intensyviai besibeldžiančio į lietuviškąsias kultūros duris.
Jau trejus metus "Cirkuliacija" kirbina Kauno kultūrinę padangę, tačiau turbūt tik šiemet tapo itin matoma ir peržengė Kauno ribas – du spektaklius – "Aš myliu tave, bet..." bei "Kur yra Tobis" išvydo ir Vilniaus bei Klaipėdos publika.
Nežinantiems, bet norintiems sužinoti – šiek tiek priešistorės. Festivalis, anot organizatorių, atsirado dėl asmeninio trūkumo. Trijulė sutartinai teigia: trūko šiuolaikinio cirko Lietuvoje, žinių apie jį, galimybių išmėginti jo techniką ir skleisti, todėl apsiėmė šį minusą paversti pliusu ir patys suorganizuoti renginį, kuris, jei ir neišspręstų trūkumų, tai bent pradėtų spręsti.
Festivalis orientuotas ne tik ir ne tiek į kūrinių viešinimą, kiek į mokymosi ir mainų procesą.
Festivalis orientuotas ne tik ir ne tiek į kūrinių viešinimą publikai, kiek į mokymosi ir mainų procesą. Kiekvienais metais organizuojamos dirbtuvės, kurių metu scenos meno (ir ne tik) kūrėjai tobulina savuosius cirko įgūdžius arba su jais susipažįsta.
Kaip prisimena G.Aleksa, pirmaisiais metais dirbtuvių rezultatai buvo paviešinti žiūrovams tuomečiame Ryšių kiemelyje, prieš metus žiūrovai su rezultatais nebuvo supažindinti, tačiau buvo daugybė dalyvių, įsitraukusių iš skirtingų miestų, skirtingų kultūrinių terpių. Šiemet vyko ne tik dirbtuvės, bet ir cirko pasirodymai netradicinėse miesto erdvėse.
Žiūrovai tampa artistais
Nuo pirmųjų metų festivalis siekia ne tik pažindinti su šiuolaikinio cirko subtilybėmis tiek teoriškai, tiek praktiškai, tačiau organizacinė komanda nuo pat pirmųjų savo žingsnių siekia socialiai atsakingo meno sklaidos bei kūrybinės ir socialinės integracijos.
Pirmaisiais metais organizuota stovykla vaikams, kurioje dalyvavo ir vaikai iš vaikų namų. Šiemet vienos dirbtuvės vyko senelių namuose, jų gyventojus įtraukiant į dirbtuvių vyksmą. Tokiu būdu norėta parodyti ne tik cirko techniką, bet ir cirko žanro galimybes, kaip jis gali tapti socialia veikla.
Įstabu tai, kad akrobatikos ir žongliravimo dirbtuvės vyko intensyviai, nepaisant amžiaus ir fizinių galimybių skirtumo, nebuvo jokio patoso, senjorai aktyviai dalyvavo, dalijosi savo patirtimis.
Analogiškai žvelgta ir į pasirodymų vietas, todėl vienas iš spektaklių vyko miegamajame rajone – t.y. ne prestižinėje reprezentacinėje kultūrinėje erdvėje, į kurią žmogus turi atvykti, bet pats kūrinys atvyko pas žmones. Nieko keista, kad, išvydę per langą, jog kažkas vyksta, vietos gyventojai atėjo ir domėjosi, kuo šįkart kultūra gali praskaidrinti kasdienybę. Kažin ar verta tuo perdėtai stebėtis, kas dar iš vaikystės atsimena tradicinius cirko pasirodymus, kokios nors rajono mokyklos stadione nutūpusias palapines. Gal todėl cirkas apgaubtas ne tik tos tradicinės keliaujančių artistų mistikos, bet ir gebėjimo būti šalia, arti ir dažniausiai kultūriškai perdėm nepretenzingo žiūrovo. Šiuolaikinis cirkas, jungdamas įvairias skirtingas technikas, sunkiai begali būti asocijuojamas tik su vaikystėje matytų klounų ar akrobatų pasirodymais, tačiau mistika ir gebėjimas būti šalia žiūrovo niekur nedingo.
Tarptautinė komanda
Šių metų "Cirkuliacijos" praktinės dirbtuvės taip pat buvo orientuotos ne tik į fizinį pasirengimą ir praktinį cirko darbo pažinimą, bet ir į idėjas, kurias, kaip teigia organizatoriai, būtų galima panaudoti ir ateityje savo kūryboje.
Dirbtuvių programą šiemet vedė Oscaras Raskas (kūrybinių idėjų vystymas ir įgyvendinimas) iš Suomijos, Mikailas Karahanas (akrobatika), Christianas Königas (akrobatika, žongliravimas) iš Vokietijos, Julie Behaegel (akrobatika), Willem Rysas (akrobatika) iš Belgijos ir Marija Baranauskaitė (bufonada) iš Lietuvos.
G.Aleksa pabrėžia, kad pradinė festivalio mintis – skatinti šiuolaikinio cirko produkciją Lietuvoje. Šiais metais festivalio meno vadovas, dalyvaudamas Menų spaustuvėje vykusiame susitikime "Baltic-Nordic Circus Network", susipažino su kolegės iš Rygos sudarytu šiuolaikinio cirko žemėlapiu. Jame Lietuva figūruoja kaip turinti didelę, bet nelabai aktyvią cirko mėgėjų bendruomenę ir du profesionalius cirko atlikėjus, kurie dirba ne Lietuvoje.
Tuomet ir kilo idėja lietuvius pasikviesti į Lietuvą bent jau festivaliui. Taip festivalio programoje atsirado Monikos Neverauskaitės su Prancūzijos cirko mokyklos "Le Lido" kursu kurtas spektaklis "Aš myliu tave, bet..." ir Marijos Baranauskaitės bei jos trupės "Wet Kiss Company" kūrinys "Coffeeklatch".
Laukime tęsinio
Ir, žinoma, trečias kartas organizatorių minimas tikrai kaip ne paskutinis. Jau dabar rutuliojama kitų metų koncepcija ir žadama orientuotis į tarpdiscipliniškumą peržengiant cirko ribas. Pagal tai ketinama burti tiek lektorių komandą, tiek rengti pasirodymus viešojoje erdvėje.
Organizatorių trio toliau žada nepamiršti socialinės įtraukties, kitais metais bendradarbiaujant su vaikų namais, atskleidžiant, jog kultūra nėra tik išrinktuosius reprezentuojanti sfera.
O "Teatronas" kitą sezoną žada būti itin aktyvus, orientuotis ne tik į teatro spektaklius, tačiau organizuoti interaktyvią teatro konferenciją, edukacinius pasirodymus, ekskursijas ir t.t. Tad cirkuliacija persikelia iš festivalio į jaunųjų kūrėjų ir organizatorių kasdienybę. Nes, kas nejuda, tas sustoja.
