Ketinama finansinėmis priemonėmis skatinti daiktų taisymo veiklą. Kokia kitų šalių patirtis ir kaip ši priemonė prisidėtų prie išteklių tausojimo ir darbo vietų kūrimo?

Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plano projekte, kurį iki šių metų pabaigos Lietuva turi pateikti Europos Komisijai, teigiama, kad valstybė kurs finansines paskatas daiktų taisymo veiklai. Gyventojai bus skatinami neišmesti senų daiktų ir juos pakartotinai panaudoti. Tikimasi, kad sukūrus paskatas plėstis dviračių, batų, odos gaminių, drabužių, baldų bei panašių kasdienio naudojimo daiktų taisymo paslaugų sektoriui, sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis kasmet sumažės 0,5 proc. O tai reiškia, kad ši priemonė padėtų sutaupyti 43,2 tūkst. t CO2 ekv. per 2021–2030 m.

„Panaši praktika jau paplitusi kai kuriose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Švedijoje tiek avalynės, drabužių, tiek ir buitinės technikos taisymas skatinamas mokestinėmis priemonėmis. Daiktų taisymo paslaugoms galioja mažesnis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas: vietoje tos šalies standartinio 25 proc. siekiančio PVM, daiktų taisymo paslaugoms taikomas 12 proc. tarifas. Paslaugos paklausa taip pat skatinama suteikiant galimybę vartotojui susigrąžinti pusę už paslaugos teikėjo darbą (atskaičius išlaidas detalėms) sumokėtos sumos per pajamų mokesčio lengvatą. Paskaičiuota, kad toks priemonių kompleksas daiktų taisymą atpigina net iki 87 procentų“, – pranešė Žaliosios politikos instituto vadovė Ieva Budraitė.

Ekspertės teigimu, lengvatinis PVM tarifas smulkioms taisymo paslaugoms (odos, avalynės, dviračių taisymui ar perdirbimui) taikomas ir Airijoje, Liuksemburge, Lenkijoje, Slovėnijoje, Suomijoje. Prancūzijoje ši lengvata galioja socialinėms dėvėtus daiktus surenkančioms ir jais prekiaujančioms įmonėms, kai jos įdarbina socialiai remiamus asmenis ar žmones su negalia.

Europoje taip pat populiarėja bendruomenių centruose įrengtos dirbtuvės, kuriuose nemokamai prieinami įrankiai ar net 3D spausdintuvai – gyventojai gali jais naudotis, atsispausdinti trūkstamą detalę.

Kol kas sunku vertinti, ar Švedijos bei kai kurių kitų šalių praktika prigytų Lietuvoje.

„Kol kas sunku vertinti, ar Švedijos bei kai kurių kitų šalių praktika prigytų Lietuvoje. Dažniausiai avalynės ir panašių gaminių taisymas priskiriamas prie smulkaus verslo, didelė dalis batsiuvių ar panašia profesine veikla užsiimančių žmonių dirba pagal individualios veiklos pažymą ir neturi PVM mokėtojo statuso. Tad šis konkretus siūlymas būtų aktualus tik didesnėms įmonėms, teikiančioms taisymo paslaugas. O Lietuvos parengtame plane iki šiol nėra numatyta, kaip finansinės paskatos atrodys. Neaišku, kokio tiksliai pobūdžio paslaugas lengvatos apims, kas galės jomis naudotis“, – pastebi I. Budraitė.

Anot Žaliosios politikos instituto prezidento Remigijaus Lapinsko, senų daiktų taisymas, o ne išmetimas yra vienas svarbiausių žiedinės ekonomikos principų. O perėjimas nuo linijinės prie žiedinės ekonomikos padėtų mažinti naujų žaliavų poreikį. Mokslininkai teigia, kad spartus žiedinės ekonomikos įgyvendinimas padėtų iki 2030 metų visų pasaulyje išgaunamų žaliavų kiekį sumažinti 10 proc. Tikimasi, kad metalo naudojimas susitrauks 27 proc., medienos produktų – 8 proc.

„Mokslininkai prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį viso pasaulio pramonėje antrinių (perdirbtų) medžiagų dalis pakils iki 65 proc., o tai leis pirminių žaliavų dalį sumažinti iki 35 proc. Šiuo metu situacija priešinga – pirminės žaliavos sudaro maždaug du trečdalius. Žinoma, svarbu ir tai, kad būtų gaminami ilgaamžiškesni, patvaresni ir kokybiškesni daiktai. Perdirbtos ir perdirbamos medžiagos būtų integruojamos į naujus produktus“, – sako R. Lapinskas.

Remiantis mokslininkais, perėjimas prie žiedinės ekonomikos taip pat paskatintų 3 proc. didesnį užimtumo lygį, o žemos ir vidutinės kvalifikacijos reikalaujančius darbus gamybos ir kasybos sektoriuose keistų vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbo vietos paslaugų sektoriuje.

Tuo tarpu Lietuvos rengiamame Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta parama daiktų taisymo veiklai, R. Lapinsko požiūriu, prisidėtų prie tokių sričių, kaip amatininkystė bei pameistrystė skatinimo ir smulkaus verslo plėtros. Be to, kuriant darbo vietas šiose srityse būtų galima didinti socialiai jautrių grupių užimtumą – vyresnio amžiaus ar žmonių su negalia.

„Daiktų taisymo, jų tobulinimo ir pritaikymo naujiems poreikiams paslaugos – tai puiki žaliosios ekonomikos veikimo išraiška. Ši veikla gali tapti puikia niša tiek socialiai jautrioms grupėms, tiek ir norintiems pradėti nuosavą verslą greitai besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje“, – teigia R. Lapinskas.

– Kaip surandate ir pritraukiate tuos, kurie moka taisyti daiktus? Šiandien tikriausiai tai gana sudėtinga.

– Pirmiausia ieškojome per draugus. Klausėme, ar jie pažįsta meistrų, mokančių taisyti daiktus. Taip pat bendradarbiaujame su nevyriausybine organizacija „Homo ecos“, kuri skatina aplinkai palankų gyvenimo būdą. Jie turi nemažai socialinių tinklų sekėjų ir naujienlaiškio prenumeratorių.

Bandėme užmegzti kontaktą su privačiais daiktų taisymo centrais. Pasiūlėme įsitraukti į iniciatyvą dviračių ar elektronikos prietaisų taisykloms. Bet bent jau iki šiol mums nepavyko jų prisikviesti. Dažnai jie turi svarbesnių dalykų, rūpinasi savo verslu. Taigi dauguma mūsų ekspertų yra savanoriai.

– Kaip suprantu, jų darbai nesusiję su daiktų taisymu?

– Siuvimo ekspertai dirba su taisymu susijusį darbą – jie taiso ar kuria drabužius. Elektronikos prietaisus dažniausiai taiso žmonės, kurie tiesiog turi geras rankas. Pavyzdžiui, mūsų ekspertas Fricis yra produkto dizaineris, todėl turi suprasti, kaip visi šie dalykai veikia. Panašiai su dviračiais – žmonės yra savamoksliai, pasiruošę savo žiniomis pasidalyti su kitais.

– Ar jūs pati ką nors taisote?

– Nė vienas iš organizatorių nėra „ekspertas“. Bet į kiekvieną susitikimą atsinešame daiktų ir mokomės taisyti kartu su kitais. Esu sutaisiusi ausines, tiesą pasakius, tai daiktas, kurį taisyti pas mus žmonės atneša dažniausiai. Taip pat susitaisiau savo dviratį – sutvarkėme priekinio rato stabdį. Per paskutinį susitikimą susisiuvau savo palto kišenę, nes daiktai joje pastaruoju metu tiesiog pranykdavo. Taigi taip, esu sutaisiusi daug daiktų.

– Tikriausiai jūsų renginiuose smagu. Bet ar žmonės pasitiki neprofesionalais?

– Vadovaujamės taisykle, kuri galioja ir kitose taisymo kavinėse. Kadangi mūsų taisymo ekspertai nėra apmokami meistrai, yra tikimybė, kad taisant daiktas gali ir dar labiau sugesti. Mūsų susitikimai orientuoti į mokymosi procesą, ir žmogus, nusprendęs čia dalyvauti, turi suprasti, kad rizika yra.

Šiandien įsigyti daiktai dažnai sukurti taip, kad negalėtum jų sutaisyti ir reikėtų pirkti naują.

Žinoma, tikrovėje mūsų ekspertai gerai suvokia, kuris žingsnis ar veiksmas gali sugadinti daiktą, taigi jie informuoja savininką. Tada šis gali atsakyti – viskas, nebelieskime, palikime kaip yra. Apie šią taisyklę informuojami visi dalyviai, jie žino, ko tikėtis ir ko nesitikėti dalyvaujant tokiame renginyje.

– O kaip su tais prietaisais, kurie yra nepataisomi ar sunkiai pataisomi? Ar taisymo kavinėje daug tokių daiktų?

– Taip, man tai buvo didelis atradimas. Vienas mūsų ekspertas papasakojo, kad prieš 50 metų prie televizoriaus būdavo pridėta instrukcija, kaip jį sutaisyti. Šiandien įsigyti daiktai dažnai sukurti taip, kad negalėtum jų sutaisyti ir reikėtų pirkti naują. Puikus pavyzdys – telefonų kroviklių laidai. Jie beveik nepataisomi. Taisymo kavinėje ekspertai bandė keletą kartų taisyti, bet tam laidą reikia visiškai nulupti, o paskui lieka tik apvynioti lipnia juosta. Tai atrodo nelabai estetiškai.

Nepataisomi daiktai yra didelė problema, ir manau, kad visuomenė turi prašyti kompanijų gaminti pataisomus daiktus. Tai vienintelis būdas. Nes jei to neprašysime, vargu ar kas nors keisis. Verslui nepelninga daryti pataisomus daiktus, nebent to prašo pirkėjai.

– Ar galite pateikti pavyzdžių, kaip daiktų taisymas sumažina atliekų?

– Savo taisymo susitikimuose mes sveriame pataisytus daiktus ir skaičiuojame, kiek „sutaupėme“ į sąvartyną išmetamų atliekų.

Šiandien labai lengva įsigyti naujų daiktų ir tas lengvumas traukia žmones. Tarkim, sugedo ausinės. Jeigu jos kainuoja iki 20 eurų, greičiausiai žmogus neis ieškoti taisyklos, nelauks, kol ausinės bus sutaisytos ir nemokės už tai 5 eurų. Dažnam mintis, kad daiktą galima taisyti, net neateina į galvą. Todėl savo renginiu siekiame sugrąžinti mąstymą, kad daiktus galima sutaisyti. Kad, kai kas nors sulūžta, nebeveikia, žmogus pagalvotų, ar pirkti naują, ar vis dėlto paieškoti meistro, kuris gali padėti.

Didžiausia problema šiandien – elektronikos atliekos, nes niekas dar nerado būdo, ką su jomis daryti. Internete pilna nuotraukų su kompiuterių krūvomis, jos guli įvairiose pasaulio šalyse. Nuo to apsisaugoti geriausias būdas, mūsų įsitikinimu, yra taisymas.

– Ar elektronikos atliekų problema ir paskatino Rygoje įkurti taisymo kavinę?

– Taip, norėjome prisidėti prie sprendimo. Bet, jei kalbame apie Rygą, apskritai daug iniciatyvų yra nukreiptos į moksleivius. Žinoma, tai svarbi žmonių grupė, juos būtina šviesti apie problemas. Tačiau su draugais supratę, kad nėra labai daug iniciatyvų, skirtų suaugusiems žmonėms, nutarėme, kad reikia veiklos, kuri būtų skirta mums ir mūsų kaimynams.

– Kaip pradėjote? Ar mokėtės iš užsienyje veikiančių daiktų taisymo kavinių?

– Ėjome bandymų ir klaidų keliu. Žinoma, internete perskaitėme viską apie tai, ką daro kitos taisymo kavinės. Ir iškart pradėjome. Mūsų partnerė, organizacija „Homo Ecos“, surengė pirmąją taisymo kavinę 2013 m. Tada buvo dvejų metų pertrauka. Vėl pradėjome rengti susitikimus 2015-aisiais.

Iš tiesų surengti tokius susitikimus nėra labai sudėtinga. Tereikia laiko surasti taisymo ekspertų, vietos, kurioje galėtų vykti susitikimas, ir nedidelės informacinės kampanijos. Tai nėra sudėtingas darbas, bet jis atneša gana gerų rezultatų. Kaskart į taisymo kavinę Rygoje susirenka apie 50 žmonių.

– Kas labiausiai kliudo daiktų taisymo kultūrai paplisti Rygoje?

– Kalbant apie Rygą, pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra tai, kad žmonės nežino, kur jie galėtų pataisyti sugedusį daiktą. Pati žinau labai mažai tokių vietų – tik tas, kur nešu taisyti drabužius. Bet jei reikėtų sutaisyti lempą, kompiuterio pelę ar kokį nors mažesnį už skalbimo mašiną prietaisą, tikrai nežinočiau, kur jį nešti, kad sutaisytų. Turėčiau praleisti daug laiko, kad išsiaiškinčiau, kur juos taiso, kiek tai kainuos ir ar apsimokės. Manau, kad privačios taisyklos nelabai gerai save reklamuoja, nes nedaug žmonių apie jas žino.

Ateityje mes norėtumėme sukurti interneto svetainę, kurioje būtų taisyklų sąrašas, suskirstytas pagal daiktų pobūdį. Manau, tai būtų pirmas žingsnis, galintis padėti labiau integruoti taisymo kultūrą mūsų visuomenėje.