Ir šuo, ir gaidys su vištomis

Tarpukario Lietuvos krašto apsaugos ministro J.Papečkio anūkė D.Kemeraitienė beveik prieš 30 metų pasuko senelio pėdomis. "1990 m. Audrius Butkevičius pakvietė mane dirbti anuometiniame Krašto apsaugos departamente (KAD). Kaip tai atsitiko? – pakartojo klausimą Daina. – Greičiausiai lėmė mūsų pažintis 1989 m. prie Laptevų jūros, kur atvažiavome drauge su buvusiais tremtiniais iškasti jų artimųjų palaikų ir parsivežti juos į Lietuvą. Aš važiavau kaip taikomosios geodezijos ir topografijos specialistė – su metriniu ritiniu išmatavau už poliarinio rato esančioje Tit Ary saloje buvusias lietuvių tremtinių kapavietes, jas sužymėjau, įrašiau žinomas mirusių kankinių pavardes. Žodžiu, sudariau kapinių žemėlapį. Greičiausiai į tai atkreipęs dėmesį anuometinio KAD vadovas A.Butkevičius ir pakvietė mane dirbti departamente. Ne, juodos savanorių uniformos aš nedėvėjau, nes turėjau specialias užduotis, kurias vykdydama negalėjau rodytis uniformuota – būčiau išsidavusi, kas esanti", – pasakojo Daina, sėdėdama senelio namuose, minkštame krėsle, ir laikydama ranką ant nurimusio prie jos kojų didelio šuns galvos.

Pasak Dainos, vaikystę ji praleido savo mamos, Dainos Papečkytės, vyro mamos namuose Žaliakalnyje, kur gyveno didelis gauruotas šuo Pikas, pulkas vištų su gaidžiu. Žodžiu, Dainai vaikystėje teko patirti bendrystę su naminiais gyvūnais. Tiesa, kai močiutė mirė, Daina švažiavo pas tėvus į Vilnių, bet sostinės bute mama neleido laikyti šuns, nors pati su sese net ir Sibire turėjo keturkojį augintinį.

JAV lietuvio dovana

"Tik tuomet, kai pradėjome su vyru gyventi nuosavame bute, galėjome laikyti namie šunį. Tai atsitiko 1994 m., kai lietuvių kilmės kariškis Arūnas Tamulaitis, atvykęs į Lietuvą iš JAV padėti mūsų kariuomenei atsistoti ant kojų, netikėtai padovanojo man gimtadienio proga taksų veislės šuniuką. Keturkojis įnamis gretai tapo tikru lyderiu mūsų šeimoje, ilgai gyveno, buvo labai pavydus – niekam neleido artintis prie mano mažosios dukrelės. Kai šis šuo iškeliavo į amžinąsias medžioklės pievas, namuose atsirado nykštukinis taksiukas, po jo – mišrūnas iš mano vyro tėvų namų. Tiesa, pastarasis neilgai gyveno – kažkur suėdė žiurkių nuodų ir smarkiai sunegalavo. Mes bandėme jį gelbėti, bet veterinarijos gydytojas pasakė, kad joks gydymas jam nepadės – teko sutikti su šio augintinio eutanazija. Tada mūsų namuose atsirado to paties veterinarijos gydytojo pasiūlyta mažutė storuliukė belgų aviganės ir rusų kurto mišrūnė, kuri išaugo pasakiška gražuole. Nora – toks jos vardas – pasižymėjo belgų aviganio protu, gebėjimais ir rusų kurto išvaizda ir greičiu. Deja, ir vėl deja – Norą greitai įveikė vėžys", – pasakojo apie savo palaidotus augintinius Daina.

Tik tuomet, kai pradėjome su vyru gyventi nuosavame bute, galėjome laikyti namie šunį.

Po to Kemeraičių namuose atsirado Dainos vyro iš darbo parsivežtas ten sargavęs senas šuo, kuris, pasikeitus įmonės šeimininkams, būtų buvęs sunaikintas. Tačiau ir šis šuo po poros metų nugaišo, Kai Daina pamatė feisbuke skelbimą apie kažkieno paliktą degalinėje didelį seną šunį, jiedu su vyru neilgai galvojo – susirado nelaimėlį vienoje Vilniaus prieglaudoje ir parsivežė namo. Bet ir šis šuo trumpai gyveno.

Gana tų laidotuvių

"Na, pasakiau tėvams, man gana tų netekčių ir laidotuvių, – prisiminė Dainos dukra Jūra, šiemet baigusi Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija. – Ta nesibaigianti virtinė šunų netekčių labai išsekino visą šeimą emociškai. Tėvai pagaliau nutarė įsigyti du jaunus šuniukus: laikos ir haskio mišrūnę Vėtrą jie parsivežė iš "Penktos kojos" Linksmakalnyje, o kalytę Arą – iš Kapčiamiestyje gyvenančių draugų. Abi kalytės užaugo tikros gražuolės." Ir tai tiesa – patrauklios išvaizdos, grakštaus kūno sudėjimo, šviesaus plauko kalytės mėgaujasi laisve erdviame J.Papečkio sodybos kieme, o panorusios šeimininkų šilumos, mandagiai prašosi į namo vidų. Būtent tokiu momentu jos ir buvo užkluptos pas Dainą.

Vėtra ir Ara nenustygo vietoje, kai svetainėje pasirodė du Jūros augintiniai: juodas su balta peteliške pakaklėje katinas Murza, atkeliavęs į Kemeraičių namus prieš septynerius metus, ir šiemet į šiuos namus atklydusi katytė Meda. Pastaroji ypač pradžiugino Jūrą, kuri slapčia norėjo antros katytės, bet nedrįso to sakyti tėvams. Tačiau jie ne tik neprieštaravo naujos įnamės pasirodymui, bet ir pirmieji atvėrė jai, sušalusiai ir alkanai, duris. Tiek Murza, tiek Meda sugyvena ir tarpusavyje, ir su šunimis. Katės neturi namuose specialių guolių – jos renkasi pokaičiui šiltus minkštus krėslus, kitas panašias vietas namo erdvėje, o nakčiai įsitaiso vonios kambaryje: Meda pasirinko šildomas grindis, o Murza – kriauklę.

Lemtingi netikėtumai

Atsargos kapitonės uniforma vilkinti Daina, ieškodama garsiojo senelio ir jo dukterų nuotraukų, retsykiais užmesdavo akį į dėklą su šautuvu ir didelį kariškos spalvos krepšį, kuriame buvo įsitaisęs Murza. "Ką visa tai reiškia?" – nusistebėjau. "Murza, pamatęs bet kokį krepšį, tuoj pat į jį įsikrausto. Toks jau jo pomėgis. Na, o namiškiams kelioninis krepšys ir šautuvas reiškia, kad aš rengiuosi vykti į šaudymo varžybas, – paaiškino Daina. – Beje, prieš gerą mėnesį Latvijoje vykusiame atvirame šaudymo iš orinio ginklo su atviru taikikliu čempionate – Lietuvoje tokių varžybų nėra – nurungiau Latvijos čempionę." Anūkės laimėjimais būtų patenkintas ir jos senelis plk. J.Papečkys, kurį primena nemažai jo asmeninių daiktų, baldų, nuotraukų, išlikusių jo paties namuose Vaižganto gatvėje.

"Apie senelio tragišką žūtį sovietiniame lageryje sužinojome po daugelio metų. Mano mama su seserimi Jūra tremtyje prie Laptevų jūros buvo drauge su Dalia Grinkevičiūte. Įdomu, kad mamai, 1956 m. pabėgusiai iš baisiosios tremties į Lietuvą, išlikti tėvynėje padėjo jos bendraklasės vyras – buvusio sovietinės Lietuvos KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio sūnus. Matot, kokių gyvenime būna netikėtumų", – kalbėjo Daina, negalėdama atsiginti nuo Vėtros ir Aros meilės įrodymų. Juk ir joms, kalytėms, atsiradimas Dainos šeimoje buvo laimingas netikėtumas, pakreipęs jų gyvenimą šviesia vaga.