Atrandamos galimybės

„D.Liškevičiaus personalinė paroda yra ketvirtoji iš dvylikos parodų Kauno meno mokyklos 100-mečiui skirto ciklo. Anksčiau surengtose parodose žiūrovas galėjo pastebėti kaip su lyg kiekvieno menininko ekspozicija meno kūriniai užima vis daugiau „Pelėdų kalno“ galerijos ploto. D.Liškevičiaus parodoje – suteikiama galimybė įžengti į atvirą erdvę. Ekspozicija iškalbinga, atkreipianti dėmesį į dalykus, kurie kasdien lieka nepastebėti“, – sako parodos kuratorė, Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanoto menininko, savo kūrybą pristačiusio Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje, JAV, Australijoje, paroda – kitokia.

„Labai tuo džiaugiamės, nes norime, kad Kauno kolegijos bendruomenė, kauniečiai, miesto svečiai turėtų galimybę atrasti Lietuvos meno lauko įvairovę“, – sakė I.Valentinienė.

Iš praeities į dabartį

Sulaukęs kvietimo rengti šią parodą menininkas grįžo laiku atgal. Nes parodos planavimas prasidėjo nuo diplominio darbo, sukurto prieš tris dešimtmečius, kurį žiūrovas gali matyti D.Liškevičiaus kurtame plakate, pasitinkančiame jį dar prieš įžengiant į galerijos erdvę. Plakatas – simboliškai žymi parodos pradžią.

„Žinodamas, kad rengsiu parodą „Pelėdų kalno“ galerijoje, nuvykau į Jurbarke esantį Vinco Grybo memorialinį muziejų. Ant greta muziejaus pastato stovinčio ąžuolinio stulpo tupi išskobta medinė pelėda. Tai – mano diplominis darbas, kurio vadovas buvo skulptorius Juozas Šlivinskas, o jį užbaigti padėjo kursiokai. Esu jiems dėkingas. Nuvykęs į Jurbarką fotografavau savo diplominį darbą ir vieną nuotrauką panaudojau parodos plakatui, kuris tapo ekspozicijos kūriniu“, – pasakoja D.Liškevičius.

Simboliškas ir kitas darbas parodoje – balkonėlis (su geltona šviesa). Įžiebtas šviestuvas, pakabintas galerijoje esančiame balkonėlyje, kuris neretai vadinamas sakykla, – tai dedikacija Ukrainai.

„Ruošiantis parodai prasidėjo karas. Jaučiau, kad viskas praranda prasmę. Todėl galerijoje įžiebiau apskritą šviestuvą su geltona šviesa, primenantį saulėgrąžą“, – akcentuoja menininkas.

Iškalbingas simbolis – palaikymas kovojantiems broliams ir sesėms, sykiu viltis, kad šviesa nugali tamsą. Galerijos centre eksponuojamas žiūrovo interpretacijoms atviras „Pelėdos laiškas“ – objektas po stikliniu gaubtu, sudominantis natūralia savo estetika.

Erdvę papildo menininko kurta instaliacija – elektrinė gitara, kurią D.Liškevičius vadina savo kūrybos priemone, tvarkingai į nedidelę krūvelę surištos nespalvotos fotografijos, plastikinė kaukė ir į cilindro formą susuktas plakatas, o greta jos – parodos atidarymą lydėjusio muzikinio performanso vaizdo įrašas.

„Muzika inspiruoja, atpalaiduoja, o kartais ir trikdo“, – sako kūrėjas. Bet visų svarbiausia parodoje – galerijos architektūra, erdvės akustika. „Šią erdvę suvokiu kaip šventyklą. Norėjau jos neužgožti“, – pabrėžia D.Liškevičius.

Virpesiai: anot tarpdalykiškumu garsėjančio D. Liškevičiaus, svarbiausia jo parodoje – galerijos architektūra. „Šią erdvę suvokiu kaip šventyklą. Norėjau jos neužgožti“, – sako jis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Idėjos įkvepia

Sekantiems menininko kūrybą, skaitantiems publikuojamus apie ją tekstus įprasta susidurti su terminu – tarpdalykiškumas. Jis ryškus ir šioje parodoje.

„Tarpdalykinio meno sritis leidžia svajoti plačiau, suteikia kūrybai daugiau laisvės, galimybių. Vienos medijos naudojimas – tai tarsi vieno patiekalo valgymas. Juk ateina diena, kai norisi įprastą meniu pakeisti ir paragauti kažko naujo. Visos medijos yra svarbios, o konkrečios pasirinkimas – priklauso nuo būsimo darbo idėjos“, – sako D.Liškevičius.

Idėja menininkui yra pati svarbiausia. „Ji užvaldo ir įkvepia. Jau vėliau – įkvėpimą skatinti gali įvairūs veiksniai, stimuliuoti ambicijos“, – teigia kūrėjas.

Asmeninės patirtys

Skirtingose medijose realizavęs savo idėjas ir kūrinius eksponuodamas personalinėje parodoje „Atskris ir išskrido“, D.Liškevičius žiūrovą ragina nebūti pasyviu stebėtoju, neatitrūkti nuo laikmečio kontekstų ir apmąstyti situacijas, kurias jis išryškina darbuose.

„Laikmetis meno kūrinio suvokimui yra svarbus, bet nemažiau reikšmingos ir žiūrovo asmeninės patirtys, galinčios padėti suprasti darbą“, – pabrėžia menininkas ir primena apsilankiusiems parodoje nepamiršti pakelti akių į viršų. „Pelėdos neišvysite, bet pažiūrėję žemyn, pamatysite jos laišką mums“, – sako D.Liškevičius.

Kas? Paroda „Atskris ir išskrido“.

Kur? „Pelėdų kalno“ galerijoje (A.Mackevičiaus g. 27)

Kada? Veikia iki gegužės 3 d.

Vilniaus apskrities policija ir teismas nustatė, kad Dainiaus Liškevičiaus videoperformansas „Kliaksas/Restartas“ neteisėtai viešai buvo rodomas ne tik šiame renginyje per pakabintus ekranus, bet ir neteisėtai viešai su renginio įrašu buvo paskelbtas internete.

Videoperformansą „​Kliaksas/Restartas“ D. Liškevičius sukūrė 2000-siais metais. Jame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą.

Šį menininką „Šeimų maršo“ organizatoriai apkaltino valstybės simbolių – Lietuvos vėliavos – išniekinimu ir apskundė prokuratūrai. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau jis nutrauktas dėl senaties.

Per tyrimą nustatyta, kad vaizdo įrašas sukurtas 2000 metais. 2013 metais vasarį iš autoriaus šį vaizdo įrašą kaip meno kūrinį įsigijo MO muziejus bei tais pačiais metais patalpino socialiniame tinkle „YouTube“.

Anot D. Liškevičiaus, tai yra meno kūrinys, kuriame XXI amžiaus pradžioje kalbėta apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe. Kalbėta apie kaitą, apie patriotizmo ribas ir suvokimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas antradienį paskelbė, kad mitingo vaizdo įrašo patalpinimas „YouTube“ platformoje ir šiame įraše palikus dalį, kurioje buvo viešai rodomas videoperformansas „​Kliaksas / Restartas“ laikytinas netiesioginiu kūrinio atgaminimu.

Pasak teismo, tokie R. Grinevičiaus padaryti išimtinių autoriaus teisių pažeidimai įstatymo prasme laikytini neteisėtu minėto kūrinio panaudojimu.

Baudą R. Grinevičiui šiemet sausį skyrė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius.

Skiriant administracinę nuobaudą, buvo įvertinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo manė, jog viešai praneša apie padarytą nusikaltimą.

Šeimų sąjūdžio vadovas su nuobauda nesutiko ir kreipėsi į teismą, teigė, kad kūrinio versija yra paskelbta viešai, nutarime aiškiai nurodyta, kad  videoperformansas yra viešas kūrinys, kas suponuoja išvadą, jog R. Grinevičius viešai parodė jau viešą kūrinį, todėl nepažeidė nei autorinių, nei gretutinių teisių.

R. Grinevičiaus atstovas teisme aiškino, kad jo klientas neturėjo duomenų apie tai, kad kūrinys yra saugomas autorinių teisių ir yra priskiriamas meno kūriniui, todėl jo atstovaujamojo veiksmai nėra uždrausti ar pavojingi.

„Jais buvo išreiškiama pilietinė pozicija ir pranešama apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką ir pradėtą ikiteisminį tyrimą, o ne siekiama pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymu“, – sakė advokato padėjėjas Erikas Pavlovičius.

Nukentėjusio asmens – asociacijos LATGA atstovė advokatė Birutė Strimaitytė atsiliepimu prašė R. Grinevičiaus skundą atmesti, atlyginti nukentėjusiajam bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėt

LATGA teismui nurodė, kad yra autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija, tarp LATGA ir kūrinio-videoperformanso autoriaus D. Liškevičiaus yra sudaryta narystės sutartis. Todėl LATGA, gavusi informaciją apie kūrinio panaudojimą renginyje, kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl administracinio nusižengimo protokolo surašymo R. Grinevičiui.

LATGA teisme akcentavo, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu.

„Renginio organizatorius, siekdamas panaudoti kūrinį, privalėjo gauti sutikimą iš autoriaus ar jo įgaliotos institucijos“, – teigia LATGA.

Teismas konstatavo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, šiuo atveju nekyla abejonių, jog videoperformansas laikytinas meno kūriniu įstatymo prasme.

Įvertinęs bylos medžiagoje surinktus įrodymus bei nagrinėjamoje situacijoje reikšmingą teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad skundžiamas policijos nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Be to, iš R. Grinevičiaus nuspręsta išieškoti LATGA naudai 406 eurus advokatų išlaidų.

Nutartis dar gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui.

Nacionalinės premijos taip pat skirtos choro dirigentui, kompozitoriui Vytautui Miškiniui, menotyrininkei Agnei Narušytei, aktoriui Vidui Petkevičiui, fotomenininkui Remigijui Treigiui, etnomuzikologei Daivai Vyčinienei, trečiadienį pranešė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas Audrius Stonys.

V. Petkevičius premiją pelnė už įtaigius vaidmenis teatre ir kine, A. Narušytė – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją, V. Miškinis – už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą, R. Treigys apdovanotas už laiko ženklų poetiką fotografijoje, D. Liškevičius – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis, D. Vyčinienė – už  folkloristikos aktualizavimą.

„Labai kviesčiau visus išgirsti ne tik vardą ar pavardę vieną ar kito premijos laimėtojo, bet ir įsiklausyti į formuluotę, dėl ko ta premija buvo suteikta. Tegu formuluotė tampa tokiu lyg žemėlapiu, kuris mus palydėtų į kelionę po tų menininkų kūrybą, juos geriau pažįstant, juos labiau prisimenant ir tiesiog jais dar kartą didžiuojantis“, – per spaudos konferenciją trečiadienį sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Pasak A. Stonio, išrinkti laimėtojus buvę sunku, nes premijų vertų menininkų sąrašas buvo daug ilgesnis.

„Tas sąrašas, kurį mes gauname, liudija apie mūsų kultūros svorį, gyvybingumą, proveržį, kalba apie didžiulį indėlį, kurį yra palikę mūsų kultūros meistrai“, – teigė jis.

A. Stonio teigimu, renkant nacionalinių premijų laureatus reikia palyginti sunkiai palyginamus dalykus, įvertinti kūrybos svorį.

„Tie žmonės, kurie nepateko į galutinį sąrašą, tikrai nenorime pasakyti, kad sumažintume ar neigtume, ar menkintume jų indėlį į Lietuvos kultūrą. Jokiu būdu ne. Pripažįstame ir lenkiame galvą prieš tuos, kurie dalyvavo tame konkurse“, – sakė komisijos pirmininkas.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusiam D. Liškevičiui šiemet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių – Lietuvos vėliavos – išniekinimo. Menininką prokuratūrai buvo apskundę „Šeimų maršo“ organizatoriai.

Tyrimo metu nustatyta, kad vaizdo įrašas, kuriame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą, sukurtas 2000 metais. 2013 metais vasarį iš autoriaus šį vaizdo įrašą kaip meno kūrinį įsigijo MO muziejus bei tais pačiais metais patalpino socialiniame tinkle „YouTube“.

Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau jis nutrauktas dėl senaties.

Pats D. Liškevičius teigė, kad videoperformanse „​Kliaksas / Restartas“ kalbama apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe, apie kaitą, patriotizmo ribas ir suvokimą.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila teigė, kad komisija peržiūrėjo šį menininko kūrinį.

„Pasirodė, kad jo kūrinys yra atvirkščias nei, kad buvo sakoma. Tačiau mes ne vieni sprendžiame, išklausėme ekspertų nuomones, peržiūrėjome visą autoriaus kūrybą, bet ne fragmentus, o visų septynerių metų kūrybą vertinome“, – per spaudos konferenciją sakė A. Raila.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 32 tūkst. eurų.

Premijos paprastai įteikiamos Vasario 16-ąją.

Kaip pranešė prokuratūra, tyrimas nutrauktas dėl suėjusios senaties.

„Atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad nuo nagrinėjamo įvykio jau yra praėję daugiau negu aštuoneri metai ir yra suėjęs tokios kategorijos nusikalstamos veikos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Vadovaujantis šiuo pagrindu, prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas“, – rašoma pranešime.

Prokuratūros duomenimis, tyrimas buvo pradėtas gavus pareiškimą, jog MO muziejaus internetinėje svetainėje aptiko vaizdo įrašą, kuriame galimai yra išniekinama ir subjaurojama Lietuvos valstybės vėliava.

Tyrimo metu nustatyta, kad vaizdo įrašas, kuriame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą, buvo sukurtas 2000 metais, o jo autorius – diplomuotas menininkas, turintis kūrėjo statusą.

2013 metais vasarį iš autoriaus šį vaizdo įrašą kaip meno kūrinį įsigijo MO muziejus bei tais pačiais metais patalpino socialiniame tinkle „YouTube“. Šis meno kūrinys 2000 metais buvo pristatytas Šiuolaikinio meno centro tęstinėje parodoje „Paralelinės progresijos“, eksponuojamas autorinėse parodose, Nacionalinėje dailės galerijoje, kitose parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje bei 2015 metais Italijoje vykusioje šiuolaikinio meno Venecijos bienalėje.

Po to, kai buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas, dalis Lietuvos kultūros institucijų ir organizacijų kreipėsi į valstybės vadovus, teisėsaugą dėl grėsmės kultūros institucijų veikimui ir raiškos laisvei.

Videoperformansas „​Kliaksas / Restartas“ sukurtas 2000 metais. Anot D. Liškevičiaus, tai yra meno kūrinys, kuriame XXI amžiaus pradžioje kalbėta apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe. Kalbėta apie kaitą, apie patriotizmo ribas ir suvokimą.

„Pareiškiame, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių išniekinimo meno kūrinyje kelia grėsmę Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintam raiškos laisvės principui ir kultūros institucijų veikimui Lietuvoje“, – teigiama pirmadienį išplatintame viešame laiške prezidentui, Seimui, prokuratūrai ir policijai.

Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Šiuolaikinio meno centro, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Kinematografininkų sąjungos, MO muziejaus, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir kitų viešą laišką paskatino pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prieš 21 metus menininko Dainiaus Liškevičiaus sukurto videoperformanso, kuriame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą.

„Šiuo meno kūriniu prieš 21 metus autorius iškėlė klausimą, kokia bus Lietuvos valstybė ateityje, ar ji sugebės priimti piliečių tautinę, rasinę ir kitokią įvairovę. Jis ne išniekina valstybinę vėliavą, ne ją sutepa, o nusivalo veidą kaip Poncijaus Piloto kankinamas Kristus nusivalė veidą Turino drobule“, – rašoma laiške.

Jis ne išniekina valstybinę vėliavą, ne ją sutepa, o nusivalo veidą kaip Poncijaus Piloto kankinamas Kristus nusivalė veidą Turino drobule.

„Dėl to veiksmo drobulė tapo šventa, kaip šventa tampa ir Lietuvos vėliava, ištverianti visus valstybės virsmus. Be to, atlikdamas performansą menininkas veikė ne kaip Dainius Liškevičius, bet kaip išgalvotas personažas – taip pat kaip išgalvoti ar istorines asmenybes vaizduojantys personažai veikia teatre ir kine, – videoperfomanso prasmę aiškina laiško autoriai. – Tas personažas vilki kostiumą, iš kurio mes atpažįstame eilinį pilietį-funkcionierių, kuris prisitaiko prie bet kokių aplinkybių, kad išliktų. Sovietinėje sistemoje gyvenęs ir veikęs pilietis-funkcionierius nusivalydamas veidą trispalve virsta kitu žmogumi, t. y. pakeičia kaukę ir prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų laisvoje Lietuvoje.“

„Tikėtina, kad menininką apskundę „Šeimų maršo“ organizatoriai šio personažo figūroje atpažino save. Tačiau svarbiausia, kad kūrinyje menininkas vaizduoja fiktyvią tikrovę taip pat kaip ją vaizduoja kino filmai ar teatro spektakliai“, – tvirtinama laiške.

Jame primenama, kad D. Liškevičius yra pripažintas menininkas, apdovanotas įvairiais prizais, diplomais, premijomis, o 2015 metais jis atstovavo Lietuvai Venecijos meno bienalėje.

„Kūrinys, dėl kurio jis apkaltintas, 2000 metais eksponuotas Šiuolaikinio meno centre, 2012 metais – Nacionalinėje dailės galerijoje, minėtoje Venecijos meno bienalėje, 2019 metais – MO muziejuje ir papildęs jo kolekciją“, – teigiama laiške.

Susidariusią situaciją dėl meno kūrinio kultūros bendruomenės atstovai vadina absurdiška ir grėsminga.

„Šiuo kaltinamuoju procesu ne tik daroma psichologinė ir finansinė žala menininkui, bet ir visai meno sistemai Lietuvoje. Parodoma, kad įstatymai neveikia ir kam nors nesupratus meno kūrinio menininkas praranda įstatymais ir kultūros institucijų pripažinimu įtvirtintą menininko tapatybę, o galimai ir laisvę“, – teigia jie.

Anot laiško, tai pavojingai nestabili situacija, kurioje nebelieka vietos meninei kūrybai.

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė praėjusią savaitę Seime sakė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas, siekiant nustatyti visas aplinkybes.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl valstybės simbolių išniekinimo, už tai gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Videoperformansas „​Kliaksas / Restartas“ sukurtas 2000 metais. Anot D. Liškevičiaus, tai yra meno kūrinys, kuriame XXI amžiaus pradžioje kalbėta apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe. Kalbėta apie kaitą, apie patriotizmo ribas ir suvokimą.

„Tyrimo metu bus išsiaiškinta, ar nusikaltimas buvo padarytas. Tyrėjai nustatys visas aplinkybes. Jei tai meno kūrinys ir nebuvo siekta išniekinti, tai procesas gali būti ir nutrauktas. Į kultūrinį išsilavinimą turinčius ekspertus bus kreipiamasi išvadų, kad jie galėtų įvertinti. Nuo tos išvados ir bus atsispiriama sprendžiant“, – lrt.lt sakė Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis.

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė antradienį Seime sakė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas, siekiant nustatyti visas aplinkybes.

„Visoms aplinkybėms išsiaiškinti, priimti tinkamą teisingą sprendimą, manau, kad reikia atlikti ikiteisminį tyrimą. Toks sprendimas buvo priimtas. Kai bus surinkti visi įrodymai, prokuroras tai įvertins ir priims sprendimą“,  – teigė ji.

Videoperformansas „​Kliaksas / Restartas“ sukurtas 2000 metais. Anot D. Liškevičiaus, tai yra meno kūrinys, kuriame XXI amžiaus pradžioje kalbėta apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe. Kalbėta apie kaitą, apie patriotizmo ribas ir suvokimą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl valstybės simbolių išniekinimo, už tai gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Labirinto tęsinys

D.Liškevičiaus teigimu, jo paroda „Exit / Resurrection“ yra projekto „Labyrinthus“ (2014) tęsinys. „Exit“ – yra paskutinio 16-ojo kambario pavadinimas „Labyrinthus“ diagramoje su padalyto Kristaus atvaizdu. Išeities tašku „didžiajam naratyvui” papasakoti tapo fotografinių objektų rinkinys-kolekcija bei keletas skulptūrinių objektų, kurie vizualiai sukuria muziejinę atmosferą. Ekspozicijoje pristatomi įvairūs geografinės vietos ir skirtingo laikmečio, pasąmonės ir atsitiktinumo aplinkybėms veikiant surinkti vaizdai.

Jie, anot autoriaus, „spaudžiami laiko ir erdvės rėmų, vaizduoja mūsų būtį bei kolektyvinę sąmonę su tam tikrais socialiniais / laikiškumo ženklais, (autobiografiniais) fragmentais ir savais, plokštumoje sustingusiais pasakojimais. Per susidūrimą su žiūrovais vaizdai reprezentuoja ne tik patį subjektą / objektą, bet sukuria ir žiūrėjimo akimirkos laiko erdvę, virstančią vyksmu mūsų sąmonės belaikėje erdvėje.

Magiški skaičiai

Fotografijose vaizdai reprezentuojami per juose atpažįstamus tris skaičius: 1, 2, 3. Šie besikartojantys skaičiai paverčia vaizdus simboliais ir tampa nuorodomis į sakralumą krikščioniškoje kultūroje, mitologines ir filosofines interpretacijas, pasakojimus kaip religinius potyrius. Naratyvo veiksmas vyksta atpažįstamame socialiniame lauke, kuriame šie skaičių simboliai veikia kaip tradicija ar neišvengiamas dėsnis, kaip natūrali visuomenės molekulinė egzistencijos jungtis, persmelkta ironijos.

Intuityviai pagal priskirtą jiems (vaizdams) eiliškumą, dėliojamas ornamentas, kurio ritmą kuria atpažįstami jau minėti skaičiai. Jungtis, atsirandančias tarp atskirų vaizdinių segmentų, vėliau galbūt konstruoja ar montuoja pati sąmonė. Sąmonė randa būdų, kaip į linijinį pasakojimą sujungti net iš pažiūros visai nesusijusias dalis. Tam padeda vaizduose slypintys skaičiai. Pradžia gali atsirasti bet kuriame taške ir judėti bet kuria kryptimi. Taip besikuriantys pasakojimai peršoka laiko ir geografines (vietos) bei logines erdves ir tampa pažinūs sau. Tuo būdu kolekcija konstruoja nujaučiamą naratyvą, besijungiantį sunkiai matomomis loginėmis gijomis. Ekspoziciją papildantis lydintis tekstas sukonstruotas pagal tą pačią ready-made strategiją, kaip ir fotografinė dalis. Tekstas netampa vaizdinę ir literatūrinę dalis jungiančiu elementu. Tai tiesiog vaizdą užklojantis dar vienas tinklelis, dėl kurio gaunamas trečiasis sluoksnis, vizualinis rebusas – asmeninė kelionė... testamentas, viena iš menininko pasaulio versijų“.

Prasmių ieškotojams

O D.Liškevičiaus albumas „Labyrinthus“ yra itin mažo tiražo, atskirai lietuvių ir anglų kalbomis išleista knyga-kūrinys kolekcininkams ir prasmių ieškotojams. Joje pristatytas garsaus menininko projektas „Labyrinthus“. Jis pirmąkart eksponuotas 2014 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, o 2017 m. – Baroti galerijos jubiliejinėje parodoje „Paradas” Klaipėdoje. Čia menininkas lankytojus kvietė į 16 kambarių, kiekviename jų stovėjo iš kasdienių daiktų, spaudinių, radinių sukomponuoti objektai po stiklo gaubtais, o sienas puošė kalnų ir interjerų fotografijos. Įėję į labirintą žiūrovai iš įprastos erdvės patekdavo į vaizduotės ir sapnų teritoriją, kurioje padėjo susigaudyti (o gal klaidino) gidas – iš citatų sudaryta knygelė, kurianti papildomas reikšmes labirintui. Instaliacijos ir tekstų visuma kūrė alogišką pasakojimą, siejantį žmogaus būtį su istorija ir kosmoso procesais, brėžiantį amžinybės projekciją. Ši knyga – tai nauja kūrinio versija. Sudarė A.Narušytė. Knygoje publikuojamos ir skirtingos įvairių D.Liškevičiaus labirinto stebėtojų – rašytojų Paulinos Pukytės ir R.Rastausko, dailės kritikės A.Narušytės, meno istorikės Tojanos Račiūnaitės, rašytojos ir menininkės Ievos Gudmonaitės, filosofo Tado Zaronskio ir menotyrininkės Karolinos Rybačiaukaitės – interpretacijos. Svarbu, kad ten pat publikuojama ir visa estų rašytojo Reino Raudo pjesė „Minotauras“.

Knygos pristatymas ir vernisažas – liepos 27 d. 18 val.  Paroda Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) veiks iki rugpjūčio 15 d.

Tai menininkas sėkmingai daro ir pats, jo kuriami performansai, instaliacijos ir meninės akcijos kalba aštriomis temomis, juose įdėmus žiūrovas gali aptikti daugybę istorinių, kultūrinių ir socialinių užuominų, kurios vienaip ar kitaip artimos visų kartų atstovams. Su D.Liškevičiumi kalbamės apie individualios ir kolektyvinės praeities permąstymo svarbą, ankstesniuose menininko darbuose užkoduotas žinutes ir tai, kaip neteisingai įamžinama atmintis tegali atlikti dekoratyvinę funkciją.

– Jūsų kūryba labai įvairiapusė: performansai, instaliacijos, skulptūros, akcijos arba viskas kartu. Tokioje žanrų gausoje aptinkame daug kultūrinių ir istorinių nuorodų. Kaip jas pasirenkate? Kokios temos jus, kaip kūrėją, domina ir kodėl?

– Dabar mūsų visuomenė bando įgauti naują formą, bet negali išsivaduoti iš praeities pančių. Tad, manau, svarbu iš naujo peržiūrėti ir permąstyti mūsų šalies praeitį, ypač okupacijos laikotarpį, tai, ką Vakarų Europos šalys jau seniai padarė po Antrojo pasaulinio karo. Tokia jau laisvės kaina – įvertinti ir apmąstyti.

Dabar man toks etapas, kai tarsi turiu grąžinti skolas praeičiai, tad pasitelkdamas kūrybos įrankius tai ir darau. Šiuo atveju asmeninė atmintis man labiausiai ir padeda atsirinkti temas, kurios siejasi su mūsų šalies istorija ir atmintimi. Anksčiau apie tai negalvojau, labiau reflektuodavau tai, kas vyksta čia ir dabar. Vienas iš ankstyvųjų mano tęstinių projektų "Pasaulio centrai / Enjoy Yourself" (1999), kuriame atlieku performansą stovėdamas ant galvos įvairių miestų viešose vietose, tarsi nurodo į posovietinės šalies visuomenės bandymą adaptuotis Vakarų Europos pasaulyje. Tarsi viskas turėjo apsiversti aukštyn kojomis, bet pirmiausia mūsų pačių galvose, turėjo apsiversti mūsų mąstymas ir pasaulio pažinimas keliaujant ir aptinkant naujus kontekstus.

Mano kūryba niekada neapsiribojo kokia nors viena išraiškos forma, dažniausiai tema ir kūrinio idėja man padiktuoja jos įgyvendinimo būdą, tad mano meninės raiškos spektras gan platus, bet dabar jau išmokau viską sujungti į vieną visumą. Taip atsirado didieji projektai "Muziejus", "Ramybė", "Labyrinthus"...

– Kokios, jūsų akimis, šiuolaikinės visuomenės ydos? Ar vis dėlto ydos visada yra tos pačios ir keičiasi tik jų forma?

– Ydos neišvengiamas bet kurios šalies visuomenės palydovės, jos priklauso nuo epochos, politinės ar socialinės sistemos. Kartais jų atsiranda ir edukacinėje sistemoje, prasiskverbia į muziejus, kurie reprezentuoja praeitį ir tokiu būdu formuoja mūsų atmintį. Institucijos, kurios reprezentuoja atmintį, neretai nukrypsta ar nueina lengviausiu keliu... Galime sakyti, kad mūsų muziejuose nebeliko sovietmečio, kuris buvo ir apie kurį reikia kalbėti ir kažkaip jį pristatyti, tik kaip? Tam irgi reikia rasti atitinkamą formą. Kalbant apie atmintį ir jos išsaugojimą, mano manymu, labai dažnai daug kas daroma inertiškai ir nepagalvojant, neapmąstant mūsų šalies istorijos specifiškumo. Tarkim, Kaune keičiant Laisvės alėjos plyteles galvojama tik apie atnaujinimą, tačiau nesuvokiama, kad ta Laisvės alėja ir jos danga yra ir mūsų istorijos dalis, nors su Laisvės alėjos plytelėmis tiesiogiai siejasi tik kelios kartos, kurios jas mindžiojo ir kurias su jomis sieja emocinis ryšys. Pati vieta neišvengiamai reprezentuoja "1972-ųjų pavasarį". Galų gale pasikeičia ne tik dizainas, bet pranyksta ir tam tikras istorijos tarpsnis. Tokių pavyzdžių yra daugybė, negaliu nepaminėti Vilniuje į Aušros vartų koplyčią vedusių medinių piligrimų keliais nutrintų laipų, kurie buvo pakeisti į naujus akmeninius, neva patogesnius turistams.

Tarkim, Kaune keičiant Laisvės alėjos plyteles galvojama tik apie atnaujinimą, tačiau nesuvokiama, kad ta Laisvės alėja ir jos danga yra ir mūsų istorijos dalis.

– Labai svarbios jūsų kūryboje maišto, rezistencijos, politinio protesto sąvokos. Ar manote, kad jos aktualios ir nūdienos visuomenėje? Jei taip, kodėl ir prieš ką mes protestuojame ar turėtume protestuoti?

– Maištas aktualus išliks amžinai, tai, galima sakyti, duotybė, variklis arba tiesiog gamta. Neatsiejama kūrybos dalis, judanti spirale... Norėdama išlikti budri, visuomenė turi maištauti. Kitu atveju  būsim išmokyti ir jau gana sėkmingai esame mokomi viskam paklusti ir susitaikyti su visomis ydomis, kurios tik tampa reikalingos mūsų moderniai evoliucionuojančiai visuomenei. Esant bet kokiai politinei santvarkai, kūrėjas turi maištauti...

– Šių metų Kauno bienalės pagrindine ašimi taps miesto paminklai viešosiose erdvėse ir alternatyvūs būdai užfiksuoti istoriją. Ką manote apie dabartinius miesto paminklus? Ar tikite, kad jie randa atgarsių visuomenės pasąmonėje? Jeigu ne, ko jiems trūksta?

– 1996 m. dalyvaudamas parodoje "Ženklas Kaunui", atlikau performansą "Vėjarodis". Atsistojęs ant Kauno pilies bokšto stogo, tada rodžiau judėjimo kryptį (į vakarus). Šis performansas yra labai menkai dokumentuotas, tėra išlikusi fotografija, pasirodžiusi ant "Nemuno" žurnalo viršelio. Neseniai rekonstruojant Kauno pilies bokštą buvo skelbiamas vėjarodės konkursas. Įdomu, kad architektas Audrys Karalius prisiminė šį mano performansą ir pasiūlė konkursui vėjarodę, atkartodamas mano stovėjimo pozicijos siluetą. Taip mano kūrinys galėjo virsti paminklu... Kaip žinote, dabar ant pilies kabo istorinė vėjarodė.

Dabartiniai miesto paminklai – keblus klausimas, nes visuomenė nėra vienalytis darinys, tik tam tikri dalykai, ir dažniausiai ne teigiami, ją trumpam konsoliduoja. Paminklai to padaryti negali, bet gal turi šansą perduoti žinią arba net kelti klausimus. Dažnai Lietuvoje statomi paminklai tampa eksterjero dalimi, morališkai pasenę, imituojantys tai, ko jau nėra, jie puošia aplinką ir atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Anksčiau maniau, kad tai laikinas reiškinys ir kad tai praeis. Deja, yra žmonių karta, kuriai tarsi reikia kompensacijos už prarastą laiką – tų savo forma jau atgyvenusių paminklų... Metai bėga, ir šis procesas tampa visai nebesuvokiamas, nes viskas administruojama biurokratijos, nėra atviros diskusijos ir einama lengviausiu keliu – papuošiame miestą dar viena skulptūra... Taip atmintis tampa diskriminuojama tų pačių veiksmų, kurie bando ją reprezentuoti.

– 2013 m. Žemaitės skvere Vilniuje atlikote performansą pavadinimu "Postliudija", jį dedikavote nesamam tapytojo Antano Gudaičio muziejui Vilniuje. Papasakokite daugiau apie šį projektą ir jo idėją, kuri, atrodo, artima šiųmetinės Kauno bienalės keliamiems klausimams.

– Šis performansas buvo atliktas 2013 m. kovo 11 d. ir jį galima suprasti kaip priminimą sau ir kitiems, kad Žemaitės skvere jau seniai turėjo atsirasti A.Gudaičiui skirtas muziejus. Deja, to neįvyko, kaip ir daugelio kitų pažadėtų dalykų... Pasirinkta data man yra svarbi tuo, kad tai tarsi palinkėjimas mūsų valstybei susivokti, jog kultūra yra neatsiejama mūsų socialinio gyvenimo dalis ir ženkliai prisideda prie mūsų valstybės gerovės kūrimo. Beje, performansas vyko nelegaliai, nesuderinus su savivaldybe, turėjau nuimti nuo paminklo gėles, nuvalyti sniegą ir prigulti ant bronzinių Žemaitės kelių. Pro šalį ėjo žmonės, šventiniais ir nešventiniais veidais, o užgrojus Eurikos Masytės dainai "Laisvė" ir pasigirdus žodžiams "Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje" kažkaip ir policininkai pajudėjo į priekį, taip ir praėjo performansas. Fotografas Gintautas Trimakas puikiai jį užfiksavo. Miesto centre auga didelių prekybos centrų labirintai, bet ne muziejai, juk nepelninga! Gedimino prospektas Vilniuje atsinaujino ir jau sėkmingai trupa..., o Žemaitė rymo, kažin, ko?

– Esate sukūręs ir daugiau performansų, instaliacijų viešosiose erdvėse. Ką jums, kaip menininkui ir kaip asmenybei, reiškia viešoji erdvė?

– Viešoji erdvė visų pirma – išsilaisvinimas iš galerijos sienų, įsiliejimas į platesnį kontekstą, žiūrovai, miestiečiai... Laisvesnis santykis tarp tavęs ir stebinčiojo, kas vyksta, daugiau rizikos ir netikėtumų. Tam tikra prasme tai manifestas, kuris, manau, yra galimas tik viešojoje erdvėje...

Kas? XI Kauno bienalė "Yra ir nėra: paminklo [ne]galimybės klausimas".

Kur? Įvairios Kauno erdvės.

Kada? Rugsėjo 15–lapkričio 30 d.

Kauno bienalė ieško savanorių

XI Kauno bienalė, iki kurios atidarymo neliko nė mėnesio, – didžiausias, ilgiausiai trunkantis, daugiausia lankytojų pritraukiantis šiuolaikinio meno festivalis Lietuvoje, 2015 m. įtrauktas į pasaulio bienalių žemėlapį. Nuo 1997-ųjų Kauno bienalė išaugo į didžiausią Baltijos šalyse šiuolaikinio meno renginį, kuriame kas dvejus metus pristatomos tarptautinės šiuolaikinio vizualaus meno parodos.

Šiemet pagrindinės parodos "Yra ir nėra" kuratorė – menininkė, rašytoja, eseistė ir kultūros kritikė Paulina Pukytė. Kartu su viešosiose miesto erdvėse pristatomais menininkų projektais Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamos dvi parodos: paroda "Ateini ar išeini?" (kuratorė Laima Kreivytė) ir vaizdo paroda "Iš ko padaryti paminklai" (kuratorius Udi Edelman). Festivalio metu bus įgyvendinama ir edukacinė programa, kviečianti Lietuvos ir užsienio meno specialistus, menu besidominčius miestiečius ir jo svečius, šeimas, moksleivius, studentus bei senjorus susipažinti su šiuolaikiniu menu.

Kauno bienalė kviečia nelikti pasyviais stebėtojais – buria savanorius. Prisidėję prie bienalės komandos, jie dirbs išvien kartu su organizatoriais ir menininkais, įgis patirties skirtingose festivalio organizavimo srityse:

- asistavimo menininkams (pasitikimas oro uoste, miesto aprodymas, pagalba instaliuojant kūrinius ir kt.);

- parodų instaliavimo/išinstaliavimo (erdvių įrengimas parodai, kūrinių išpakavimas / supakavimas, instaliavimas / išinstaliavimas ekspozicijoje);

- renginio atidarymo (fotografavimas, svečių srautų valdymas);

- edukacijos (edukacinės programos planavimas ir įgyvendinimas bienalės parodose);

- komunikacijos ir sklaidos (menotyrinių straipsnių rašymas, pranešimų spaudai rengimas, komunikacija socialiniuose tinkluose, fotografavimas, reklaminės medžiagos platinimas).

Atlygis už triūsą – puiki patirtis, gera nuotaika ir emocijos, malonios atsakomybęs, bienalės suvenyrai, galimybė visus bienalės renginius aplankyti nemokamai. "Absoliuti dauguma bienalės darbuotojų (ir jos vadovai) pradėjo dirbti čia kaip savanoriai. Užsirekomendavę jauni žmonės yra įtraukiami į tolimesnius projektus ir veiklas", – primena organizatoriai.

Norintieji tapti Kauno bienalės savanoriais iki rugpjūčio 27 d. kviečiami užpildyti anketą, kurią galima rasti www.bienale.lt.