„Ne (įtarimų duomenys apie įmonę nekėlė – ELTA). Lietuvoje, Vilniuje, Kaune ar kur kitur, beveik visada, kai didesnis NT objektas vystomas, beveik visą laiką jam įsteigiamas šviežias, naujas UAB. (...) Nebūtina įnešinėti įstatinį kapitalą ir tai, kad šviežia kompanija, nieko tai nekeičia“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo D. Matijošaitis.

„Akcininkai įneša savo dalį kaip paskolą, kuri automatiškai bankui įkeičiama, visos akcijos irgi įkeičiamos bankui ir jis valdo visą procesą, kas susiję su pinigais. Kad įsteigta šiam pirkiniui įmonė, nėra kažkokia neįprasta praktika, labai daug kas taip daro, ar tai Rusijoje, ar Lietuvoje, ar JAV“, – aiškino jis, pažymėjęs, kad galutiniai naudos gavėjai yra du verslininkai, „stovintys“ už minėtos įmonės.

Dainius Matijošaitis. A. Ufarto / ELTOS nuotr.

Rusijos leidinys „Kommersant“ skelbė, kad „Gruppa Okean“ gali veikti stambaus žuvies ir jūros gerybių importuotojo „Unifrost“ interesais, tačiau D. Matijošaitis to negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Jis pažymėjo, kad Lietuvos žiniasklaida renkasi cituoti Rusijos informacijos priemones tik tada, kai jose yra „šnekamos nesąmonės apie „Vičiūnus“.

Ar tai melas, ar tai išvedžiojimas, ar tiesa tikrai nepasakysiu, po antklodėmis, paklodėmis nelendu. Kas kieno statytinis ar giminaitis – mes šių namų darbų nepadarysime.

„Ar tai melas, ar tai išvedžiojimas, ar tiesa tikrai nepasakysiu, po antklodėmis, paklodėmis nelendu. Kas kieno statytinis ar giminaitis – mes šių namų darbų nepadarysime“, – teigė „Vičiūnai Group“ valdybos narys.

„Šis pletkas apie „Unifrost“ atėjęs iš tos pačios Rusijos. (...) Lietuvos žiniasklaidą tą, kas nepatogu, tai Rusijos žiniasklaidos necituoja, nes jie nesąmones šneka, bet kai apie „Vičiūnus“ kažkokį pletką išleido, tada priimame už gryną pinigą. (...) De facto, de jure ir visaip kitaip matome tuos du asmenis kaip pirkėjus, galutinius naudos gavėjus. (...) Tikrinome, jie nieko bendro neturi su sankcijomis“, – pažymėjo jis.

„Vičiūnai Group“ valdybos narys sakė prieš pusę metų nebetikėjęs, kad gamyklą Kaliningrade pavyks parduoti, tačiau, pridūrė jis, situacija pasikeitė derantis su ketvirtu potencialiu pirkėju.

„Jeigu nuoširdžiai, puse metų atgal, rudenį, kai jau ketvirtą bandymą (parduoti „Vičiūnų“ gamyklą Kaliningrade – ELTA) pradėjome, rankos buvo pakankamai nusvirę. Nebetikėjome, kad pavyks verslo pardavimas. Šimtus kartų didesnės kompanijos nieko sėkmingai nesugeba parduoti, kai kurie net neplanuoja parduoti“, – tikino D. Matijošaitis.

„Su jais pasiekėme tą etapą, gavome iš banko patvirtinimą, kad finansavimas užtikrintas, jog jie turi savo dalį, o bankas jiems likusią dalį sumoka. Šalyje buvo paleista programa vietiniams verslininkams geroms sąlygoms, 80 proc. duoda finansavimą bankas įsigyti verslą“, – kalbėjo jis.

D. Matijošaitis galiausiai teigė, kad už „Gruppa Okean“ „stovi“ du fiziniai asmenys, vietiniai verslininkai, kurių asmeniškai jis nėra matęs.

„Jiems automatiškai savos dalies ne tiek ir daug reikėjo, gavome visus dokumentus, du fiziniai asmenys, vieną moteriškę paminėjome spaudos pranešime (Mariją Bucharovą – ELTA), kuri yra ir akcininkė, ir direktorė, ji pas notarą viską pasirašinėjo, bet yra ir kitas fizinis asmuo, užsirašęs aš jį. Bet tai vietiniai kažkokie verslininkai, jų asmeniškai nei vieno nesu matęs, kaip ir nei vieno iš pirmų trijų pretendentų pirkti“, – sakė „Vičiūnai Group“ valdybos narys.

ELTA primena, kad praėjusią savaitę įmonė patvirtino fabriką Kaliningrade pardavusi bendrovei „Ocean Group“.

Kaip penktadienį pranešė „Vičiūnų grupės“ atstovai, įmonė pardavė Kaliningrado srityje veikiantį fabriką ir septyniose valstybėse esančias logistikos bei prekybos įmones.

Rusijos bendrovė „Gruppa Okean“ šiuo sandoriu įgijo teisę naudotis VIČI prekiniu ženklu NVS šalių teritorijoje. Vengiant painiavos, skelbiama, jog lietuviškasis VIČI bus palaipsniui transformuojamas plečiant „Vičiūnai Group“ prekių ženklų portfelį.

„Vičiūnų grupė“ nurodo, jog šalių sutarimu sandorio vertė neskelbiama.

Įmonė nurodo, kad 2022 metų vasarą pradėjus pardavimo procesą preliminarius pasiūlymus perpirkti verslą buvo pateikę 15 pretendentų, iš kurių 8 buvo ne Rusijos bendrovės.

„Kandidatų skaičius neturėtų stebinti – dauguma rinkos žaidėjų puikiai supranta, kad verslas parduodamas skubiai, todėl atsiranda galimybė įsigyti labai gerai organizuotą ir 20 metų sėkmingai vystytą verslą. Tokia konkurencija leidžia tikėtis, kad procesas bus sėkmingas ir „Vičiūnai Group“ visiškai pasitrauks iš Rusijos rinkos“ – sako „Vičiūnai Group“ valdybos narys Dainius Matijošaitis.

Pasak jo, susidomėjimą išreiškė įmonės iš Kinijos, Tailando, Rusijos, Vietnamo, Indijos, Pietų Korėjos ir kelių Vidurio Rytų šalių. Yra ir keli pasiūlymai iš Europos. Nupirkti fabriką nori nemažai maisto perdirbėjų; yra ir didelių prekybos tinklų atstovų.

„Tradiciškai daugiausia interesantų iš taip vadinamų „pakrantės šalių“, – sako D. Matijošaitis. – Juk mūsų gamyba glaudžiai susijusi su žuvies produktų tiekimu. Tačiau nusipirkti šį fabriką norėtų ir ne tiesiogiai su žvejyba susijusios įmonės. Yra norinčių papildyti savo krepšelį mėsos ir pieno perdirbėjų. Yra dideli prekybos tinklai, kurie siekia įsigyti tiekėjus. Taip pat esama privataus kapitalo fondų, kuriems šis verslas įdomus kaip gera proga įsigyti lengvai realizuojamą vertę. Maisto pramonės industrija yra labai paklausi rinkoje dėl savo stabilumo“.

Esame tikri, kad būsime vieni pirmųjų gamintojų, realiai išėjusių iš Rusijos rinkos.

Kaip skelbiama, šiuo metu „Vičiūnai Group“ verslo pardavimo Rusijoje konsultantai intensyviai bendrauja su visais potencialiais pirkėjais ir teikia  su įmonės veikla susijusią finansinę ir juridinę informaciją. Su jais pasirašomos konfidencialumo sutartys, o po to kandidatai gaus prieigą prie išsamių duomenų ir juos išanalizavę teiks neįpareigojančius pasiūlymus. Vėliau bus sudaromas rimčiausius ketinimus demonstruojančių pirkėjų sąrašas, po kurio seks derybos su atrinktais kandidatais ir galutinio sandorio sudarymas.

„Esame tikri, kad būsime vieni pirmųjų gamintojų, realiai išėjusių iš Rusijos rinkos, – užtikrintai teigia D. Matijošaitis. – Ne tik paskelbusių apie ketinimus ar pradėjusių išėjimo procesą,  bet ir realiai palikusių Rusiją bei visiškai nutraukusių su ja visus verslo santykius. Paprastai pardavimas trunka apie metus, todėl džiaugiamės, kad pradėjome šį procesą jau seniai ir užtikrintai judame link jo pabaigos“.

D. Matijošaitis pripažįsta, jog dėl pasitraukimo iš Rusijos grupė sureagavo per vėlai. Vis dėlto investiciją Rusijoje jis sako tik emociškai laikantis klaida, nes būtent rusiškoji „Vičiūnų grupės“ atšaka sukūrė pagrindus visai dabartinei grupei. 

37-erių D. Matijošaitis teigia, kad pesimistiniu scenarijumi už verslo Rusijoje, kurį sudaro gamykla Karaliaučiaus srityje ir pardavimų padaliniai visoje Rusijoje su 2 tūkst. darbuotojų, pardavimą grupė gaus apie 100 mln. eurų mažiau nei parduodant normaliomis rinkos sąlygomis.

Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ir Lietuvos bei kitų Vakarų šalių verslams masiškai traukiantis iš Rusijos, „Vičiūnų grupė“ tik po 10 dienų pranešė stabdanti gamybą fabrike Tilžėje, o vėliau, sulaukusi kritikos patikslino, jog gamybą tęs, kol turės žaliavų, ir per kelis mėnesius parduos verslą. Jos produkcija iki šiol parduodama Rusijoje ir kitose Rytų rinkose.

Dėl tokio „Vičiūnų grupės“ elgesio žmonės protestavo prie Kauno savivaldybės – meras Visvaldas Matijošaitis netiesiogiai valdo 50 proc. „Vičiūnų grupės“ akcijų. Jis kritikams aiškino, jog sprendimai dėl pasitraukimo iš Rusijos priimti, tačiau neįmanoma numatyti konkrečių terminų, kada grupės veikla ten bus sustabdyta.

Be to, kai kuriose šalies parduotuvėse „Vičiūnų“ produkcija buvo apklijuota antikariniais lipdukais, socialiniuose tinkluose įmonės veikla Rusijoje tiesiogiai sieta su karo finansavimu.

D. Matijošaitis atsakė į BNS klausimus.

T. Biliūno / BNS nuotr.

– Beveik du mėnesius vykstant karui Ukrainoje „Vičiūnų grupė“ kritikuojama dėl to, kad iškart neatsisakiusi savo verslų Rusijoje remia karą, nes finansuoja agresorių. Kodėl „Vičiūnų grupės“ įmonės iki šiol nepalieka Rusijos?

– Techniškai taip imti ir viską mesti, bėgti arba, kaip kažkas sako, meskit gamyklos raktelius ir taip mes suduosim ekonominį smūgį Rusijai, tiesiog neįmanoma. Numesti gamybą su likusiu atsargų likučiu, su darbuotojais, su krūva sutarčių, kur viskas įkeista tarptautinėms kredito įstaigoms, sudarytos sutartys su tarptautiniais žaliavų tiekėjais, kurie mums yra dar svarbesni dėl Lietuvos gamybos, nes pastaroji yra daug didesnė nei Rusijos, tai tokie dalykai taip nenusimeta ir taip greitai nepasidaro.

Lygiai taip, kaip to iki šiol nepadarė šimtus ar daugiau kartų už mus didesnės Rusijoje veikiančios tarptautinės kompanijos. Jei taip padarytume – tai būtų tobula, bet neadekvati dovana Rusijai: pastatas, brangūs įrengimai, žaliavos, darbuotojų organizacija – visas šitas veikiantis gyvas daiktas būtų atiduotas už dyka. Taip pat tai būtų dirbtinio bankroto kėlimas, kas yra ne tik Rusijoje, bet ir bet kurioje kitoje šalyje nusikalstama. Be to, niekas mums iš Rusijos neleistų išsivežti nei žaliavų, nei įrengimų. Todėl visų pirma turime atsiskaityti su tiekėjais, kredito įstaigomis, kad pasekmės neateitų į lietuvišką įmonės dalį.

– Kaip jūsų tarptautiniai tiekėjai ir bankai reaguotų, jeigu jūs dabar pasitrauktumėte iš Rusijos?

– Jokiame normaliame tarptautiniame versle to niekas nedaro ir tas yra nepriimtina.

– Netgi karo atveju?

–  Netgi karo atveju tu negali pasakyti bankui, kad mes iš ten bėgam. Sorry, bet ten lieka jūsų įkeistas turtas. Jeigu norite, patys eikit jį ir pasiimkite. Taip niekur, netgi, kaip sakote, karo atveju, nėra daroma ir ypač maisto sektoriuje. Per tuos 3-4 mėnesius, kai mes su visais atsiskaitysime ir jeigu žaliavoms pasibaigus sustos gamyba, o mes dar neturėsime gamyklos pirkėjo, tai išdalinsim darbuotojams atleidimo lapelius, o tas daiktas liks toliau stovėti, o mes galvosime, ką su juo daryti.

– Ar teisingai Jus suprantu, kad jeigu „Vičiūnai“ dabar, nelaukdami fabriko pardavimo, išeitų iš Rusijos, tai galimai sužlugdytų visą „Vičiūnų grupę“, nes tiekėjai ir bankai laikytų grupę nepatikima partnere?

– Jeigu trumpai – taip, nes tai būtų neadekvataus verslo elgesys. Ir nei globalūs tiekėjai, nei banko įstaigos su tokiomis chaotiškai veikiančiomis organizacijomis nebenorės turėti nieko bendra. Prasidėtų reikalavimai mūsų lietuviškai verslo daliai ir natūralu, kad tokių milžiniškų turbulencijų ji galėtų nebeatlaikyti. Nors rusiškos ir lietuviškos įmonės yra savarankiškos, bet santykiai per kredito įstaigas, per pagrindinius žaliavų tiekėjus yra iš vienos vietos: visas įmones aprūpiname iš Lietuvos.

– Koks tada būtų konkretus „Vičiūnų grupės“ verslo pasitraukimo iš Rusijos scenarijus?

– Yra keli scenarijai. Pirmas – neadekvačiausias – metam, bėgam – krūva baudžiamųjų bylų, nuostolių, griūna ir Lietuvos įmonė, bet tada į Karaliaučiaus gamyklą ateina rusai, kurie skiria savo administratorių ir jis bando kažkaip ją vairuoti. 95 proc., kad tas administratorius gamyklą išvogs ir per pusmetį užlenks. Bet tokiu elgesiu rusams mes tikrai neįgelsime. Mes gamyklos už dyka jiems neatiduosime, o kitas kelias yra maksimaliai tą investuotą Rusijoje kapitalą parduodant gamyklą parvežti į Lietuvą, o pinigus agresyviau nukreipti Vakarų kryptimi.

– Ar Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą „Vičiūnų grupėje“ buvo svarstytas variantas uždaryti gamyklą Karaliaučiuje ir, pavyzdžiui, išsigabenti iš jos įrenginius?

– Toks variantas buvo pirmas atėjęs į galvą, tačiau nespėjome to padaryti, nes visas dėmesys prasidėjus karui buvo nukreiptas į Ukrainą, kur irgi turime didelį, daugiausia logistikos ir pardavimų verslą. Prisipažinsiu, jog su reakcijomis dėl Rusijoje esančio verslo tikrai kelias savaites pavėlavome, tačiau tik dėl to, kad visas dėmesys buvo Ukrainai, nes ten irgi dirba apie 800 mūsų darbuotojų.

O Rusija jau pirmosiomis karo dienomis išleido įsakymus, kad jos teritorijoje esančiose gamyklose negalima judinti jokio kilnojamojo turto. Taip, gamyklos pastatas brangus, bet viduje esantys įrengimai dar brangesni. Jie – svarbiausia dalis. Mes tiesiog tapome įkaitais. Supratome, kad neleis įrangos per sieną išsivežti, o per Nemuną, kaip kontrabandinių cigarečių, jų nepermesi. Taip pat kaip ir žaliavų, nes joms Rusijoje yra taikoma daug veterinarinių reikalavimų, atskiras sertifikavimas, todėl jų neįmanoma nei išvežti, nei parduoti.

Ką mes padarėme, tai per pirmas dvi karo savaites apgręžėme į Rusiją laivais gabenamus dviejų mėnesių žaliavų likučius – apie 200 konteinerių. Ką dabar galime padaryti, tai išnaudoti gamykloje esančias žaliavas ir parduoti gamyklą su platinimo tinklu. Dėl pardavimo irgi skubame – įprastai jis užtrunka nuo pusės iki metų.

Gamykla su dabartinėmis žaliavomis turėtų sustoti iki vasaros pabaigos, nes nebebus iš ko gaminti, nes nieko jai nebeperkame nuo vasario 24 dienos. Tai norime iki to laiko ją parduoti. Rinkos vertės mes už ją negausime, tą suprantame. Patys prieš kelias savaites inicijavome derybas dėl pardavimo. Dabar turime raudoną ragelį ir rankų mišką – ir tai ne tik rusiški, bet ir šio verslo pirkimu besidomintys Azijos verslai.  

– Patikslinkite, su kiek potencialių pirkėjų ir iš kur vedamos derybos?

– Be jokių konsultantų, kuriuos tik dabar samdomės, esame pradėję derybas su penkiomis didelėmis maisto gamybos įmonėmis iš Rusijos, o tikiu, kad jų bus virš 10  ir daugiau. Natūralu, kad atkris po vieną eurą siūlantys oportunistai, bet yra ir realiai mąstančių. Esame susitaikę, kad parduosime diskontuotą turtą, bet tai yra adekvačiausias ir greičiausias kelias.

– Kokių finansinių nuostolių patirs „Vičiūnai“, pardavę verslą Rusijoje?

– Ta turto vertė nustatoma ne taip paprastai. Parduosime tiek gamybą, tiek vilkikų parką, tiek prekybos ofisus. Tą darome tiek dėl nepateisinamai žiauraus karo Ukrainoje, tiek dėl dabar Rusijoje suintensyvėjusio grasinimų fono, kai valdžia perima gatvės banditų leksiką. Ji mums nepriimtina. Mūsų grupėje Rusijoje dirba apie du tūkstančių žmonių, iš jų pusantro tūkstančio gamykloje.

Pesimistiniu variantu, kuriuo nelabai tikiu, „Vičiūnų grupė“ už šį verslą gaus 100 mln. eurų mažiau nei parduodant normaliomis rinkos sąlygomis. Beje, mums taip pat siūlo nusipirkti ne tik rusišką, bet ir visą mūsų verslą, tačiau kol kas apie tai nenorime galvoti. 

– Ar ateityje, tarkime, pasikeitus valdžiai Rusijoje ir Vakarams atšaukus visas sankcijas, „Vičiūnai“ svarstytų sugrįžti į Rusiją?

– Ne. Netikiu. Nei aš, nei valdyba, nei akcininkai, nei mūsų darbuotojai netiki, kad pasikeitus tai aukščiausiai Rusijos galvai ten kas nors pasikeistų.

– Kodėl toks supratimas apie Rusiją atėjo tik dabar, o ne anksčiau per tuos dvidešimt metų, kai „Vičiūnai“ veikia Rusijoje?

– Būkime nuoširdūs – jeigu visi taip gerai numatytume ateitį, dirbtume paprastesnius darbus. Kai prieš 20 metų buvo daroma investicija Rusijoje, ji atrodė patraukli ir turiu nuoširdžiai pasakyti – ta Rusijos gamykla sukūrė stiprų pagrindą visam dabartiniam mūsų lietuviškam verslui. Dabar ji sukuria per 30 proc. grupės pajamų, o prieš dešimt metų jos sudarė per 80 proc. Aišku, mes per tą laikotarpį investavome ir į pačią gamyklą, tačiau kasmet po keliolika milijonų eurų partempdavome ir į motininę, lietuvišką kompaniją: dividendų, ženklo, mokesčių ir kitais pavidalais.

– O kiek esate investavę Ukrainoje ir ar planuojate joje likti?

– Ukrainoje, kaip ir Rusijoje, esame irgi apie 20 metų, tik čia neturime gamybos. Čia vystome du savarankiškus verslus – „Vičiūnų grupės“ ir kitų produktų platinimą bei atšaldytų produktų logistikos verslą. Mūsų produkcija pastarojoje logistikos kompanijoje užima vos keliolika procentų. Iki karo ji vežiojo net ir mūsų konkurentų produkciją. Kai susprogdino tą pagarsėjusį mūsų nuomotą sandėlį Ukrainoje, tai tik dalis iš tų 3,5 tūkst. tonų ten buvusių produktų buvo mūsų. Bet vis tiek mūsų nuostoliai buvo žvėriški – apie 5 mln. eurų.

Kad ir kaip ten būtų, dedame visas pastangas, kad Ukrainoje išliktume. Logistine prasme čia esame labai svarbus žaidėjas – ne be reikalo Ukrainos kariuomenė tų automobilių iš mūsų paprašė. Ukrainoje esame numeris vienas, kuriems skambina, kai reikia šaldytuvų. Beje, toje plačiai aptarinėjamoje nuotraukoje su furgonu ir lavonmaišiais yra vienas iš mūsų šaldytuvų, kurių Ukrainos kariuomenė paprašė jau pirmosiomis karo dienomis. Buvome kariuomenei automobilių davę ir 2014 metais. Nors kai kam tos nuotraukos atgrasios, mes savotiškai didžiuojamės, kad esame taip arti ukrainiečių ir padedame jiems, kuo galime, o reklamų nulupinėjimas kare turbūt nėra prioritetas. Kare apskritai gražių nuotraukų nebūna. 

– Žiniasklaidai esate teigęs, kad iš lietuviškų organizacijų Ukrainoje „Vičiūnai“ patyrė didžiausių nuostolių ir finansiškai bene daugiausia prisidėjo prie paramos. Kiek ir kaip bendrovė prisidėjo, remdama Ukrainą?

Reklamų nulupinėjimas kare turbūt nėra prioritetas. Kare apskritai gražių nuotraukų nebūna.

– Nors niekam neįdomūs geri darbai ir šiuo metu mus maišo su krauju, vis dėlto esame įvairia forma paramos Ukrainai išdalinę už pusę milijono eurų. Iš pradžių vežėme produktus iš Lietuvos, o paraleliai iš centrinio sandėlio šalia Kijevo smulkiems tiekėjams dalindavome, kol jo nesubombardavo.

Dar turime 6-7, bet mažesnius sandėlius Ukrainoje, tai iš jų, kiek dar liko produkcijos, irgi daliname. Prekyba tose Ukrainos dalyse, kur nevyksta aktyvūs karo veiksmai, dabar pasiekė apie 20 proc. ikikarinių pajėgumų. Pirmosiomis karo dienomis, natūralu, mūsų darbuotojams ne darbas buvo galvoje, tačiau dabar logistikos grandinė pamažu pradeda atsistatinėti,  aišku, stipriai sumažintomis apimtimis. Pesimistiniu variantu, Ukrainoje dėl karo patirsime apie 15 mln. eurų nuostolių, bet noriu tikėti, kad to nebus. Ir galiausiai ne mes čia šiuo atveju svarbiausi.

– Ar dėl visuomenės spaudimo, raginimų boikotuoti „Vičiūnų“ produkciją Lietuvoje patiriate ne tik reputacinių, bet ir finansinių nuostolių?

– Ne, tikrai ne. Reputacine prasme, taip, nuo vasario 24 dienos esame linčiuojami ir apdrabstyti purvais ir tą nusiplauti tikrai užtruks, o finansine prasme nuostolių nėra, nes parduotuvėse protesto atvejai – pavieniai. Galima suprasti tokią pilietinę išraišką, nes čia toks lyg priminimas mums, kad jūs iš Rusijos neišeinate, nors mes aiškiai pasakėme, kad mes išeiname, tik tam strategiškai reikia kelių mėnesių, kad mes Lietuvos ekonomikos nespardytume.

– Kas „Vičiūnų grupės“ verslo įkūrėjui, jūsų tėvui Visvaldui Matijošaičiui šiuo metu yra svarbiau: galimas šios krizės poveikis politinei jo karjerai, reputacijai ar tikėtini finansiniai praradimai?

– Nuoširdžiai manau, kad dėl kompanijos jis pergyvena labiau nei dėl reputacijos ar poveikio politikai. Aišku, tas fonas dabar nėra geras. Dalis jo rinkėjų tikrai atsisuko prieš jį, bet kad jis dėl to labai stresuotų – nepasakyčiau. Jis tikrai jautriau reaguoja į įvykius Ukrainoje, nes ten pradėjo verslus nuo nulio, nuo darbuotojų atradimo ir įdarbinimo – nemažai ir šiandien jų dirba kompanijoje – į tą jis labiau reaguoja negu į politinių oponentų drabstymus.

– Ar dabar įvertinant visą jūsų buvimo Rusijoje istoriją nemanote, kad investuoti ten buvo klaida?

– Iki vasario 24 dienos finansiškai tai buvo labai teisingas prieš 20 metų padarytas sprendimas – tik dėl to „Vičiūnų“ gamyba Lietuvoje ir atsirado. O emociškai šiandien atrodo, kad taip, tai buvo klaida: galbūt prieš 20 metų galėjome pasirinkti kitą kryptį arba, kaip ironizuoju, galbūt mes prieš 10 metų galėjome bitkoinų po vieną dolerį prisipirkti.

Turbūt čia labiau filosofinis klausimas. Mano pagrindinė mintis paprasta – mums yra šlykštūs Rusijos valdžios sprendimai, mes taip pat matome, kaip ten yra užliūliuota tauta, tačiau mes nesame tie, kurie gali paveikti jų propagandos mašinos dūmų pūtimą, taip pat ir jų ekonomiką. Kad ir ką apie mus sako, kad mes prisidedame (prie karo finansavimo – BNS) – tikrai ne iš maisto sektoriaus, ne iš mūsų gamybos laikosi tos šalies ekonomika.

– Dėkui už pokalbį.

„2020 05 05 – „Trukt už vadžių – vėl iš pradžių“. Šiandien ryte Monika pagimdė Nojui jaunėlį broliuką“, – feisbuke rašė D. Matijošaitis.

Laimingas tėtis pasidalijo ir naujagimio nuotrauka.

Po D. Matijošaičio įrašu ir nuotrauka pasipylė bičiulių sveikinimai.

Primename, kad pirmagimio Nojaus D. Matijošaitis su širdies drauge susilaukė prieš dvejus metus – 2018-ųjų gegužę.

„Facebook“ nuotr.

Svarbus akumuliatorius

Itin permainingais orais ir net ekstremaliomis vairavimo sąlygomis pasitikęs gruodis verčia prisiminti, kad netrukus aktualūs taps ir kiti šalčio automobiliams krečiami pokštai.

Todėl specialistai ragina nesitikėti, kad žiema praeis taip pat netikėtai, kaip užėjusi, ir automobiliu pasirūpinti ir anksto. Lenktynininkas Dainius Matijošaitis teigia, kad savo automobilį laiko paruoštu žiemai, kai vasarinės padangos pakeičiamos į žiemines, tačiau yra viena labai svarbi sąlyga: visos automobilio sistemos turi būti prižiūrimos ir tvarkomos nuolat. "Automobilį reikia prižiūrėti periodiškai ir eksploatuoti tinkamai. Tik tuomet išvengsite smūginių remonto sąskaitų ir netikėtumų, kai už lango –20 oC", – sako D.Matijošaitis.

Viena dažniausių problemų, kodėl ryte žiemą neužsiveda automobilis – išsikrovęs akumuliatorius. Laidai irgi turi būti tvarkingi. Net ir gana naujuose automobiliuose pasitaiko, kad laidas yra prasitrynęs ir tyliai sodina akumuliatorių net tada, kai automobilis stovi nenaudojamas. "Vasarą to taip akivaizdžiai nejuntame, tačiau rimtai atšalus tai tampa didele problema", – teigia profesionalus lenktynininkas. Pasak jo, dažniausiai akumuliatorių įkrauti galima ir automobilių servise, tačiau jeigu į tai nebus pažiūrėta kompleksiškai, ta pati situacija gali kartotis dėl izoliacijos sandarumą praradusio laido.

Vienareikšmiškai siūlyčiau išvažinėti vasarinius degalus ir tik tada prisipilti pilną baką žieminių degalų.

Pasirūpinti varikliu

Išsikrovęs akumuliatorius gali tapti nemalonia staigmena, o sugedęs automobilio variklis – didelių finansinių nuostolių šaltiniu.

"Kiekvienas automobilio mazgas ar sistema turi baigtinius resursus, kurie matuojami darbo valandomis arba nuvažiuotais kilometrais. Patarčiau nelaukti ir net nepriartėti prie ribos, už kurios mechanizmai jau būna susidėvėję. Tai galioja visoms sistemoms, tačiau variklio gedimai be jokios abejonės patys skaudžiausi ir pavojingiausi. Jei jau kažkas lūžta variklyje, tai yra lyg sprogstamoji jėga ir paprastai kainuoja labai brangiai", – sako D.Matijošaitis.

Žiemą ypatingą dėmesį varikliams turėtų skirti dyzelinių automobilių savininkai, arba apytiksliai du iš trijų Lietuvos vairuotojų. Eurostato duomenimis, Europoje dyzelinu varomų automobilių daugiausia yra Prancūzijoje, Liuksemburge ir Lietuvoje. Lietuvoje dyzeliniai automobiliai ir toliau išlieka itin populiarūs – jų vis dar registruojama daugiausia. Dyzeliniai degalai yra jautrūs žemai temperatūrai, todėl skirtingiems sezonams gaminamos skirtingos dyzelino klasės. Į daugelį degalinių, dar prieš atšąlant, gabenamas arktinis dyzelinas, kuriame nėra biodegalų ir kuris ypač atsparus šalčiui. Toks dyzelinas gaminamas gamyklose: jokie degalų priedai, naudojami kartu su vasariniu ar pereinamosios klasės dyzelinu, negali atstoti arktinio dyzelino.

Abejotini degalai

Pasak D.Matijošaičio, jeigu pastaruoju metu važinėjote rečiau, o paskutinį kartą bakus dyzelinu pildėte, kai degalinės jis dar nebuvo pakeistas į arktinį, pats metas išvažinėti vasarinių degalų likučius ir užsipilti žieminių. "Vienareikšmiškai siūlyčiau išvažinėti vasarinius degalus ir tik tada prisipilti pilną baką žieminių degalų. Ruošiantis žiemai, degalinėse keičiasi parduodamo dyzelino klasės ir tai yra esminis sklandaus variklio darbo kriterijus. Orai vasarą ir žiemą smarkiai skiriasi, ir tikrai skiriasi variklio darbas, kai yra +20 ir –20. Žieminis dyzelinas nėra mitas ar perteklinis, prabangos dalykas – juo dyzelinių automobilių savininkams apsirūpinti yra būtina", – sako D.Matijošaitis.

Žieminius degalus reikia rinktis patikimame degalinių tinkle, o ne "garažuose" ar kuo pigiau – neaiškius dyzelino kokteilius.

Vienos iš Lietuvoje veikiančių degalinių atstovų pastebėjo, kad pastaraisiais metais Lietuvoje stebima tendencija, kai žiemos metu kai kurie degalų pardavėjai drįsta prekiauti neaiškios kokybės pereinamosios klasės ir žieminių degalų mišiniais, vadinamaisiais kokteiliais. Tokius degalus pirkėjai degalinėse paprastai įsigyja keletu centų pigiau, tačiau niekas nežino, kokiai temperatūrai atsparus toks kokteilis ir kada jis užkimš degalų filtrą, sugadins degalų siurblį ar degalų purkštukus. Tai  loterija.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (VPIDVTĮ) nustato išimtį – deklaruoti per paskutinius metus gautas ir 150 eurų vertę viršijančias dovanas valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims neprivalu tais atvejais, kai šios dovanos yra gautos iš artimų asmenų, primenama VTEK pranešime. Šiame teisės akte taip pat įvardijama, kas yra artimi asmenys.

Tačiau VTEK atkreipė dėmesį į tai, kad savivaldybės tarybos narys D. Matijošaitis savo privačių interesų deklaracijoje nenurodo jokių paskolos sudarymo sandorių, nors Valstybinei mokesčių inspekcijai yra deklaravęs duomenis apie pasiskolintas ir negrąžintas lėšas. Atsižvelgdama į tai, VTEK pavedė Kauno miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijai ištirti, ar D. Matijošaitis nepažeidė privačių interesų deklaravimą reglamentuojančių VPIDVTĮ nuostatų, kai savo privačių interesų deklaracijoje nenurodė galbūt sudaryto(-ų) paskolos sandorio(-ų). Savivaldybės tarybos Etikos komisija išvadas VTEK turės pateikti per mėnesį.

Privačių interesų deklaravimas nėra turto ar pajamų deklaravimas – tai atskiras procesas, kurį reglamentuoja specialus įstatymas. Pagal VPIDVTĮ, valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys savo privačių interesų deklaracijoje nustatyta tvarka ir terminais privalo nurodyti informaciją apie per paskutinius metus sudarytus bei kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė viršija 3 tūkst. eurų, sakoma VTEK pranešime.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams. Privačių interesų deklaravimas yra viena iš veiksmingiausių interesų konfliktų valstybinėje tarnyboje prevencijos priemonių, kurianti pasitikėjimą viešuoju sektoriumi. Tai savo rekomendacijose pažymi ir Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupė (GRECO) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO). 

Pasak portalo, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis deklaravo pernai padovanojęs nekilnojamojo turto už maždaug 596 tūkst. eurų ir 126 tūkst. eurų pinigais. Meras teigia, kad turto dovanojo savo sūnums, bet detalių nepateikė. 

15min.lt teigimu, D. Matijošaitis nedeklaravo gautų dovanų Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK), bet Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) pateiktoje turto deklaracijoje D. Matijošaitis praturtėjimą nurodo.

Vis dėlto iš VMI pateiktų duomenų matyti, kad per metus D. Matijošaitis praturtėjo daugiau nei milijonu eurų, nors jo tėvas abiem sūnums padovanojo turto už 722 tūkst. eurų. Pasak portalo, D. Matijošaitis to paaiškinti negalėjo, jis patikino, kad pats gavo tik vieną butą ir pinigų, o kokią sumą ir kokios vertės butą gavo, politikas sako neatsimenantis.

Savivaldybės tarybos narys pripažįsta, kad nedeklaruodamas gautų dovanų pažeidė įstatymą ir žada ištaisyti padėtį dar šią savaitę. 

– Galite spėti ar nujausti, kokia bus jūsų Tėvo diena? Ką jums reiškia ši šventė?

– Paprastai mano dukros mane pasveikina, ir aš visada nustembu, kad jos vis dar mane sveikina. Man Tėvo diena iš tikrųjų yra tokia keista šventė. Labai gražiai Leonardas Cohenas viename iš savo eilėraščių, kuris paskui tapo daina, sako: "It’s Father’s Day and everybody’s wounded" (liet. "Yra tėvo diena, ir visi yra sužeisti"). Aš ilgai galvojau, ką jis turi galvoje, ir atrodo, kad suprantu. Būti tėvu yra ne fiziologinis, o dvasinis pasirinkimas. Ir būti sūnumi ar dukra yra pasirinkimas. Štai kas sunkiausia gyvenime – pasirinkti, kad aš dabar būsiu tavo tėvas. Tai yra atsakomybė. Man buvimas tėvu yra šitai. Pradėti vaiką gali kiekvienas kvailys, o štai pasirinkti sąmoningai būti tėvu – jau visiškai kita istorija. Renkiesi tu ir kartu vaikas renkasi tave. Jeigu vienas iš mūsų nepasirinko – nieko nebus. Jeigu vienas iš mūsų nedalyvauja šitoje iš tikrųjų labai gražioje, bet kartu ir skausmingoje gyvenimo dramoje – nieko nebus. Nebus sukurtas tas grožis, ir tie atsiminimai, kurie sudaro žmogiškąjį pasaulį. Mes nesikalbėsime. O jei ir kalbėsimės – nesuprasime vienas kito. Duris turi atverti abu.

– Yra toks pasakymas, kad visi tėvai svajoja tapti savo vaikų draugais. Ką reikia daryti, kad tai pavyktų?

– Niekada apie tai nesvajojau ir man neatrodo, kad čia yra geras kelias. Mes ne draugai, mes tėvai ir vaikai vieni kitiems. Kai mes – draugai, tai visiškai kiti santykiai. Neverta, mano supratimu, ilgėtis svetimo santykio, nes kiekvieni santykiai yra savaip vertingi. Draugystė yra tarp visiškai vienodos patirties žmonių, kurie dalijasi tuo, kaip kartu kažką veikia. O tėvai ir vaikai – skirtingų kartų pasauliai. Tėvų ir vaikų santykiuose yra praeitis ir ateitis, susitaikymas ir sukilimas. Negali būti sukilėliu draugui, nes tai bus ne draugystė. Bet privalai būti sukilėliu savo tėvui ir galbūt netgi privalai būti tas, kuris supranta savo vaiko sukilimą, tą būtinąjį maištą. Ateina kita karta, kuri paneigia prieš tai buvusį pasaulį, taip ir turi būti, mes taip ir įsitvirtiname – per tam tikrą maištą. Ateis diena, kai aš turėsiu pasitraukti ir užleisti tą pasaulį jiems, ir žinosiu, kad tai neišvengiama, ir jie neišvengiamai geresni už mane.

– Jau suaugo jaunėlė Jūra, o Vaiva išvis savarankiška – gyvena Vilniuje. Kaip keitėsi jūsų požiūris ir auklėjimas nuo tada, kai jos buvo mažos mergaitės, iki dabar?

– Būna tokios akimirkos, kai kartais staiga atrandi tą savo vaiką: "O, aš pasirodo turiu savo vaiką." Būna momentas, kai vaikas atranda tave. Ir visada galvoji: "Aš blogas tėvas, aš nesugebėjau..." Tėvavimas ir reiškia, kad nuolatos save tikrini, nes niekada nežinai, kurį žodį, kurį veiksmą, kokią akimirką vaikas atsimins ir kaip supras. Aišku, kad patirtys, priklausomai nuo vaikų amžiaus, skiriasi. Kai vaikas mažas, yra absoliutus pasitikėjimas. Tas amžius, kai vaikas visai visai tavimi pasitiki, dovanoja neįtikėtiną jausmą, kuris gali nuginkluoti net baisiausią žmogų. Bet būna etapas, kai vaikas visai nepasitiki tavimi, ir tas etapas yra tavo išminties išbandymas. Ir visi kiti etapai. Gerai, jeigu kiekviename jų būna tos penkios minutės, kurių mums abiem ir reikėjo. Iš esmės, to ir užtenka per visą gyvenimą – 20 minučių, keturis kartus po penkias (juokiasi). To buvimo tarsi tuose dviejuose pasauliuose, bet sykiu pajautimo, kad man su tavim saugu, kad mes labai artimi.

– Kas svarbiau auginant vaikus: duoti jiems laisvės ar įskiepyti discipliną?

– Netrukdyti jiems turėti savo likimą. Mat jie yra visai kiti žmonės. Pastaruoju metu aš labai dažnai galvoju, kad mano kredo yra nesutrukdyti, nepakenkti. Neblogai, jei tai pasiseka.

– Gal yra kokių nors įsitikinimų apie vaikų auklėjimą, kurie kardinaliai pasikeitė nuo jūsų tėvų kartos iki šių dienų?

– Šiais laikais dažnai klausomės įvairių nuomonių ir per retai klausomės savo širdies. Anksčiau buvo atvirkščiai. Ar tai visada veda į garantuotai geresnį rezultatą, labai abejoju, bet man atrodo, kad kartais bent paįvairinimui galima paklausyti savo širdies. Nes mes visą laiką kažką kažkur skaitėme, kažkur kažkas mums sakė, kažkokie neįvardyti mokslininkai nustatė… Širdis niekur nedingo – ji vis tiek ten yra ir nustato mūsų minčių ritmą.

– Pats esate ne tik tėtis, bet ir dėstytojas, bendraujate su jaunimu. Kaip vertinate pasisakymus, kad dabartinė jaunoji karta – labai problemiška, nepagarbi vyresniam?

– Toks vyresnės kartos požiūris – nieko naujo pasaulyje. Yra išlikęs senovės graiko laiškas savo sūnui, tai net ir nuo tų laikų niekas nepasikeitė. Taip turi būti. Aš dabar esu tokio amžiaus, kad jau turiu kartais būti nepatenkintas jaunimu. O kad jie visada geresni už mus, mano nuomone, yra aksioma. Kai žiūriu į savo studentus, žaviuosi: "Jie geresni už mane." Ne visada matau, kodėl jie geresni, bet man bus labai įdomu sužinoti.

Dainius Matijošaitis: stengsiuosi užauginti dorą pilietį

Gegužės 15-ąją garsus lenktynininkas, verslininkas, "Vičiūnų" kompanijos prekės ženklų vadovas Dainius Matijošaitis tapo tėvu. Tai pirmoji atžala D.Matijošaičio ir Monikos Pitkauskaitės šeimoje. Mažasis Nojus – trečias Dainiaus tėčio, Kauno mero Visvaldo Matijošaičio anūkas.

– Kaip pasikeitė gyvenimas, gimus Nojui? Ar iš anksto ruošėtės tėvystei? Gal skaitėte specialiąją literatūrą, lankėte kursus?

– Pasikeitė tiek, kad bent jau šiomis dienomis viskas sukasi tik aplink naująjį namų gyventoją. Mano paties galvoje kol kas sumaištis, nes vis dar sunku suvokti, kad aš jau tėtis, kad čia mano vaikas bando žiūrėti savo nefokusuotu žvilgsniu į mane. Tiesiog nuo tos akimirkos, kai pirmąkart pamatai savo vaiką, ateina stiprus atsakomybės jausmas. O į kursus su Monika per darbus taip ir nespėjome nueiti, todėl pirmomis naktimis, dar būnant Kauno klinikose, vaiko miego metu teko labai daug pasiskaityti.

– Gal kažkokių dalykų, susijusių su tėvyste, visiškai nenumatėte?

– Kol kas viskas – pagal planą ir gan nesudėtinga, taip, kaip ir įsivaizdavau: kakutis, maistas, miegas (juokiasi). Visos tikrosios smagybės dar tik laukia.

– Gal, tapęs tėčiu, spėjote pasikeisti kaip asmenybė?

– Nesu tikras, kad mano asmenybę taip lengva pakeisti (šypsosi). Bet į labai daug dalykų pradėjau žiūrėti kitaip. Net į vaikus auginančius aplinkinius.

– Kokias vertybes labiausiai stengsitės įdiegti savo sūnui?

– Stengsiuosi užauginti dorą pilietį, darbštų ir rūpestingą šeimos žmogų.

– O ko pats išmokote iš savo tėčio? Už ką labiausiai jį vertinate?

– Uch… ilgokas sąrašas būtų. Mano tėtis man visada buvo idealas. Išmokau iš jo protingumo kriterijus iškelti pirmiau emocijų, išmokau planuoti viską į priekį, o ne dairytis į praeitį. Didele dalimi (kita dalis priklauso mano a.a. mamai) tai, koks esu šiandien, yra mano tėčio nuopelnas.

– Kas svarbiausia norint būti geru tėvu?

– Leisti kuo daugiau laiko su savo vaiku, domėtis juo, kai reikia – palaikyti, kai reikia – sudrausminti, kai reikia – pamokyti, kai reikia – leisti pačiam išmokti…

– Kaip manote, ar, bėgant metams, turėtų keistis ir požiūris į tėvystę?

– Pats požiūris, manau, sunkiai keisis. Vaikai visada tėvui bus didžiausias turtas. Tiesiog, bėgant metams ir augant vaikui, ta tėvystė įgauna vis kitokią formą, su vaiku galima užsiimti vis kitokia veikla, ir tas labai smagu.

Ramutis Kazlauskas: būti geru tėvu visada bus vertybė

Dažnai svarstome, ar keičiasi vertybės. Ar šių laikų žmonės kitokie, negu buvo anksčiau? Ar būti tėvu tada ir dabar – tai būti visiškai skirtingais žmonėmis?

Mes gyvename tokiu laiku, kai žmonės patiria iššūkių pasitikrinti savąsias vertybes. Vieni atsilaiko, kiti išduoda ir jas, ir save. Tačiau negalime teigti, kad žmonių, neišduodančių vertybių, mažėja. Priešingai. Išmintingi žmonės tyliai gyvena savo sąmoningus ir autentiškus gyvenimus, geri tėvai tyliai augina savo vaikus. Ir tik artimoji aplinka puikiai pažįsta savo kasdienius didvyrius. Neabejokite – būti geru tėvu visada bus vertybė. Ar vyras juo yra, ar bus – priklauso nuo kiekvieno vyro.

Vyrai šiais laikais turi daug pagundų: mamutų medžioti jau seniai nebereikia, buitis yra labai paprasta, darbai lengvesni, fizinio ir materialaus komforto turime vis daugiau ir daugiau. Todėl galimos bent dvi kryptys esant tokioms aplinkybėms: vieni vyrai lempa, silpnėja, tęžta, glemba, o kiti vyrai skiria laiko kur kas subtilesniems dalykams, pavyzdžiui: santykiams, jausmams ir tampa kilnesni, doresni, išmintingesni, pakantesni, atranda tikėjimą, didžiuosius gyvenimo tikslus ir kuria tvarias šeimas bei tampa tikraisiais autoritetais savo vaikams. Tampa tokie, kuriais galima pasikliauti ir džiaugsme, ir varge. Ir tai yra didžiulė tėvystės malonė.

Nesvarbu, ar gyvenate kartu, ar atskirai, taip jau yra, kad vaikų tėvas visada yra susijęs su vaikų mama. Geras tėvas yra geras vaikų mamai. Priešingu atveju galime kalbėti apie tėvystę pagal nuotaikas, aplinkybes. Tokiu atveju nepasireiškia vyro didelė atsakomybė. Moterys pasakoja, kad sudėtingų situacijų laikotarpiu vyrai linkę nusišalinti nuo šeimos, apleidžia savo vaikus, nesidalija su žmona ar partnere atsakomybe nei už vaikus, nei už namus.

Tai būdinga iš esmės neatsakingiems individams. Kai turime vaikų, verta atminti, kad elementari pagarba ir atsakomybė prieš vaikus ir jų mamą – tai dorovingo ir kilnaus kelio būti tėvu starto linija. Kai vyrai suvokia savo didžiulę reikšmę vaikų gyvenimams, jie imasi visų priemonių pateisinti savo tėvystei: ieško pagalbos, lanko tėvystės kursus, sąmoningai stengiasi daugiau laiko praleisti su savo vaikais ir būti šalia jų tol, kol vaikams tai svarbu.

Gajus mitas, kad moteris gali atimti iš vaiko tėvą. Kaltinti kitą visuomet lengviau nei pačiam būti geru tėvu. Todėl, mielos moterys, atpažinkite, kad užgrobėte ne savo lauką, pripažinkite, kad atėmėte iš daugumos vyrų galimybes būti tėvais, sąmoningai atsitraukite ir palikite tėvui jo paties iniciatyvą jo rankose. Iš pradžių bus sunku, nes gali būti, kad vyras nėra pratęs savarankiškai mąstyti apie savo tėvystę, pareigas. Kai vyrui atsiranda erdvės savarankiškai kurti savo ir savo vaikų santykius, jis būtinai ta erdve ir pasinaudos. Jei vyras buvo  geras tapti sutuoktiniu, jis gali būti ir gana geru tėvu. Visiems Lietuvos tėvams linkiu nenuleisti rankų ir tapti pačiais geriausiais tėvais pasaulyje!

Švenčia visas pasaulis

Tėvo diena oficialiai pirmiausiai pradėta švęsti JAV. Šį judėjimą tėvams pagerbti sukūrė 1910 m. Louisa Dodd. Jos motina mirė gimdydama šeštą vaiką, tuomet jos tėvas vienas užaugino visus vaikus. Įvairiose šalyse šios šventės data skiriasi. Lietuvoje pirmąjį birželio sekmadienį Tėvo diena minima nuo 2009 m., kai Seimo nariai ją įteisino kaip šventinę dieną.