Kai skausmas numalšintas
Šiame skyriuje visuomet tylu. Koridoriumi ligoniai nevaikšto, neteko matyti sėdint ant minkštasuolių, visų palatų durys visada uždarytos. Gal dėl to, kad už jų – skausmas? Pooperacinis.
Šis skyrius – kitoks nei kiti chirurgijos padaliniai. Beveik visi čia gydomi ligoniai – moterys, kurioms išoperuoti piktybiniai navikai. Tai Kauno klinikų Krūtų chirurgijos skyrius, o krūtų vėžys vyrams – retenybė.
Skyriaus koridoriaus gale – gydytojų kabinetas. Jo durys atdaros, ir čia gali pasisekti rasti ligonių mylimą gydytoją chirurgę mamologę mokslų daktarę D.Čepulienę. Jei jos čia nėra – vadinasi, gydytoja operacinėje, Konsultacinėje poliklinikoje ar bet kurioje palatoje, prisėdusi prie pacientės lovos. Nesvarbu, kelinta būtų valanda: septinta ryto ar vakaro.
Į pastabą, kad, neskaičiuodama darbo valandų, gydytoja alina save, ji tik nusišypso: viską nuveikti per aštuonias darbo valandas neįmanoma, o dirbti ilgiau, matant savo veikloje prasmę, visai nesunku.
Klysta pacientai, galvojantys, kad gydymo sėkmė priklauso tik nuo biologinės terapijos, ir be reikalo nerimauja, jei ji neskiriama.
Susėdome pokalbio. Apie gyvenimą, darbą, meilę. Gydytoja D.Čepulienė mielai atsakinėjo į klausimus, dalijosi mintimis, o jose, kad ir apie ką kalbėjome, jautėsi rūpestis ligoniais, skuba pas juos. Akivaizdu, kad neatsitiktinai ši moteris buvo nominuota 2018-ųjų Metų kauniete, nedaug balsų trūko, kad būtų tapusi tradicinių "Kauno dienos" organizuojamų rinkimų nugalėtoja.
"Mano dukra dėl to labai išgyveno", – prisimena D.Čepulienė ir atlaidžiai nusišypso.
Vienturtei gydytojos dukrai Ievai – vienuolika metų. Ji itin aktyviai dalyvavo šiemetiniuose Metų kaunietės rinkimuose, balsavo už mamą ir liūdėjo dėl galutinių rezultatų. Mamos paguosta, kad nuo to darbe absoliučiai niekas nepasikeitė, o nominacija suteikė dar daugiau jėgų, pareiškė: "Mama, tu man vis tiek esi nugalėtoja."
Gydytoja D.Čepulienė standartinės frazės paguosti pacientę, kurią pribloškia vėžio diagnozė, neturi, su kiekviena kalba vis kitaip, kol jai bent kiek pagerėja.
– Nugalėti pacienčių vėžį turbūt sunkiau, nei laimėti rinkimuose?
– Mirtingumas dėl krūties vėžio tebėra didelis, bet tikrai bent jau nedidėja. Tai džiugina. Medicina ir mokslas žengia į priekį, gal ne tokiais dideliais žingsniais, kaip norėtume, bet atsiranda naujų gydymo būdų, kurie teikia daug vilčių. Manau, kad ateityje išspręsime dar daugiau genetinių problemų, dar labiau individualizuosime gydymą. Šiek tiek nerimo kelia tai, kad onkologinėmis ligomis serga vis jaunesni žmonės.
– Kokio amžiaus jauniausių pacienčių esate turėję?
– Mes gydome suaugusius pacientus, nuo aštuoniolikos metų, bet turėjome ir šešiolikmetę mergaitę, kuriai diagnozavome ikivėžinį susirgimą. Šiuos pacientus mums atsiunčia vaikų chirurgai, esant problemai ar neaiškumų.
– Ar tiesa, kad vėžys pavojingesnis jauniems žmonėms?
– Dažniausiai jaunų pacienčių navikai yra gerokai agresyvesni. Visada vertiname ne tik susirgimą, bet ir kitus rizikos veiksnius. Ištyrus dažnai randame ir genetinių sutrikimų, kurie gali sukelti krūtų ar kitus onkologinius susirgimus. Todėl visoms pacientėms iki 50 metų amžiaus, kurioms randamas piktybinis krūties navikas, rekomenduojama tirtis dėl dažniausių genetinių mutacijų. Joms esant padidėja rizika susirgti tiek krūties, tiek kiaušidžių vėžiu. Visos pacientės siunčiamos į klinikinio onkogenetiko konsultaciją, o gydymo planas sudaromas konsiliumo metu. Nustačius BRCA1/BRCA2 ar kitų genų mutaciją, tiriami ir šeimos nariai. Jei mutacijos nustatomos ir jiems sudaromas stebėjimo planas, teikiamos tolimesnės rekomendacijos.
– Nesiūlote šalinti krūtų, kaip tai daroma užsienio šalyse?
– Tokia profilaktika dar nesergančiam krūties vėžiu žmogui gali būti rekomenduojama, juolab esant didelei šios ligos rizikai. Jau sergančiam pacientui, BRCA geno mutacijos nešiotojui, rizika susirgti pakartotinai tos pačios krūties naviku išlieka panaši, o atsirasti navikui kitoje krūtyje – nežymiai didesnė, palyginti su moterimis, kurios neturi pakitusių genų. Gydymo taktika nustatoma individualiai konsiliumo metu, dalyvaujant daugiaprofilinei gydytojų komandai – onkologams, radiologui, krūtų chirurgams, patologams bei kitiems, ir pacientui.
Lietuvoje kasmet krūties vėžys diagnozuojamas daugiau kaip 1,5 tūkst. moterų. Stacionare gydomos tos, kurios yra operuojamos. Jei liga yra pažengusi, pirmiausia taikoma chemoterapija ir tik po to, praėjus kiek laiko, chirurgija. Pacientėms visada paaiškiname, kad kiekvienas navikas turi tam tikrą histologinę formą, nuo kurios priklauso gydymo metodika.
– Kodėl ne visiems taikoma biologinė terapija?
– Klysta pacientai, galvojantys, kad gydymo sėkmė priklauso tik nuo biologinės terapijos, ir be reikalo nerimauja, jei ji neskiriama. Šis metodas yra sudedamoji gydymo dalis, sudaranti vos 10 proc. viso gydymo. Biologinė terapija visuomet skiriama, kai tam yra indikacijos.
– Mes biologinę terapiją suprantame kaip darančią mažesnį šalutinį poveikį nei chemoterapija...
– Jei krūties navikas vietiškai pažengęs ir agresyvus, pagrindinę gydymo sėkmę lemia chemoterapija ar jos kombinacija su biologine terapija. Navikas mutuoja, ne visada biologinė terapija gali užtikrinti gydymo efektyvumą. Mūsų pacientai gydomi pagal konsiliumo rekomendacijas, kurios atitinka tarptautinius standartus. Svarbiausias faktorius, parenkant gydymo metodus, yra naviko biologija.
Metastazavęs vėžys yra kitoks, gydymas – taip pat. Krūtų onkologija yra kitokia, negu pilvo ar kitų lokalizacijų. Diagnozavus pirmos stadijos krūtų vėžį, penkerių metų išgyvenamumo statistika siekia 98 proc. pacientų. Jei navikas nėra labai agresyvus, jį aptikus pirmoje stadijoje tikimybė pasveikti maksimali. Taigi, visiems svarbu rūpintis savo sveikata, neignoruoti profilaktikos programų, moterims – nuolat apžiūrėti savo krūtis, tikrintis apčiuopos būdu. Tos, kurių mamoms, seserims diagnozuotas krūties vėžys, turi būti itin budrios, atvykti pasitikrinti anksčiau, nei sulaukus 50 metų, kas priklauso pagal profilaktikos programą.
– Tačiau ji skirta moterims tik iki 69-erių ir patikra – tik kas dveji metai. Ar to pakanka? Būna, kad patikros metu viskas gerai, o liga išlenda po kelių mėnesių...
– Kai kurių moterų krūtų liaukinis audinys labai tankus, todėl rekomenduojama atlikti ir tyrimą ultragarsu. Pacientai turėtų domėtis atlikto mamografinio tyrimo rezultatais ir atlikti papildomus, kurie rekomenduojami. Būna ir labai agresyvių, aukštos diferenciacijos navikų, kurie gali užaugti greičiau, per kelis mėnesius.
– Ne viena moteris bijo mamogramų dėl spinduliuotės, galvoja, kad tai provokuoja vėžį. Ar tai tiesa?
– Mes naudojamės daugybe priemonių, skleidžiančių jonizuojančią spinduliuotę. Tai, pavyzdžiui, ir telefonai, ir televizoriai, bet jų nevengiame. Mamogramų apšvita gerokai mažesnė nei paprastos krūtinės ląstos rentgenogramos, rizika tikrai neviršija naudos.
– Ar moterų sergamumas, sulaukus 70-ies, mažėja, jei profilaktikos programa ties šia amžiaus riba baigiama?
– Tikimybė susirgti krūties vėžiu su amžiumi didėja. Jei iki 40 metų suserga maždaug viena moteris iš 233, tai sulaukus 80-ies – viena iš aštuonių. Profilaktikos programos paremtos finansinėmis valstybės galimybėmis.
– Belieka apgailestauti...
– Tai žinodami, turime rūpintis savo sveikata dar jaunystėje, kad sumažintume riziką susirgti senatvėje. Esame maksimalistai ir apie tai jauni būdami negalvojame, bet po truputėlį požiūris keičiasi. Puiku, kad vis daugiau jaunimo sportuoja, sveikiau maitinasi, neturi žalingų įpročių. Savo pacientes skatinu keisti gyvenseną ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų.
– Kodėl jūs pasirinkote onkologiją? Juk joje daug nevilties...
– Net negaliu pasakyti, kodėl pasirinkau būtent krūtų onkochirurgiją. Gal dėl to, kad teko daug dirbti su puikiu profesoriumi Algirdu Boguševičiumi. Jis labai daug jėgų ir laiko skiria pacientams ir mokydamas mus – jaunesnius kolegas. Be to, chirurgija yra ta sritis, kai gali pašalinti ligos priežastį ir užtikrinti pacientui gerą gyvenimo kokybę.
– Per keturiolika metų, kai dirbate gydytoja chirurge mamologe, užsitarnavote pacientų pagarbą ir meilę. Jūsų pacientės sako, kad gyvenate Klinikose. Bet argi tai yra gerai?
– Labai daug laiko praleidžiame darbe, daug daugiau nei namuose. Posovietinėse šalyse medicina buvo ir tebėra gyvenimo būdas. Man įskiepyta mylėti darbą, žmones, atiduoti save, kiek tai reikalinga. Kitose šalyse laikas matuojamas pinigais. Aš taip nemoku.
– Bet turite šeimą ir pačiai reikia poilsio?
– Mes ilsimės. Kaip? Kai pacientės, o ypač tos, kurių gydymo prognozė atrodo nepalanki, kovoja ir gyvena, – tai itin stimuliuoja dirbti dar daugiau. Ilsimės savaitgaliais, kad greičiau atsigautume ir fiziškai, ir dvasiškai.
– Ir vis tiek galvojate apie ligones?
– Krūtų chirurgija – daugiau planinė. Dėl kiekvieno paciento jaudiniesi, bet netikėtumų, komplikacijų būna daug mažiau nei ekstrinėje chirurgijoje. Pasitaiko atvejų, kai navikui išopėjus ir prasidėjus kraujavimui, skubi pagalba teikiama ir pas mus.
– Pacienčių su išopėjusiais navikais vis dar būna?
– Būna, ir sunku paaiškinti, kodėl. Galbūt jos taip save baudžia dėl kažkokių gyvenimo peripetijų arba renkasi kitokį, ne įrodymais pagrįstą gydymą. Džiaugiuosi, kad pastebimai didėja pasitikėjimas gydytojais ir skiriamu gydymu. Neformalioji arba alternatyvioji medicina grįžta ten, kur ir turėtų būti.
– O jūsų meilė žmonėms, nuoširdumas iš kur?
– Mama išmokė mylėti žmones, močiutė – dirbti atsakingai, su meile, kad nereiktų gailėtis ko nors nepadarius. Kartais man sako, kad labai daug atiduodu savęs darbe. Bet aš kitaip nemoku!
Esu gimusi ir augusi Kaune, bet daug laiko, ypač vasarą, praleisdavau pas močiutę, kaime. Ji buvo užgrūdinta gyvenimo: karas, sunkios sąlygos, daug vaikų, anksti mirė vyras. Bet ji puikiai su mumis – būriu anūkų, susitvarkydavo. Mokėjo apie 200 liaudies dainų, dirbdama visada dainuodavo. Amžino atilsio išėjo sulaukusi garbingo 95-erių metų amžiaus. Iki pat mirties ji mums visiems buvo šviesulys, kuris kuria Lietuvos ateitį. Jos dėka išmokome mylėti tėvynę ir žmones. Mamai sakydavau, kad močiutė man – antra mama. Klausdavau, ar dėl to nepyksta? Mama atsakydavo, kad ne. Iš tėvų ir močiutės, kuriuos myliu ir mylėsiu, būsiu dėkinga visą gyvenimą, gavau labai daug.
Minties galia tikrai veiksminga, motyvuojant ir skatinant savo organizmą kovoti įjungiami ir imunoterapijos mechanizmai, skatinantys gijimą.
– Meilė gyvenime yra labai svarbu?
– Tai šeimos stiprybės pamatas.
– Medicina pasirinkta dėl meilės žmonėms?
– Kažkiek turėjo įtakos tėčio sesuo, ji medikė, terapeutė. Medikas Lietuvoje visada buvo šviesulys, jo misija – mylėti ir gydyti žmones. Tai turėjo įtakos pasirinkimui. Šiandien esu laiminga, dirbdama komandoje, kurioje visi esame bendražygiai ir bendraminčiai. Savo darbui ir ligoniams aukojasi visi: Ieva Ceslevičienė, Vaidotas Čėsna, plastikos chirurgė Loreta Pilipaitytė. Manau, kad pas mus patenka tik geri žmonės. Blogų iš viso nėra.
– O tie, kurie daro nusikaltimus?
– Nusikaltėliai – gyvenimo nuskriausti ir dėl to pikti, pyktį išliejantys netinkamais būdais.
– Jei esi laimingas – mažiau sergi?
– Gali būti, kad dėl patiriamo streso navikiniai pakitimai progresuoja sparčiau, o pozityviai mąstančios pacientės sveiksta greičiau. Minties galia tikrai veiksminga, motyvuojant ir skatinant savo organizmą kovoti įjungiami ir imunoterapijos mechanizmai, skatinantys gijimą.
– Turite receptą, kaip pacientes paguosti – įjungti tą mechanizmą, juolab pranešus skaudžios ligos diagnozę?
– Standartinės frazės neturiu, kiekvienam reikia atskiro recepto. Kartais būna labai sudėtinga, nes kai kurios pacientės išgirstą vėžio diagnozę priima kaip nokdauną. Ir nebegali pakilti nuo kėdės, nueiti iki durų. Sėdime, kalbame tol, kol pacientė bent jau suvokia, kur ji yra. Kiti tuo metu beldžia į duris, ragina paskubėti... Labai džiaugiamės, kai kartu būna artimieji. Tada mums lengviau.
– Užsienio šalyse tam pasitelkiami psichologai?
– Mes tokios galimybės neturime. Manau, kad ateityje turėsime, šiuo klausimu daug dirbame. Pagalbos itin reikia toms pacientėms, kurios sako: negaliu sirgti, turiu mažą vaiką, sergančią mamą, vyras išėjo, nėra kur vaikų palikti. Tokias moteris labai sunku nuteikti kovai su liga. Pasitaiko, kad dalis pacienčių atideda gydymą, nes reikia išspręsti socialines problemas.
– O vyrai, kurie nepabėga, susidūrę su sunkumais, kokie?
– Įvairūs. Džiaugiuosi, kad daugiau yra tų, kurie palaiko žmonas. Ir nesvarbu, koks gydymas laukia. Moteriai sunkiausia netekti moteriškumo – jis asocijuojasi su plaukais ir su krūtimis. Pirmas klausimas – ar nenuslinks plaukai, antras – ar man išsaugosit krūtį? Smagu, kai šalia esantis žmogus atstato petį palaikyti, nepaisant, koks gydymas laukia. Bet pasitaiko ir tokių, kurie palieka. Labai skaudu, kai kovojant su liga žmonės, iš kurių tikimasi labai daug, nusisuka. Liga – tai ne bausmė. Tai išbandymas, kurį turi priimti kaip gyvenimo pamoką. Dažniausiai pacientės pasveiksta, o už kiekvieną veiksmą ateina atpildas.
– Kokia jūsų sveikata, nuotaika, kai aplink daug skausmo?
– Kol kas, ačiū, mano sveikata gera. Niekas nežino, kaip bus ateity. Baimės susirgti nejaučiu: tai, kas nulemta, – neišvengiama.
Išgyvenamumą pavyko pagerinti 30 proc.
Tyrimas, kuriame dalyvavo apie 700 priešmenopauzinio ir pereinamojo menopauzinio laikotarpio moterų (20–59 metų), sergančių lokaliai pažengusiu HR+/HER2- krūties vėžiu, parodė dviejų vaistų derinio, kai šalia įprastos hormoninės terapijos papildomai skiriama biologinė taikinių terapija CDK4/6 inhibitoriais, efektyvumą.
Iki šiol taikinių terapijos ir hormonų terapijos derinys krūties vėžiui gydyti nebuvo taikomas. Jeigu liga progresuodavo, būdavo skiriami tam tikri specifiniai gydymo būdai, tačiau bendro moterų išgyvenamumo jie nepratęsdavo. Dabar gauti rezultatai rodo, kad po 42 mėnesių kombinuotą gydymą gavusių moterų grupėje išgyveno 70 proc., tarp gydytų standartiškai, tik vienu vaistu, – 46 proc. Ir tai tik pradžia – šios moterys gali būti gydomos ir toliau, todėl, tikėtina, jos gyvens dar ilgiau.
CDK4/6 inhibitorius, kuriuo buvo gydomos moterys šalia hormonų terapijos, keturis ar penkis kartus stipriau veikia CDK4 geną, kuris laikomas svarbiausiu veiksniu, lemiančiu krūties vėžio metastazavimą. Tyrimo pristatymo metu buvo pabrėžta, kad gerų išgyvenumumo rezultatų, esant metastazavusiam HR+/HER2- krūties vėžiui, pasiekti sunku, o su šiuo vaistu tikslą pasiekti pavyko greičiau, nei tikėtasi.
Kitos tyrimų kryptys
HER2+ krūties vėžiu sergančioms moterims prieš operaciją paprastai skiriamas dviejų taikinių terapijos ir chemoterapijos derinys. Naujas tyrimas parodė, kad vietoj šio itin agresyvaus ir daug šalutinių poveikių turinčio gydymo galima skirti vieną vaistą, kuris savyje turi chemoterapiją ir HER2+ receptorius blokuojantį biologinį vaistą ir yra mažai toksiškas.
Brachiterapija, esant invaziniam krūties vėžiui, taikoma ne jaunesniems kaip 50 metų pacientams.
Manoma, kad ateityje krūties vėžys taps lėtine liga, nes bus žinoma, kaip ją valdyti. Vis dėlto kalbant apie vaistų krūties vėžiui gydyti prieinamumą, deja, mes dar keletą dešimtmečių nepavysime Vokietijos, Prancūzijos ar Šveicarijos – šalių, kurios yra tikras rojus onkologiniams pacientams. Diskusijos dėl naujų vaistų kompensavimo vyksta nuolat, tačiau neretai nulemia tai, kad jie labai brangūs.
Metų kaunietės rinkimai: vilties išgyti ir lietuviškos savasties paieškos 7
