Kaip pastebi Donelaičio kūrybos tyrinėtoja dr. Dalia Emilija Dilytė-Staškevičienė, šie talentingo kūrėjo pamokomieji darbai ilgą laiką buvo nepakankamai ištirti, manyta, kad jie savo leksika ir metrika neprilygsta „Metams“.

„Tyrimais nustatyta, kad pasakėčių leksika nė kiek ne prastesnė nei „Metų“, eilėdara – puiki, hegzametras – tobulas. Šios pasakėčios daro didelę garbę lietuvių literatūrai“, – pranešime spaudai cituojama mokslininkė.

Pasak jos, XVIII a., kai Donelaitis rašė pasakėčias, buvo įprasta naudoti senus siužetus ir sukurti naujų. Mažosios Lietuvos dainius tikriausiai žinojo Europoje pasklidusias senąsias lotynų kalba rašytas pasakėčias, tačiau jomis pasinaudojo ne aklai, o itin kūrybingai. Senąjį pasakėčios žanrą jis atnaujino papildydamas Apšvietos laikų proto aukštinimo, XVIII a. populiariais socialinės luomų nelygybės, katalikybės idėjų motyvais.

„Donelaitis yra vienintelis to meto poetas, kuris rašė pasakėčias hegzametru. Joms būdingi epo bruožai, t. y., veiksmas plaukia lėtai, pasakojimas nuoseklus ir detalus, dialogai neskubūs, – pasakėčių ypatumus atskleidžia D. Dilytė. – Nors daugelyje savo kūrinių Donelaitis panaudojo motyvus iš senųjų, ezopinių pasakėčių, tačiau pasakėčias „Rudikis jomarkininks“ ir „Pasaka apie šūdvabalį“ reikėtų laikyti originaliais jo darbais.“

Dar vienas Donelaičio pasakėčių išskirtinumas – jos ilgesnės nei ankstesnių autorių, tačiau, anot mokslininkės, tai nė kiek jų nesumenkina.

„Pasakėčios žanras išliko populiarus nuo Antikos laikų ir klestėjo XVIII a. Donelaitis puikiai jautė Europos literatūros pulsą ir gebėjo į jį atsiliepti. Mano tyrimai rodo, jog K. Donelaitis niekuo neatsiliko nuo savo pirmtakų ir amžininkų“, – tvirtina lietuvių literatūros tyrinėtoja.

Dr. D. E. Dilytei-Staškevičienei už darbų ciklą „Kristijono Donelaičio tyrimai“ skirta 2016 metų Lietuvos mokslo premija.

Taip LRT RADIJUI sako Lietuvos mokslų premijos laureatė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė. Jau vaikystėje K. Donelaitis, primena mokslininkė, mokėsi lotynų kalbos, vėliau baigė lotynišką mokyklą, vadinasi, jau tada skaitė Cezarį, Saliustijų ir kitus autorius.

K. Donelaičio kūriniuose labai daug neaiškumų

„Visada sakau, kad labai prasminga „Vasaros darbų“ pradžia: „Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs“, – paklausta, ar turi mėgstamų citatų iš Kristijono Donelaičio kūrybos, sako Lietuvos mokslų premijos laureatė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė. Anot jos, K. Donelaitis, prašydamas Dievo, kad duotų daug pavasarių sulaukti, turi galvoje būrus, kad, eidami baudžiavą, jie sulauktų tų pavasarių kalbėdami lietuviškai.

Literatūros tyrinėtoja sako K. Donelaičio kūryba susidomėjusi atsitiktinai, kai gavo pasiūlymą konferencijoje skaityti pranešimą apie jo kūrybos ryšį su antika. „Susikroviau visas knygas ir pradėjau žiūrėti, kas jau padaryta, ir pamačiau, kad klausimų daug, o atsakymų nėra. Tada mano pranešimas buvo vien tezės, kad jo kūryboje labai daug neaiškumų. Paskui parūpo į tuos klausimus atsakyti“, – prisimena D. Dilytė.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės darbuose atskleidžiamas neįprastas rašytojo portretas. Pasak jos, K. Donelaitis nėra paprastas kaimo kunigas, braidantis purvynuose, besirūpinantis vien bažnyčia ir buitimi, jis – didžiai išsilavinęs ir talentingas žmogus.

Humanitarinių mokslų daktarė pasakoja, kad vaikystėje rašytojas mokėsi lotynų kalbos, vėliau baigė lotynišką mokyklą, vadinasi, jau tada skaitė Cezarį, Saliustijų ir kitus autorius, todėl jo išsilavinimo pagrindą sudarė Biblija ir antika.

„Metai“ prilygsta antikos epui

D. Dilytė kalba atradusi paralelių tarp K. Donelaičio „Metų“ ir antikos filosofų veikalų. Pasak jos, atidžiai skaitant matyti, kad rašytojas mokėsi retorikos. „K. Donelaitis išmanė Herakleitą ir Demokritą, suprato tam tikras stoicizmo dogmas ir teiginius. Tai atsispindi „Metuose“ – galima lyginti citatas ir matyti šios filosofijos įtaką, netgi rasti pakartotų teiginių“, – teigia mokslo premijos laureatė.

D. Dilytės nuomone, „Metus“ galima lyginti su Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, tik K. Donelaičio veikėjų kovos kiek kitokios: K. Donelaitis nekviečia kovoti taip, kaip „Iliadoje“, kur herojai kaunasi kalavijais, arba taip, kaip „Odisėjoje“, kur reikia grumtis su tokiomis pabaisomis, kaip kiklopas. Mokslininkė teigia, kad K. Donelaitis kviečia kasdien galvoti apie tai, jog lietuviai būrai turi kalbėti lietuviškai, laikytis savo papročių, „savo vyželių ir marginių sijonų“. Jis kalba, kad jauni vyrai nebenori dėvėti vyžų ir renkasi kitokį apavą, o merginos žiūri į atėjūnų madas.

Ši kova, anot D. Dilytės, tikriausiai sunkesnė už tiesioginę kovą mūšio lauke, nes turi vykti kiekvieną dieną: „Matau tas pačias idėjas, kaip graikų arba romėnų herojiniuose epuose. Tam tikrą idėją, kurią K. Donelaitis vadina viežlybumu – darbštumą, savo kalbos ir papročių saugojimą, dievotumą.“

D. Dilytė pažymi, kad panašių  XVIII a. poemų kontekste „Metai“  skamba labai originaliai ne tik tematikos, bet ir paties pasakotojo požiūriu, nes, pažvelgę į to amžiaus poeziją, nerasime tokio epo. Klopstocko „Mesiada“ – religinės tematikos, primena mokslininkė, o anglų poeto Jameso Thomsono ir vokiečio Heinricho von Kleisto poemose vyrauja gamtos motyvai, bet jose nerasime intymaus ryšio nei su gamta, nei su aplinka.

Tačiau K. Donelaitis, D. Dilytės manymu, tapęs bendruomenės nariu, viską suvokia labai intymiai: „Sakykime, K. Donelaičio lakštingala – būrė, mintanti paprastu maistu, vabalėliais. Toks vaizdinys labai skiriasi nuo kitų poetų, kurie girdi lakštingalos giesmę ir ja žavisi. K. Donelaičiui svarbiausia būrų bendruomenės idėja.“

Kūryba aktuali ir šiandienos žmogui

Kruopščiai ištyrusi K. Donelaičio pasakėčias, pašnekovė rado įrodymų, kad jų eilėdara nenusileidžia „Metams“. Be to, priduria ji, pasakėčiose gausu  XVIII a. Apšvietos idėjų, pavyzdžiui, pasakėčioje „Rudikis jomarkininks“ pasakojama apie šunį, niekada nebuvusį mieste, nubėgusį į miesto turgį ir maniusį, kad viską galima gauti dykai. „K. Donelaitis argumentuoja, jog šis šuo neturi proto, neišmano tam tikrų taisyklių ir kažko nežino, o žmogus blogai elgiasi todėl, kad jam trūksta supratimo, ir jį reikia apšviesti. Toks Apšvietos šūkis – jei visi žmonės supras, kaip jie turi elgtis, jie ir elgsis deramai“, – kalba literatūros tyrinėtoja.

Pasakėčioje „Rudikis jomarkininks“, aiškina D. Dilytė, yra 17 sąvokų, susijusių su protu, mąstymu ir protavimu. K. Donelaitis parodo ir tam tikrą priešpriešą: šuo – kvailas, o žmogus, turėdamas žmogišką protą, elgiasi blogai – tai Apšvietos proto vertinimo idėja.

D. Dilytės teigimu, K. Donelaičio kūryba yra aktuali ir šiandienos žmogui, tik miesto vaikams, išaugusiems ant asfalto, nėra lengva suvokti agrarinę kultūrą, kurios elementų nemažai daugelyje lietuvių literatūros kūrinių. Tokiems skaitytojams, mano pašnekovė, pagelbėtų paaiškinantys kūrybos komentarai.

„Žinoma, mums niekas negrasina, Europos Sąjungoje visi draugiški, neturime priešų, bet kai į mūsų kalbą skverbiasi kitų kalbų elementai, o į kultūrą skverbiasi kitų šalių elementai, būtina saugoti savo identitetą, kitaip ištirpsime“, – sako daktarė. Be to, priduria ji, net K. Donelaitis teigė, kad tautai gresia ištirpti, pranykti, todėl jo kūryba bus aktuali amžinai.

Šv. Jeronimo premija, kurią Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kasmet apdovanoja už užsienio literatūros vertimus į lietuvių kalbą, šiemet skirta Daliai Dilytei. Laureatė sakosi nesijaučianti verta premijos, nes vertimas nėra pagrindinis jos užsiėmimas, ir laikanti ją reveransu visai klasikinei filologijai.

Nuo chemijos prie literatūros

Habilituota humanitarinių mokslų daktarė įvertinta už vertimus iš lotynų kalbos, kurie leidžia mums lietuviškai skaityti Lucijų Anejų Seneką, Publijų Kornelijų Tacitą, Albijaus Tibulo elegijas, LDK barokinę poeziją.

D.Dilytė ilgai dėstė Vilniaus universitete, tad šių eilučių autorei kadaise irgi teko laimė klausytis jos antikinės literatūros paskaitų. Dėstytoja anuomet studentams prisipažino, kad graikai jai artimesni ir įdomesni nei romėnai. Bet štai Šv. Jeronimo premija paskirta už atskleistą Romos kultūros gelmę ir įvairovę. Gal nuo to laiko pasikeitė ir požiūris?

"Jei tikrai šitaip sakiau, tai buvau jauna ir kvaila, – negali patikėti D.Dilytė. – Juk iš tiesų klasikinė filologija yra šių autonomiškų ir savarankiškų kultūrų vienis, tad ir aš visada sukiojausi abiejose erdvėse. Matyt, anuomet norėjau pabrėžti, kad graikų kultūra daro didesnį įspūdį. Šiaip ar taip, ji – didžiulė. Juk graikai buvo pionieriai: jie sukūrė svarbiausius literatūros žanrus ir rūšis, suformavo vaizduojamojo meno ir architektūros dėsnius, padovanojo teatrą ir daugelį kitų dalykų. tad teisingas yra pasakymas, kad Europos kultūra yra išaugusi ant Atėnų ir Jeruzalės pamatų. Nesakau, kad graikai talentingesni ar kad juos labiau reikia vertinti, bet jie buvo pirmieji. Iš graikų kalbos esu vertusi labai mažai. Ir turiu prisipažinti, kad graikiškai moku prasčiau nei lotyniškai. Tiesiog likimas taip susiklostė, kad pasukau į vertimus iš lotynų kalbos, o paskui jau gilinausi ir į romėnų kultūrą, prarašiau Romos kultūros istoriją."

Laureatė gimė ir augo Anykščių krašte, mokykloje senųjų kalbų nesimokė. Užtat lotyniškai mokėjo jos mama – kaip, beje, ir vokiškai, prancūziškai. Tai D.Dilytei dabar atrodo buvę geri pagrindai ir teisingas nuteikimas. Tiesa, baigdama mokyklą ketino studijuoti chemiją, mat tais laikais buvo ką tik atrasti plastikai, ir chemija tapo prestižine specialybe. Tai sužinojusi matematikos mokytoja tiesiai šviesiai pasakė: net ir gerai mokėdama matematiką vis tiek esi filologė.

Išsilavinimo pamatas

Paklausta, kaip vertina tai, kad senosios kalbos kuo toliau, tuo labiau atrodo visiška egzotika, D.Dilytė išsyk atsiprašo už subjektyvumą.

"Vertinu labai neigiamai. Vis dėlto reikėtų žinoti elementarius dalykus apie Europos kultūros pamatus. Juk neskaitęs antikinės literatūros nelabai supras ir klasikus, pavyzdžiui, tepamatys tik Wolfgango Goethe's "Fausto" paviršių. Senoji graikų kalba gal ir gali būti tik specialistų domėjimosi objektas", – mano ji.

Anot pašnekovės, lotynų kalba – daugybės svetimžodžių ir vadinamųjų tarptautinių žodžių, frazeologizmų lopšys.

"Kartais labai juokinga klausyti, kai aukštas pareigas užimantis žmogus, valstybės vyras kalba, pavyzdžiui, apie "tris alternatyvas". Jei būtų bent ragavęs lotynų kalbos, tikrai žinotų, kad "alter" reiškia "antras", taigi alternatyva tegali būti antras variantas. Man regis, išsilavinę žmonės tokius dalykus turėtų žinoti. Jei būtų mano valia, kandidatams į Seimą, būtinai pateikčiau Europos (ne tik antikinės) kultūros testą", – sako D.Dilytė.

"Keičiasi materija, ne siela"

Ką kultūros šaknų išmanymas duoda šiuolaikiniam žmogui? "Fizikai sako, kad po Didžiojo sprogimo pirminė medžiaga išsisklaidė, ir dabar tos pirminės medžiagos yra mumyse ir kiekviename mus supančiame daikte. Tokia pat pirmynė yra ir Antikos kultūra, jos pėdsakų yra visur, tik vaidmuo, nelygu laikotarpis, būna didesnis arba mažesnis", – pastebi pašnekovė.

Visai neseniai ji "tiesiog iš smalsumo" perskaičiusi Jaques Derrida "Filosofijos ribas". Autorius nuolat interpretuoja Aristotelį, Platoną, jo nuomone, reikėtų suprasti jų teiginius. taigi pradeda nuo jų, remiasi jais. Anot D.Dilytės, tai – įrodymas, kad filosofams antikinė tradicija tebėra reikalinga.

"Bet dabar mes gyvename tarsi naujaisiais viduramžiais. Stojus tikriesiems, tamsiesiems viduramžiams Antika tikrai buvo pamiršta. Prie Antikos kaip kultūros pamatų sugrįžo tik Renesansas. O dabar, jau nuo XIX a., tebesitęsia naujieji viduramžiai, nes antikinės kultūros vėl buvo atsisakyta. Dabar pasitelkę fenomenologiją ar dekonstrukciją visi verčiasi per galvą, kad įrodytų, kad yra "kitaip", – sako ji.

Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. "Europoje vykstant daugybei pokyčių – industrinei, socialinei revoliucijoms – ėmė atrodyti, kad tasai senas pasaulis visai nereikalingasNutrūko tęstinumo suvokimas. Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. Sunku pasakyti, kas bus toliau, bet, gal ko gero baigsis tie naujieji viduramžiai, gal vėl ateis renesansas", – įsitikinusi D.Dilytė.

Turbūt ir kalbant apie literatūrą tektų konstatuoti, kad nieko naujo po šia saule nuo anų laikų neatsirado? "Man atrodo, kad tokio reiškinio kaip "pažanga" apskritai nėra. Pitagoras buvo teisus, sakydamas, kad keičiasi tik materija, o žmogaus siela nekinta. Antikos literatūra neabejotinai pasakė apie ją pagrindinius dalykus. Visa bėda, kad išliko tik kokia tūkstantoji tos literatūros dalis. Bet netgi ir joje apie žmogų pasakyta viskas ir iš esmės. O tolesnė pasaulio literatūra tą patį tik detalizuoja. Tai panašu į atomo tyrimą. Iš pradžių buvo atrastas branduolys, o paskui vis daugiau ir daugiau dalelių, – anot D.Dilytės, būtent todėl antikinė literatūra ir skaitytina. – Juk svarbu – sielos atspindys, o ne detalės."

Branda – raktas nuo prasmių

Paklausta, ką jautė pirmuosius kartus žvelgdama į sielos atvaizdus senojoje literatūroje, D.Dilytė prisipažįsta, kad dabar jai nesmagu net prisiminti, kokia "kvaila" buvusi studijų metais.

Tada didžiausią įspūdį jai darė elegijos, poezija, tikrai ne Homeras, kurį buvę šitaip sunku skaityti – archainė kalba, jonėnų tarmė. Sukrėtė tragiški pasakojimai apie išžudytą Niobės šeimą verčiamose Ovidijaus "Metamorfozėse", o štai Horacijaus visiškai nesupratusi, tada jis atrodęs toks tolimas. Juk tai šitoks talentingas ir gilus, meistriškai rašęs poetas! Aiškiai, gražiai sudėlioti filosofiniai ir egzistenciniai dalykai, ypač – trečiojoje odžių knygoje, dabar negali nedaryti įspūdžio.

D.Dilytė pripažįsta: gerai, rimtai, klasikinei literatūrai – tam, kas išlieka – reikia brandos. Bręsdamas žmogus kaupia gyvenimo patirtį, išsiugdo gebėjimą matyti sąsajas, ir išprusimo daugėja. Štai kad ir Henriko Radausko eilėraščio eilutė: "Vienaragis nužengia iš kilimo". Kai žinai, kad H.Radauskas, išsilavinęs žmogus, Paryžiuje buvo matęs tą įspūdingą gobeleną "Dama su vienaragiu", ir visą eilėraštį geriau supranti.

Antiškieji lietuviai

Čia mūsų pokalbis pakrypsta į lietuvių literatūrą – kaip pripažįsta pati laureatė,  "didžiąją meilę". Tiesa, dabar ji ir dirba Lietuvių literatūros institute. Ar daug lietuvių literatų plėtojo antikines temas ar siužetus?

Knygoje "Donelaitis ir Antika" D.Dilytė sakosi įrodinėjanti, kad puikų klasikinį išsilavinimą turėjusio K.Donelaičio "Metai" – originalus didaktinis ir herojinis epas. Juk jis savo būrus heroizuoja.

Štai Vergilijaus "Eneidoje", kariams stovykloje užkūrus laužus, dūmai kyla iki pat mėnulio ir žvaigždžių ir visi tyrėjai laiko šį vaizdą karius herojizuojančia hiperbole. O K.Donelaitis rašo apie kiaulę svilinantį Mykolą, ir dūmų debesis, užtemdžiusius saulę, mėnulį ir žvaigždes. Ši hiperbolė irgi laikytina būro herojizavimu, jo visšų metų triūso išaukštinimu. Tačiau K.Donelaitio poetika apskritai vis dėlto artimesnė Homero, ne Vergilijaus kūrybos principams.

O kur dar visa lotyniškai parašyta lietuvių literatūra iki K.Donelaičio! Sigitas Narbutas savo monografijoje atskleidė daug sąsajų, bet turbūt jų galima rasti dar daugiau. Pavyzdžiui, Jono Ravadano "Radviliadoje" – gausybė aliuzijų į Homerą. Visas Renesansas ir barokas dairėsi į antiką, jos vaizdinių klišės netgi keliavo iš kūrinio į kūrinį.
Apie lietuvių literatūrą po K.Donelaičio pašnekovė sakosi galinti kalbėti tik kaip paprasta skaitytoja. Manytumei, kad romantizmo epochoje su Antika atsisveikinta, tačiau štai Maironis pasitelkė antikines figūras, pavyzdžiui, eilėraštyje "Išnyksiu kaip dūmas". Įspūdinga, kad Balio Sruogos dramos parašytos Aristotelio poetikos principu. Tokių reliktų, aliuzijų, reminiscencijų galima rasti ir daugiau – netgi ir sovietinių laikų poezijoje.

Senoji eilėdara – ne kliūtis

Paklausta, kaip jai paklūsta (pasak kolegų – "pavydėtinai tobulai") senoji eilėdara, D.Dilytė prisipažįsta: poezijos, nekalbant apie ištraukas chrestomatijoms, vertusi visai nedaug – tik Tibulą. O eleginis dvieilis, kuriuo rašė Tibulas, jai labai patinka. Tai lengvesnė eilėdara, kaip, beje, ir hegzametras. Sunkiau versti dramas ir sudėtingų metrų lyriką.

Bet sunkiausia – kaip ir visiems vertėjams – "prisijaukinti" stilių. Pavyzdžiui, Seneką galima būtų pavadinti plepiu – tokius versti lengviau. Be to, jis akivaizdžiai emocingas. O Tacitas, kurį D.Dilytė vertė vėliau, visas emocijas slėpė labai giliai, be to, atskleisti lakoniškumą buvę gerokai sunkiau. Juk ir skaitytojui turi būti aiški prasmė, ir sakinio negali labai išplėsti.