Akys parodo sielą

D.Milukaitė-Buragienė pasakoja vaikystės laikų istoriją, kai mokykloje sėdėjo viename suole su drauge, kuri labai silpnai matė. Tai ji patarė Daliai rinktis gydytojos profesiją, sakydama: „Jei būsi medikė, vis tiek rašysi eiles. O jei būsi tik poetė – man niekada negalėsi padėti.“

Taip draugės paakinta, tėvelių paskatinta pašnekovė baigė Kauno medicinos institutą ir tapo gydytoja oftalmologe. Jos geriausia draugė įstojo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Geriausios vaikystės bičiulės liko ištikimos draugystei iki šių dienų. Tad dabar, kai Daliai reikia pagalbos dėl lietuvių kalbos eilėdaros, ji bet kada gali kreiptis pas draugę lituanistę pagalbos.

Kol mokėsi institute, kol augino vaikus, Dalia sakosi eilėraščių knygų neleidusi – tik kūrusi ir sąžiningai siuntusi savo eiles į žurnalus. „Kai parengiau savo pirmąją eilėraščių rinktinę, jau buvau gana brandaus amžiaus – įžengusi į ketvirtąją dešimtį“, – prisipažįsta poetė, išleidusi 38 savo eilėraščių knygas.

Keturias dienas per savaitę vis dar intensyviai dirbanti ir iš Kauno į Vilkaviškį, Jonavą važinėjanti 72-ejų senjorė tvirtina, kad posakis, jog akys – žmogaus sielos veidrodis, yra teisingas.

„Ne tik akys, bet ir pats žmogaus žvilgsnis daug ką pasako. Visada pastebiu, ar jis geras, blogas, o gal liūdnas ar džiaugsmingas. Iš žvilgsnio ir akių galima spręsti, kokios sielos žmogus atėjo pas tave į kabinetą“, – aiškina D.Milukaitė-Buragienė.

Paciento vizito metu jai lieka laiko ne tik profesionaliai oftalmologo konsultacijai, bet ir paprastam žmogiškam pokalbiui. Senjorės statusas Daliai leidžia per dieną priimti iki penkiolikos pacientų, tad su kiekvienu medikė stengiasi pakalbėti ne tik apie akių ligas, bet ir mažus kasdienybės džiaugsmus bei rūpesčius.

„Man smagu, kad turiu laiko susipažinti su visais savo pacientais. Aišku, tais, kurie linkę atviriau bendrauti. Kadangi daugelį pažįstu vos ne asmeniškai, kuriu jiems akrostichus“, – sako poetė, pamėgusi kurti eiliuotus tekstus, kurių eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį.

D. Milukaitės-Buragienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasiekė literatūrinį rekordą

Prieš pat naujuosius metus D.Milukaitė-Buragienė pristatė savo naująją akrostichų rinktinę „Iš jausmo aukščiausio išaugus“, kurią agentūra „Factum“ pripažino nauju literatūriniu Lietuvos rekordu. Knygoje publikuojama 450 akrostichų, kurie skirti įvairių profesijų ir pomėgių žmonėms – tiek įžymioms asmenybėms, tiek ir Dalios šeimos nariams, giminaičiams, kolegoms medikams, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (LNRS) bendražygiams. (Nuo 2018 m. Dalia yra LNRS pirmininkė.)

Koks jausmas būti tokio rekordo savininke? „Na, žinote, to rekordo siekiau labiau vedama minties, kad žmonės sužinotų apie mano kūrybą. Nuo to laiko, kai įvaldžiau klasikinę akrosticho formą, tapau daugiausia eilėraščių ja parašiusia poete ne tik Lietuvoje, bet, ko gero, ir visoje Europoje. Kolegos iš Nepriklausomų rašytojų sąjungos ėmė raginti mane netylėti“, – sako akrostichų meistrė, žadanti surengti dar vieną susitikimą su tokios poezijos gerbėjais vasario mėnesį.

Norintys dalyvauti turėtų sekti naujienas nepriklausomų kūrėjų laikraščio „Gintaro gimtinė“ feisbuko paskyroje, kurio redaktorė šiuo metu yra Dalia.

Kurti akrostichus išmokė vyras

Paklausta, ar pamena patį pirmąjį savo parašytą akrostichą, Dalia minutėlei nutyla. Pamena. Jį paskyrė amžinatilsį savo vyrui Vladui Buragui, rašytojui, redaktoriui, buvusiam Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkui, politiniam veikėjui. Išleidęs virš dešimties autorinių poezijos knygų Vladas ir Dalią išmokė kurti akrostichus.

„Šią poezijos formą jis buvo tobulai įvaldęs, bet kai akrostichus, jo pamokyta, pradėjau kurti aš – netrukus jį pralenkiau, – juokiasi Dalia, geru žodžiu mininti prieš ketverius metus Anapilin išėjusį sutuoktinį. – Jis buvo be galo apsiskaitęs žmogus, mokėjo kelias užsienio kalbas ir visus rašančius – taip pat ir mane – skatino geriau išmokti lietuvių kalbos gramatiką.“

Sovietiniais laikais akių gydytojai liepdavo vaikams mažiau skaityti prie blogo apšvietimo, kad neišsivystytų trumparegystė. Šių dienų ir realijų kontekste trumparegystė nėra didžiausias vaikų baubas, įsitikinusi pašnekovė.

„Akys blogėja ne nuo knygų skaitymo, bet nuo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, įtampos mokykloje. Galų gale, dėl nuolatinio regimojo krūvio tiek smegenims, tiek ir akims. Trumparegystė – jau anų laikų rykštė, o dabar žmonės kenčia nuo uždegiminių akių ligų – iš esmės, nuo sausų akių sindromo. Išdžiūsta akys, ašarų plėvelė nebetenka riebalinio sluoksnio ir žmogų ima varginti baisūs akių skausmai“, – pasakoja daugiau nei 45 metus akių gydytoja dirbanti D.Milukaitė-Buragienė.

Dovanoja savo knygas

Daugelis pacientų žino, kad gydytoja – poetiškos sielos moteris, yra išleidusi ne vieną poezijos rinktinę. Vaikučiams ji net dovanoja knygas, kurių visuomet turi savo kabinete.

Kurti vaikams paskatino anūkai, kurių Dalia turi tris. Taip atsirado „Medžių abėcėlė“ (2005). Su šia knygele ėmusi keliauti po Lietuvos darželius, Dalia gavo ir daugiau užsakymų. Vienas iš jų – parašyti apie Lietuvos uogeles („Lietuvos uogelės ABC“). Vėliau – sueiliuoti gražiausias Hanso Kristiano Anderseno pasakas („H.K.Anderseno pasakų herojai“).

Anot pašnekovės, kasdien bendraujant su blogai matančiais vaikais jai kilo mintis pačiai išstudijuoti Brailio raštą. Poetė susidraugavo su Lietuvos aklųjų biblioteka, kuri keletą Dalios poezijos knygų išleido Brailio raštu, o dar kelias įgarsino. Ypač poetė dėkinga aktorei Virginijai Kochanskytei, padėjusiai jai įrašyti eilėraščių rinktinę „Čiulba volungėlė“ (2014).

Dalia sutinka, kad prozos tekstą skaitytojui prisijaukinti yra kur kas lengviau nei eiliuotą tekstą. Paprašyta recepto – kaip pamilti poeziją, ji nedvejoja.

„Reikia atrasti eilėraštį, kuris būtų labai artimas tavo sielai. Juk vieni eilėraščiai pralinksmina, kiti – nuliūdina, prajuokina. Atraskite, ko šiuo momentu reikia jūsų sielai“, – linki D.Milukaitė-Buragienė ir sako, kad ir jai ne visų Lietuvos poetų kūryba yra suprantama.

Dalią jos pacientai ir skaitytojai vadina poete, rašančia iš širdies. Tad ir jai pačiai norisi kitų kūrėjų eilėse atrasti dalelę širdies. Kūrėjos vedliai ir šviesuliai, kuriais ji seka visą gyvenimą, – lietuvių literatūros klasikai: Salomėja Nėris, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius ir kt. „Eilėraščiuose man norisi atrasti gėrį ir grožį, o piktos eilės man visai nepatinka“, – prisipažįsta ji.

Reikia atrasti eilėraštį, kuris būtų labai artimas tavo sielai. Juk vieni eilėraščiai pralinksmina, kiti nuliūdina, prajuokina. Atraskite, ko šiuo momentu reikia jūsų sielai.

Kuria net darbo kabinete

Artėjanti prie 40-ies poezijos knygų kraitės Dalia save vadina be galo produktyvia kūrėja. Paklausta, ar laukia įkvėpimo, o gal tiesiog sėda ir rašo, ji purto galvą – be įkvėpimo kurti negali.

„Būna, kad ligonis išeina iš kabineto, o aš seselės prašau duoti man kelias minutes laiko, kad galėčiau kažką brūkštelėti apie jį savo užrašuose. Vėliau iš tų kelių poetinių eilučių gimsta akrostichas“, – atvirauja senjorė, tol auginanti savyje eilėraštį, kol jis pagaliau subręsta ir išsiveržia. Tik tuomet Dalia jį užrašo ant popieriaus.

Kada paprastai ją aplanko įkvėpimas? Į šį klausimą pašnekovė negali tiksliai atsakyti. Kadangi kuria nuo dvylikos metų, gyventi be sklandančių aplinkui mūzų jau nebemoka.

Paklausta, kaip spėja ne tik dirbti, bet ir kurti, vadovauti laikraščiui ir Nepriklausomų rašytojų sąjungai, ji mielai dalijasi savo kasdienio gyvenimo rutina: „Keliuosi septintą, einu miegoti vienuoliktą. Kadangi, vyrui mirus, gyvenu viena, spėju ir ligonius darbe priimti, ir galvon užklydusias mintis užrašyti. Į darbą Vilkaviškyje važiuoju autobusu, tai pakeliui ne tik posmą numiegu, bet dar ir šį tą parašau.“

Dalia prisipažįsta, kad būnant namuose užrašų knygutė eilėms užrašyti jau nebetinka: norisi sėstis prie kompiuterio, atsiversti vordą. Į aštuntą dešimtį įkopusi medikė oftalmologės darbo vis dar nenori atsisakyti. Jai atrodo, kad jei nebedirbs, susens, prisigalvos visokių ligų. „Noriu kiek įmanoma ilgiau būti reikalinga žmonėms“, – sako ji.

Poezija – vienintelis pomėgis

Pasak gydytojos ir poetės, jos klausytojų, gerbėjų auditorija yra gana plati. Tai įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo, įvairių profesijų žmonės. Į poetės rengiamus kūrybos vakarus jie ateina su šeimomis – vaikais ir anūkais.

„Susirenka visi tie, kurie neabejingi poezijai. Daug nebūna – gal 20–30. Tiesa, taip būdavo tais gerais laikais, kol pasaulio dar neslėgė koronaviruso pandemija“, – susizgrimba Dalia, eilėraščių rašymą vadinanti pagrindiniu savo laisvalaikio pomėgiu.

Anot jos, rankdarbiais turėjo laiko prisimėgauti jaunystėje, kai nėrė, mezgė, siuvinėjo, o dabar vietoj mezgimo renkasi poeziją. Jos riboto tiražo poezijos rinktinių knygynuose nerasite – norintys įsigyti tai gali padaryti kūrybinių vakarų metu arba susisiekti su autore asmeniškai.

Poetė pasakoja, kad kol buvo gyvas vyras, abu mėgdavo keliauti po Lietuvą. Kai pasiliko viena, užsidarė namuose su savo eilėmis, o bendravimo su žmonėmis gydytojai užtenka darbo metu. Pašnekovė džiaugiasi, kad ne vienas garsus vyresnės kartos Lietuvos dainininkas, kaip Rūta Morozovaitė, Laima Žemaitytė, Svetlana Bagdonaitė, Arūnas Armonas ir kt., renkasi jos tekstus savo dainoms.

Mieliausi komplimentai – vyro

Daug gražių žodžių Dalia yra girdėjusi apie savo eiles, bet pats mieliausias – kadaise pasakytas jos vyro. Anot jo, Dalia taip gerai rašo, kad gali tapti net Lietuvos nacionalinės premijos laureate. Ir išties pašnekovė yra ne vieno poezijos pavasario, ne vienos literatūrinės premijos ir įvairių konkursų laureatė.

„O Nacionalinė premija tegul dar lieka gražia svajone ateičiai“, – nepraranda vilties poetė, mananti, kad su metais jos poezija kinta – gilėja, rimtėja, įgyja daugiau prasmių.

Paklausta, ar ilgai dirba prie vieno eilėraščio, Dalia atvirauja: „Užrašau galvon šovusias eilutes vienu ypu, bet paskui pasiskaičiuoju klasikinę eilėdarą, pėdas, ritmą, rimą ir pataisinėju, kur reikia. Iš esmės taisyti jau užrašytų eilėraščių aš nemėgstu – tik šiek tiek pakoreguoti.“

Kokia knyga šiuo metu guli ant poetės rašomojo stalo? Stasės Lygutaitės-Bucevičienės gerumo filosofijos kupinos eilės. Šiuo gyvenimo tarpsniu, kai pasaulyje dedasi keisti dalykai, Dalią jos įkvepia ir suteikia optimizmo.

Ko palinkėtų žmonėms, kuriantiems eiles, bet vis dar nedrįstantiems parodyti jų skaitytojams? „Kurkite, bandykite, o savo kūrybinius bandymus siųskite mūsų literatūriniam laikraščiui „Gintaro gimtinė“, kuriame dirbantys edukologai, lietuvių kalbos ir literatūros specialistai, kritikai negailės patarimų, kaip tai daryti kuo kokybiškiau ir profesionaliau“, – ragina D.Milukaitė-Buragienė.