Nebenešiojamus, nemadingus ar netinkančius drabužius galima paaukoti labdaringoms organizacijoms ir tokiu būdu padėti kitiems, tačiau reikia suprasti, kad šios organizacijos nėra atliekų konteineriai. Tai pabrėžia Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ paramos koordinatorė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė.
„Prašome, kad žmonės suprastų – „Caritas“ ar kitos labdarai drabužius renkančios organizacijos nėra konteineriai. Tai – ne tie drabužiai, kuriuos reikia išmesti. Tai drabužiai, kurių dėl kažkokių priežasčių nešioti nebenorite. Jais galite pasidalyti su kitais“, – LRT RADIJO laidoje „60 minučių“ sako D. Sakalauskaitė-Babravičė.
Drabužių aukojimas – tik vienas būdas, kaip galima panaudoti nebereikalingus drabužius. Norint jų atsikratyti greitai, galima drabužius išmesti į tekstilės konteinerį, o jei sutinkate šiek tiek palaukti – iš jų galima ir užsidirbti.
Siūlo ir įsigyti, ir parduoti, neišeinant iš namų
Sau iškėlusi misiją, kad dėvėti drabužiai taptų pirmu pasirinkimu visame pasaulyje, internetinė svetainė „Vinted.lt“ sėkmingai siekia šio tikslo. Taip teigia viena iš projekto įkūrėjų Milda Mitkutė. Anksčiau Lietuvoje „Manodrabuziai.lt“ besivadinęs projektas dabar išplito ir kitose valstybėse. M. Mitkutė skaičiuoja, kad galimybe jų svetainėje parduoti nebenešiojamus drabužius naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje, tačiau tikina, kad tikslas įgyvendintas tik 10–20 proc.
„Manau, kad yra labai materialus poreikis. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės prisiperka daiktų, kurių jiems nereikia, jie jų nenešioja. Mano mamos, močiutės laikais drabužis buvo nešiojamas, kol susidėvi. Dauguma iš mūsų spintose turi drabužių, kurie yra su etiketėmis arba buvo pirkti brangiai, bet netiko jų stilius. Normalu, kad tokių drabužių nedovanosi labdarai, nes už juos mokėjai nemažai pinigų, jie nenešioti. Jauti, kad gali iš jų užsidirbti“, – priežastis, kodėl žmonės ryžtasi parduoti savo drabužius, vardija M. Mitkutė.
Jos teigimu, įtakos turi ir žinojimas, kad tau nereikalingas ar netinkantis drabužius kitam žmogui gali tapti lobiu, kurio jis ilgai ieškojo. Tokiu būdu, pasak M. Mitkutės, pratęsiamas drabužio gyvavimo ciklas ir jis nėra tiesiog išmetamas.
M. Mitkutė neslepia, kad bene 95 proc. „Vinted.lt“ naudotojų – merginos. Jos aiškinimu, Lietuvoje ir Vokietijoje prie šios internetinės svetainės leidžiama prisijungti ir vaikinams, tačiau jie nėra labai aktyvūs. LRT RADIJO pašnekovė tikina, kad Vokietijoje ši situacija po truputį keičiasi.
„Galbūt tai – vartotojiškumo požiūris. Manau, kad merginos visada buvo didesnės vartotojos nei vaikinai. [...] Vokietijoje matome kitą tendenciją. Ten vaikinai – jaunosios kartos – perka tiek pat drabužių, kiek ir moterys, taip pat dažnai juos keičia. Jie mato naudą registruotis mūsų portale ir pardavinėti daiktus. Manau, kad po metų ar dvejų ši tendencija bus ryškesnė, nei yra dabar“, – prognozuoja M. Mitkutė.
Aukojant drabužius, derėtų atsižvelgti į sezoną
D. Sakalauskaitė-Babravičė pastebi, kad žmonės noriai naudojasi galimybe savo nedėvimus drabužius padovanoti tiems, kuriems jų labiau reikia, tačiau tvirtina, kad drabužių pertekliaus tikrai nėra. Anot jos, „Caritas“ susiduria su kita problema – drabužių sezoniškumu.
„Paprastai, tvarkydami spintas, žmonės randa ir atneša drabužius, kurie neatitinka esamo sezono. Pavyzdžiui, pavasarį sulaukiame krūvos žieminių drabužių, nors žmonės, ateinantys prašyti drabužių, ieško vasarinių, pavasarinių drabužių. Kyla problema, saugant šiuos drabužius. Jei sulaukiame daug žieminių batų, pūkinių striukių, neturime nei patalpų, nei galimybių juos laikyti“, – akcentuoja D. Sakalauskaitė-Babravičė.
Jos teigimu, paprastai žmonių paprašoma nešti drabužius, kurie tiktų esamam sezonui. LRT RADIJO pašnekovė džiaugiasi, kad dažniausiai žmonės su tuo geranoriškai sutinka ir pastaruoju metu atvejai, kai liepą atnešami kailiniai, pasitaiko vis rečiau. D. Sakalauskaitė-Babravičė atkreipia dėmesį, kad priimami bet kokio amžiaus žmogui tinkami drabužiai.
Ji prašo, prieš nešant drabužius į priėmimo vietas, patikrinti, ar jie nėra purvini ar suplyšę. D. Sakalauskaitė-Babravičė pataria atsižvelgti į tai, ar pats žmogus dėvėtų atiduodamą drabužį ir jį atiduoda tik dėl to, kad drabužis nebemadingas, nebetinka, ar dėl to, kad jis yra sunešiotas.
„Prašome, kad žmonės suprastų – „Caritas“ ar kitos labdarai drabužius renkančios organizacijos nėra konteineriai. Tai – ne tie drabužiai, kuriuos reikia išmesti. Tai drabužiai, kurių dėl kažkokių priežasčių nešioti nebenorite. Jais galite pasidalyti su kitais“, – sako D. Sakalauskaitė-Babravičė.
„Caritas“ drabužius renka daugelyje didžiųjų miestų. Informacija, kur tiksliai derėtų nešti drabužius, galima rasti internetiniame „Caritas“ tinklalapyje.
Surinkti drabužiai skirstomi į kelias grupes
Įmonės „Dėvėdra“, besirūpinančios tekstilės konteineriais, atstovė Tatjana Dirkstienė nurodo, kad jų bendrovė užsiima tekstilės surinkimu Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Neringos savivaldybėje. Drabužiai surenkami iš konteinerių, kurie dažniausiai būna pastatyti prie kitų, antrinių žaliavų, konteinerių.
„Tekstilės konteinerių užpildymas skiriasi nuo, pavyzdžiui, plastiko konteinerių. Į plastiko konteinerį, eidamas pro šalį, išmeti maišelius su plastiko šiukšlėmis ir eini į darbą. Tekstilės konteineris dažniausiai užpildomas tada, kai daroma tvarka – šeimininkė spintoje rado daug nereikalingų drabužių ir prikrovė kelis maišus“, – aiškina T. Dirkstienė.
Jos tvirtinimu, dėl tokios tekstilės konteinerių užpildymo specifikos jie ištuštinami ne taip dažnai, kaip kitų atliekų konteineriai. Bendrovės atstovė pripažįsta, kad dėl to kai kurie konteineriai kartais gali būti perpildyti. „Būname labai dėkingi, jei žmonės paskambina ir pasako – šis konteineris jau yra perpildytas. Tuomet stengiamės reaguoti kuo greičiau. Įprastai konteineriai tuštinami kas dvi savaites“, – sako T. Dirkstienė.
Pasak jos, surinkta tekstilė skirstoma į tris grupes. Pirmoji – drabužiai, kurie dar gali būti nešiojami. Jie perduodami labdaros organizacijoms. Į antrąją grupę patenka tekstilė, kuri nebetinkama nešiojimui, bet tinkama perdirbti – iš natūralių pluoštų gaminamos šluostės, o perdirbta sintetika, T. Dirkstienės tvirtinimu, dažniausiai eksportuojama.
„Labai norėtųsi, kad trečioji grupė būtų kuo mažesnė. Tai – nešvarūs, sunešioti drabužiai. Jie deginami arba keliauja į sąvartyną. Trečiąją grupę stengiamės sumažinti. [...] Žmonės prie šių konteinerių po truputį pripranta ir jais naudojasi, bet pradžioje tai buvo neįprasta“, – pastebi LRT RADIJO pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad vidutinis tekstilės naudojimo laikas – treji metai, ir siūlo paskaičiuoti, kiek drabužių perkame, kiek laiko juos nešiojame. Anot T. Dirkstienės, tekstilės konteineriai – puikus būdas atsikratyti nereikalingų, netinkančių ar nebemadingų drabužių. Be to, tai naudinga gamtai.
„Natūralus audinys, pavyzdžiui, medvilnė, vilna, suyra per 3–5 metus. Jeigu tai – sintetika, kurią mes visi nešiojame, pavyzdžiui, poliesteris, poliamidas, gamybiniai polimerai, ji gali sąvartyne gulėti 50–100 metų ir nesuirti. Tai – kaip plastikiniai maišeliai, todėl labai svarbu tekstilę rūšiuoti“, – tikina T. Dirkstienė.
