Žymiosios kantatos „Carmina Burana“ sceninis atlikimas III Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Režisierius Dalius Abaris už operos „Skrajojantis olandas“ (režisierius statytojas Gediminas Šeduikis) pastatymą buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Tai tik antras kartas istorijoje, kai šį apdovanojimą pelnė operos režisierius.

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) kolektyvą auginančius pastatymus, senosios laivų statyklos atsivėrimą menui bei šių metų „Carmina Burana“ transformacijas  pasakojo režisierius D. Abaris.

– Senoji laivų statykla, žiūrint pragmatiškai, greičiausiai ne pati patogiausia vieta meno kūrinių pristatymui, bet jūsų tai negąsdina?

– Vieta turi būti ne patogi, o įkvepianti!

Kuo sudėtingiau – tuo geriau (juokiasi). Nesutinku, kad senasis elingas – menui netinkama ar nepatogi erdvė. Mano manymu, tai viena labiausiai menininkus įkvepiančių vietų Klaipėdoje. Aš šią istorinę vietą matau kaip ypatingą vietą kūrybai ir jos pristatymui, todėl visus, turinčius idėjų, kviesčiau čia kurti. Senoji Pauliaus Lindenau laivų statykla ne tik iš toli matomos didžiulės metalinės konstrukcijos, čia gausu ir labai įdomių uždarų erdvių, kurios dar neišnaudotos. Jeigu atsistotumėte elingo viduryje ir apsižvalgytumėte, rastumėte daugybę vizualių plotmių, scenovaizdžių. R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pristatymo metu scena stovėjo ant marių kranto, o veiksmas vyko dangaus ir praplaukiančių laivų fone, tai videografinio spektaklio „Carmina Burana“ atveju scena pasukta pietų kryptimi, veiksmas vyksta miesto, laivų statyklų fone, taip išnaudojamas visai kitas urbanistinis erdvinis fonas. Esu tikras, kad elingas sulauks vis daugiau režisierių, kurie jį matys ir publikai pristatys įvairiais rakursais.

Natūralu, kad kurdamas elinge ar gamtos apsuptyje, kaskart patiri iššūkius. Tačiau tame ir slypi tiek statytojų, tiek atlikėjų, tiek žiūrovų naujos patirtys. Kaskart naujai išgyveni kūrinį, nes nuo gamtos reiškinių priklausoma erdvė ir atmosfera nuolat kinta.

Elingas – daugiaplanė žiūrovų „salė“: kaskart spektaklio metu sėdėdamas skirtingose vietose, atrandi vis naujus raiškos elementus. Spektaklį žiūrėdamas teatro salėje tokiems atradimams turi mažiau galimybių.

Čia niekada negali prognozuoti kuo tave nustebins gamtos stichijos, darančios įtaką ne tik vaizdui, bet ir muzikos skambesiui. Viena vertus, tai didžiuliai iššūkiai, bet jie dovanoja nepakartojamus emocinius potyrius.

M. Aleksos nuotr.

– Į Klaipėdos festivalio istoriją esate įrašytas kaip R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“, atnešusios tarptautinį pripažinimą, kūrėjas. Greičiausiai visi jūsų vėlesni pastatymai elinge bus lyginami su šia opera. Gal galima rasti sąsajų tarp „Skrajojančio olando“ ir „Carmina Burana“?

– Žinoma, kad visi tikisi dar įspūdingesnio reginio nei „Skrajojantis olandas“, tačiau, nepaisant to, kad dažnai muzikos „klausausi akimis“, esminis interpretacijos tikslas – turinys.

Ruošdamasis naujam pastatymui pirmiausia galvoju apie kūrinį, kuris harmoningai, visa savo jėga suskambėtų elinge, todėl neatsitiktinai „Carmina Burana“ atgimsta būtent šioje erdvėje.

„Carmina Burana“ pagal to paties pavadinimo C. Orffo sceninę kantatą labai tiko elingui ir šios vietos sužadinamoms emocijoms, vaizduotės piešiniams. Mes, šio videografinio spektaklio kūrėjai, sąmoningai pasukome sceną kitu kampu, kad ji nekeltų aliuzijų su „Skrajojančiu olandu“.

„Carmina Burana“ atveju, priešingai nei „Skrajojančiame olande“, svarbūs visai kiti meninės raiškos akcentai: videografiniai vaizdiniai didžiuliuose ekranuose, nuo publikos paslėptas, tačiau kaip lygiavertis spektaklio dalyvis tuose pačiuose ekranuose vis pasirodantis orkestras, netradiciškai įveiklinti solistai ir, žinoma, choras... Kiekvienas režisierius ar scenografas naudoja sau būdingus kūrybinės raiškos elementus, kurie jų pastatymuose pasikartoja, iš kurių juos galima atpažinti...

Pristatant „Carmina Burana“ norėjosi elingą publikai parodyti kitu rakursu. Šis sprendimas kėlė nemažai iššūkių, nes pats statinys ir inspiravo, ir ribojo scenografijos sukūrimą. Tačiau ši idėja leido elingui spektaklyje atsiskleisti visu savo įstabiu metalinės konstrukcijos – architektūros paminklo grožiu. Ji tapo kone pagrindine scenografijos detale.

Neverta šioje nepakartojamoje erdvėje statomų spektaklių lyginti tarpusavyje. Kviečiu ateiti ir atrasti, pajusti, išgyventi elingo paslaptį, neatsiejamą čia gimstančių kūrinių elementą.

– Paminėjote kiekvieno kūrėjo turimą braižą. Ką galima vadinti jūsų atpažįstamumo ženklu?

– Galbūt dėmesys vaizdo ir aplinkos detalėms, kaip muzikos išraiškos formai, taip pat noras į scenos erdvę integruoti natūralų scenovaizdį. Gal mano braižas – atvira erdvė? Stogas man nepatinka. Jis atima laisvės pojūtį. Tada nebelieka vietos nei kūrėjo, nei į renginį atėjusio žmogaus fantazijai. Geriau rizikuoti ir kurti reginius be stogo, nei saugiam sėdėti po juo (juokiasi). Sunkiau gyventi yra įdomiau?!

– Esate subūręs puikią komandą, kuri su jumis leidžiasi į iššūkių kupiną kelionę kiekvieno naujo pastatymo metu?

– „Skrajojantis olandas“ tapo pirma mano statyta opera bei suvedė su puikia komanda – scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu. „Carmina Burana“ pastatymo metu prie mūsų prisijungė ir kino menininkas Martynas Norvaiša.

Esu labai dėkingas Sigitai už jos išgrynintą „Carmina Burana“ koncepciją, nes ji mano vizijas, pamąstymus sugebėjo paversti realybe. Žinoma, pirmu smuiku čia griežia Martynas, nes tai videografinis spektaklis. Išskirtinai įdomus Sandros kostiumų sprendimas. Ir, žinoma, režisierės statytojos Rūtos Bunikytės visam šiam pastatymui „įpūsta dvasia“... 

Pastatymas neįmanomas be komandos bendrystės. Kūrybiniai sumanymai, kurie gimsta elinge, įgyvendinami tik visos komandos dėka. Tuo ši veikla ir žavinga: kiekvienas mūsų turi pasiūlymų, skirtingai mato galimus sprendinius. Belieka šią mozaiką apjungti.

Mano prisilietimai prie teatrinio meno nėra dažni. Tad pastatymai elinge man ypatingai svarbūs, suvedantys su išskirtiniais menininkais, suteikiantys daug naujos patirties. Tikiuosi, kad ir komanda gauna naujų inspiracijų iš manęs.

Tebūnie „Carmina Burana“ tik įžanga to, ką dar galima Lietuvoje sukurti. Tegul Klaipėdos festivalis ir toliau lygiuojasi į pasaulyje gerai žinomus ir nebe pirmus metus vaizdingose vietovėse rengiamus aukščiausio meninio lygio operos festivalius, tokius kaip Bregenco festivalis, vykstantis plūduriuojančioje scenoje šalia Bodeno ežero kranto Austrijoje, senovės romėnų amfiteatre vykstantis Veronos arenos festivalis Italijoje, didžiausio Suomijos ežero Saimos saloje stūksinčioje viduramžių pilyje vykstantis Savonlinos operos festivalis. Skirtingai nei Centrinė ar Pietų Europa, Klaipėdos elingas yra labiau veikiamas stichijų, o taip tik įdomiau. Žinoma, ištikus audrai spektaklį tektų atšaukti, tačiau lengvas lietus mūsų negąsdina, žiūrovai aprūpinami nuo vandens saugančiais apsiaustais. Skėčių mes prašome nesinešti, rekomenduojame apsišarvuoti kantrybe ir gamtos iššūkius kantriai išgyventi kartu su spektaklių herojais.

M. Aleksos nuotr.

– Ir visa tai darote bendrystėje su KVMT kolektyvu...

– Rūta Bunikytė, kaip KVMT režisierė, videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ griežia pirmuoju smuiku: surenka visos kūrybinės komandos bei savo idėjas, jas apibendrina ir geba perduoti kolektyvui.

Spektaklis įjungia visus gausius teatro kolektyvus: videografinio spektaklio „Carmina Burana“ premjeroje – pernai dalyvavo net 270 atlikėjų. Pagal to paties pavadinimo C. Orffo sceninę kantatą sukurtą „Carmina Burana“ atliko KVMT simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) ir choras (vyriausiasis koncertmeisteris Vladimiras Konstantinovas) drauge su Kauno valstybiniu choru. Šiemet atvyksta Rygos kamerinis choras „Ave sol“ (vadovas Andris Veismanis). Kasmet jungiasi ir KVMT baleto trupės artistai. 

Sakoma, kad mes kuriame, o Dievas juokiasi. Tuo aš tikiu.

Vis labiau žaviuosi teatro pastatymų komanda ir jos vadovu Aivaru Tarvydu. Šiems profesionalams tenka iššūkis ne tik suvaldyti milžinišką elingo erdvę įrengiant sceną, scenografijos elementus, bet ir mėnesiui laivų statykloje įkurdinti didžiulį kūrėjų kolektyvą, įrengti persirengimo, kostiumų sandėlių, grimo patalpas ir t.t.

Klaipėdos festivalio renginiai per penkis metus ženkliai užaugino šio teatro žmones kaip profesionalus, gebančius prisitaikyti kartais prie labai sudėtingų situacijų. Statydami operą „Skrajojantis olandas“ 2020 m. pradėjome nuo didžiulio entuziazmo bei noro. Tiek tada, tiek dabar įvertiname rizikas, tačiau su kiekvienais metais į elingą ateiname su vis didesne sukaupta patirtimi.

Džiugina ir tai, kad vis geriau pažįstama tampa elingo erdvė. Prieš kiekvieną festivalį senoji laivų statykla tarsi atjaunėja ir pasitempia sutikdama svečius. Tai ne tik elingo savininkų, miesto, bet ir teatro nuopelnas. Kartą metuose yra mėnuo, kai elingas užsipildo veiksmu, žmonėmis ir tokiu būdu atgyja. Norėtųsi, kad tai vyktų dažniau.

– „Carmina Burana“ publiką stebino savo visuma: didžiule scena, statybinių medžiagų antrinio panaudojimo scenografija, sirenomis, įspūdingo ilgio solistės suknele... Ar visa tai išvysime ir šiemet? Gal bus naujų, netikėtų akcentų?

– Planuojame tam tikrus patobulinimus. Nenoriu detalizuoti, nes noriu išlaikyti truputį netikėtumo pastabiai publikai. Kai ko atsisakysime, o kai ką papildysime, tačiau pagrindinė idėja lieka ta pati. Minimaliai koreguosime matymo kampus, kuriuos norisi patobulinti po premjeros pristatymo patirčių.

– „Carmina Burana“ pasakoja apie ekologiškumą, žmonių susvetimėjimą, pražūtin vedantį žmonių elgesį... Apie ką jums yra šis spektaklis?

– Apie visa tai ir dar daugiau.

Neatsitiktinai kuriant spektaklio „Carmina Burana“  scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai: klaipėdiečiai pakviesti spektakliui padovanoti vintažinių rūbų, o choristams, suderinus su kostiumų dailininke, leista panaudoti ir savo kasdienę aprangą. Scenografijoje naudotos statybinės nuolaužos, kurios po spektaklio grąžintos į antrinio panaudojimo vietą.

Sutarus su Klaipėdos miesto savivaldybe bei iš anksto įspėjus klaipėdiečius scenoje panaudota sirena. Šiandieninėje geopolitinėje situacijoje, kai kaimyninėse šalyse skambančios sirenos perspėja apie galimus pavojus, mes sirenas ne tik integravome į muzikos kūrinio interpretacinį sprendimą, bet ir siunčiame žinią. Svarbu ištransliuoti tiek sau, tiek ir visiems – pasaulyje vyksta nepataisomi, pražūtingi, link žmonijos susinaikinimo vedantys procesai... Kiek dar mums liko laiko?

– Ar kaip kūrėjas  esate patenkintas praėjusių metų kūrybiniu rezultatu?

– Kai būsiu patenkintas, turbūt nieko nebekursiu. Kai viskas labai patiks – tai bus paskutinis mano kūrinys (juokiasi).

– Tas kūrybinis alkis Jus ir veda į priekį?

– Tik tai! Kūryboje nėra baigtinio momento. Nežinau, ar yra kūrėjų, kurie nenorėtų kažko pakeisti, nors gal vieną dieną ir tai ateis. Kiekvieną kartą galvoje vis kyla naujų idėjų ir tai tampa ateities pastatymų vizijomis. Kūryba – kaip mintys, kurios nesibaigia...

Judėti pirmyn padeda mano artimųjų palaikymas. Už tai esu labai, labai dėkingas.

– Ko labiausiai reikia, kad viskas gerai pavyktų šiemet – savo srities profesionalų, gamtos ar fortūnos prielankumo?

– Visumos. Labiausiai reikia noro, tikėjimo ir nebijoti...

Fortūna – likimas ar Dievas? Sakoma, kad mes kuriame, o Dievas juokiasi. Tuo aš tikiu. Galiu sumanyti, sukurti ir suprasti, kad tai nepasiteisino, visai ne tai, ko siekei. Turiu šiek tiek gabumų ir proto. Tuo džiaugiuosi ir labai vertinu. O didžiausia likimo dovana – galimybė dirbti bendrystėje su kitais kūrėjais ir vieniems iš kitų mokytis. Ir tos patirties visada labai laukiu...

Šio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio traukai atsilaikyti nelengva, nes magišką reginį ant marių kranto sukūrė žinomas didžiulių spektaklių ir renginių lauke kūrėjas – režisierius Dalius Abaris ir jo komanda.

Publiką stebinantis pastatymas

„Carmina Burana“ – kūrinys, sulaukęs gausybės žanrinių interpretacijų, stebinęs publiką įvairiuose pasaulio žemynuose. Žymiosios kantatos sceninis atlikimas Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, tapo triumfuojančiais šaukiniais pažymint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų 2023 metais.

Kantatos režisierius Dalius Abaris Klaipėdos festivalyje pristatytą premjerą pavadino videografiniu spektakliu. „Dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, teatro orkestras, solistai, šokėjai. Jau vien to pakanka, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį. Drauge su talentingaisiais talkininkais – režisieriaus asistente Rūta Bunikyte, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaišu, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu – pasistengėme šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“, – sako D. Abaris.

Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą sujungs didžiulį atlikėjų būrį: KVMT simfoninį orkestrą ir teatro vyriausiąjį dirigentą Tomą Ambrozaitį, KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Kontantinovas) drauge su Rygos kameriniu choru „Ave sol“ (vadovas Andris Veismanis). Visuomenės vaidmuo patikėtas KVMT baleto trupės artistams. Į išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos reikalaujančias vokalines partijas spektaklyje ners KVMT solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).

Į Klaipėdą atvykstančio Rygos kamerinio choro „Ave sol“ meno vadovas, profesorius ir dirigentas A. Veismanis šiam kolektyvui vadovauja nuo 2013 m. Jis Latvijos nacionalinės operos dirigentas ir senosios muzikos bei šiuolaikinių partitūrų ekspertas. A. Veismanis kartu su savo asistentu, dirigentu Jurģiu Cābuliu kolektyvą „Ave Sol" atvedė link naujo ir ryškaus Latvijos chorinės kultūros skambesio.

Iššūkiai solistams

Solistams Modestui Sedlevičiui ir Ritai Petrauskaitei šiame spektaklyje tenka įveikti ne tik muzikines užduotis, bet ir iššūkius keliančius režisieriaus sumanymus. Tarkim, M. Sedlevičiui dainuos sparčiai žingsniuodamas bėgimo takeliu, o Muzikinio teatro primadonos R. Petrauskaitės finalo apdaras toks didžiulis, kad uždengia visą sceną... Ruošiantis spektakliui net tenka atlikti aerodinaminius bandymus, nes baiminamasi, kad įsismarkavę pajūrio vėjai atlikėjos nenuskraidintų...

M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs... Pagal kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės sumanymą nudegimų efektus net tris valandas kuria specialaus grimo dailininkės.

Meno kalba – apie žmonių ir gamtos vienybę

Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ pristato kaip videografinį spektaklį: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, daugybė atlikėjų ir įspūdingi vaizdai ekranuose. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai.

Leidžiama pasireikšti technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užima Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija. O ji įspūdinga! Filmuotos medžiagos dėka išvystame tai apie ką retai susimąstome, kad orkestro muzikantų rankose judantys instrumentai panašūs į vabzdžius romantišku pavadinimu - gyvalazdes. Jei seniai nesidomėjote biologija, gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus ir taip slepiasi nuo jas medžiojančių paukščių. O mūsų nesugebėjimą gyventi tausojant gamtą, skaudžiai primena vaizdo projekcijose rodomi vaizdai, kaip visa užliejanti žalios spalvos jūra ar scenografija virtusios statybinės nuolaužos, po spektaklio sugrįžtančios į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą...

„Carmina Burana“ pasakoja apie dekadentišką visuomenę, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai - smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką virsta savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, tarsi žinodama, kas jų gali laukti, bet negalinti sustoti...

„Carmina Burana“ – įspėjimas ar netolimos ateities distopinis pasaulis? Stebint veiksmą scenoje darosi neramu: ar mums suteikta galimybė visa tai pakeisti... Ar mes ja pasinaudosime? Labai visų laukiame spektaklyje ir tikėkimės, kad menininkų siunčiama žinutė bus išgirsta.

Geriausiu režisieriumi pripažintas Dalius Abaris už operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą.

Apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį atiteko Aistei Zabotkaitei už Alisos vaidmenį spektaklyje „Alisa“, o vyro vaidmens kategorijoje – Sergejui Ivanovui už Žako Austerlico vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“. Geriausiu aktorių ansambliu tapo aktoriai, vaidinę spektaklyje „Respublika“.

Scenografijos kategorijoje apdovanojimas skirtas Laurynai Liepaitei už scenografiją spektakliams „Alisa“ ir „Batsiuviai“, vaizdo projekcijų kategorijoje – Mikui Žukauskui už vaizdo projekcijas spektakliui „Austerlicas“.

Muzikos spektakliui kategorijoje apdovanotas Arturas Bumšteinas už muziką spektakliams „Austerlicas“ ir „Urbančičiaus metodas“.

„Auksinis scenos kryžius“ skirtas solistei Joanai Gedmintaitei už Anos Bolein vaidmenį operoje „Ana Bolena“, o vyro solisto kategorijoje – Tadui Girininkui už Dalando vaidmenį operoje „Skrajojantis olandas“ ir Henriko vaidmenį operoje „Ana Bolena“.

Choreografijos kategorijoje įvertita Erika Vizbaraitė – už choreografiją tiriamajam šokio spektakliui „Apnea“.

Geriausia šokėja už vaidmenį šokio spektaklyje „Klajojančios kopos“ tapo Marija Ivaškevičiūtė, o vyro šokėjo kategorijoje – Nielsas Claesas (Nilsas Klaesas) už vaidmenis šiuolaikinio šokio spektakliuose „i (aš)“ ir „Klajojančios kopos“.

Jaunojo menininko ar menininkės kategorijoje apdovanotas Laurynas Adomaitis už dramaturgiją spektakliui „Alisa“, spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje – režisieriaus Zvi Saharo darbas „Didysis sprogimas“.

Naujoje kategorijoje „Pandemijai atsparus teatras“ įvertinta Žilvino Vingelio internetinė (anti)utopija „#PROTESTAS“

Be „Auksinių senos kryžių“,  už naujų sceninės išraiškos formų paieškas buvo įteiktas atminimo ženklas – „Boriso Dauguviečio auskaras“ – spektaklio „Kvėpuojame drauge“ kūrėjams – Lietuvos rusų dramos teatrui.

Padėkos premija už ilgametį indėlį į scenos meną skirta teatro dailininkei Janinai Malinauskaitei.

Geriausi šalies teatralai „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanojami Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją. Pernai dėl COVID-19 plitimo ceremonija po atidėliojimų surengta lapkričio mėnesį.

Šiemet apdovanojimams už reikšmingiausius pastarųjų metų darbus nominuoti 75 menininkai.

Dėl epidemiologinės padėties apdovanojimų ceremonija vyko tuščioje teatro didžiojoje salėje

D. Abaris tapo žinomas kaip 2014 m. surengtos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo ceremonijos idėjos autorius, scenaristas ir režisierius. 2018 m. jis buvo Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirto projekto „Gloria Lietuvai“ režisierius ir idėjos autorius, sumanęs pristatyti tautai šimto svarbiausių Lietuvos varpų skambesį. Už šį įsimintiną projektą D. Abaris buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Kitos „žaidimo taisyklės“

– Įdomu, kaip šios ankstesnės patirtys atsilieps „Skrajojančio olando“ pastatymui?

– Esu renginių režisierius, o masinių renginių režisūra labai skiriasi nuo operos, dramos pastatymų. Tad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomas R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ man – milžiniškas iššūkis. Kita vertus, ateinu su atvirų lauko erdvių valdymo patirtimi, leidžiančia operos žanrą papildyti tuo, kas galbūt nėra įprasta teatro scenai.

Kaip operos žanro debiutantas galiu pasidžiaugti, kad esu apsuptas labai patyrusios ir kūrybiškos komandos. Išties ramiau, kai šalia yra operos scenos profesionalas – režisierius Gediminas Šeduikis. Jo muzikinis ir sceninis išmanymas leidžia man labiau koncentruotis į išraiškos priemones ir technologinius scenografijos sprendimus, nes žinau, kad solistų ir kitų atlikėjų  kuriamais personažais puikiai pasirūpins Gediminas.

– Iš kur sėmėtės idėjų operos vizijai?

– Idėjos? Jos visos inspiruotos vietos, vienos iš unikaliausių Klaipėdoje. Ir, žinoma, paties R. Wagnerio gyvenimo tarpsnio, susiejusio kompozitorių su fantastiška „Skrajojančio olando“ legenda. Teatras, kviesdamas mane šiam projektui, tikėjosi kažko daugiau nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai seniai norėjau ką nors nuveikti Klaipėdos elinge.

Ruošiantis šiam pastatymui, teko analizuoti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir istoriją. Norisi mistinį „Skrajojančio olando“ siužetą paversti labiau žemišku, pritaikytu prie erdvės, architektūros, laikmečio ir kartu sukurti žiūrovams kuo įspūdingesnį reginį. Atvira milžiniška lauko erdvė diktuoja tam tikras „žaidimo taisykles“. Tai, kas pasitvirtintų teatro scenoje, tokio masto erdvėje liktų nepastebėta. Kita vertus, atsiveria plačios galimybės naudotis tuo, kas būtų sunkiai įgyvendinama kamerinėje erdvėje. Tad fantazijai erdvės pakankamai.

Bet kokiomis oro sąlygomis

– Ar stengsitės atsižvelgti į tokius nenuspėjamus niuansus, kaip vėjas, lietus ir kitos gamtos stichijos?

– Kai išeini dirbti į atviras lauko erdves, pirmiausia užduodi sau klausimą, ar užsidaryti standartinėje scenoje ir dirbti saugiai, nepriklausant nuo lietaus ir kitų gamtinių stichijų, ar rizikuoti ir labai daug investuoti į tai, kad išsiveržtum iš jos.

Pasirinkome antrąjį, sudėtingesnį variantą. Todėl labai daug pastangų ir resursų nukreipta į tai, kad visos technologijos veiktų bet kokiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, solistams specialiai šiam spektakliui iš Norvegijos bus atsiųsti dvigubos apsaugos mikrofonai. Kad garso „neužpūstų“ vėjas, atskirai bus mikrofonizuojamas ir kiekvienas simfoninio orkestro muzikos instrumentas, ir kiekvienas choro artistas. Visos techninės apšvietimo ir garso sistemos privalo turėti apsaugas nuo lietaus. Dirbant pajūryje tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugas nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius.

Didelis iššūkis laukia atlikėjų: jiems teks dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, ir pagelbės šiuo atveju ne dengtas stogas ar sienos, bet Sandros Straukaitės sukurti kostiumai. Jai teko sudėtinga užduotis sukurti ne tik stilingus, bet ir praktiškus, nuo lietaus saugančius, greitai pakeičiamus ir kartu judesių nevaržančius apdarus, su kuriais būtų patogu laipioti vertikaliomis konstrukcijomis ar judėti siaurais koridoriais.

Saugiausiai galės jaustis teatro orkestro muzikantai, nes jie vieninteliai spektaklio metu turės stogą. Visiems kitiems – tiek solistams, tiek choro ar mimanso artistams – nebus kur slėptis. Be gamtinių sąlygų, jiems dar reikės įveikti išbandymus aukščiu, nes kai kurios operos scenos bus vaidinamos elingo viršuje, 17 m aukštyje. Tai maždaug kaip ant šešiaaukščio pastato stogo...

Dar vienas sudėtingas iššūkis atlikėjams – dainuodami jie tiesiogiai nematys dirigento, nuo kurio juos skirs kartais net keliasdešimt metrų siekiantys atstumai. Todėl specialiai bus sumontuoti didžiuliai ekranai ne žiūrovams, o atlikėjams, kad jie iš bet kurios pozicijos gerai matytų transliuojamus maestro Modesto Pitrėno mostus.

Pastatymą inspiravo vieta

– Kaip gimė operos scenografijos sprendimas? Kokios technologijos jam pasitelktos?

– Scenografiją, kaip ir visą mūsų „Skrajojančio olando“ pastatymą, inspiravo vieta. Senojo elingo konstrukcijos diktavo scenografinę visumą, kuri labai skirsis nuo dabartinių mados tendencijų – estetizuoto minimalizmo, perteikto vienu ar keliais objektais. Mes kuriame didelę kakofoniją, bet su labai aiškiomis taisyklėmis ir pritaikymu veiksmui. Bus daug metalinių konstrukcijų, kurios iš pažiūros primins elingo restauravimą, bet norint jose galima įžvelgti ir laivų remonto doką, konteinerių terminalą ar net laivo triumą. Scenografė Sigita Šimkūnaitė labai stengiasi, kad šis milžiniškas statinys įgautų dekoracijos pavidalą. Jau kurį laiką dekoro dirbtuvėse vyksta intensyvus darbas gaminant scenos butaforiją, kuri dirbtinai sendinama, derinant prie elingo faktūrų ir spalvų.

Turbūt nieko nenustebintų laivo atsiradimas „Skrajojančiame olande“, bet tikras laivas operose iškyla nedažnai. O pas mus jis bus tikras. Be to, pasistengsime priversti jį judėti, tačiau kaip ir kur – išvys tik premjeros žiūrovai. Tai vienas svarbiausių spektaklio scenografijos elementų, tad išlaikykime intrigą. Neabejokite – bus efektinga! Be to, bus nemažai jūrinės tematikos rekvizito, užpildančio sceninę visumą.

Tikriausiai daugeliui šios operos žinovų smalsu, kaip bus įgyvendintos pagrindinės operos scenos – šėlstanti audra, choriniai epizodai, finalinė Zentos arija... Galiu pasakyti, kad bus visko: tikro vandens (tikiuosi, žiūrovai nesušlaps), daug kylančių ir besileidžiančių objektų ir, žinoma,  ryškus baigiamasis akcentas. Tikimės, visa tai puikiai atlieps R. Wagnerio muziką.

Nemažai iššūkių laukia šviesų dailininko Andriaus Stasiulio,  kurio viena iš užduočių – nepastebimai ir saugiai įkomponuoti šiuolaikinę techniką į atvirą scenos erdvę. Dalis tam skirtos įrangos, atsparios vandeniui, specialiai gabenama iš Vokietijos. Dalis apšvietimo  technikų spektaklio metu taps personažais ir kartu atliks tiesioginę savo funkciją – valdys apšvietimo įrangą.

Prisideda miestas ir uostas

– Ar marių pakrantėje skambėsiantis „Skrajojantis olandas“ atitiks pirmapradžius kompozitoriaus užmojus?

– Kadangi operos pastatymas rodomas atviroje erdvėje, natūralu, kad siekiame jį pritaikyti prie konkrečios vietos ir laiko. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai rugpjūčio 1-osios vakarą elinge išvys kiek trumpesnę „Skrajojančio olando“ versiją. Pastatymo muzikos vadovas M. Pitrėnas kruopščiai kupiūravo šią operą, kuri parašyta kaip vientisas muzikinis opusas ir bet kokia intervencija į jį yra gana rizikinga. Tikimės, minimalios korekcijos nepakenks R. Wagnerio veikalo muzikinei ir draminei tėkmei.

Siužetinės linijos stengiamės nekeisti: vienas scenas adaptuodami, kitas kiek transformuodami, kuriame savitą „Skajojančio olando“ versiją, laikydamiesi R. Wagnerio kūrybinio sumanymo.

– Ar jums patinka dirbti vandenų apsuptyje?

– Pajūryje dirbti visada smagu. Ir ne tik dėl to, kad čia jūra ir saulė, bet ir dėl to, kad žmonės čia ramesni, nuoširdesni. Maloniai nustebino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komanda – profesionaliai dirbantys savo srities specialistai, suprantantys ir racionaliai vertinantys mūsų kūrybinius užmojus.

Teatro žmonėms tenka spręsti meninius ir techninius pastatymo niuansus, taip pat valdyti aplinkos veiksnius: pavyzdžiui, pasirūpinti, kad tam tikroje teritorijoje būtų išjungtas miesto apšvietimas, nuleisti į vandenį žiūrovams trukdysiantys laivai, lauko sąlygomis sukurti atlikėjams skirtas erdves (grimo, persirengimo patalpas), užtikrinti stabilų galingų elektros įvadų veikimą... Kad tai įvyktų, prisideda daug skirtingų miesto ir uosto tarnybų. Visa mūsų kūrybinė komanda už tai joms dėkinga.

O pagrindiniu koncerto akcentu taps vertingiausi Lietuvos varpai – jų skambėjimas, vaizdai, Lietuvos peizažai, atsiveriantys pro varpinių langus.

Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa

„Gloria Lietuvai“ – ne tik muzikos kūrinys, ne tik vertingo paveldo įamžinimas ar Lietuvos grožį patvirtinantys vaizdai. Tai ir Lietuvos žmonių vienybės, džiaugsmo ir ypatingos šventės aidas, skambėsiantis nuo pajūrio iki autentiškų Aukštaitijos kaimelių, nuo Nemuno slėnių iki didžiųjų miestų bokštų. Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti ir ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien turime galimybę skambinti rytojui!“, – atskleidžia projekto „Gloria Lietuvai“ prasmę jo iniciatorius ir koncerto režisierius Dalius Abaris.

Projekto „Gloria Lietuvai“ kūrybinė komanda darbus pradėjo antroje vasaros pusėje, o baigė lygiai prieš savaitę Dusetose (Zarasų r.). Per tą laiką ji apvažiavo daugiau kaip septyniasdešimt Lietuvos miestų bei miestelių varpinių ir įrašė daugiau kaip 100 varpų skambėjimą, užfiksavo Lietuvos peizažus, atsiveriančius pro varpinių langus.

„Pasirinkome varpą kaip prasmingą simbolį. Jis jau pats savaime yra žinios perdavėjas, skambantis šimtą ar dar daugiau metų. Jis skambėjo mūsų proseneliams, skamba mums ir, tikėtina, skambės mūsų anūkams bei proanūkiams. Žmonių kartos keičiasi, o jo skambėjimas išlieka toks pat“, – komentavo sprendimą projekto ašimi pasirinkti varpus D. Abaris.

Pasak pašnekovo, pradedant projektą daugiausiai nerimo kėlė tai, kaip seksis nufilmuoti varpus, įrašyti jų skambėjimą, o baigiant darbus sunkiausias galvosūkis – kaip panaudoti visą sukauptą medžiagą. Užduotis nelengva, nes turima apie 100 valandų įrašų. Nufilmuoti vieną varpą kartais užtrukdavo net dvi dienas, o finaliniame kūrinyje iš viso šio laiko gali likti keliolika sekundžių. Pagrindinis siekis – kad vaizdas būtų kuo autentiškesnis, kad varpo skambėjimas būtų tiesiog matomas. Labiausiai siekta užfiksuoti tą mistinį momentą, kai šerdis paliečia varpą, kai išgaunamas garsas. Šiai akimirkai įamžinti operatoriai linguojančiomis kopėčiomis lipdavo iki pat varpų, o kartais filmuodavo tiesiog pakibę ore, naudojo dronus. Koncerte bus parodyti ir suskambės visi užfiksuoti varpai – vieni ilgiau, kiti – trumpiau, tačiau finalinėje scenoje „dalyavaus“ jie visi.

Tačiau visas koncertas nebus tik iš varpų. Iki varpų klausytojus „atves“ kitų kompozitorių kūriniai.

Šešių kompozitorių sveikinimas Lietuvai

Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) susirinkę klausytojai išgirs šešių šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, skirtus mūsų valstybės atkūrimo šventei: Ramintos Šerkšnytės „Gloria“ („Šlovė“); Anatolijaus Šenderovo „Omnes simul“ („Mes visi“), Mindaugo Urbaičio „Salve“ („Būk pasveikinta“), Vaclovo Augustino „Fiat pax“ („Tebūnie taika“), Lino Rimšos „Viginti campanae“ („20 varpų“) ir Kipro Mašanausko „Gloria Lietuvai“.

Varpų skambėjimas ar užuomina į jų skambesį bus visų autorių kūriniuose kaip vienijantis motyvas, o visus įrašytus varpus išgirsime finalinėje dalyje „Gloria Lietuvai“.

„Tai bus netradicinis koncertas – labai didelės apimties, su vizualizacijomis, matomomis keliuose ekranuose. Koncerte dalyvaus trys orkestrai, keturi chorai – apie 350 žmonių. Choras įsikurs ne tik scenoje, bet ir balkonuose, kiekvieną kūrinį diriguos vis kitas dirigentas. Tai tik kelios detalės, atskleidžiančios, kad „Gloria Lietuvai“ bus tikrai įspūdingas koncertas. Visko nesinori išduoti – tegul žiūrovai laukia siurprizų“, – neatskleidė visų paslapčių LNOBT renginių organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas.

Žmogaus ir varpo gyvenimo paralelės

„Gloria Lietuvai“ kūrybinės grupės darbai šiuo finaliniu koncertu nesibaigia. Dabar jos laukia darbas – sutvarkyti visą nufilmuotą medžiagą, kad ji būtų archyvuojama ir prieinama kitiems: visuomenei, televizijos žmonėms, menininkams. „Gloria Lietuvai“ iniciatoriai įsitikinę, kad varpai gali tapti įkvėpimo šaltiniu naujiems projektams.

„Kai kopėme į varpines, filmavome varpus dar aiškiau pamatėme, kokios glaudžios sąsajos tarp varpo ir žmogaus, varpo ir valstybės gyvenimo. Varpai yra sužmoginami: krikštijami, gydomi, jie lydi žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Iš kitos pusės – jų istorijos glaudžiai persipynusios su Lietuvos istorija, jie taip pat kentėjo per karus, atlaikė tremtį, skelbė pergalę, apraudojo žuvusiuosius“, – dalijosi pastebėjimais D. Abaris.

Labiausiai, pasak pašnekovo, įsiminė seni, atrodo, jau baigiantys savo gyvenimą varpai. Jie kartais įskilę, išsibalansavę, bet tebeskamba, skelbia savo žinią. Tokie varpai kelia liūdesį, bet tuo pačiu ir viltį, nes kūrybinei komandai teko girdėti daug pasakojimų, kad varpus planuojama tvarkyti, „gydyti“. Apskritai jaučiamas padidėjęs dėmesys varpams.

„Labai tikimės, kad varpų skambėjimo įrašai ir vaizdai atguls į virtualią erdvę ir kiti galės toliau pildyti šį archyvą. Mes įamžinome tik nedidelę dalį Lietuvos varpų, tad tikrai galima tęsti šį projektą, filmuoti, įrašinėti kitus. Ir tai džiugina: mes pradėjome šį projektą, atkreipėme dėmesį į Lietuvos varpus, bet nepadedame taško, nes jį gali tęsti kiti“, – neabejoja tolimesne projekto tąsa D. Abaris.

Apie koncertą „Gloria Lietuvai“

Koncertas suburs žymiausius Lietuvos muzikos kolektyvus, dalyvaus: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas); Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis); Valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas); Valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis); Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas); Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius); Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras (LNOBT muzikos vadovas Robertas Šervenikas), mušamųjų ansamblis „Giunter percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris), varinių kvintetas.

Jiems diriguos garsiausi Lietuvos dirigentai: Mirga Gražinytė, Robertas Šervenikas, Gintaras Rinkevičius, Vytautas Miškinis, Martynas Staškus, Modestas Pitrėnas, Juozas Domarkas.

Koncerte taip pat išgirsime dainininkes Mildą Baronaitę ir Dovilę Kazonaitę, kanklininkę Aistę Bružaitę ir kt.

Koncerto organizatorius – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.