Dambrelis, bandūrėlis, bindūrėlis, dambras, varganas, vargonėlis, šeivelė, kanklikė, bimba – visa tai yra vieno muzikos instrumento pavadinimai. Daugelis jį pamatę mano, kad tai – Sibiro tautų šamanų atributas, ir smarkiai apsirinka. Dambreliais grojo kone viso pasaulio tautos.

Ir Lauras skambino dambru

Šis muzikos instrumentas paplitęs daugelyje pasaulio tautų: Šiaurės Europoje, Eurazijos stepėse, Šiaurės Sibire ir kt. Ypač populiarus Tuvoje, Chakasijoje, Jakutijoje, Pietų Indijoje, Indonezijoje, Aliaskoje.

Archeologai seniausią dambrelį datuoja XIV a. pradžia.

Lietuvių literatūroje pirmasis jį paminėjo Kristijonas Donelaitis "Metuose": "Lauras pūsdamas skambino dambru".

Bene prieš dešimtmetį dambrelis atsigavo ir grįžo į kasdienį gyvenimą, ypač tuo džiaugiasi žmonės, kurie nepažįsta natų, bet labai nori muzikuoti.

Ukmergiškis dailininkas Egidijus Darulis atvirauja, kad šis archajiškas muzikos instrumentas į jo gyvenimą atėjo tada, kai tapytoją buvo ištikusi kūrybinė krizė. 2004 m. jis gavo pirmąjį dambrelį dovanų.

Groti patiko jau vien todėl, kad vaikai puikiai užmigdavo klausydami vieno tono melodijų.

Suvažiuoja, kas nori

Dabar E.Darulis yra vienas žinomiausių dambreliu grojančių muzikantų Lietuvoje, jis moko juo groti vaikus ir suaugusiuosius bei rengia dambrelininkų suvažiavimus.

Penktasis jų birželio pabaigoje įvyko netoli Klaipėdos, šalia Šlikių esančiame Vinetu kaime ir buvo ypatingas tuo, kad buvo persmelktas indėniška dvasia.

"Tai nėra festivalis ar sąskrydis, tai – suvažiavimas, nes tie, kas nori, kam patinka groti ir klausytis dambrelių, suvažiuoja iš visos Lietuvos. Šiemet mūsų buvo kiek mažiau nei pernai. Grojo aštuoni žmonės. Kai kitą dieną susiruošėme išvažiuoti, visi aliai vieno sakėme – tai buvo nerealiai gerai. Kokia vieta, kokia ramybė, kokia atmosfera! Būtent tai, ko reikėjo ir ko norėjome", – dalijosi įspūdžiais E.Darulis.

Kiekvienas žmogus, tą vakarą atsidūręs Vinetu kaime, pasirinko sau indėnišką vardą, buvo išmargintas jo veidas ir taip tapo to vakaro bendruomenės nariu.

Nieko bendra su žydais ir arfa

Be pompastikos, didelių atstumų tarp žiūrovų ir muzikantų, šiltai ir paprastai E.Darulis pradėjo kalbą apie dambrelius – metalinį 5–10 cm siaurėjančios pasagos, o kartais – trapecijos formos korpusą turintį su per vidurį pritvirtintu plieniniu 6–12 cm ilgio ir maždaug 0,5 cm pločio liežuvėlį užlenktu galu – vąšeliu.

Grojant dambreliu, siaurasis korpuso galas nepilnai sukandamas arba priglaudžiamas prie dantų, o liežuvėlio vąšelis virpinamas pirštais.

Liežuvėlis išduoda vieną pastovų pagrindinį toną, o burnos ertmė atlieka rezonatoriaus funkciją. Kalbos padargais išryškinami įvairūs obertonai.

Grojantis žmogus tampa instrumento dalimi, o kartais dar ir pats leidžia garsą. Kaip yra pasakęs vienas lietuvių liaudies dainų žinovas – žmogus tampa instrumentu ir primena vargonus.

Įdomu, kad angliškai dambrelis – Jew's harp reiškia žydo arfa. Iš tiesų šis instrumentas nei su žydais ar judaizmu, nei su arfa neturi nieko bendra.

Scenoje – keturi Daruliai

Suvažiavimo metu aštuoni muzikantai įtikino žiūrovus, kad paprastučiu metaliniu instrumentu galima išgauti daugybę garsų ir demonstruoti skirtingą tembrą.

Trys muzikantai buvo Daruliai: renginio sumanytojas ir siela Egidijus bei jo broliai – vienuolis pranciškonas Evaldas ir Kretingoje gyvenantis Tadas.

Ketvirtoji ta pačia pavarde ant scenos pasirodė Egidijaus žmona Kristina. Ji improvizavo liaudies dainų tema pritariant dambreliui.

Beje, sceną šį kartą atstojo pobūviams suręsto namo gonkelis.

Kokios plačios ir įvairios galimybės muzikuoti šiuo instrumentu, žiūrovai įsitikino klausydamiesi ir lygindami aštuonių muzikantų pasirodymus.

Keliautojas Simas Jankauskas nustebino negirdėta grojimo technika.

Aktoriai sukūrė stebuklą

Rusų dramos teatro aktoriai Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Krulikovskis jau ne pirmus metus drauge groja dambreliais.

Jų muzikavimą sunku būtų pavadinti vien grojimu. Kai vyrai drauge stoja ant scenos, prasideda tikras spektaklis.

Prisistatymas nejučia perauga į kalbos ekvilibristiką, šnibždesius, mistiškų eilėraščių skaitymą, galiausiai suskamba dambreliai ir besiklausančiuosius apima kažkoks magiškas jausmas, kai tarsi viskas aišku ir suprantama, bet kartu mistiška ir paslaptinga.

Viačeslavas bei Valentinas groja ir po vieną. Stilius visiškai skirtingas ir net grojimo technika nevienoda.

Beje, aktoriai Vilniuje taip pat buvo surengę šio instrumento muzikantų susiėjimą ir bendrą koncertą.

Vinetu gavo dovaną

Grojančiųjų koncerte buvo ir daugiau. Kiekvienas su savo muzikavimo maniera. Kažkas atkartojo lietuviškų sutartinių ritmą, kažkas mėgdžiojo šamaniško ritualo skambesį.

E.Darulis Vinetu kaimo šeimininkui Mindaugui Timinskui padovanojo paties pagamintą dambrelį ir medžio dėklą jam.

Pats Vinetu vardu besivadinantis Mindaugas pademonstravo susirinkusiesiems, kad jo namai buvo pasirinkti šiam suvažiavimui ne atsitiktinai. Jo burnoje dambrelis skambėjo kaip Amerikos čiabuvių instrumentas.

Atrodė, kad ne tik klausytojų atsivežti augintiniai, bet ir pievoje besiganantys arkliai ar net paukščiai nuščiuvo klausydamiesi keistų garsų.

Ateities planų nekuria

E.Darulis nekuria planų, dabar jis dar negali pasakyti, kur kitais metais surengs tokį pat suvažiavimą, ir ar iš viso jį surengs.

"Man svarbu ne tiek surinkti grojančiuosius dambreliu ir parodyti, kas ką moka, kiek susieiti su bendraminčiais, pabendrauti, pabūti kartu, kalbėti apie tai, kas rūpi, klausytis, džiaugtis. Ankstesnieji suvažiavimai vyko Aukštaitijoje, Taujėnų dvare. Esame kviečiami ir kitur. Bet čia tikrai yra ypatinga vieta ir ji ypač tinkama groti dambreliais. Su Mindaugu mane supažindino mano brolis Evaldas. Kartą sėdėjome prie laužo, daužėme būgną, grojome, paskui pėrėmės pirtyje. Mindaugas pasiūlė daryti suvažiavimą jo sodyboje, ir mes pabandėme, – pasakojo E.Darulis. – O prieš porą dienų iki to suvažiavimo pristačiau savo darbų parodą – smagu yra bet kokia kūryba ir improvizavimas."

Kai žiūrovai susipažino su muzikantais, išklausė po kelis jų atliekamus kūrinius, sodybos šeimininkė Jurgita pakvietė pertrauką praleisti prie puodelio arbatos ir paragauti nuostabaus skanumo pyragų.

Vakaro koncertas baigėsi bendru kūriniu, kurį atliko keturi dambrelininkai, o visi žiūrovai stojo į vieną ratą šokti indėnų šokio.

Suvažiavimas tuo nesibaigė. Tik klausytojai išsiskirstė. Muzikantai lindo į indėnišką pirtį ir dar ilgai vakarojo prie laužo.