Svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename

Darius Kairaitis, dailininkas

Yra toks posakis, kad vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Na, sūnų užauginau. Jau turiu ir anūką Jogailą. Medį irgi pasodinau ne vieną. Namą pastačiau ir padovanojau vienam iš TV laidos dalyvių dar tais laikais, kai dirbau prodiuseriu. Prodiusavau laidą „Pirk „Senukų“ prekybos centre – sutik Naujuosius svajonių name“.

Savo rankomis sutvarkiau sodybą ir butą Trakuose, kuriame dabar su žmona gyvename. Beje, kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti. Taip ir pradėjau dailininko karjerą.

Ryšys: atrodo, kad jau ir mažasis Jogaila domisi senelio dailininko D. Kairaičio darbais. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenu senamiesčio daugiabutyje, ketvirtame aukšte, su labai gražiu vaizdu į Trakų baziliką (Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, – aut. past.), netoli Lukos ežero. Vasarą persimetu per ranką rankšluostį ir einu maudytis. Buvo visokių pasvarstymų – ir apie nuosavo namo statybas, tačiau šiandien su žmona džiaugiamės tuo, ką turime. Nebent kartais apie kokią sodybą viduryje miškų pasvajojame, kur būtų grybų, uogų, kur kokį kepsniuką prie namų galėtume pasičirškinti.

Kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti.

Kas man yra namai? Tikrai ne vien gražiai dažytos sienos, baldai ir pan. Namai visų pirma yra jausmas – kai tau juose gera, jauku, šilta, kai norisi į juos sugrįžti. Svarbu ir tai, kas juos supa, – vaizdas pro langus, pasiekiamumas, infrastruktūra. O svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename. Nepriklausomybės pradžioje vedžiau, sukūriau šeimą, kurį laiką gyvenome pas tėvus. Kai Lietuva įstojo į ES, išvykau į Angliją. Galvojau, įsikursiu, o paskui ir šeimą pasiimsiu. Neužteko kantrybės: supratau, kad Lietuva – geriausia, mieliausia, brangiausia ir kad kojos iš jos daugiau nekelsiu.

Išpuoselėjo: namuose paties rankomis sušildytas kiekvienas kampas, užtat dabar juose jauku ir gera, norisi čia ir tapyti. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias namų kampelis? Negalėčiau nieko išskirti: juk pats savo rankomis visus tuos kampelius iščiupinėjau, išglosčiau, kai remontą dariau. Virtuvėje – pokalbiai, skanus maistas, svetainėje – poilsis, miegamajame – ramus miegas. Patys su žmona griovėme sienas, projektavome, kūrėme savo svajonių namus nuo nulio.

Svarbiausias daiktas bute? Net nežinau: nesu prisirišęs prie daiktų. Gal mano paveikslai? Tapau juos namuose.

Vieta, į kurią norisi ir gera sugrįžti

Agnė Dzeranova, TV3 laidos „Į sveikatą!“ vedėja

Kiek namų su Alanu esame turėję? Bendri bus antri. Nors ne, meluoju: drauge dar porą metų gyvenome Danijoje.

Namai man yra vieta, kur gera grįžti. Todėl ir su vyru stengiamės kurti gražius santykius, rodyti pavyzdį vaikams, kad visiems norėtųsi į juos sugrįžti.

Dabartiniai mūsų namai yra Vilniaus priemiestyje. Man asmeniškai galėtų būti ir kitoje šalyje (kur žiemomis šilčiau) – svarbiausia, kad šalia būtų šeima! Alanui? Ne, jis nori gyventi tik Lietuvoje.

Svarbu: sveiką gyvenseną propaguojantys A. ir A. Dzeranovai savo vaikams nori suteikti tai, kas geriausia, – kad augtų sveiki ir laimingi. / A. ir A. Dzeranovų šeimos archyvo nuotr. 

Mėgstamiausia vieta namuose? Turbūt prie židinio. Nuolat su Alanu kovojame dėl vietos prie jo (juokiasi). Mane ugnis traukia ne tik dėl šilumos: žiūrėjimas į ją ramina.

Savo namų neįsivaizduoju be kiemo. Ir be svarsčių kieme – na, tų didelių metalinių rutulių su rankenomis jėgai ugdyti (šypsosi). Mes – sportiška šeima. Kita svarbi vieta – virtuvė. Mėgstu joje sukiotis. Šią savybę paveldėjau iš mamos. Nors vyras irgi gamina, tačiau man tenka ruošti valgį vaikams. Beje, kalbant apie namus, norėčiau kalbėti ir apie naminį maistą. Mūsų šeimai tai labai svarbu. Ir apie naminius gyvūnus – auginame bišoniuką Šaltį. Simboliškas vardas, nes panašiai tuo metu, kai Šaltis atėjo į mūsų namus, Alanas praėjo grūdintis šalčiu – lįsti į ledo vonią arba į eketę. Aš irgi tai darau, tik rečiau. Mūsų mažoji Atėnė (jai šešeri) šalčio taip pat nebijo, labai mėgsta žiemą basomis bėgioti po sniegą. Paskui visi lendame į pirtį – deriname šaltį su karščiu.

Vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė.

Pirmąją ledo vonią pasidarėme iš paprasčiausio šaldiklio. Paskui, padedant specialistams, ją patobulinome ir dabar jomis prekiaujame. Mūsų vonia neturi analogų: pati gamina ledą! Vasaromis tokia vonia – atgaiva, o žiemomis – puiki grūdinimosi priemonė.

Mūsų svajonių namai? Turbūt šitie. Jie užmiestyje, vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė. Vaikai čia turi daug draugų, netoliese gyvena mano sesuo, neseniai atsikraustė ir mano mama. Ko daugiau reikia?! Nebent kokio nedidelio pušynėlio...

Jaukiausia – ant sofos su augintiniais

Grėtė Krutovienė, kinologė, šunų dresuotoja

Esu užaugusi Užupyje, mano tėveliai ten tebegyvena. Studijų metais nuomojausi skirtingus būstus. Uch, kokių yra tekę turėti… Jų buvo gal keturi penki, vos ne visuose kursuose po vieną.

Pamenu, kai tik išsikrausčiau iš tėvų, pirmas mano butas buvo prie Lukiškių aikštės, be proto didelis. Pusės jo ploto net nepanaudojome, už šildymą gal 1 000 litų (tais laikais dideli pinigai buvo) mokėjome. Užtai antras mūsų būstas buvo kitas kraštutinumas – 18 kv. m butukas. Tikrai gerokai per mažas (kvatojasi). Paskui gyvenome Karoliniškėse su dviem šunimis ir kate gal 45 kv. m butelyje, o štai dabar jau turime nuosavą būstą Vilniaus centre, kur erdvės pakanka tiek augintiniams, tiek ir žmonėms.

Savi: „Jie kaip radiatoriai – mane šildo“, – sako be augintinių namų neįsivaizduojanti G. Krutovienė. / G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

Kas man yra namai? Vieta, kur galiu atsiriboti nuo visko, pailsėti, įsikrauti. Darnos židinys. Namuose jauku, geriau dėliojasi mintys, susiderini, jei esi išsiderinęs. Mėgstamiausia vieta? Atsakysiu kaip tikra šunininkė: ant sofos su savo šunimis! Nes jie kaip radiatoriai – mane šildo. Būna, atsigulu ant sofos, gyvūnai aplimpa iš visų pusių.

Ypač mėgstu žiūrėti į lubas, kur paliktos tokios senovinės medinės sijos. Taip jauku ir gera į tą medį žiūrėti.

Be kokio daikto neįsivaizduoju savo namų? Pirma mintis – kompiuteris, telefonas. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ar turite omenyje kažką kito? Gyvenimo ironija: kai gyvenome 18 kv. m bute, buvau pati didžiausia daiktų kaupikė. Dabar jau tokia nesu, bet vieną išsirinkti – oi, kaip sunku… Gal imčiau tą pačią lovą – su visais savo augintiniais!

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje.

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje. Beje, jau kelintus metus važiuojame ir vasaras leidžiame Drevernoje. Mano vyras yra aitvaravimo instruktorius, taigi ir man tenka šiek tiek paragauti šio sporto.

Svajonių namai? Oi, mus abu tikrai labai traukia pajūris, ypač Drevernos pusė. Galėtų jie būti kažkur netoli marių, su 1–2 ha nuosavos žemės sodui, daržams – užsiimčiau gamtine žemdirbyste. Dar koks tvenkinukas ar upelis netoliese nepamaišytų. Ir namukas koks molinukas – vyro rankų darbo!

Čia ateities norai, nes kol kas labai džiaugiuosi ir savo dabartiniais namais prie Vilniaus centro. Vyras juos pats savo rankomis sutvarkė, į jų dizainą integravo labai daug medžio, todėl čia ypač jauku.

Kad ir kur nukeliautum – visada esi namuose

Ieva Paliukaitytė, drauge su Martynu Garjoniu keliaujanti po pasaulį

Šiuo metu esame Dakhloje, Maroke. Jau antrą kartą čia žiemojame dėl gerų oro ir aitvaravimo sąlygų. Šitaip klajūniškai gyventi planuojame tol, kol leis galimybės arba tiesiog atsibos.

Kodėl pasirinkome namus ant ratų? Na, susikūrėme tokias sąlygas, kai galime dirbti iš bet kur, – abu mėgstame keliauti, o namai ant ratų leidžia tai daryti kartu su savo augintiniu Reiliu. Pasiimame kalną aitvaravimo įrangos ir gyvename ten, kur šviečia saulė ir pučia vėjas.

Migruoja: Ieva su Martynu susikūrė tokias sąlygas, kad gali dirbti iš bet kur, todėl savo mobiliųjų namų vietą keičia pagal orą ir norą. / I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką. Svarbiausia, kad šitaip gyvendamas sutinki begales įvairiausių žmonių – keistų, įdomių. Ne tik pamatai, bet ir pagyveni skirtingose šalyse, kultūrose.

Kai tik pavyko abiem susidėlioti gyvenimus taip, kad galėtume dirbti iš bet kur, iš karto nusipirkome krovininį autobusiuką „Fiat Ducato“ ir savo rankomis įsirengėme jame namus. Viskas buvo trigubai sunkiau ir užtruko kur kas ilgiau, nei įsivaizdavome, – net metus! Užtai proceso metu išmokome labai daug naudingų dalykų.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką.

Savo namuose ant ratų turime viską: virtuvę su dujine virykle, šaldytuvu ir kriaukle; lovą ir daug spintelių daiktams susidėti; darbo ir poilsio zoną priekyje su stalu, atskirą dušo ir tualeto patalpą. Ir, žinoma, didžiausią garažo erdvę aitvaravimo įrangai susikrauti. Elektra – iš saulės, tad galime savaitę ir daugiau būti ramūs – kol baigiasi vandens atsargos (šypsosi).

Daug kas klausia, ar nesunku gyventi dviese mažoje erdvėje ir dar su šunimi. Iš tikrųjų didžiąją dalį dienos praleidžiame lauke. Kemperyje tik miegame, dirbame ir gaminamės valgyti, o visas kitas gyvenimas vyksta gamtoje. Todėl erdvės tikrai netrūksta. Vienintelis dalykas, kuris užknisa, yra tai, kad… gyvendamas mažoje erdvėje turi tvarkytis nuolatos. Žmonėms kažkodėl atrodo priešingai (juokiasi).

I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kas mums yra namai? Lengvas klausimas – ten, kur gera ir jauku būti su artimaisiais, nepriklausomai nuo to, ar tai nuosavas namas, ar trumpam nuomotas butas, ar mikroautobusiukas viduryje Sacharos. Mums namai ten, kur vienu ar kitu gyvenimo momentu jaučiamės kaip namuose. Mėgstamiausia mano vieta – virtuvė, Martyno – lova. Svarbiausias daiktas abiem – mokos kavinukas.

Ar tai mūsų svajonių namai? Taip, nes šiuo metu toks yra mūsų gyvenimo būdas. Ateityje? Kas žino: juk gali dar įvairiausių kitokių svajonių nutikti!

Neįsivaizduoju savo namų be džiunglių gyventojų

Gerardas Paškevičius, biologas, Džiunglių žmogus

Šiuo metu mūsų su žmona Migle namai yra ten, kur ir darbai, – Kaune. Visi mano egzotiniai augintiniai likę pas tėvus Ukmergėje. Važiuoju pas juos kas trečią dieną, kad visais pasirūpinčiau.

Planuoju ilgainiui Ukmergėje likusią šeimos dalį įkurdinti arčiau mūsų, laikinojoje sostinėje. Augintinių Kaune lauks atnaujintos patalpos ir terariumai su visa reikalinga įranga.

Ar tarp savo roplių turiu drakonų? Žinoma: juk Drakono metai! Vieną mažą drakoniuką – leopardinį gekoną – net atsivežiau į Kauną. Afroditei aštuoniolika metų ir ji yra antras pagal senumą roplys iš daugybės mano augintinių. Tokiomis įspūdingomis akimis, didele galva, stambia uodega. Kodėl tik ją vieną? Nes ši driežų rūšis yra reiklesnė, jiems reikia kasdienės priežiūros. Su gyvatėmis daug paprasčiau.

Jauku: „Dar namas nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių“, – džiaugiasi išsipildžiusia žmonos svajone G. Paškevičius. / G. Paškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kiek namų iš viso esu turėjęs? Ukmergėje – dvejus (gyvenau ir pas tėvus, ir pas senelius), su žmona, kai buvome studentai, nuomojomės irgi du, o štai dabar pagaliau turime savus.

Namai mums tikrai ne sienos ir ne pastatai. Namai ten, kur šeima! Ir kai žmonai sakau, kad važiuojame namo, tai tikrai abu žinome, apie kuriuos namus kalbame.

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur.

Vos nepamiršau – kadangi socialiniuose tinkluose esu geriau žinomas kaip Džiunglių žmogus, neįsivaizduoju namų be džiunglių gyventojų. Kol kas Kaune jų nedaug: terariume gyvena jau mūsų minėtoji gekoniukė Afroditė, narvelyje – Čilės voveriukas Epis, o po namus bėgioja kavalieriaus karaliaus Karolio spanielio ir nykštukinio pudelio mišrūnė Dirsė. Ji nesišeria, neturi kvapo, yra be galo meili ir sociali – sutaria su visų rūšių džiunglių gyventojais.

Mėgstamiausia vieta namuose? Mano – prie kavos aparato, žmonos – vienareikšmiškai svetainėje, kur kabo sūpynės. Namas dar nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių. Tai buvo pirmasis baldas mūsų namuose. Atsakant į kitą jūsų klausimą – būtent sūpynės yra tas daiktas, be kurio nei aš, nei Miglė nebeįsivaizduojame savo namų (juokiasi).

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur. Jau sakiau, kad kas tris dienas grįžtu pas savo roplių šeimą, kurią sudaro maždaug 20 individų. Vadinasi, šiuo metu turiu kaip ir du namus? Ne, meluoju – gal keturis? Ukmergėje manęs laukia uošviai, žmonos močiutė, mano seneliai ir mano tėvai.

– Nesate tipiškas dailininkas su tipišku dosjė, kaip antai: baigiau Vilniaus dailės akademiją (VDA), tėvai buvo menininkai, ėjau jų pramintu keliu...

– Ar galėčiau užbėgti už akių ir paieškoti tų kūrybinių užuomazgų dar mokyklos laikais? Pamenu, labai mėgau braižybą. Dailės kažkodėl ne, nors tiek braižybą, tiek dailę dėstė ta pati mokytoja. Dar labai patiko piešti draugų ir mokytojų šaržus (juokiasi). Ne sykį buvau gavęs pylos už tai. Namuose patiko perpiešti įvairių muzikos grupių plakatus. Ypač „Metallicos“. Baigęs mokyklą mąsčiau stoti į VDA akademiją, deja, nesulaukiau paskatinimo. Gal neturėjau pažįstamo dailininko, kuriuo žavėčiausi? Todėl stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mokykloje kino ir teatro būrelį lankiau, vaidinau, renginius vedžiau – ko ne aktorius?! Pirmą etapą perėjau, o iš antro iškritau. Taip atsidūriau Vilniaus kultūros mokykloje, o netrukus ir Kryme. Buvau paimtas tarnauti į sovietų armiją. Gaila, bet 1989-aisiais dar nebuvo viešų raginimų to nedaryti, o kai atsirado – manęs net atostogų namo neišleido.

– Ar kariuomenėje mokėtės šaudyti, o gal vis dėlto piešti?

– Man pasisekė: mane priglaudė vieno Krymo dalinio kultūros skyrius. Jo vadovas buvo ukrainietis. Sužinojęs, kad moku šiek tiek piešti, davė piešti visokius propagandinius plakatus. Baigiantiems tarnauti kariams, vadinamiesiems dembeliams, piešiau atminimo albumus. Buvo tuomet mada klijuoti iš armijos laikų nuotraukas, o ant balto plono priešlapio – ranka piešti visokiausias tarnybos istorijas. Taigi didesnę laiko dalį tuo ir užsiėmiau. Užmokesčio už savo menus negaudavau, bet nuo diedovščinos patyčių buvau išgelbėtas.

– Po armijos tęsėte mokslus, atlikote praktiką Trakų kultūros rūmuose. Režisavote spektaklius, kūrėte mokiniams šimtadienių scenarijus. Tada paėmėte į rankas pieštuką ir nupiešėte savo žmonos Editos portretą?

– Na, taip. Susipažinome su ja teatre. Pamenu, vienam spektakliui man reikėjo tokių besirangančių driežų. Ir ką jūs manote? Vieną driežą įsimylėjau. Apimtas romantiškų jausmų ją nupiešiau ir… iki 2018 m. pieštukus, kaip ir visus dažus, padėjau į stalčių.

– Nes į nepriklausomą Lietuvą jau žengė nepriklausomų televizijų era. Kūrėsi TV3, LNK, BTV… Susižavėjote televizinių laidų kūrimu?

– Tuo metu ant bangos buvo televiziniai žaidimai. Arūno Valinsko „Taip ir Ne“, o per rusų kanalus rodydavo kultinį „Pole čiudies“. Labai mėgdavau juos žiūrėti, o žiūrėdamas galvoti, kad ir aš galėčiau sukurti kažką panašaus. Ir sukūriau! Žaidimą „Bermudų trikampis“. Jį pristačiau Trakų kultūros rūmų scenoje. Vietinė televizija nufilmavo, o filmuotą medžiagą pasiūliau Baltijos televizijai. Ir jiems patiko! Taip tapau pramoginių televizijos laidų prodiuseriu ir pradėjau karjerą televizijoje, kuri tęsėsi beveik dvylika metų. Esu sukūręs daug įvairiausių TV laidų. Vienas vedžiau pats, kitas prodiusavau. Įkūriau savo prodiuserinę kompaniją, ėmiau siūlyti laidas įvairioms televizijoms.

Sužavėjo: poetei D. Teišerskytei taip patiko D. Kairaičio paveikslas „Paskutinių lapų išleistuvės“, kad paprašė leidimo panaudoti jį ant savo knygos viršelio. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu, šiame televiziniame etape jokių užuominų apie tapybą nė su žiburiu nerasime, kaip ir neužuosime aitraus aliejinių dažų kvapo?

– Dažų tikrai neužuosite (juokiasi), nors kitokių kvapų – iš esmės virtuvinių – rasite. Specializavausi kulinarijos laidose. LNK transliavo mano „Gero apetito“, vėliau – „Šeimininkės užrašus“, „Virėjų lygą“. Dar po kiek laiko ėmiau rengti laidas apie statybas. Žodžiu, sėdėdamas prie montažinio pulto supratau, kad ėmiau ir įgyvendinau savo seną vaikystės svajonę – pagaliau turiu savo kūrybos studiją! Tik ar jaučiuosi laimingas?

– Jau buvote sukūręs šeimą, gyvenote Trakuose ir vieną dieną bevaikščiodamas prie ežero sutikote savo buvusį klasioką – internetinių technologijų specialistą. Kokią mintį jis jums pakišo?

– Kaip vaizdą įkelti į internetą. Ėmėme kartu gvildenti šią idėją ir kol mes ją narpliojome, atsirado „YouTube“ kanalas. Supratome, kad dviračio jau nebeišrasime. Vis dėlto interneto dalykai mane tarsi užbūrė. Sėdėjau naktimis ir pats mokiausi programuoti, kol galų gale tapau savamoksliu interneto svetainių kūrėju.

– Tuomet – kovidas ir jūsų interneto svetainių verslas sustojo?

– Būtent. Pagrindiniai mano klientai buvo kaimo turizmo sodybos, kurios viena po kitos ėmė stabdyti savo veiklas. Žodžiu, likau be darbo, bet tuomet su žmona, kaip ir dauguma lietuvių, sugalvojome bute pasidaryti remontą. Kai išdažėme sienas, užsimanėme paveikslų. Puolėme internete žiūrinėti vienus, kitus – katastrofa. Tie, kurie mums patiko, kainavo didžiulius pinigus.

– Ir tada jus aplankė išganinga idee fixe?

– Pamenu, buvo vasara. Prieš miegą dažnai nueidavau prie ežero išsimaudyti. Panašiu metu maudydavosi ir Trakuose studiją turėjęs dailininkas Danielius Rusys, mano kaimynas. Takelis į ežerą ėjo pro jo namo langus, tad dažnai matydavau jį tapantį. Sykį, einant maudytis, man šovė į galvą mintis, kad galėčiau paklausti Danieliaus apie drobes, dažus, teptukus, kur juos perka. Nes jei turėčiau kokybiškus įrankius, galbūt bandyčiau pats nusitapyti kokį paveikslą. Aišku, prieš tai pažiūrėjęs keletą pamokėlių internete. Kokią nors abstrakciją, tarkim. Nuvažiavau į Vilnių, nusipirkau drobių, dažų, teptukų. Pamenu, iš pradžių liepė naudoti tik kelias spalvas – geltoną, mėlyną ir raudoną, dar – baltą ir juodą. Kažkodėl jo pagalbos – pamokyti mane piešti – taip ir nepaprašiau. Vietoj to pasiėmiau nespalvotą savo močiutės nuotrauką ir ėmiau ją tapyti. Tepliojau taip, kaip moku. Kiek spalvinių atradimų tuo metu padariau! Supratau, kad lašelis juodos gali užjuodinti visą drobę, o netinkamai sumaišytos spalvos pavirsti į bjaurų purvą. Kai močiutės portretas buvo baigtas, pasikviečiau Danielių įvertinti, o jis pasakė: „Tikėjausi, kad bus blogiau…“

– Iš močiutės neišėjo abstrakcija, todėl ir toliau ėmėte tapyti sunkiausia, ką tik galima įsivaizduoti, – žmones?

– Nuo žmogaus pradėjau todėl, kad nieko apie tapybą neišmaniau. Gal dėl to, kad mokykloje neblogai sekėsi piešti karikatūras. Tik jau paskui, pradėjęs rimčiau gilintis į tapybos žanrus, supratau, kad iki portreto dar reikia priaugti. Ramino, kad kaimyno dailininko komentaras nebuvo pernelyg jau žiaurus.

– Už jo užsikabinęs ir vėl panirote į internetą – ėmėtės savamokslių tapybos studijų?

– Ėmiau eksperimentuoti su spalvomis ir pajutau, kad mažas dažų lašelis gali tapti visu spalvų vandenynu! Tuomet iš interneto sėmiau viską, ką tik radau. Paskaitas, straipsnius, vaizdo įrašus apie tapybos žanrus, technikas. Be galo susidomėjau impresionizmu, atradau savo dievaitį – Claude Monet. Tai užtruko maždaug dvejus metus. Pamažu į paveikslus ėmiau žiūrėti kaip į meno žanrą. Iki tol jie man buvo tik sienų puošmenos. Supratau, kad tapybos priemone gali būti ne vien teptukas, bet ir rankos, mentelė, net skuduras. Dar supratau, kad iš paveikslo turi sklisti jausmas. Man tai atrodė užvis svarbiausia.

Tarpininkai: „Tai nežemiškos būtybės su labai žemiškomis istorijomis ir jausmais. Per jas man lengviau perteikti tai, kuo pats gyvenu, ką jaučiu ar esu patyręs“, – sako paveikslų autorius. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai ieškojote paveikslų internete savo namams, kas iš lietuvių tapytojų labiausiai krito į akį?

– Ir mane, ir žmoną labiausiai sužavėjo Arūno Žilio tapyba. Tie jo žmogėnai ištęstomis, plonomis rankomis mus abu pakerėjo. Ilgą laiką ant savo drobių bandžiau visokias technikas, treniravausi – ir peizažus, ir abstrakcijas. Tačiau jutau, kad šitie dalykai manęs nekabina. Supratau, kad noriu matyti savo paveiksle personažą. Tuomet leidausi į dar gilesnes paieškas ir visai netyčia radau internete rusų dailininką skulptorių Romaną Šustrovą. Papjė mašė principu jis lipdė lėles. Vos jas pamatęs, įsimylėjau jų emociją, gerumą. Tuomet parašiau skulptoriui laišką apie save, kad esu savamokslis, kad bandau pradėti tapyti, nors niekada anksčiau to nedariau. Paklausiau, ar galėčiau tapyti jo lėles arba jų fragmentus – sukurti joms savas istorijas. „Žinoma. Kodėl gi ne?“ – labai netikėtai sutiko. Gerai pamenu, kaip išvydęs atsakymą pašokau iki lubų. Tuomet nutapiau pirmąjį savo paveikslą, kurį pavadinau „Pažiūrėk, aš padarysiu, kad sužaliuotų medžiai“.

– Visų savo paveikslų eskizus iš pradžių paruošiate kompiuteriu. Naudojate „Photoshop“, „iPad“ piešimo programas?

– Tikrai taip. Darau kompiuteriu paveikslo kompoziciją. Tas gražus daiktų sustatymas ekrane dar nuo darbo televizijoje laikų man yra labai svarbus.

Visur, kur gyvenime esu save išbandęs, daugiausia priklausiau nuo kitų žmonių – jų nuotaikų, sprendimų. Per akistatą su drobe visada esu pats sau šeimininkas.

– Nutapęs pirmąjį paveikslą, nusiuntėte jį R. Šustrovui. Gavote naudingų patarimų ir pataisymų?

– Jo pastabos iš tiesų buvo labai vertingos. Tik vėliau atsakymų nebesulaukiau, o po kurio laiko spaudoje pamačiau, kad R. Šustrovas mirė nuo koronaviruso. Man tai buvo didelis sukrėtimas.

– Ar tiesa, kad vienas pažįstamas dailininkas jums patarė, jog geriausias būdas mokytis tapyti – perpiešti kitų dailininkų kūrinius?

– Pasinaudojęs jo patarimu nutapiau vieną Arūno Žilio paveikslą. Tiesiog mokomaisiais tikslais, kurio niekam nedemonstruoju, bet jis puošia vieną iš mano kambario sienų. Esu parašęs jam ir laišką (dar prieš susisiekdamas su R. Šustrovu), tiktai Arūnas į jį man nieko neatrašė.

– Ir tuomet nutapėte antrąjį savo paveikslą „Dar sekundė ir įvyks stebuklas“, paskui kitą ir dar kitą. Ar jiems visiems naudojote R. Šustrovo lėlyčių prototipus?

– Tik pirmiesiems. Šiuo metu jau turiu nutapęs septyniolika žmogeliukų – taip vadinu savo paveikslus. Dauguma jų gyvena savo gyvenimus ir kalba apie mane. Tarkim, paveikslo „Malonė“ idėja kilo iš juodų mano gyvenimo tarpsnių – norėjau pavaizduoti išėjimą iš tamsos į šviesą. Jūra, valtis, gili tamsuma ir stovintis žmogeliukas. Turiu pripažinti, kad tie pirmieji mano žmogeliukai dar neturėjo tokio emocinio užtaiso, bet istoriją jiems vis tiek norėjau sukurti – jei ne vaizdu, tai bent pavadinimu. Jis man be galo svarbus, nes parodo žiūrovui, kur žiūrėti, kad patirtų savų asociacijų.

– R. Šustrovą vadinate savo, kaip tapytojo, krikštatėviu?

– Tai kartoju ir jo artimiesiems, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Jo dėka man užaugo sparnai ir aš pradėjau skristi. 2020 m. birželio 13 d. Trakuose surengiau pirmąją savo darbų parodą. Taip ir pavadinau – „Pirmas kartas“. Ji buvo inspiruota draugų, pažįstamų, kurie norėjo tuos mano žmogeliukus pagaliau pamatyti gyvai – ne tik internete. Beje, po parodos sulaukiau netgi lengvų grasinimų (tiksliau, jų sulaukė mano žmona), kodėl aš neparduodu savo paveikslų.

– Ar tada ir supratote, kad jie kažko verti?

– Ir tada, ir per „Neatšauktus atidarymus“ internete, kur žmonės džiaugėsi ir gyrė mano darbus. Norėjo juos pirkti. Esu pardavęs tik kelis pirmuosius savo paveikslus. Laimei, draugai patarė, kad paskui nebus ką vežioti į parodas (juokiasi). Todėl dabar, nutapęs naują paveikslą, su žmonėmis dalijuosi tik jo reprodukcijomis.

– Minėjote, kad tik pradėjęs tapyti pajutote visišką laisvę? Laisvę kam?

– Laisvę būti laisvam viskam. Netapau pagal užsakymus, nors sulaukiu jų nemažai. Darau tik tai, ką noriu. Tapyba man yra kaip nuotykis. Turiu ją su kuo palyginti – su televizija, teatru. Visur, kur gyvenime esu save išbandęs, daugiausia priklausiau nuo kitų žmonių – jų nuotaikų, sprendimų. Per akistatą su drobe visada esu pats sau šeimininkas. Jei jaučiu, kad bloga nuotaika, tiesiog neimu į rankas teptuko. Jei gerai jaučiuosi – tapau iki išnaktų. Smagu, kai nereikia skubėti, kai nespaudžia terminai. Paveikslas gali gimti per mėnesį, gali ir per kelis. Kaip jau sakiau, pradedu nuo eskizo kompiuteryje, o tada viską perkeliu ant drobės ir griebiuosi dažų. Dažnai iš to pirminio sumanymo, kurį turėjau kompiuteryje, mažai kas belieka. Arba detalių, simbolių atsiranda daugiau, nei buvo planuota. Taip pamažu, etapas po etapo, gimsta mano žmogeliukai. Tai nežemiškos būtybės su labai žemiškomis istorijomis ir jausmais. Per juos man lengviau perteikti tai, kuo pats gyvenu, ką jaučiu ar esu patyręs. Kiekviename iš jų yra dalelė manęs – savotiškas gyvenimo potyrių, išgyvenimų ir jausmų archyvas.

D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Smalsu, ar jūsų žmogeliukai žada kada nors atvažiuoti į Kauną?

– Oi, būtų smagu. Kaune turiu daug savo kūrybos gerbėjų, gal dėl to, kad kaunietė poetė Dalia Teišerskytė neseniai mano paveikslų iliustracijomis papuošė savo naują poezijos knygą. „Paskutinių lapų išleistuvės“ – taip vadinasi jos knyga ir vienas iš mano paveikslų. Už jo poetė ir užsikabino. Parašė man laišką. Mes susitikome ir sukirtome delnais. Taip mano nostalgiškas smuikininkas atsidūrė ant gerbiamos poetės knygos viršelio.

– Vienas iš jūsų darbų vadinasi „Prisijaukinusi svajonę“. Kokią svajonę jaukinatės šiuo metu?

– Tapau naują angelą. Jis sėdi kopose prie Baltijos jūros. Noriu išgauti emociją, kuri būdinga daugeliui žmonių, pabaigusių savo atostogas prie jūros. Juos užplūsta tarsi švelniai graudus išsiskyrimo jausmas. Lyg jie paliktų savo angelą sargą toje vietoje saugoti prisiminimų… Šiuo metu, kad ir kur eičiau, ką daryčiau, galvoju vien apie jūrą – tapau ją mintimis, kad pagaliau prisėdęs prie drobės galėčiau išsilieti. Toks tas mano kūrybos procesas – nuo svajonės iki svajonės.