Kolekcionavimo aistra
Iki šiol menu "Haufo pasakų" knygą, kurią tarsi didžiausią stebuklą vartydavau įsitaisiusi pataluose prieš miegą. Iš vieno puslapio į mane žvelgė Nykštukas Nosis, iš kito – mažasis Mukas, iš trečio – vargšas Štefanas. Knyga buvo tokia mėgstama, kad, ėmus plyšti kietam viršeliui, mama nešė ją perrišti. Veikiausiai tokių numylėtų knygų turi kiekvienas jūsų. Kaunietis Darius Lebedzinskas – daugiau nei 1 000. Vaikystėje kolekcionavęs pašto ženklus, sovietinius metalinius jubiliejinius rublius, vėliau – senus žemėlapius, prieš šešerius metus antikvariate pamatęs pluoštą tarpukario vaikiškų knygelių, Darius suprato norįs kolekcionuoti būtent jas.
"Ne kartą dar pagalvojau, kodėl imuosi kolekcionuoti knygas, – juk yra įvairiausių nuostabių artefaktų. Atsakymą randu atsigręžęs į savo paties vaikystę. Mano senelio ir tėvų namuose buvo sukaupta daug knygų. Senelis buvo itin išsilavinęs ir šviesus žmogus, kuris mėgo antikvarines vertybes. O mama dirbo bibliotekose, visada mėgo knygas. Pasakos ir nuotykių istorijos nuo mažų dienų mums suteikia žinių, moko, jaudina, todėl pasirinkau kolekcionuoti vaikišką literatūrą, siekdamas surinkti maksimaliai plačią lietuvišką bibliografiją", – D.Lebedzinskas džiaugėsi, kad jausmas, su kuriuo jis užaugo, užgimė ir jo pusketverių metų dukrelės širdyje. Knygos jai esą teikia begalinį džiaugsmą ir bent jau kol kas domina labiau nei bet koks kitas žaislas.
Pasakoja istoriją
Per šešerius metus Darius sukaupė gausią kolekciją, o maždaug penktadalį jos perkėlė į Maironio literatūros muziejaus ekspozicijų salę. Bene įspūdingiausias kolekcijos ir parodos "Jas tuomet skaitė vaikai" eksponatas – 1868 m. Motiejaus Valančiaus Tilžėje išleistas pirmasis vaikams skirtas lietuvių kūrinys "Vaikų knygelė". Vertingiausias – 1829 m. menanti Simono Stanevičiaus knyga "Šešios pasakos". Didžiausią kolekcijos dalį – pusšešto šimto leidinių sudaro 1918–1940 m. laikotarpio knygos. Kaip pasakojo parodos kuratorė Audronė Meškauskaitė, vaikų literatūra tarpukariu suklestėjo, tapo modernesnė, žaismingesnė, labiau paisė vaikų psichologijos. Mažyliams tėvai skaitė vaikiškas knygeles ir žurnalus, kiek paaugusius vesdavosi į operą ar teatrą. Tai paskatino suklestėti vaikų literatūros žanrus, kurių įvairovę galime matyti parodoje.
"Tiesa, rašančiųjų nebuvo daug, todėl jie slėpdavosi po skirtingais slapyvardžiais. Pranas Mašiotas ir Antanas Giedraitis-Giedrius tapo svarbiausiais vaikų autoriais, 1933 m. pirmąja literatūros premija buvo pagerbtas rašytojas Petras Babickas, išleidęs apysaką "Murziukas", kurią irgi galime pamatyti parodoje. Taip pat – ir premijuotus Vytės Nemunėlio "Kiškio kopūstus" ar Kazio Binkio "Kiškių sukilimą", kuriuos turbūt yra skaitę daugelis mūsų", – pasakoja A.Meškauskaitė. Parodoje bus galima išvysti ir tarptautinio dėmesio sulaukusių leidinių. Tarkim, 1937 m. išleistą lietuvių liaudies pasaką "Gulbė karaliaus pati", kuriai dailininkas Viktoras Petravičius sukūrė iliustracijas. Tais pačiais metais Paryžiuje vykusioje Pasaulinėje dailės parodoje už šiuos raižinius menininkas buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.
"Kai į kolekciją patenka vis naujos knygos, neretai stebina kontrastai. Vienoks jausmas apima į rankas paėmus kuklų XIX–XX a. pradžios leidinuką. Tuomet knygų turinį formavo Bažnyčia, pasakojimai buvo išdėstyti per krikščioniškas dogmas. Visai kitokios knygos pasiekia iš Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio. Po 1918 m. siekta ugdyti pilietinę visuomenę, stiprinti nacionalines idėjas. O štai paėmus į rankas pokario knygelę, galime aiškiai pamatyti istorinį lūžį tarp ankstesnio ir naujo pasaulio", – kalbėjo D.Lebedzinskas.
Paroda: "Jas tuomet skaitė vaikai" primena žaidimų kambarį su sava tvarka ir netvarka. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Eksponatai iš visur
Pasiteiravus, kokiais keliais į jo rankas atkeliavo ir kiek kainavo senosios knygos, kolekcininkas D.Lebedzinskas, priešingai nei kiti, neturėjo ką slėpti. Juolab kad tokio klausimo jis sulaukė jau ne kartą. Didžiąją dalį knygų vyras rado Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje ir net Australijoje.
"Kam taip toli ieškoti? Tiesiog Lietuvoje vaikiškos knygos dažniausiai prastos būklės, jų mažiau išlikę", – nepaisant to, knygų, anot kolekcininko, pavyko rasti ir Lietuvoje.
Įvairiuose antikvariatuose, aukcionuose, net vienuolynuose. Antai, vienos knygos Darius važiavo į Mažeikius, nes savininkas atsisakė ją siųsti paštu. Ne vieną knygą kolekcininkas sumedžiojo internete.
"Kartą skelbiu.lt, beje, labai netipiškoje platformoje knygoms parduoti, pamačiau parduodamą pirmojo leidimo Bernardo Brazdžionio "Meškiuką Rudnosiuką". Nuvažiavau į vietą, o ten prie griaunamo namo stovi du darbininkai. Sako: palėpėje radome knygą, tai parduodame, nes labai reikia buteliui. Prašė 20 eurų, bet įsigijau už 10", – ne visas knygas, anot D.Lebedzinsko, pavyko taip pigiai įsigyti.
Jo kolekcijoje – trys ar keturi egzemplioriai, kurių vertė siekia apie 4–5 tūkst. eurų. Keliolika knygų įkainota maždaug 1 tūkst. eurų. Kitos kainuoja po kelis šimtus eurų. Vis dėlto savo kolekciją kaunietis matuoja ne pinigais, o laiku ir sunkiu darbu.
"Nesu kažkaip susijęs su knygomis, literatūra, tautosaka. Baigiau informacines technologijas, nuo 20 metų esu technologijų versle. Keliolika metų vadovavau IT kompanijai ir po truputį perėjau į kitus verslus, kitus dalykus. Todėl dabar, kai manęs klausia, ką veikiu, atsakau, kad kolekcionuoju, nes tai užima labai daug laiko. Dėkoju sėkmei ir likimui, kad galiu sau tai leisti", – apie visą gyvenimą lydinčią aistrą, pastaruosius metus įgavusią knygos pavidalą, kalbėjo kolekcininkas.
Svajoja apie pasakų namus
Dėkoju sėkmei ir likimui, kad galiu sau tai leisti.
D.Lebedzinskas neabejojo, kad kada nors daiktai jį ims slėgti, todėl kolekciją norėsis paleisti. Minčių, kur knygos galėtų keliauti toliau, yra įvairių, vis dėlto realiausia – pasakų namai. Juose, anot kolekcininko, galėtų būti įrengtas senų knygų muziejus ir erdvė, kurioje mažieji skaitytojai susipažintų su naujai išleista literatūra. Čia vyktų įvairios edukacijos.
"Dariaus paminėtas pasakų namas Kaune yra. Taip mes vadiname savo muziejų. Beje, pradinė mintis ir buvo kolekciją pristatyti pas mus, bet atėjusi ir pamačiusi parodą supratau, kad įkurti ją Maironio namuose buvo pats geriausias sprendimas", – kalbėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė.
Knygų viešnage Maironio lietuvių literatūros muziejuje ypač džiaugėsi muziejaus ir šios parodos kuratorė A.Meškauskaitė. Ji iki šiol mena pirmąjį juodviejų susitikimą ir dėžes, pilnas knygų, pavasarį privertusių pasijausti tarsi per Kalėdas.
"Mūsų pažinties pradžia buvo kažkada vėlyvą pavasarį, kai vieną dieną nešinas sunkiomis dėžėmis Darius pirmą kartą įžengė į muziejų. Tose dėžėse buvo daugybė knygų. Be abejo, kas jau kas, mes, literatūros muziejininkai, esame matę visokių: ir senų ir vertingų knygų, bet vis dėlto Dariaus kolekcija įspūdį mums padarė. Visko prieš mus atsirado daug, knygas vieną po kitos traukėme, galvas kraipėme, stebėjomės, aišku, paslapčiomis vertinome, lyginome, ką turime mes muziejuje, o ką turi Darius. Įspūdis buvo tikrai didelis", – tuomet nei A.Meškauskaitė, nei D.Lebedzinskas dar nenutuokė apie laukiančius iššūkius.
Atranka: iš daugiau nei 1 tūkst. kolekcininko sukauptų knygų į muziejaus ekspoziciją pateko apie 200. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Vaikiškas chaosas
Įspūdingo turinio džiaugsmą temdė klausimas, kaip atrinkti knygas ir kaip jas pateikti muziejaus lankytojams.
"Supranti, kad esi jūroje pačių įdomiausių knygų, tačiau reikia kažkaip išplaukti ir pasiekti krantą. Turiu omenyje – reikia atrinkti knygas, jas surūšiuoti, sukvalifikuoti į grupes. Kai tai pradėjome daryti, Darius klausia, kodėl imame šitą knygą, o ne kitą. Paaiškinimo neturiu. Tiesiog nėra vietos! Norint jas eksponuoti būtų prireikę visų Maironio rūmų", – pasiruošimo procesą prisiminė parodos kuratorė.
Prisijungus muziejaus dailininkei Ingai, visos idėjos virto kūnu – paroda "Jas tuomet skaitė vaikai", kurią muziejininkai pristato kaip vaikų kambarį. Čia vyrauja nedidelis chaosas, tačiau kartu – vaikiška tvarka. Antai, viename salės kampe sūpuojasi medinis arkliukas, pro garso kolonėles skamba įrašas su vaikų šurmuliu, ekrane ant sienos – ištraukos iš senų juostų. Parodą, anot kuratorės, galime žiūrėti tradiciškai, tačiau galima ir rekomenduojama vadovautis specialiomis tarpukario žaidimo nuorodomis ant žemės. Tam, kad paroda būtų dar įdomesnė vaikams, kurie galbūt tik mokosi skaityti, viena muziejininkių įgarsino kelių knygų ištraukas. Kiti, norėdami daugiau sužinoti apie tam tikrus leidinius, galės nuskenuoti QR kodą ir sužinoti įvairių įdomybių.
Visapusė nauda
Lietuvos literatūrologė, folkloristė, vaikų literatūros tyrinėtoja profesorė Gražina Kazlauskienė įsitikinusi, kad D.Lebedzinsko kolekcija – tikras lobis. Skaitydami XIX a. pabaigos–XX a. pradžios vaikams skirtą literatūrą, galime iš dalies pamatyti tuomečių mažųjų vaikystę.
"To meto rašytojai vaizduoja kaimiškoje aplinkoje augantį vaiką, parodo jo buitį. Siekiant auklėjamųjų tikslų ryškinamos vaikų ydos arba teigiamos savybės, kurias norima išugdyti. Sudėtingesnis vaiko psichologinis portretas atsiranda lietuviškoje Pirmosios Respublikos laikotarpio vaikų literatūroje", – profesorė G.Kazlauskienė neabejojo, kad pažintis su parodos eksponatais bus naudinga ne tik mažiesiems skaitytojams, bet ir suaugusiesiems.
Parodos atidarymo dieną į Maironio lietuvių literatūros muziejų susirinko bent kelios dešimtys svečių. Vieni atėjo pasveikinti bičiulio su sėkminga paroda, kiti pasmalsauti, kokios knygos slepiasi už vitrininių stiklų.
"Praktiškai visos knygos man nematytos. Žinau tik "Meškiuką Rudnosiuką", na, bet kas jos nežino!" – parodos lankytoja Justina džiaugėsi galinti praplėtusi savo akiratį. Knygas skaičiusi vaikystėje, moteris savo biblioteką pildo iki šiol. Tą patį ji esą moko daryti ir savo šešerių dukrą.
"Manau, kad tokie dalykai, kaip meilė teatrui, muzikai, knygai, yra įskiepijami, todėl viskas yra mūsų, suaugusiųjų, rankose", – viena parodos lankytojų dėkojo kolekcininkui už galimybę ne tik pasigrožėti spalvingais knygų viršeliais, bet ir atversti tam tikrą istorijos puslapį.
