Liepos 22-osios Darius Liaugaudas neužmirš visą gyvenimą. Tą trečiadienį 49 metų vyras gavo medicininę pažymą. Kaunietis sklandytojas tapo pirmuoju lietuviu, kuris, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, galės skraidyti.
Lenktyniaus su nelaimės draugu
"Jei vyras pragyvens 40–50 metų, jis gyvens ilgai", – taip mėgdavo sakyti Darius apie laiką, kai vyrus neretai užklumpa ligos ir ima rūpėti ekstremalūs bei kitokie rizikingi malonumai.
Iki penkiasdešimtmečio D.Liaugaudui liko nedaug – jubiliejų jis švęs rugsėjo 1 d.
Sėdžiu ant žolės Pociūnų aerodrome, Darius aukščiau – neįgaliojo vežimėlyje. Netoliese kiekvieną žodį gaudo jo dukra – ant dviračio parimusi vienuolikmetė Kotryna.
Palydėtas Dariaus žvilgsnio prieš keliolika minučių sklandytuvu į orą pakilo jo 21 metų sūnus Rokas.
Netrukus sklandytuvu vėl į dangų pakils ir D.Liaugaudas.
Jis rodo jam brangų pažymėjimą – medicininę pažymą, be kurios dar iki 2017 m. galiojantis jo piloto pažymėjimas būtų bevertis.
Paskutinę gegužės dieną jis jau pakilo į orą – su visišką dubliuotą valdymą turinčiu dviviečiu sklandytuvu, sėdėjo priekyje, o antroje kabinoje – draugas, instruktorius Viktoras Kukčikaitis, kuris, kai prireikdavo, valdė pedalus.
"Tačiau mano svajonė yra varžybos, lenktynės, o ne tik pakilti į dangų", – apie šiandien Pociūnuose startuosiantį pasaulio sklandymo čempionatą kalbėjo Darius.
Jis ketina daryti tai, ko Europoje dar nebuvo – lenktyniauti viename sklandytuve su taip pat neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiu lenku.
Greitis siekė 120 km/val.
Savo sunkiausią ir ekstremaliausią ne tik 40–50 metų, bet ir viso gyvenimo situaciją Darius išgyveno 2013 m. gegužės 18-ąją.
Tą šiek tiek vėjuotą, lietingą ir gan apniukusią dieną Pociūnų aerodrome vyko Lietuvos 15 m klasės sklandymo čempionatas.
Artėjo finišas, paskutinius 20 m sklandytuvų greitis siekė apie 250 km/val.
"Skridau nuo didžiųjų ežerų – Dusios, Žuvinto, o finišuodamas – per šitą miškelį, – Darius mostelėjo į žaliuojančius medžius. – Buvau pamiršęs išleisti ratuką, bet jau tiesiojoje, tūpdamas buvau atidaręs oro stabdžius, o ratas išleidžiamas su ta pačia dešine ranka, kuri laiko vairalazdę. Sekundei paleidęs vairalazdę, kad galėčiau išleisti ratą, pražiopsojau momentą, kai sklandytuvas smarkiai pasviro priekiu žemyn."
Pradėjęs skraidyti nuo 1980 m. ir 3 500 valandų ore praleidęs patyręs pilotas pražiopsojo niuktelėjimą žemyn: apsiniaukus, žemei susiliejus su horizontu, akimirką jis nepastebėjo priekiu pasvirusio sklandytuvo. Tuo metu jo greitis siekė apie 120 km/val.
"Po sekundės vėl čiupau ir pritraukiau vairalazdę, – tai buvo paskutinė akimirka, kurią atsiminė patyręs pilotas. – Kitas kadras – aš jau greitosios pagalbos automobilyje. Turbūt kažkur vakariniame aplinkkelyje. Mintis – kažkas ne taip, kitaip nei ore pro akis slenka medžiai. Dar atsimenu, kad jaučiu, kai operacinėje nukerpa šortus."
Daug lūžių ir sėkmė
Dariui pasisekė. Tuo įsitikinęs tvirtas ir optimistiškas vyras, kurio sklandytuvo sparnai išsilakstė į šalis.
Ir Dievas, kaip pastebėjo jo draugai, dar norėjo, kad jis gyventų.
D.Liaugaudui pasisekė ir dėl to, kad vienas pirmųjų atbėgusiųjų į nelaimės vietą buvo ugniagesių tarnyboje dirbantis Kauno apskrities aviacijos klubo narys Marius Sargevičius, žinojęs, kaip elgtis tokiose situacijose.
"Nekvėpavau, pulsas – tvinksnis kas trys sekundės. Buvau aplipęs žemėmis, nes kai trenkiausi kampu, lūžo dalis korpuso ir tvirtas, iš anglies pluošto pagamintas sklandytuvas tarsi kastuvas išrausė apie 30 cm duobę žemėje", – apie tai daug vėliau sužinojo Darius, kuriam lūžo vienuoliktas ir dvyliktas stuburo slanksteliai, čiurnos kaulas, kuriame dabar keli varžtai, šonkauliai ir pirmas kaklo slankstelis. Laimė, šis lūžis, kaip įrašė medikai, buvo be dislokacijos – kitaip vyro tarp gyvųjų jau nebūtų.
Iškart po nelaimės nuo jo veido, krūtinės nuvalė žemę, pradėjus kvėpuoti ir atgavus sąmonę M.Sargevičius pasiteiravo savo vardo, paklausė, ar Darius pamena savąjį.
"Prisiminiau. Marius pasirūpino, kad pagalbon atskubėję draugai iš nežinojimo nepadarytų klaidų, iškėlė mane kartu su parašiutu, kuris suteikė tam tikro tvirtumo, – tarsi vakar nutikusią istoriją detaliai pasakojo D.Liaugaudas. – Kolegos griežtai paliepė, kad mane vežtų ne į Prienų ligoninę, bet į Kauno klinikas, kur patekau pas puikią chirurgų komandą, vadovaujamą Broniaus Špakausko."
Pirmos operacijos metu Dariui buvo išimtos skeveldros, po dviejų dienų įdėjo metalines plokšteles, dar vėliau Kauno klinikose buvo atlikta trečioji – čiurnos šokikaulio operacija.
Gailesčio sau nebuvo
"Aš dar skraidysiu ir lenktyniausiu rankomis valdydamas sklandytuvą!" – dar gulėdamas ligoninėje jį lankantiems artimiesiems ir draugams žadėjo Darius.
Tačiau jam dar reikėjo iškęsti daug skausmo: pradžioje buvo labai sunku net atsikosėti, galėjo gulėti tik ant nugaros, vėliau – trumpam apsiversti ant kairiojo šono. Dešinėje pusėje, kuri nukentėjo smarkiau, buvo įtvirtintos metalinės plokštelės.
Vyras vos judino dešinę koją, o reabilitacijos ligoninėje Palangoje, kur pilotas vėl džiaugėsi puikiais medikais, ypač kineziterapeutais Vladu ir Vitalija, jis savo jėgomis dar negalėjo apsiversti, jo dešinioji ranka negalėjo iškelti 3 kg svarmens.
Į vežimėlį jis persėdo 2013 m. liepą. Pirmą mėnesį į mankštą jį veždavo gulsčią.
Neįgaliojo vežimėlį, kuris buvo daug didesnis ir ne toks patogus kaip dabartinis, dėl didelės apykaklės jis pavadino sostu ir džiaugėsi, kai pavyko savo jėgomis nuvažiuoti 20 m, po to – 30.
Moralinės pagirios? Žvelgdamas į dangų Darius purto galvą: ne, praktiškai to nejuto. Ir juolab nebuvo gailesčio sau. Ar nekilo minčių, kodėl taip nutiko, už ką jį nubaudė Dievas?
"Tai buvo mano klaida. Vyko tyrimas. Bet ir važiuodamas geru oru, geru keliu suklysta net patyręs vairuotojas, – neišsisukinėjo pilotas, kuris po avarijos pajuto, ką reiškia neįgaliųjų gyvenimas. – Dabar pastebiu ir visuomet skambinu į policiją, kai matau, kad kas nors užima neįgaliojo vietą, nes suprantu, kiek reikia pastangų įveikti kiekvieną metrą. Dabar pastebiu, kai sveikieji užima neįgaliųjų tualetus, o tu turi kentėti."
Sunkiausia – gamtiniai reikalai
"Psichologiškai nebuvo sunku. Labai greitai priėmiau naują realybę, naują savo kūną, – neslėpė pilotas. – Tačiau buvo sunku fiziškai."
Tik sėdėdamas vežimėlyje jis suprato, kad neįveikiama kliūtis gali būti ir 10 cm aukščio laiptas.
Dėl šios priežasties Darius turėjo pakeisti butą: seno, sovietmečio laikais statyto dvylikaaukščio Šiaurės pr. laiptų nuovažos įveikti buvo neįmanoma.
"Į liftą su vežimėliu galėjau šiaip ne taip prasisprausti, bet bute netiko vonia, tualetas, todėl reikėjo greitai apsispręsti", – jau 2013 m. rugsėjo 15 d. daug vyrui padėjusi žmona Jolanta pasirašė dvi sutartis: buto pardavimo ir naujojo pirkimo.
"Bet turbūt sunkiausia, ką ypač įgaliems žmonėms sunku suprasti, kad labai sunku atlikti gamtinius reikalus, – atviravo D.Liaugaudas. – Iš namų išvažiuodamas vežuosi šešis kateterius ir komplektus gamtiniams reikalams atlikti."
Paėmė paskolą banke
Buvęs "Teo" bendrovės vienas iš Informacinių technologijų projektų grupės vadovų dabar dirba kitame darbe: 2013 m. pabaigoje, prasidėjus didelei pertvarkai, kai buvo atleista daug darbuotojų, Darius taip pat neteko darbo.
"Reikėjo jaunesnių, veržlesnių, aktyvesnių, – neliūdi dabar ant kalniuko, netoli Pociūnų aerodromo lėktuvų ir sklandytuvų remonto įmonėje dirbantis D.Liaugaudas. – Tačiau po avarijos sulaukiau ne tik didelio kolegų, bet ir bendradarbių, taip pat tuomečio "Teo" vadovo palaikymo. Darbuotojai turėjo gerą sveikatos draudimą – gavau 12 tūkst. litų. Ir, beje, išsiskyriau su darbu labai gražiai, gavau išeitinę pašalpą. Nejaučiu nė lašelio nuoskaudos."
Ne, pinigai niekada neatpirko ir neatpirks sveikatos, tačiau kai prireikia kardinaliai keisti gyvenimo būdą, pirkti neįgaliojo vežimėlį ir daugybę būtinų daiktų, be finansinių galimybių labai sunku.
Juolab kad dabar piloto uždarbis keturis kartus mažesnis, o priverstinai keisdamas butą Darius paėmė paskolą banke.
Lenkas – didis žmogus
"Wielki Człowiek" – didis žmogus. Taip Lietuvis vadiną Lenkijos sklandytuvų pilotą Adamą Czeladzki, kuris dar praėjusią savaitę Europos čempionate iškovojo sidabro medalį.
Metais už lietuvį jaunesnis lenkas nuo 2009 m. sėdi neįgaliojo vežimėlyje.
"Jis man labai padėjo, nuolat ragino, rašė padrąsinančius žodžius ir stūmė į priekį", – daug gerų žodžių Darius skyrė lenkui.
Likimo ironija: Adamas lygiai tokioje situacijoje su lygiai tokio paties modelio sklandytuvu trenkėsi į žemę. Jam buvo diagnozuotas dvylikto stuburo slankstelio lūžis ir vyras jau nebegalėjo daugiau vaikščioti.
Bet jau gulėdamas ligoninėje automobiliais "Ranger Rover" Varšuvoje prekiaujantis lenkas užsisakė rankomis valdomą sklandytuvą.
Sėkmingai reabilitaciją praėjęs lenkas gavo medicininę pažymą ir jau po metų, 2010 m. kovą, pats valdė sklandytuvą, kilo į padangę.
"Jį mačiau 2012 m. Lenkijoje, kai rengiausi Europos čempionatui. Adamas gyveno vos už poros durų nuo manęs, – dar vieną likimo pokštą pamena lietuvis. – Kalbėjomės, mačiau ant žolės stovėjusį jo sklandytuvą. Aš į jį žvelgiau kaip įgalus žmogus. Tai tvirtas, gyvenimu besidžiaugiantis vyras, kuris neprašė nė akimirkos gailesčio."
Reikia 30 tūkst. eurų
Po Dariaus nelaimės socialiniame tinklalapyje lenkas pats surado lietuvį, morališkai palaikė ir teigė, kad jau 2014 m. jie kartu privalo dalyvauti varžybose Slovakijoje.
"Aš rasdavau priežasčių – lėčiau gyju, techninės problemos, o jis tik ragindavo neaiškinti ir nekalbėti nesąmonių, – juokėsi pilotas. – Būtent Adamas ir pasiūlė pirkti vieną iš trijų jo sklandytuvų, kainuojantį 30 tūkst. eurų."
Taip, šie žaisliukai labai brangūs. Kaip juokauja Darius, į dangų kelia ne aerodinamikos dėsnis, bet pinigai.
Naujausias lenko Pietų Afrikos Respublikoje pirktas šios šalies gamybos sklandytuvas, kurį gali valdyti ir neįgalūs asmenys, kainuoja apie 160 tūkst. eurų.
Laimingu žmogumi save vadinantis lenkas 2014 m. per sezoną skraidė net 407 valandas, kai, dar būdamas sveikas, D.Liaugaudas per vieną sezoną daugiausia ore išbuvo 200 valandų.
"Sertifikuotų sklandytuvų tipų, valdomų rankomis, yra labai nedaug, o tik tokiais galima skraidyti", – teigė Darius, kuris draugų pagalba greitai pradėjo vairuoti automobilį "Volvo V70".
Reabilitacija baigta
Būtent nuolat raginantis lenkas, pasiūlymas pirkti sklandytuvą, o galiausiai – draugo Mindaugo Žaliuko gimtadienis šių metų vasarį ir buvo didžiausias stimulas.
"Darka, pirk, tai kaip tik tau!" – išgirdęs lenko pasiūlymą, apsidžiaugė M.Žaliukas.
"Bet iš kur aš gausiu tiek daug pinigų?!" – nuliūdo D.Liaugaudas.
Aukštaitijoje per M.Žaliuko gimtadienį, kuriame dalyvavo daug sklandytojų, Darius staiga išgirdo netikėtą pasiūlymą.
"Darka, negalvok, kad dabar esu išgėręs. Mes nusprendėme tau padėti nusipirkti sklandytuvą. Ir tai – ne juokelis", – pasigirdo Mindaugo balsas telefone.
Netrukus kolegos įkūrė paramos ir labdaros fondą "Suteik sparnus". Tai buvo galutinis lašas, perpildęs svajonių taurę.
Pilotas nuo kovo intensyviai siekė gauti medicininę pažymą, kuri leistų jam pilotuoti sklandytuvą.
"Po reabilitacijos Palangoje gydytojų paprašiau įrašo – "reabilitacija baigta", nes kitu atveju neįgaliųjų praktikoje rašoma "rekomendacija – reabilitacinis gydymas". Bet šis terminas aviacijai netinkamas, – šyptelėjo Darius. – Gydytojai neslėpė, kad tai buvo labai neįprastas prašymas. Pirmą kartą tokį įrašą savo gyvenime parašė ir neurochirurgas B.Špakauskas."
Išsvajota pažyma
"Prieš kylant buvo šiek tiek nerimo. Kylant, kai ėmė blaškyti sklandytuvą, už nugaros sėdėjusio Viktoro pasiteiravau, nejau praradau įgūdžius? – apie pirmąjį kilimą gegužę kalbėjo Darius. – Tačiau mane nuramino – stiprūs oro sūkuriai. Ir netrukus įsitikinau, kad vėl galiu skristi, o įgūdžiai niekur nedingo."
Nerimo, leidžiantis toje pačioje vietoje Pociūnuose, D.Liaugaudas nejuto.
Kaip jis įlipo? Pats. Privažiavo vežimėliu arčiau sklandytuvo ir, kaip pamokė daug praktinių patarimų davęs lenkas, pirma įkėlė kojas, po to įsliuogė pats.
"Viskas taip pat, kaip lipant į vonią, – šyptelėjo pilotas, kuris Civilinės aviacijos administracijos komisijai, norėdamas taupyti jų laiką bei mokesčių mokėtojų pinigus, nusiuntė atmintinę su vaizdo įrašu, kur jis pats įlipa ir išlipa iš sklandytuvo. – Tik įlipus reikia užsisegti parašiutą, ką įprastai pilotai padaro iš anksto. Ir svarbu nesupainioti parašiuto sagčių su diržais sklandytuvo krėsle."
Liepos 21-ąją atskriejo nuostabi žinia iš sostinės: pranešimas, kad jis gali atvykti pasiimti medicininę pažymą.
D.Liaugaudas netapo pirmuoju neįgaliu žmogumi Lietuvoje, kuris gali skraidyti – tai galėjo kartą nukritus lėktuvui apdegęs a.a. Vytautas Lapėnas, kai jam prireikė amputuoti koją.
Tačiau Darius tapo pirmuoju lietuviu, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir gali skraidyti naudodamasis rankomis valdomu skalndytuvu arba jei kartu yra saugos pilotas.
Nesijaučia praradęs
Ar jam norisi būti arčiau dangaus?
"Filosofinis klausimas, – šyptelėjęs susimąstė D.Liaugaudas. – Man neužtenka tik skraidyti. Man patinka varžybos, lenktynės. Skraidau nuo trylikos metų. Tai didelė dalis mano gyvenimo. Tai suformavo mane. Jau sėdėdamas vežimėlyje nuolat atvažiuodavau į Pociūnus ir žiūrėdavau, kaip skraido kolegos. Lenkas įrodė, kad sklandymas – viena retų sporto rūšių, kur neįgalieji gali kaip lygūs varžytis su sveikaisiais. Skrisdamas danguje tu užmiršti, kad esi neįgalusis ir negali vaikščioti žeme."
Po daugiau nei dvejus metus trukusio susirašinėjimo lietuvis ir lenkas vėl pasimatys pasaulio čempionate.
Tiesa, Lietuvoje lenkas bus tik dvi savaites, tad dar negalėdamas įsigyti sklandytuvo Darius sklandys, kol mūsų šalyje viešės Adamas.
Vėl skristi po nelaimės tik pradžioje buvo D.Liaugaudo svajonė, po to tai virto planu, kuris buvo įgyvendintas.
Dievu tikintis pilotas tik patyręs sunkią traumą suprato, kad turi labai daug gerų draugų.
"Gal nebuvau ir nesu blogas žmogus, kad tiek daug žmonių man padeda? – nuoširdžiai džiaugėsi sklandytojas. – Ir žinote, manau, kad nieko savo gyvenime nepraradau. Trauma? Aš tik negaliu vaikščioti ir tik turiu šią negalią. Bet negalia – tai ne praradimas. Kaip gyvenau, taip ir gyvenu, kaip šypsojausi, taip ir šypsausi, kaip skridau, taip ir skrisiu."
