„Per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų traukinys su tuos pačius bėgius turinčia Latvija jau turėjo būti ir siekiame, kad „Lietuvos geležinkeliai“ startuotų kuo greičiau, nuo 2024 metų. Su Lenkija, kurioje bėgiai skirtingi, pavyko, dar tikimės, kad pavyks ir su artimiausiais Baltijos kaimynais“, – po susitikimo su L. Baužiu trečiadienį komentare BNS sakė M. Skuodis. 

„LTG Link“ turime aiškią veiklos viziją vystyti darnų judumą skatinančius sprendimus, tarp jų – ir geležinkelių jungtį tarp Lietuvos ir Latvijos sostinių. Planuojame, kad jau kitų metų pradžioje mūsų klientams pasiūlysime tiesioginį kasdienį reisą tarp Vilniaus ir Rygos“, – komentare BNS sakė L. Baužys.

Susitikime aptartas traukinių maršrutų į Rygą ir Daugpilį atnaujinimas.

M. Skuodis vėliau BNS nenurodė konkretaus laiko, nuo kada konkrečiai galėtų pradėti kursuoti keleivinis traukinys tarp Vilniaus ir Rygos. Jo teigimu, dėl to reikalingi ir Latvijos veiksmai, tačiau ministras jų nedetalizavo.

„Dėl mėnesio specialiai nenorėčiau sakyti. Jeigu mes tiesiog galėtume paimti ir važiuoti, tai mes važiuotume, bet reikia daug ir Latvijos pusės veiksmų. (...) Mes norėtume, kad tai būtų kuo anksčiau, tai nuo kitų metų pradžios“, – prieš Vyriausybės posėdį BNS trečiadienį sakė M. Skuodis.

„Matau dideles pastangas, bet lygiai taip pat matau ir politinius iššūkius suderinti (maršrutą – BNS) tarp skirtingų šalių ir skirtingų geležinkelių. Noriu tikėtis, kad iki metų pradžios tikrai visi veiksmai bendromis pastangomis bus padaryti“, – pridūrė M. Skuodis.

Tai yra pakankamai reguliuojama sistema ir, deja, vieningos rinkos šioje vietoje mes Europoje dar neturime.

 

„Tai yra pakankamai reguliuojama sistema ir, deja, vieningos rinkos šioje vietoje mes Europoje dar neturime“, – pridūrė jis.

Pasak L. Baužio, įmonė techniškai jau pasirengusi naujam maršrutui ir per artimiausius mėnesius ketina išspręsti likusius jo organizavimo klausimus, pirmiausia – jis turi atitikti Latvijos geležinkelių reikalavimus.

„Jau kreipėmės dėl tarptautiniams maršrutams būtinų leidimų kursuoti kaimyninės šalies teritorijoje ir esame užsakę tam reikalingus saugos sertifikatus. Šiuo metu jau vykdome naujų mašinistų atranką, kurie laisvai kalbėtų latviškai ir galėtų valdyti traukinius kaimyninėje šalyje“, – komentare teigė „LTG Link“ vadovas.

Anot jo, kartu dirbama, kad būtų užtikrinti būtini geležinkelio infrastruktūros pajėgumai tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, sprendžiama dėl palankiausio galimo reisų tvarkaraščio.

M. Skuodžio teigimu, Lietuva norėtų, kad keleivinis traukinys iš Vilniaus į Rygą kursuotų per Šiaulius: „Čia tiesiog būtų didesnis greitis ir srautas“.

Pasak ministro, Lietuvai aktualus ir maršrutas į Daugpilį, iš kur taip pat galima nuvažiuoti į Rygą. 

„Bet lygiai taip aš esu neseniai lankęsis Ignalinos, Visagino, Zarasų savivaldybėse, Švenčionių rajono savivaldybei taip pat aktualu – mums aktualus ir maršrutas į Daugpilį, tai čia galbūt galėtų būti regioninis susisiekimas. O iš Daugpilio lygiai taip pat galima traukiniu keliauti į Rygą“, – kalbėjo susisiekimo ministras.

Jo teigimu, norima, kad keleivinis traukinys iš Vilniaus į Rygą būtų atsiperkantis komerciškai.

Kaip skelbia Susisiekimo ministerija, šių metų pradžioje trijų Baltijos šalių ministrai sutarė dėl galimybių pradėti keleivinį susisiekimą traukiniais tarp Vilniaus, Rygos ir Talino dar iki nutiesiant europinės vėžės geležinkelį „Rail Balticą“.

„Toks traukinys natūraliai papildytų 2022 metų gruodį atidarytą susisiekimą traukiniais nuo Vilniaus iki Varšuvos ir Krokuvos. Keleivinis traukinys, jungiantis Baltijos šalių sostines dar iki nutiesiant „Rail Baltica“, ne tik padidintų gyventojų keliavimo galimybes, bet ir prisidėtų prie aplinkai draugiško geležinkelių transporto plėtros“, – teigia ministerija.

Anot jos, „Lietuvos geležinkeliams“ buvo pavesta įgyvendinti šį projektą.

Nuo 2018 metų rugsėjo iki 2020 metų kovo tarp Vilniaus ir Rygos kursavo Ukrainos geležinkelių inicijuotas keturių sostinių traukinys – tarp Rygos, Vilniaus, Minsko ir Kijevo. Prasidėjus pandemijai šis maršrutas buvo sustabdytas ir dėl prasidėjusio Rusijos karo Ukrainoje nebuvo atnaujintas. Tačiau 2022 metais pradėtos derybos su partneriais Latvijoje dėl maršruto Vilnius–Ryga.

Keleiviniai traukiniai iš Vilniaus į Daugpilį kursavo taip pat iki pandemijos pradžios. Susisiekimo ministerijos atstovai yra skelbę, kad 2019 metais šiuo maršrutu vežta apie 60 tūkst. keleivių.

„LTG Link“ planuoja inicijuoti diskusijas ir su regiono atstovais aptarti tokios jungties atnaujinimo poreikį.

Be rožinių akinių

Karštą vasaros savaitgalį Daugpilis toli gražu nepriminė Latvijos metropolio, kaip yra pristatomas turistams skirtuose leidiniuose. Zarasai, iš kurių neblogu keliu neskubėdami atvažiavome per pusvalandį, buvo gerokai pilnesni šurmulio. Daugpilis alsavo vangiu ritmu ir patvirtino posakį: "Latvija yra Ryga ir visa kita."

Didžiausias iš visa kita miestų pasitinka kiek neįprastu vaizdu – kalėjimais. Vienas spygliuotomis tvoromis stūkso vos įvažiavus į Daugpilį. Įdomu tai, kad šnekamojoje kalboje latviai jį vadina baltąja gulbe – tik neįžvelkite paralelių su taip pat vadinama išlakiąja Kauno rotuše. Tiesa, Daugpilio kalėjimas – architektūros paminklas, tačiau apsilaupiusios ir aptrupėjusios sienos toli gražu nešviečia baltumu. Kalėjimo archyvo duomenimis, pastato architektas buvo pirmasis kalinys… Kitas kalėjimas – priešingoje miesto pusėje, netoli didelio tilto, kertančio Dauguvą. Jame kali už sunkius nusikaltimus nuteisti asmenys.

Ant didžiausios Latvijos upės krantų išsidėsčiusiame mieste laikas tarsi sustojęs, grąžinantis į sovietinę praeitį. Ir ne vien todėl, kad Daugpilyje nuolat girdi kalbant rusiškai. Paklusę rekomendacijoms, kad Daugpilis yra patogus tyrinėti pėsčiomis, leidomės į Bažnyčių kalvą (latv. Baznickalns) – netoli geležinkelio stoties esančią vietą, kurioje greta įsikūrę keturių konfesijų maldos namai. Iš centro perėję kelis kvartalus, neradome nė vienos parduotuvėlės ar kioskelio, kur galėtume nusipirkti vandens! Užtat yra vaizdo kasečių nuomos punktų.

Atrakcija ant bėgių

Bažnyčių kalva garsėja tuo, kad liuteronų bažnyčia, katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir sentikių cerkvė įsikūrusios viena netoli kitos. Pirmąsias tris galima aplankyti, o sentikių cerkvės apžiūrėti nepavyks – uždara bendruomenė nepageidauja turistų.

Jei užsisakysite iš anksto, šiame rajone galite aplankyti vieną neįprastą objektą – Daugpilio šratų gamyklą, seniausią kovinės amunicijos gamyklą Šiaurės Europoje, dabar gaminančią medžioklei skirtą produkciją. Turistai čia gali užlipti į švino liejimo bokštą ir pasigėrėti miesto panorama, aplankyti nedidelį muziejų ir netgi pašaudyti į taikinius.

Svarbiausias lankytinas miesto objektas taip pat susijęs su karybos istorija – tai Daugpilio tvirtovė. Nuo centro ji irgi nesunkiai pasiekiama pėsčiomis, tačiau verta važiuoti 3-iojo maršruto tramvajumi (iki galinės stotelės "Cietoksnis"). Tai bus smagi atrakcija: tarsi pažintis su technikos paveldu ir vėlgi – ekskursija į praeitą laiką. Nepulkite nusivilti, kad jie toli gražu neprimena Europos didmiesčiuose važinėjančių elegantiškų ir patogių tramvajų. Paverskite tai pranašumu: retai kur išvysite tokių bėgių veteranų, o mažiau nei pusę euro kainuojantį bilietą jums parduos konduktorė!

Miestas mieste

Daugpilis pasauliui davė abstrakčiojo ekspresionizmo pradininką Marką Rothko, todėl XIX a. pastatyta tvirtovė iš tolo šviečia didžiulių raidžių užrašu: ROTHKO. Daugpilio tvirtovės teritorijoje įsikūręs ir Šikšnosparnių centras, veikia daugybė stacionarių ir keičiamų ekspozicijų, tačiau labiausiai turistus vilioja Marko Rothko menų centras. Kasoje jūsų iškart paklaus, ar norite bilieto tik į Rothko centrą, ar į visas ekspozicijas.

1903 m. Dvinske (taip vadintas tuometės Rusijos imperijai priklausęs Daugpilis), pasiturinčioje žydų šeimoje gimęs Markas Rotkovičius (mirė 1970 m.), būdamas dešimties, su šeima persikėlė į JAV, kur ilgainiui tapo vienu žymiausių XX a. tapytojų, žinomu Marko Rothko vardu. Praėjus 111 metų nuo menininko gimimo, Daugpilyje atidarytas Marko Rothko centras, kuriame eksponuojami tapytojo kūriniai.

M.Rothko darbai – apie 700 paveikslų kolekcija – atiteko dailininko vaikams. M.Rothko meno centras turi tik reprodukcijas, tačiau pagal sutartį kas trejus metus menininko vaikai centrui paskolina po šešis darbus. Originalių darbų ekspozicija, kurią gali pamatyti lankytojai, labai saugoma.

Pati Daugpilio tvirtovė, milžiniškas XIX a. fortas, – tarsi miestas mieste. Plačios gatvės su daugybe pastatų kaitina vaizduotę apie kadaise čia virusį kareivinių gyvenimą, tačiau realybė  stipresnė už vizijas: laikas ir korozija pastatus pavertė rioglomis dumbančiais stogais, trupančiomis sienomis ir juodomis langų kiaurymėmis. Daugpilio merija kol kas sutvarkė nedidelę dalį tvirtovės pastatų. Vienas jų – Marko Rothko centras, įsikūręs buvusiame ginklų arsenale. Pasivaikščioti po tvirtovę verta – ji ne mažiau ekspresionistiška už patį Daugpilyje eksponuojamą menininko palikimą.

Latviškoji Šiluva

Daugpilio apylinkės – ežeringos, todėl vilioja ne tik pasigrožėti miestu, bet ir atsigaivinti maudynėmis. Stropio ežeras yra pačiame mieste, į jo paplūdimius galima nuvykti tramvajumi, tačiau leidžiamės į latviškąją Šiluvą – Agluoną.

Tarp Agluonos, Kraslavos ir Ezerniekų susitelkę net 63 ežerai – daugiausia Latvijoje. Čia yra ir paslaptingasis Kipšo (latv. Čertoka) ežeras. Legendos byloja, kad netoli Agluonos bažnyčios ir Šv.Antano šaltinio sau vietą buvo susiradęs ir nelabasis. Miškų glūdumoje pasislėpusiame ežere, sakoma, geriau nesimaudyti, nes velnias įtraukia, o skenduoliai vandenyje randami stati. Ežero vanduo nenuspėjams: gali būti mėlynos, žalios, o kartais ir juodos spalvos.

Latgala – vienintelis Latvijos regionas, kur dominuojanti religija – katalikybė.

40 km nuo Daugpilio nutolęs Agluonos miestelis privažiuojant taip pat žvelgia mėlynomis akimis, jis įsikūręs tarp Ciriss ir Egle ežerų. Tačiau išskirtinis jo pasididžiavimas – iš tolo boluojanti dvibokštė bažnyčia, didžiausia katalikų šventovė Latvijoje, Europoje garsus katalikų religinis centras. Latgala – vienintelis Latvijos regionas, kur dominuojanti religija – katalikybė. Rugpjūčio 15-ąją, minint Švč.Mergelės Marijos Dangun Ėmimo dieną, būriai maldininkų plūsta į Agluonos baziliką, jos didžiulį stadioną primenantis šventorius talpina tūkstančius žmonių.

1993 m. čia lankėsi popiežius Jonas Paulius II, dar 1980-aisiais, minint 200 metų bažnyčios jubiliejų, jai suteikęs bazilikos statusą. Mums lankantis Agluonoje, šventoriuje vykdomus remonto darbus išdavė savaitgaliui pritilusi technika – latgaliai rengiasi popiežiaus Pranciškaus sutiktuvėms: čia jis atkeliaus rugsėjo 24-ąją, po viešnagės Lietuvoje.

1995 m. Agluonos bazilika įtraukta į Latvijos kultūrinio ir istorinio paveldo sąrašą ir priskirta prie nacionalinių vertybių. Ne mažiau įspūdingas ir bazilikos šventorius, jį supa mūro siena su septyneriais vartais. Čia įrengti keturiolika Kryžiaus kelio stočių bareljefai, o Kryžiaus kelias pasibaigia Trijų Kryžių kalnu-stotimi.

Lietuvos ženklų gausa

Vėlyvojo baroko stiliumi 1768–1800 m. pastatyta šventovė stiebiasi į dangų dviem 60 m aukščio bokštais. Po jos stogu sukaupta gausi paveikslų, skulptūrų, kitų meno vertybių kolekcija, tačiau vertingiausias – XVII a. sukurtas šventuoju laikomas paveikslas "Agluonos Stebukladarė Dievo Motina". Teigiama, kad jis nutapytas pagal Trakų Dievo Motinos paveikslą, o Agluonos bazilika pastatyta pagal Trakų bažnyčios pavyzdį.

Agluonos kraštas – buvusios Lietuvos žemės ir, kalbant mūsų terminais, karaliaus Mindaugo uošvija.

Lietuvos ženklų čia yra ir daugiau. Agluonos kraštas – buvusios Lietuvos žemės ir, kalbant mūsų terminais, karaliaus Mindaugo uošvija. Manoma, kad iš Latgalos krašto kilusi Lietuvos karaliaus Mindaugo žmona Morta, kad čia nužudytas ir palaidotas Mindaugas su sūnumis. Todėl iš bazilikos iškart sukame link Trijų Kryžių kalnelio, greta kurio už suaukotas lėšas prieš trejus metus atidengtas paminklas Mindaugui. Jis  išskirtinis tuo, kad vaizduoja net tik valdovą, bet ir jo šeimą.

"Yra susidaręs stereotipas, kad valdovas mene turi būti pakylėtas, išaukštintas, joti ant žirgo ar didelio pjedestalo. Tačiau aš pasirinkau kitaip pavaizduoti Mindaugą. Agluonoje stovės ne karo žygyje kovojantis valdovas, o šeimos žmogus. Jis čia – namie, su besilaukiančia Morta ir jų sūnumi Rukliu. Mindaugas čia – beveik žmogaus ūgio, nedaug išdidintas. Kaip tautų vienytojas, jis turėjo būti ne tik kilnus, bet ir žmogiškas bei atviras – stengiausi perteikti ir šias savybes", – yra sakęs drauge su lietuviais architektais Jonu Anuškevičiumi ir Vyteniu Izokaičiu paminklą kūręs skulptorius Vidmantas Gylikis.

Parkui skirtas gyvenimas

Būnant Agluonoje nuodėmė neaplankyti vos už 2 km esančio medžio skulptūrų parko – Kristaus Karaliaus kalno. Kad ir kiek būtum iš anksto apie jį skaitęs ar girdėjęs, realybė daug stipresnė.

Vos išlipęs iš automobilio, kaip ir pasakojama, pajunti ypatingą aurą. Ne vien todėl, kad prieš akis atsiveria kalvota vietovė, nusėta skulptūromis. Tiesa yra tai, kad gera energija niekur nedingsta, ji sukuria stebuklus. Tokiu galima vadinti trijų latvių neatlygintiną darbą, šį žemės lopinėlį paverčiant nuostabiai jaukia erdve. Iki 2006 m. čia tvyrojo pelkėti, krūmingi plotai. Šios žemės savininkas verslininkas Janis Stupanas kartu su skulptoriumi Eriku Delperu ir landšafto dailininke Anita Kazaki suprojektavo ir sukūrė Kristaus Karaliaus kalną.

Šiandien jame yra šimtai skulptūrų, auga per 100 ąžuolų, per 500 įvairiausių augalų rūšių. Daugybė žmonių dirba čia neatlyginamai, sekdami skulptūrų kūrėjo pavyzdžiu.

Nuostabių medžio drožinių, kuriais pasakojama žmogaus istorija pagal Bibliją, kūrėjas E.Delperas tikina nejaučiantis nuovargio, nors parkui atiduoda begales laiko ir jėgų. Jis sako įkvėpimą gaunantis iš Dievo ir darantis gerą darbą Dievo garbei. Staliaus amato dar vaikystėje iš tėvo ir senelio išmokęs E.Delperas svajojo būti lakūnu, septyniolika metų skraidė viršgarsiniais lėktuvais. Sunku ko nors nepraleidžiant suminėti visus jo talentus: tapo, fotografuoja, muzikuoja, rašo knygas, sportuoja. Tačiau svarbiausia jo gyvenime – tikėjimas, kurio nuo mažumės mokė tėvai. O kartą jo gyvenimą pakeitė sapnas.

Vizija virto tikrove

20 ha užimančio parko žemė – menininkės Vijos ir verslininko Janio Stupanų nuosavybė. Iš pradžių jie ketino čia, ant vienos iš kalvų, pasistatyti gyvenamąjį namą. Tokių kalvų jų žemėje net septynios, tačiau nuo vienos jų pajuto sklindant ypatingą energiją – žinojo, kad čia reikia padaryti kažką nepaprasta.

Kartą pas Janį atėjo skulptorius Erikas Delperas ir pasipasakoję sapnavęs Kristui Karaliui išskobtą skulptūrą. Verslininkas J.Stupanas, taip pat giliai tikintis žmogus, tąkart paklausė, ko reikia, kad tokia skulptūra atsirastų. Medžio ir vietos – atsakė menininkas. Netrukus ant žemės buvo patiesti du ąžuolai, iš kurių per tris mėnesius E.Delperas išskobė dvi apie 20 m aukščio skulptūras: Kristų Karalių ir Angelą. Šiandien jie tarsi laimina visą žmogaus valia ir rankomis sukurtą stebuklą, o nepaliaujamu srautu į parką plūstantys žmonės čia atgaivina savo dvasią ir pasisemia gerumo.

Nei dabar, nei ateityje už apsilankymą parke nebus imami pinigai, nes tai prieštarautų jo sukūrimo idėjai. Lankytojai čia vaikšto neskubėdami, mėgaudamiesi vaizdais, pailsėdami ant išdrožtų suoliukų ar pavėsinėse, liesdami skulptūras, pasimelsdami prie medinio altoriaus koplytėlėje. Atsiliepimų knyga sprogsta nuo pakylėtų žodžių, o dažniausi jų – prisipažinimas, kad čia pasijuto arčiau Dievo.

Patiks vaikams

Netoli Daugpilio centro įsikūręs Latgalos zoologijos sodas – nedidelis, bet smagus. Dirbtinėse džiunglėse ropoja dėmėtieji pitonai, ant kranto kaitinasi krokodiliniai kaimanai, tvenkinyje plaukioja raudonieji karpiai, lianomis šokinėja linksmos makakos ir sterbliniai cukriniai oposumai, taip pat plaukioja, švilpauja, šliaužioja, šokinėja ir skraido daugelis kitų tropikų gyvūnų. Vaikai gali paglostyti pūkuotą triušį, pažaisti su meiliomis jūros kiaulytėmis ir pašerti žuvytes džiunglių tvenkinyje.

Anot geležinkelių atstovo, bendrovė jau pasirengusi, tačiau dar laukiama galutinio Latvijos geležinkelių pritarimo.

„Iš savo pusės esame jau pasiruošę, reikia pabaigti derinti su Latvijos puse“, - BNS sakė Mantas Dubauskas. Anot jo, maršrutas pradės veikti artimiausiais mėnesiais.

Šiuo metu „Lietuvos geležinkeliai“ keleivius veža iki pasienyje esančio Turmanto, tačiau siekia maršrutą pratęsti maždaug 15 kilometrų iki Daugpilio. Pasak M. Dubausko, maršrutas pailgėtų tik keliolika kilometrų, bet tai yra pirmas žingsnis.

„Jei nori kažką daryti, pradėk nuo to, kas paprasčiausia, o tuomet jau žiūrėsime, kaip seksis“, - teigė geležinkelių atstovas.

Dėl naujų maršrutų „Lietuvos geležinkelių“ atstovai pirmadienį tarėsi su įmone „Latvijas dzelzcelš“.

Šiuo metu „Lietuvos geležinkeliai“ keleivių į Latviją neveža.

Latgalių partijai priklausantis V.Bojarunas taip pat turės padengti teismo išlaidas, kurios sudaro 85 eurus, pranešė teismas.

Visa teismo nutartis bus paskelbta sausio 10 dieną.

Valstybinis kalbos centras gegužės mėnesį kreipėsi į teismą, prašydamas sprendimo atleisti V.Bojaruną iš užimamų pareigų dėl nepakankamų valstybinės kalbos žinių.

V.Bojarunas anksčiau naujienų agentūrai BNS sakė, kad nors jo valstybinės kalbos žinios galėtų būti geresnės, tačiau jis pakankamai gerai moka latvių kalbą, kad galėtų dirbti Daugpilio savivaldybės taryboje.

„Aš, kaip ir daugelis Daugpilio gyventojų, turiu problemų dėl latvių kalbos žinių gerinimo. Tam yra mažai progų, kadangi maždaug 85 procentai šio miesto gyventojų kalba rusiškai“, – paaiškino V.Bojarunas.