Dėvimų technologijų mums nereikia, bet mes jų norime ir jos mus žavi bei padeda lengviau gyventi. Taip LRT.lt teigia šių technologijų kūrėja Despina Papadopoulos. Anot jos, šie išradimai kol kas sunkiai suderinami ir su mada, nes pastaroji – konservatyvus verslas, labiausiai besiorientuojantis į pinigus.
– Jūs dirbate su dėvimomis technologijomis (angl. wearable technologies). Gal galėtumėte paaiškinti, kas tai yra?
– Dėvimos technologijos yra terminas, kuris nuolat kinta. Prieš 20 metų, kai pradėjau su tuo dirbti, kalbėjome apie „dėvimą kompiuteriją“. Vėliau tai tapo „dėvimomis technologijomis“. Dabar taip pat kalbama apie išmaniąją tekstilę. Apskritai, kai kalbama apie dėvimas technologijas, žmonės turi omenyje technologiją, kuri įterpta į drabužius ar aksesuarus. „Fitbit“ [apyrankė, stebinti žmogaus fizinį aktyvumą – LRT.lt] ar kiti sveikatos sekėjai, kuriuos žmonės dedasi ant kūno, yra tai, kas vadinama dėvimąja technologija.
Kai kurie sako, kad ir „Google Glass“ buvo dėvima technologija, taigi tai yra bet kas, ką galima dėvėti. Žinoma, būtų galima ginčytis, kad, pavyzdžiui, „Fitbit“ yra aksesuaras. Kai pradedame galvoti apie tikrąsias dėvimas technologijas, galvojame apie tas, kurias galime įterpti į audinius, įpinti, prijungti technologijas prie audinio.
– Ar šiais laikais yra daug dėvimų technologijų?
– Ne, jų nėra daug. Sakoma, kad spėti ateitį – kvailių darbas. Nenutuokiu, kas nutiks po dvejų ar dešimties metų, bet esu beveik įsitikinusi, kad per ateinančius 5–7 metus atsiras dėvimų technologijų, kurios bus daug sudėtingesnės. Dabar darome tai, kas lengva. Pavyzdžiui, „Fitbit“ iš tiesų niekuo nesiskiria nuo žingsniamačio, kuris buvo naudojamas ir prieš 20 metų.
Viena iš svarbių „Fitbit“ dalių – bendruomenė. Daug žmonių tuo domisi dėl bendruomeniškumo jausmo. Galbūt esi konkuruoti mėgstantis vyras ir gali palyginti – o, aš nuėjau daugiau nei Džekas. Galbūt kaip tik jauti paramą – eime bėgioti, nes mano draugai bėgioja ir aš tai noriu daryti.
Galiausiai tai tėra triukas smegenims. Dažnai juokauju – jei ant rankos užsisegsi juostelę ir pasakysi – lipk laiptais ir valgyk sveikiau, iš esmės tai bus tas pats, kas „Fitbit“. Ši technologija vis dar kvailoka ir ji su mumis elgiasi taip, lyg kvailoki esame mes.
Vis dėlto galima pradėti naudoti technologijas, kurios labiau suderintos su tuo, kokie mes norime būti, o ne kokie esame. Dabar esame du dideli nykščiai, baksnojantys telefono ekraną. Ar yra būdų tai panaudoti kūrybingiau? Manau ir tikiuosi (nors galiu ir siaubingai klysti), kad, kai ši platforma taps lengvesnė, kai bus lengviau kurti prototipus ir eksperimentuoti su šiomis idėjomis, matysime daugiau kūrybingo pritaikymo.
Didelę pažangą žada ne tik dabar naudojamas silikonas ir duomenys. Tai svarbu, bet daug žada ir medžiagos, padedančios išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, lengviau perdirbamos ar ilgiau naudojamos. Kai kurios jų turi savitų savybių – gali šildyti ar vėsinti, saugoti kūną. Jei tai sujungtume su elektronika, manau, galėtume matyti įdomesnio pritaikymo pavyzdžių.
– Ar naujosios technologijos, dėl kurių audiniai padaromi atsparūs nešvarumams, yra vienas tokių pavyzdžių?
– Teisingai. Tai taip pat laikau technologija. Galbūt tai audiniai, kurie negali būti sutepti, galbūt jie lengviau pagaminami, reikalauja mažiau išteklių, galbūt juos lengva perdirbti. Pavyzdžiui, dabar dažnai dėvimus poliesterio drabužius labai sunku perdirbti, nors jie patvaresni ilgiau nei kai kurie natūralūs pluoštai. Gausu įdomių technologijų.
– Ar manote, kad mada ir dėvimos technologijos eina koja kojon?
– Dauguma žmonių nesupranta, kad mada – labai konservatyvus verslas. Pokyčiai madoje vyksta labai lėtai. Visi apsėsti galutinio rezultato – pinigų. Tai nėra eksperimentams tinkama aplinka. Kitas dalykas – žmonės, kurie kuria madą, ir tie, kurie kuria technologijas, yra tarsi dvi skirtingos planetos. Skiriasi jų požiūris, darbo procesas. Pagalvokime apie greitąją madą – nueini į parduotuvę ir kas dvi savaites joje gali pamatyti ką nors naujo. Su technologijomis yra kitaip. „Apple“ bando tapti mada – kas devynis mėnesius privalai įsigyti naują telefoną, bet vis dėlto tai yra devyni mėnesiai, o ne dvi savaitės.
Technologijų ir mados kūrimo procesas, darbo kalendorius labai skiriasi. Taip pat skiriasi ir požiūris, turimi įgūdžiai. Dar svarbiau – gamyba visiškai kitokia. Neseniai teko keliauti po daugybę audinių fabrikų. Jie tokie skirtingi. Kad į audinius būtų įtaisytos elektroninės detalės, reikalinga kitokia įranga. Jei nueitume pas audinių gamintojus ir paprašytume prie audinių prijungti elektronikos įrenginius, reikėtų tuos įrenginius padarytų ypač paprastus. Be to, juos reikėtų pritaisyti labai greitai. Vieni džinsai šiais laikais pasiuvami per šešias minutes. Tai yra grafikas, pagal kurį dirba drabužių gamintojai.
Man, kaip dizainerei, tai – bandymas išspręsti problemą – yra smagioji dalis. Manau, kad sprendimas slypi elegancijoje. Tai turi būti elegantiška, išmanu. Dėvima technologija turi sujungti skirtingus žmones. Ši veikla nėra kažkas, kuo gali užsiimti viena žmonių grupelė. Reikalingas tarpdalykinis požiūris.
– Tačiau, kai dėvimos technologijos taps populiarios, elegantiškos ir jų bus visur, ar jos netaps lygios mados industrijai ir nebus kuriamos tik dėl pinigų?
– Tai neišvengiama. Manau, kad mada pradės kreipti didesnį dėmesį į dėvimas technologijas ir jas pritaikys. Išlieka didysis klausimas – kodėl? Koks pritaikymo būdas? Galbūt yra kažkas, ką norėtume žinoti apie savo aplinką? Kūnus? Žinoma. Ar galime tai padaryti? Tai dar vienas įdomus klausimas. Žinoma, yra tam tikrų sveikatos būklių, apie kurias norėtume žinoti, bet tada kyla papildomų klausimų – kiek galima tuo pasitikėti ir kada nustoti pasitikėti savo pojūčiais? Įsivaizduokite, visuomet lauktumėte, kad kažkas už jus viską padarytų. Tai kelia riziką. Reikia nuspręsti, kaip šias technologijas kurti etiškai. Technologijose šiuo atžvilgiu geros patirties neturime.
Pavyzdžiui, „Google“ skyrė daug pinigų, kad jų išradimas „Google Glass“ būtų reklamuojamas kaip madingas aksesuaras. Jie bandė šiuos akinius įtraukti į mados pasirodymus. Jie netgi susitarė, kad mados žurnalų redaktoriai šiuos akinius dėvėtų. Bet ar iš tiesų norėtume, kad, kalbantis su žmogumi, jis tikrintų savo užrašus, elektroninį paštą? Ar norėtumėte būti su savo vaikinu ir net nežinoti, ar jis tikrina rungtynių rezultatą, ar iš tiesų su jumis vakarieniauja? Ne. Visa tai beprotiška.
Ar tai nuostabu? Jei aš remontuoju lėktuvą ir per specialų ekraną galiu matyti kiekvieną laidą, esantį lėktuve, žinoma, tai neįtikėtina. Mums trūksta konteksto suvokimo ir tai veda iš proto.
– Kokias pagrindines savybes privalo turėti naujas išradimas, kad jis atrastų vietą rinkoje?
– Manau, kad visų pirma tai turėtų spręsti kokią nors problemą. [...] Tai turi padėti žmonėms jaustis geriau. Tai turėtų teikti malonumą, mažinti nuobodulį. Nekalbu apie tai, kad technologijos turėtų sumažinti globalinį atšilimą, nors tai ir būtų nuostabu.
Kitas svarbus aspektas – tai turi būti gerai apgalvota. Būtina suvokti visą sistemą. Kokia visa istorija? Apie tai reikia galvoti holistiškai. Deja, daug tokių pavyzdžių neturime. Vienas jų – neseniai sukurta medžiaga, kuri yra panaši į putplastį, bet nuo smūgio ji sukietėja. Tai jau naudojama gaminant motociklininkų, ledo ritulininkų įrangą. Be to, tai turi perspektyvų – ši medžiaga gali būti naudojama vyresniems žmonėms skirtų drabužių pamušalui. Reikia sukurti kažką, kas pritraukia. Reikia suprasti vartotojus – ko jie nori, kokios jų svajonės.
– Ar Jūs tikite, kad žmonėms dėvimų technologijų reikia?
– „Reikia“ – per stipriai pasakyta. Nemanau, kad mums jų reikia. Manau, kad mes jų norime, jos mus žavi. Manau, kad yra tiek daug žmonių, dirbančių su dėvimomis technologijomis ir informacija, jog labai svarbu užtikrinti, kad išradimai netaptų nežmoniški.
– Minėjote, jog nereikia, kad už mus viskas būtų padaroma, tačiau, jei technologijos mums pasakys, ar mes sergame, ar ne, ar ką tik sutiktas žmogus mums tinka, ar tai nepavers mūsų robotais?
– Būtent tai ir yra pagrindinis pavojus. Kaip galime su juo kovoti kaip vartotojai, dizaineriai, technologai? Žinoma, grėsmė yra ir ta, kad mes tikimės, jog galime surinkti visą informaciją, visus duomenis apie save ir savo aplinką, nes tuomet turėsime daugiau įžvalgų. Pati informacija bereikšmė. Mašinos mums teikia informaciją, žmonės – įžvalgas.
Jau dabar kompanijos susijungia, kad galėtų surinkti daugiau informacijos ir sukurti paveikslą to, kas tu esi, bet tai supaprastinta. Iš kur žinai, kad turi visą informaciją? Iš kur gali žinoti, kad tas žmogus tikrai tau tinka? Gal tiesiog įtakos turi tai, kad šiandien saulėta diena ir dėl to tu laimingas? Yra daug veiksnių: oras, hormonai, naujienos, įvykiai. Jų skaičius begalinis.
– „Gopogle Glass“ įvardijote kaip vieną iš populiarų dėvimų technologijų pavyzdžių. Gal galite paminėti daugiau pavyzdžių, kuriuos galbūt jau naudojame?
– Daugiausia tokių pavyzdžių galime matyti sporte. „Under Armour“ neseniai išleido tai, ką jie vadina „Sveikatos dėže“ (angl. Healthbox). Joje yra svarstyklės, apyrankė, dirželis. Šie įtaisai renka skirtingą informaciją, kad nustatytų, kaip jums sekasi sportuoti. Yra bent kelios įmonės, kurios kuria kompresinius marškinėlius. Tai gera idėja, nes šis drabužis gali rinkti informaciją apie organizmo būklę. Yra bendrovė, gaminanti kojines, kurios, jums bėgant, analizuoja, kaip tai darote. Vėliau duodami patarimai, kaip būti geresniu bėgiku.
Įdomu tai, kad visos apyrankės, kurios dabar yra dėvimų technologijų rinkoje, tampa vis išvaizdesnės. Seniau tai tebuvo plastikinė juostelė, net nebuvo smagu ją nešioti. Dabar tai panašėja į papuošalus, atrodo daug rafinuočiau.
Bėda, kad dauguma žmonių, kuriuos pažįstu, yra apsėsti informacijos rinkimo, bet jie nesugeba jos suprasti, nežino, ką ji reiškia. Daugumai žmonių tai yra papildoma motyvacijos priemonė, priminimas. Manau, kad esmė vis dėlto yra ne pati informacija, o psichologinis triukas.
– Technologijos mus apgauna ir priverčia stengtis būti geresniais žmonėmis?
– Taip, būtent, bet tai yra gerai. Labai svarbu suprasti žmogaus psichologiją ir kaip apgauti smegenis. Tokiu būdu galime būti geresni pačiai planetai. Reikia suprasti, kas tas vartojimas: ar mums tikrai reikia 50 marškinėlių, ar puikiai galime išsiversti su penkeriais? Šiuos įrenginius galime vadinti sąmoningumo įrenginiais.
– Nors, kaip sakėte, spėti ateitį – kvailių darbas, kokią vis dėlto ją matote?
– Iš tiesų nežinau. Tai labai sunkus klausimas. Galiu sugalvoti niūrių istorijų, kaip žmonės, vos išlipę iš metro, išsitraukia savo telefoną. Tačiau galiu sugalvoti kitų istorijų, kaip žmonės susirenka kaip bendruomenė, dalijasi informacija.
Dažnai girdžiu žmones sakant, kad pasaulis blogėja. Ar tikrai? Nežinau, ar mano močiutė, kuri išgyveno du pasaulinius karus ir holokaustą, gyveno geriau. Žmonės mirdavo dėl nieko. Šveicarijoje moterys negalėjo balsuoti iki 1971 m. Manau, kad viskas gerėja arba viskas taip pat, bet pasisuka į kurią nors vieną pusę.
Norėčiau matyti sąmoningesnę ateitį, naudojančią nuostabius išradimus, kuriuos jau turime, kad žmonės galėtų gyventi linksmiau, kad būtų labiau susiję, daugiau bendrautų, kad rūpintųsi aplinka, atskirtais žmonėms. Tikiuosi, kad technologijos gali mus labiau sujungti. Dėl to nekyla klausimų.
Aš neatsakiau į klausimą. Nežinau, kokią ateitį matau. Noriu tikėti, kad būsime vieningesni, sąmoningesni. Turiu tikėti, kad, kuo daugiau žinosime apie tai, ką patiria žmonės, kuo geriau suprasime, kaip viskas vyksta, tuo geresni tapsime. Deja, yra žmonių, lyderių, kurie tokie nėra.
– Dauguma žmonių, kai kalba apie technologijas (ypač dėvimas technologijas, apie kurias nemažai žmonių net nėra girdėję) sako, kad tai yra ateities išradimai. Kai kurios bendrovės netgi skelbia, kad jos kuria kažką naujo ateičiai. Kaip jaučiatės Jūs – ar kuriate ateičiai?
– Ne, aš kuriu dabarčiai. Manau, tai labai svarbu suprasti. Viskas, ką darome, yra dabarčiai. Ateityje gyvename dabar. Tuo esu visiškai įsitikinusi. Mes turime aiškiai suvokti, ko norime iš ateities, nes visa tai vyksta dabar.
