– Nors vadinate save kauniete, tačiau vaikystę ir mokyklinius metus praleidote Visagine?

– Kauną atradau, kai įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti aprangos ir polimerinių gaminių dizaino. Iš karto jį įsimylėjau. Tiek pamilau, kad netgi nepasinaudojau proga išvykti mokytis į Airiją ar Jungtinę Karalystę. Baigiau mokyklą su pirmąja moksleivių banga, kuri jau galėjo važiuoti studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Neišvykau, nes viską, ko, mano supratimu, reikia žmogui, radau Kaune. Esu čia jau šešiolika metų.

– Pokalbį pradėkime nuo gimtojo Visagino ir jūsų minimų „padišanų“. Ką reiškia šitas keistas žodis?

– „Padišanas“ – dėvėtų drabužių parduotuvė. Beje, šį žodį sužinojau jau gyvendama Kaune, o Visagine būdavo blusų turgūs arba kuistukai. Kuistukai – nes iš pradžių, kai tik atsirado pirmosios tokio tipo parduotuvės, drabužiai jose būdavo sumetami į didelius metalinius konteinerius ir žmonės kuisdavosi juose. Labai mėgdavome su mama ir sese ten ieškoti vadinamųjų lobių, nes kitas pasirinkimas Visagine buvo turgus su kiniškomis ir turkiškomis prekėmis.

Gerai pamenu, kaip mama vietiniame „padišane“ rado nuostabią balto šifono suknelę su raukiniais – tokių buvome mačiusios tik per televizorių. Jei rasdavo kokybišką vilnonį megztinį, jis iš pradžių atitekdavo sesei (ji ketveriais metais už mane vyresnė), paskui nešiodavau aš, nes drabužis nei apsibumbuluodavo, nei sudildavo.

Paauglystėje irgi, kai atėjo noras atrasti savo vietą, savo gaują (juokiasi), ėmiau krypti į sunkųjį roką, „padišanuose“ ieškodavau juodų gotiškų drabužių su nėriniais, korsetų ir pan.

Tvaru: iš kokybiškų dėvėtų drabužių persiūti moteriški drabužiai – ir tvarūs, ir originalūs. Dizainerė O. Les ne tik mielai demonstruoja savo kūrinius, bet ir mielai juos kasdien vilki. Tai jos, kaip kūrėjos, manifestas. / G. Daškevičiaus nuotr.

– Žavi jūsų filmukai socialiniuose tinkluose, kaip senas paltas – abrakadabra – virsta stilinga liemene su prisegamu sijonu. Esate burtininkė?

– Tikrai ne, bet už filmavimo pradmenis esu dėkinga KTU studentų televizijai. Visas laidas ten kūrė studentai. Aš pati turėjau laidą apie stilių ir gyvenimo būdą – dariau tai, ką šiandien daro mūsų nuomonės formuotojai. Įgijau filmavimo, montavimo įgūdžių.

Studijų laikais įgytos žinios man padeda kurti filmukus socialiniams tinklams – feisbukui, „TikTok“ platformai. Taip galiu skleisti tvarumo idėjas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinei auditorijai. Kartais išties gaunu po jais komentarų net kiniškais hieroglifais.

– Prieš dešimt metų, kai sukūrėte pirmą tvarią drabužių kolekciją, lietuviai ja (kaip ir pačia tvarumo idėja) dar nelabai domėjosi. Kokia situacija dabar? Ar jūsų kūryba – persiūti drabužiai iš kokybiškų dėvėtų drabužių – šiandien jau domina mūsų tautiečius?

– Yra visokių žmonių. Kai kuriems ši idėja iki šiol nepriimtina. Jie kaip pirko greitosios mados parduotuvėse, taip ir toliau pirks. Kiti galbūt norėtų tokių persiūtų drabužių, bet jiems neleidžia finansinės galimybės. Nors nekalbame apie tūkstančius eurų, bet dizainerio darbas – ar drabužis persiūtas, ar sukurtas iš naujo – vis tiek turi savo kainą. Dėl vienetinės idėjos, dėl rankų darbo... Juk ne staklės tuos drabužius štampuoja, o kuria vienas žmogus! Ir savo pirštais išmyluoja kiekvieną dygsnelį.

Trečia grupė žmonių – tie, kurie labai palaiko šią idėją ir kuriems finansinės galimybės leidžia įsigyti vieną ar kitą mano gaminį. Džiugu, kad po truputį tokių žmonių vis daugėja. Jų „vau!“, „kaip tu čia gerai sugalvojai“ man yra tikras turtas, kurio neišmatuosi jokiais pinigais. Galbūt po metų kitų, kai antrinis daiktų panaudojimas taps ne retenybe, bet norma, atsiras daugiau taip kuriančių dizainerių, kainos keisis pirkėjų naudai.

G. Daškevičiaus nuotr.

– Tvarumu susidomėjote bakalauro studijų metais. Paskui stažavotės Londone, kur darsyk supratote, kad drabužius galima kurti ne tik iš naujų audinių. Jei tada nebūtumėte išvykusi – ar ir toliau siūtumėte pagal individualius užsakymus, progines sukneles?

– Kas būtų, jeigu būtų, nežinau. Tačiau idėja persiūti iš to, kas nebetinkama, į tai, kas tinkama, man patiko visada, todėl, manau, kad vienaip ar kitaip tas dalykas vis tiek būtų prasimušęs. Gal kitu formatu, bet anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau iki to priėjusi, nes visada jautriai reaguodavau į aplinkosaugos problemas.

Dar mokykloje gamta, gyvūnėliai man labai labai rūpėjo, kaip ir dabar – miškų kirtimas Lietuvoje. Aš giliai tikiu, kad mes, žmonės, esame tam tikra gyvūnų rūšis, neatsiejama nuo gamtos. Todėl turime kažkaip nuraminti, suvaldyti savo ego ir išmokti gyventi su gamta, o ne virš jos. Prie to veda visos mano tvarios kūrybos idėjos. Matyt, kažkas čia vis dėlto yra prigimtinio, susijusio su tuo, kaip apskritai matau ir suvokiu pasaulį.

Eidama į dėvėtų drabužių medžioklę jaučiuosi kaip gelbėtoja. Negaliu palikti tokių lobių ar leisti jiems keliauti į sąvartynus.

– Jūsų kūrybos žaliava – dėvėti drabužiai. Išduokite paslaptį, kaip vyksta pats procesas – pagal kokius kriterijus juos atsirenkate?

– Juokauju, kad eidama į žaliavų medžioklę dirbu dviem etapais. Pirmiausia įdarbinu rankas. Prisilietimu galiu atskirti, kur yra vilna, o kur – sintetika. Susiradusi drabužio etiketę, pasitikrinu, ar buvau teisi. Užčiuopusi vilną, tyrinėju drabužį toliau. Apžiūriu, ar nėra kažkokių dilimo ženklų (kartais audinys dėl savo amžiaus būna pradėjęs byrėti, plonėti), patikrinu vidinę jo pusę ir tas vietas, kurios nešiojant patiria didžiausią trintį – rankogalius, apykakles, pažastis, juosmenį iš vidinės pusės. Jei tai kelnės, žiūriu, kaip atrodo jų apačia, užtrauktukai, furnitūra.

Visi šitie dalykai išduoda, kiek drabužis buvo dėvimas, o nuo dėvėjimo laipsnio priklauso ir tolesnės jo gyvavimo galimybės. Man norisi, kad persiūtas drabužis būtų tikrai kokybiškas. Dėl to visada prisiuvu dvi etiketes – palieku originalią, buvusią ant drabužio, ir dar pridedu savąją. Kuo toliau, tuo daugiau dėvėtų drabužių parduotuvėse greitosios mados produktų. Laimei, dar galima rasti ir tikrųjų grynuolių – kokybiškos vilnos, gero pasiuvimo, puikios konstrukcijos drabužių. Juokiuosi, kad eidama į jų medžioklę jaučiuosi kaip gelbėtoja. Negaliu palikti tokių lobių ar leisti jiems nukeliauti į sąvartynus.

– Ar, pamačiusi dėvėtą drabužį, jūs jau žinote, ką iš jo siūsite?

– Būna, kad idėja gimsta iš karto. Kitąsyk juos tiesiog nusiperku, o jau savo studijoje ištyrinėju nuodugniau – kiek medžiagos, kaip išdėstytos kišenės, apykaklės, kokias vietas bus galima panaudoti kūrybiškai. Jei iš švarko sugalvoju pasiūti suknelę, nukirptų rankovių neišmetu – dedu į atskirą rankovių dėžę. Iš jų vėliau pasiūsiu bent jau kokį kaspinėlį  plaukams. Stengiuosi, kad būtų panaudotos net ir mažiausios lobio dalelės. Nes šiandien rasti parduotuvėje šimtaprocentinį vilnonį švarką ar sijoną neįmanoma: greitajai madai per brangu naudoti tokius pluoštus.

– Jei žmogus žinotų, kiek kruopštaus darbo įdėta, tarkim, į švarko apykaklės ar kišenių siuvimą, galbūt nepultų lengva ranka jo išmesti, keisti kitu?

– Gaila, bet tai suprasti gali tik profesionalas. Dar ir tas, kuris nori žinoti. Juk gyvename skaitmeniniame amžiuje ir labai dažnai amatininkai, kūrėjai dalijasi daikto gamybos procesu. Tai daro net ir didieji mados namai, kurie kelia vaizdo įrašus į socialinius tinklus, kaip jie, tarkim, siuvinėja savo houte couture sukneles. Dažnai žmogus nesuvokia tikrosios gaminio vertės ne iš piktos valios. Prie to prisideda ir greitoji mada, jos kainų apgaulingumas. Nes jei per išpardavimus švarkelį gali nusipirkti už 10–15 eurų, tai kam mokėti 300 eurų?!

Mano vaizdo filmukai socialiniuose tinkluose edukuoja žmones, parodo, kodėl kai kurie dalykai kainuoja labai brangiai. Nes žmogaus meistrystė ir jo žinios gali taip susipinti drabužyje, kad visiškai pakeis ir žmogaus proporcijas, ir jo išvaizdą, t. y. parodys kūną geriausiai, kiek tik įmanoma. Tas pats, manau, galioja ir greitajai madai. Jei žmogus pamatytų, kaip tie drabužiai siuvami, turbūt irgi suveiktų pažinimo faktorius. Deja, ekskursijos į tokias vietas nerengiamos. Tik kas nori, tas randa dokumentinės medžiagos internete apie Kinijos ir Bangladešo fabrikėlius, kuriuose vaizdai kalba patys už save.

G. Daškevičiaus nuotr.

– Ar jūsų kūrybos kodas leidžia persiuvant drabužį naudoti naujus audinius – maišyti seną ir naują?

– Iš tiesų, kad persiūtas drabužis atrodytų nepriekaištingai, dažnai naudoju naują furnitūrą – kantavimo juosteles ir pan. Jei kalbame apie audinius, gausiai panaudoju tas atraižėles, likusias nuo individualių užsakymų. Tikrai nėra taip, kad važiuočiau į parduotuvę ir pirkčiau naują audinį kažkokiam tvariam projektui.

– Ne veltui studijavote mados inžineriją. Dabar galite skaityti paskaitas, edukuoti žmones apie natūralių pluoštų supergalias. Priminkite, kokios tai medžiagos ir kokias supergalias savyje slepia?

– Visi jas gerai žinome. Tai linas su medvilne, šilkas, vilna. Ir nors prižiūrint jas daugiau vargo – linas glamžosi, šilką reikia atsargiai skalbti, o vilna gali susitraukti, tačiau viską atperka jų supergalios. Vilna pati apsivalo, išstumia nešvarumus. Kanapių pluošto paviršius yra antibakterinis – jame nesiveisia mikrobai. Linas su amžiumi stiprėja, o baltas linas – bąla. Tuo tarpu sintetiniai audiniai, kad ir kiek pramonė investuotų į jų gamybą, apdirbimą, vis tiek lieka chemija. Jie gaminami iš polimerų, kurie yra naftos produktas. Vadinasi, visa sintetika iš esmės yra tas pats plastikas, tik kitaip apdirbtas ir pateiktas dėvėti. Jis nekvėpuoja, traukia šaltį ir drėgmę. Todėl su akriliniu megztuku, kad ir koks gražus jis būtų, vis tiek šusite ar šalsite.

– Padėkite išspręsti rebusą: tarkim, turime vilnonį megztinį, kuris kainuoja 40 eurų, ir kitą, pirktą iš prabangios parduotuvės, kurio kaina – 300 eurų. Pirmasis prekinę išvaizdą išlaiko tik savaitę, antrasis – kelis metus. Atrodo, ta pati vilna, bet…

– Visi audinių pluoštai turi skirtingas kokybės kategorijas – tiek vilna, tiek medvilnė, tiek ir linas. Gražiausi, lygiausi pluoštai, supinti į audinį iš ilgiausių gijelių, yra aukščiausios kokybės. Sakoma, kad merinosų vilnos paviršius gali priminti šilką. Prastesnės kokybės vilna formuojama iš trumpesnių, šiurkštesnių ir skirtingo storio plaukelių. Jie susiaudžia į atitinkamai šiurkštesnį audinį. Žodžiu, viskas priklauso nuo pluošto rūšies ir kokybės kategorijos, kuri įprastai atsispindi kainoje.

G. Daškevičiaus nuotr.

– Ar jūsų spintoje daug pačios persiūtų drabužių? Gal kai kurie iš jų persiūti ne vieną, bet ir antrą, ir trečią kartą?

– Be abejo, aš labai mėgstu dėvėti persiūtus drabužius. Kintant kūno proporcijoms ar gyvenimo aplinkybėms, drabužį prisitaikau ir nešioju toliau. Kai kūrėjas dėvi savo darbus, manau, tuomet jis atstovauja savo kūrybos vertybėms. Jis realiai demonstruoja, kaip tas drabužis gali būti dėvimas, su kuo derinamas ir pan. Jis tarsi praneša žmonėms, kad štai – aš kuriu, aš pats dėviu ir matau čia didelį gėrį ir pridėtinę vertę. Beje, labai įdomus dalykas, kad spintoje iki šiol turiu drabužį iš savo vaikystės laikų. Tai siuvinėta palaidinė, kuria dažnai pasipuošiu.

– Nugirdau jaunų žmonių pokalbį. Jie ruošėsi pirkti draugui gimtadienio dovaną – dėvėtą drabužį iš „Vinted“ platformos. Jūsų nuomone, būti tvariam šiais laikais – mada ar sąmoningumas?

– Manau, kad čia susipynę abu dalykai. Kai skaitau paskaitas apie tvarumą, pabrėžiu, kad mada sugeba išnaudoti savo naudai net ir tai, kas jai prieštarauja. Nes pati tvarumo sąvoka, t. y. kad daiktą turime dėvėti kuo ilgiau, kuo sąmoningiau, kuo rečiau atnaujinti savo garderobą, prieštarauja madai. Juk mada yra kintantis reiškinys, nuolat siūlantis visokių naujienų.

Ar ne įdomu, kad mada pavertė tvarumą irgi madingu dalyku? Tačiau! Kaip atskirti tikrąjį tvarumą nuo netikro? Tarkim, jaunas žmogus galvoja, kad jei perka drabužį dėvėtų drabužių parduotuvėje, vadinasi, jis išsyk yra tvarus ir padeda Žemei. O kaip tada, kai drabužių jis perka be saiko, neapgalvotai, kiek panešiojęs juos išmeta?

Kita vertus, jei greitosios mados drabužį žmogus įsigyja labai apgalvotai, jį saugo, tai irgi atliepia tvarios mados kriterijus. Pavyzdžiui, savo paltą iš „Zaros“ dėviu jau aštuntą sezoną. Kiekvienais metais jį  nuvalau, nurenku pumpuriukus, išgarinu. Pati prekė gal ir nėra tvari, bet dėl pirkėjo vartojimo įpročių ji tampa tvari. Manau, turime apie tai kalbėti, nes kuo daugiau informacijos gausime, tuo mūsų pasaulio, mados matymas labiau keisis. Argi ne puiku, kad šiandien madingas antrinis drabužių panaudojimas?!

Taip nebeišlaidauja

Vyras nenoriai, bet pasimatuoja pardavėjos primygtinai siūlomą tik šiandien į parduotuvę pristatytą kepurę. Jis lieka patenkintas reginiu, sako, kepurė dar ir patogi. Beje, savo amatą puikiai išmananti pardavėja pasiteirauja, ar tiko ir patiko vyro žmonai ankstesnis jo į namus parsineštas pirkinys.

Įprastas dialogas dėvėtų drabužių parduotuvėje, mat čia dirbantys pasakoja, kad didelė dalis pirkėjų – sugrįžtantys klientai. Kodėl negrįžti, jei daugumą standartinių, kasdienių drabužių – megztinių, palaidinių, kelnių, sijonų, suknelių, švarkų – galima nusipirkti pigiau nei už 10 eurų. Tiesa, už paltą gali tekti pakloti ir 40 eurų.

Vieni parduotuvės lankytojai keičia kitus, vidury darbo dienos bent dešimt žmonių vienu metu visada dairosi į sukabintus drabužius. „Žmonių yra, pirkėjų nėra“, – pridurti skuba įmonės „Raselės drabužiai“ pardavėja.

Kartais klientas matuojasi penkiolika megztinių, bet iš parduotuvės išeina tik su vienu. „Dabar visi taupo, žmonių mažiau, ir tie, kurie ateina, perka mažiau“, – pastebi šešiolika metų dėvėtų drabužių parduotuvėse dirbanti moteris.

Ji atvira – kaltas ne tik ekonominis kontekstas, bet ir konkurencija: „Visko per daug. Per didelė drabužių pasiūla: „Akropolis“, internetinės parduotuvės, didieji dėvėtų drabužių tinklai, yra ir mainų platforma „Vinted“.“

UAB „Skalsmėja“ dėvėtų drabužių-komiso vadovė Vilma Ramanauskienė pastebi, kad šiandien žmonės linkę taupyti. „Gal žmonės perka panašiai, bet pasiskirsto: naujų drabužių parduotuvėse, dėvėtų drabužių parduotuvėse, internetu. Dabar siuvimo poreikis labai sumažėjęs, nebent patys žmonės sugeba ką nors pasisiūti, nes nešti siuvėjai ar mezgėjai yra gana brangus malonumas“, – sako ji.

„Taip pat ir su avalyne – nunešti taisyti batsiuviui kainuoja tiek, už kiek pas mus atėjus galima batus nusipirkti. Kiti sako, kad batsiuvys dar brangiau taiso, nei dėvėti batai kainuoja“, – priduria verslininkė.

Kadaise buvo laikai, kai žmonės dėvėtų drabužių parduotuvių turinį šluote šlavė. „Kartą ir paprasčiausią akmenį, aptrauktą plėvele, mūsų parduotuvėje nusipirko kopūstams paslėgti. Prieš septyniolika metų žmonės labai daug pirko, visko norėjo, buvo pasiilgę įvairovės, džiaugėsi, kad gali keisti, gali daug sau leisti, o dabar labai pagalvoja. Atėjo tvarumo mada, žmonės pasvarsto, ar jiems tikrai reikia penkių panašių megztukų“, – pasakoja V. Ramanauskienė.

„Žiniasklaidoje formuojamas įvaizdis, kad šiandien dėvėti drabužiai vėl labai madingi ir rinka yra didelė. Taip, yra „Vinted“, yra vadinamieji mamyčių turgeliai ar kiti būdai, kaip galima keistis, bet, kalbant apie dėvėtų drabužių tradicines parduotuves, didelio pokyčio nejaučiame“, – priduria ji.

Tarp žalumo ir taupymo

Anot drabužių dalijimosi, taisymo, perkūrimo ir perdirbimo platformos „Textale“ vadovės Viktorijos Nausėdės, Vakaruose antrųjų rankų vartojimo kultūra iš tikrųjų pagreitį įgavo maždaug prieš penkerius metus, o pagrindinis pretekstas buvo ir tebėra būtent žalioji ekonomika. Tačiau Lietuvoje dėvėtų drabužių kultūra perimta gerokai anksčiau – reikėtų skaičiuoti trečią dešimtmetį.

„Jau kelios kartos yra užaugusios su šia galimybe Lietuvoje. Įdomu tai, kad mes dalyvavome žiedinėje ekonomikoje, pernaudodami įvežtines dėvėtas prekes. Vadinasi, buvome tie, kurie pasirūpina, kad užsienio šalyse surinktas drabužių, tekstilės perteklius būtų naudojamas toliau. Gera žinia, yra ta, be to, tam tarptautiniuose projektuose pritaria užsienio ekspertai, kad mūsų vartojimo įpročiai prisidėjo prie tarptautinės žiedinės ekonomikos“, – pabrėžia V. Nausėdė.

Viktorija Nausėdė. /V. Nausėdės asmeninio archyvo nuotr. 

„2018–2020 m. pabandėme suskaičiuoti, kiek dėvėtos tekstilės atkeliauja į Lietuvą, kaip ją naudojame, kaip rūšiuojame, kur toliau eksportuojame. Mūsų rodikliai žymiai skyrėsi nuo Vakarų ir Šiaurės šalių, bet svarbu tai, kad buvome tie, kurie naudojo tai, ką mums įveždavo iš užsieniečių spintų turinio, o tuo, ką mes savo spintose sukaupėme, iš tikrųjų nesirūpinome iki to paties žaliojo kurso krypties nustatymo“, – pasakoja ji.

„Lietuvių spintos perpildytos, mes penkerius metus pastebime išsivalymą. Taip ir turi vykti. Jei stebėtume statistinius rodiklius, lietuvio portretas rodytų, kad mes naujų gaminių vartojame mažai, palyginti su ES vidurkiu, bet pažiūrėję, kas patenka į mūsų mišrių komunalinių atliekų konteinerius ir kad ten yra beveik 8 proc. tekstilės ir dėvėtų drabužių, matome, kad tie srautai nesutampa, vadinasi, turime polinkį kaupti. Jis paveldėtas, sakyčiau, iš ankstesnių nepritekliaus laikų. Dabar vyksta susireguliavimas“, – detalizuoja V. Nausėdė.

Ateina laikas, kai daliai gyventojų antrųjų rankų prekės gali tapti netgi pirmu pasirinkimu ir pagrindinė priežastis gali būti ekonominė.

Ji sako, kad žmonės Lietuvoje dabar dėvėtus drabužius perka ne tik dėl žaliosios perspektyvos: „Matome, kad turbūt ateina laikas, kai daliai gyventojų antrųjų rankų prekės gali tapti netgi pirmu pasirinkimu ir pagrindinė priežastis gali būti ekonominė.“

„Žmonės pradėjo galvoti, kad reikės taupyti, kad laukia šildymo, elektros sąskaitos. Stebėjome tarpsnį, kai jie rinkdavosi, laukdavo nuolaidos, prašydavo nuolaidos, nes sezonas keičiasi, reikia atsinaujinti, šiltos aprangos, bet buvo labai daug nežinomybės dėl ateities. Dabar, pastaruosius kelis mėnesius, matome, kad grįžtama į vėžias – drabužių reikės, rengtis nenustosime, puoštis irgi“, – sako ji.

V. Nausėdė skaičiuoja, kad dėvėtas drabužis yra vidutiniškai tris kartus pigesnis už naują. Atėjus šaltajam sezonui, toks kainos skirtumas tapo ypač svarbus. „Žmonėms reikia šiltų striukių, paltų, batų, o naujų kainos kandžiojasi. Kai kurie ateina ir sako, kad ir antrųjų rankų prekės pabrango. Žmonės ieško alternatyvų“, – pasakoja V. Nausėdė ir priduria, kad pastaruoju metu fiksuoja didėjantį klientų srautą.

Šansas užsidirbti – neišnaudotas

Užsienyje neretai antrųjų rankų prekės virsta būdu ne tik sutaupyti, bet ir užsidirbti. Tam tikrose platformose, pavyzdžiui, populiariojoje „Depop“, žmonės neretai perparduoda originalias, vintažines prekes, kurias medžioja tiek fizinėse, tiek virtualiose dėvėtų drabužių parduotuvėse, už didesnę kainą, nei mokėjo patys. Kartkartėmis nuo vieno drabužio galima uždirbti ir ne vieną 100 eurų.

Pasak V. Nausėdės, neatsiliekame ir mes. „Lietuviai – versli tauta. Perpardavimas, dalijimosi platformų veikla yra aktyvi. Tik mes skatiname ne įsigyti pigiau įvežtinių prekių ir bandyti per veikiančias dalijimosi platformas parduoti brangiau ir iš to uždirbti, bet siūlome nišą atgauti dalį pinigų, kuriuos sumokėjote pirkdami naują gaminį. Skaičiuojama, kad, parduodant savo nešiotus drabužius, galima atgauti iki 30 proc. to, ką buvote sumokėję, jei tas daiktas atitinka tendencijas, yra tvarkingas, tinkamas dėvėti toliau“, – aiškina ji.

„Užsienio šalys perpardavimo galimybes labai gerai perprato. Ekspertai skaičiuoja, kad antrųjų rankų rinka 2029 m. dvigubai viršys greitosios mados rinką, tai tikrai gali tapti pirmuoju pasirinkimu – vieniems padėti uždirbti, kitiems padėti sutaupyti. Manau, šita perspektyva mūsų šalyje vis dar yra neišnaudota“, – priduria V. Nausėdė.

Kas lietuviams yra didesnė paskata – parduoti ir užsidirbti ar idėja prikelti daiktą antram gyvenimui? Pasak rinką stebinčios V. Nausėdės, yra skirtingos žmonių grupės, lemia ir amžius, ir pragyvenimo lygio skirtumai.

Lietuviai tikrai skaičiuoja, neskuba pirkti brangesnių drabužių.

„Kai teikiame komiso paslaugą, susiduriame su skirtingais žmonių lūkesčiais. Pavyzdžiui, vieni ateina užsidirbti, jie paprastai siekia uždėti kuo didesnę kainą, kad už drabužį gautų kuo daugiau, nors tokie daiktai paprastai ilgiau kabo, nes lietuviai tikrai skaičiuoja, neskuba pirkti brangesnių drabužių. Jei kalbame apie dalijimosi perspektyvą, reikėtų galvoti apie greitesnį judesį į antras rankas, o ne kad tas daiktas kabėtų, dulkes kauptų ir kitiems vartotojams būtų neįperkamas“, – pabrėžia ji.

„Iš atnešamo kiekio matome, kada atnešamas savos spintos turinys, taip pat galime iš karto suprasti, kada bandoma užsidirbti – nusipirkti pigiau, parduoti brangiau“, – priduria ji.

Nevirsti muziejumi

Pasak V. Ramanauskienės, į jos parduotuvę-komisą užsukantys žmonės išties yra labai skirtingi. Komiso paslaugą renkasi ypač daug vyresnio amžiaus žmonių. „Kartais žmogus įsivaizduoja, kad 50-ies metų senumo kailiniai yra nuostabus dalykas ir kas nors turėtų juos nusipirkti ir vertinti. Kartais atneša tokių dalykų, kurių jaunesnė karta net nemačiusi. Turėjome klientų, kurie ir Antano Smetonos laikų servizus nešdavo mums, nežinau, kodėl į antikvariatus nenorėjo nešti. Buvo graibstymai, užsakymai“, – prisimena ji.

Skirtinguose komisuose taikomos skirtingos taisyklės. „Žmogus palieka drabužį ir moka paslaugos mokestį, mes tam tikram laikui išnuomojame savo plotą su priežiūra, nes esame atsakingi už drabužį jei, pavyzdžiui, jį pavogs. Jei neparduodame – grąžiname, jei parduodame – atiduodame pinigus“, – savo komiso taisykles dėsto V. Ramanauskienė.

V. Nausėdė kartu su komanda sukūrė taškų rinkimu grįstą sistemą, kuri skatina ne tik atnešti ir parduoti, bet ir kažką išsinešti, kad būtų išvengta tolesnio lėkimo į parduotuvę. Ji antrina kitoms pašnekovėms, esą Lietuvos rinkoje yra per daug drabužių.

„Mes konkuruojame toje pačioje rinkoje su naujais drabužiais, su tais, kuriuos tonomis atveža iš užsienio šalių. Pati sistema rinkti tekstilę ir dėvėtus drabužius Lietuvoje, kad juos galėtum paruošti, parduoti, yra tokia, jog paprasčiau būtų nupirkti, įsivežti iš užsienio ir juos pardavinėti, bet to Lietuvos rinkai nebereikia“, – įsitikinusi ji.

V. Nausėdės tikslas, kad jos verslo modelis nevirstų muziejumi – pasak jos, surinkti yra paprasta, bet didžiausias rūpestis, kad būtent kokybiški daiktai būtų dar kartą panaudoti.

Tendencija: greitoji mada skverbiasi ir į antrųjų rankų rinką./ Hannah Johnson / SWNS nuotr.

„Padirbėjus su potencialo turinčia tekstile – persiuvus, pataisius, gal kažko pridėjus, jeigu drabužis nuobodus, – iki 40 proc. jos galima grąžinti atgal į vartojimą ir tai yra gerokai pigesnis būdas, žiūrint iš aplinkosaugos pusės, nes perdirbimas yra brangus. Jei daiktai nekokybiški, nemaža dalis nepatenka ant pakabų, nes neatitinka kokybės reikalavimų“, – sako ji.

Greitosios mados grimasos

Nors užsienio žiniasklaidoje prieš kelerius metus buvo džiūgaujama, kad antrųjų rankų drabužių rinka yra pačiame klestėjimo pike, jau kurį laiką atsiranda vis daugiau pastebėjimų, esą dažnai su greitosios mados industrija siejami nekokybiški gaminiai skverbiasi į dėvėtų drabužių parduotuves ir mažina šios rinkos vertę.

Pandemijos pradžioje ištikimiausi JAV dėvėtų drabužių parduotuvių klientai pradėjo pastebėti, kad jiems įprastos ir kadaise kokybiškomis prekėmis garsėjusios prekyvietės prisipildė prekių iš kinų „Shein“, „LuLaRoe“, „Fashion Nova“ ir kitų amerikiečiams puikiai pažįstamų greitosios mados prekių ženklų, kurių drabužiai paprastai būna palyginti nebrangūs. Pavyzdžiui, nauja „Shein“ suknelė ne išpardavimo metu gali kainuoti apie dešimt eurų, o labiau proginiam vakarui tinkanti suknelė vargiai kainuoja brangiau nei 30 eurų.

Rinkos stebėtojai tokį pokytį sieja su pandemijos metu namuose įstrigusiais žmonėmis, kurie tiesiog tvarkė savo spintas ir šalino nereikalingą ir nekokybišką jų turinį.

Pasak tvarios mados pedagogės Megan McSherry, greitosios mados atsiradimas pakeitė jaunesnių moterų drabužių pirkimo įpročius. Beveik nebeįmanoma naršyti socialiniuose tinkluose, nepamačius vaizdo įrašų, kuriuose rodomi „Zara“, „Shein“ ar panašūs drabužiai, ir tai skatina pirkti internetu, tačiau praktiškai nėra šansų, kad visi tie daiktai bus nuolat dėvimi.

Pasak V. Nausėdės, Lietuvoje tokie drabužiai taip pat skverbiasi į dėvėtų drabužių prekyvietes, tačiau ji pastebi, kad tikrai ne visi greitosios mados prekių gaminiai yra tokie nekokybiški – kartais jų kokybė gali net labai nustebinti.

„Kitai, ne tokiai kokybiškai jų daliai, visame pasaulyje ieškoma sprendimų, nes reikės atrasti technologijų, kaip susigrąžinti patį pluoštą, o ne perdirbti tokią tekstilę į kokias nors prastesnes medžiagas. Jau šiandien iš regeneruoto pluošto gaminami nauji gaminiai“, – sako ji.

Antrų rankų rinka turėtų būti orientuota į kokybę, įsitikinusi V. Nausėdė. Greitoji mada privalės keistis. „Suprantu, kad prekių ženklai veikia Kinijoje ar panašiose rinkose ir ten suvaldyti gamintojus – labai sudėtinga. Tačiau europietiški greitosios mados industrijos prekių ženklai jau ne tik teoriniu lygmeniu orientuojasi dėti žingsnius tvarumo link. Jie jaučia ir vartotojų spaudimą, kad reikia vis mažiau pigių ir nekokybiškų gaminių, ypač keičiantis kartoms. Balsuodami savo piniginėmis patys prisiprašysime, kad mums nebetiektų nekokybiškų ir pigių prekių“, – neabejoja ji.

„Keičiantis šiai rinkai automatiškai matysime pokyčių ir antrųjų rankų rinkoje. Be to, ne tik pakartotinio naudojimo, bet ir taisymo platformos taps išskirtinės svarbos“, – prognozuoja V. Nausėdė.

Regis, jų laikas nesibaigia, tačiau prekybininkai ir stilistai sako, kad dabartiniu laikmečiu į jas veda ne tik gerokai žemesnės kainos. Tolygūs tampa ir dar du svarbūs dalykai.

Visų pirma, čia galima rasti originalių stilingų drabužių, taip pat – suteikti naują gyvenimą senam daiktui. Ši priežastis – svarbi, mat vis garsiau kalbama apie darnų vartojimą, apie milžiniškas pasaulyje besikaupiančias tekstilės atliekas.

Ieško originalių arba paprastų drabužių

Kostiumų dailininkė ir stilistė Roberta Kučinskaitė sako, kad į dėvėtų drabužių parduotuves yra užsukusi ne kartą.

Mados dizaino studijas baigusi stilistė dirba tiek su įvaizdžio formavimu, tiek fotosesijose ir reklamose, ji kuria drabužius pagal individualius užsakymus.

„Dažniausiai ten einu ieškodama paprastų, neutralių drabužių – džinsų, palaidinių. Žiemos laikotarpiu užsuku ieškodama paltų. Turiu didelę maniją geriems, kokybiškiems paltams.

Kartais norisi nusipirkti „trenktą“ drabužį vienam-dviem kartams, bet nesinori mokėti brangiai. Manau, kad dėvėtų drabužių parduotuvė puikiai tam tinka“, – sakė specialistė.

Gyvename daiktų pertekliuje

Kalbėdama apie šių parduotuvių klientus R. Kučinskaitė teigė, kad pirkėjams visų pirma jos patrauklios dėl drabužių kokybės ir žemos kainos.

„Šių parduotuvių klientas – tas, kuris nori eksperimentuoti neišleisdamas daug pinigų. Žinau keletą merginų, o ir pati taip darau, kurios prisiperka drabužių iš kokybiškų audinių, įdomių raštų ir po to juos persiuva, gamina visiškai naujus, neregėtus modelius.

Taip pat šių parduotuvių klientas, mano manymu, yra ir ekologiškas žmogus – renkasi ne naują daiktą, o seną prikelia naujam gyvenimui. Juk pasaulyje tiek visko prikurta ir prigaminta, o mes gyvename didžiuliame daiktų pertekliuje. Esu įsitikinusi, kad dalis žmonių nenori pirkti kažko naujo, o mieliau renkasi seną drabužį. Pati esu už tai, kad geriau senuosius daiktus prikelti naujam gyvenimui“, – kalbėjo stilistė.

Pasak R. Kučinskaitės, nenaujų drabužių parduotuvės patrauklios ir dėl ten esančio didelio pasirinkimo, įvairovės, gerų ir pripažintų prekinių ženklų.

Galima rasti žinomų prekių ženklų

Drabužių išparduotuvės „Flame“, esančios Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ vadovė Aušra Jakštienė sako, kad pirkėjai, rinkdamiesi nenaują daiktą, dažnai ieško žymesnės įmonės ar dizainerio vardo. Pasak jos, į dėvėtų drabužių parduotuvę užsuka tiek moterys, tiek vyrai, o pirkėjų amžiaus grupės taip pat labai skirtingos: nuo jaunos merginos iki senjoro.

„Pirkėjas tarp dėvėtų drabužių dažniausiai ieško kažko išskirtinio, ypatingo“, – kalbėjo A. Jakštienė, prekiaujanti tiek naujais, tiek padėvėtais drabužiais.

Turint laiko, teigė A. Jakštienė, gerų ir pasaulyje žinomų prekinių ženklų drabužių rasti tikrai galima. Rasti tokių drabužių didesnė tikimybė tada, kai jie į Lietuvą atkeliauja iš Italijos, Ispanijos, Vokietijos, tuo tarpu drabužiai, atvežti iš Anglijos – paprastesni, tačiau tuo pačiu – ir naujesni bei mažiau nudėvėti. Iš Anglijos atvežtų drabužių būna ir visiškai naujų, su etiketėmis“, – sakė pašnekovė.

Su drabužiais iš Didžiosios Britanijos taip yra todėl, kad britai per išpardavimus jų prisiperka vos po kelis svarus, o vėliau – nebenešioja.