Nuo 2015 m. Á. Schillingo Lietuvoje pastatyti spektakliai sulaukė kritikų ir publikos susidomėjimo („Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre, „Autonomija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre). Šį rudenį pripažintas menininkas pradės darbą su teatro ir renginių režisūros kurso studentais Klaipėdoje, jam talkins Klaipėdos jaunimo teatro komanda. Studentų kursą jis taip pat rinks uostamiestyje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete.

A. Schillingas. M. Frolovos nuotr.

– Renkate teatro ir renginių režisierių kursą. Kokia bus jūsų dėstymo programa?

– Ji šiuolaikiška ir studentams suteiks itin platų įgūdžių spektrą. XXI a. jau nebegalime galvoti, kad teatras tėra institucija, pastatas, kuriame dirba režisieriai ir aktoriai. Keičiantis aplinkybėms, žmonės turi būti pasirengę dirbti pačius įvairiausius darbus. Ne tik kurti spektaklius tradicinėje teatro scenoje, bet ir organizuoti renginius, kurti performansus, dalyvauti pedagoginėje veikloje. Teatras – ypač sociali erdvė, žmonės čia privalo nuolat bendradarbiauti, susikalbėti, o to irgi reikia mokytis – ši specialybė neatsiejama nuo psichologijos, tai puiki vieta pažinti save ir suprasti savo santykį su kitais.

Dėl to teatras tampa politiškas, čia veikia skirtingi bendravimo ir socialinio jautrumo dėmenys. Svarbu išmokti klasikinių teatro formų, bet labiausiai noriu suteikti erdvės studentams laisvai mąstyti. Nenoriu pasiūlyti konkretaus režisūros stiliaus, jie patys turi atrasti savo balsą.

– Įsivaizduokime, kad ketveri dėstymo metai jau praėjo – koks darbo rezultatas jus džiugintų?

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus.

 

– Tiesą sakant, man ne taip svarbu, ar studentai taps garsiais kurio nors reikšmingo teatro režisieriais, ar jų darbai sulauks pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Man daug labiau rūpi, kad jie pasitikėtų savimi ir būtų atviri pasauliui. Svarbu nepamiršti lietuvybės ir savo šaknų, bet noriu, kad jauni žmonės jaustųsi ir didesnės Europos scenos dalimi. Be abejo, būsiu patenkintas, jei kuris nors iš studentų sulauks sėkmės tradicinio teatro scenoje. Ši programa labai moderni, ji atveria duris į teatro pasaulį ir neuždaro siauroje aplinkoje, kur teatralai kartu sėdi juodame kambaryje apsupti dirbtinių šviesų ir vizualiųjų instaliacijų. Privalome būti atviri ir kitoms meno formoms.

– Suprantu, kad jūsų, kaip debiutuojančio dėstytojo, raktas bus universalumas.

– Neabejoju, kad ateityje bus vis sunkiau vystyti profesinę karjerą tradicine prasme, tarkime, būti pagrindiniu režisieriumi klasikiniame teatre. Iš to, ką kultūros lauke matau dabar, galiu prognozuoti, kad valstybinis palaikymas kultūrai mažės. Kaskart, kai nutinka krizė, pirmiausia apribojama kultūra. Tačiau juk Europoje pilna jaunų, kūrybingų žmonių, jiems reikia rasti savo vietą kultūros erdvėje, nors kuo toliau, tuo mažiau bus galimybių tai daryti iki šiol įprastais metodais.

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus. Tam, kad išvengtume depresijos ir nusivylimo, privalome ruoštis dirbti labai skirtingus darbus. Tikras prakeiksmas yra mokytis ir svajoti apie konkrečią darbovietę, konkrečią specialybę, o baigus studijas suprasti, kad diplomas tų svajonių neišpildys. Ar vien dėl to, kad negali dirbti savo svajonių teatre, jau esi niekam tikęs? Juk yra tiek daug vietų, kur galėtum pritaikyti savo įgūdžius!

Šiuo atveju amerikietiška svajonė, kad pakanka tiesiog daug dirbti ir pasieksi tai, ko nori, tėra iliuzija. Aplinkybės nuolat keičiasi ir mes turime tam ruoštis. Labai svarbu, kad jauni žmonės būtų lankstūs, o susidūrę su kliūtimi išsyk sugalvotų, kur dar galėtų būti naudingi.

– Jūsų sukaupta patirtis ir daugybė pažinčių visame pasaulyje leidžia toliau sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, plėtoti asmeninius kūrybinius siekius. Tačiau štai nusprendėte tapti dėstytoju ir rinkti pirmąjį studentų kursą savo karjeroje. Kodėl?

– Nedaug trūko, kad būčiau tapęs dėstytoju Vengrijoje, bet negalėjau priimti to pasiūlymo, nes negavau tiek laisvės, kiek norėjau. Visa laimė, Lietuvoje turiu labai gerų draugų: rinkti teatro ir renginių režisūros studentų kursą Klaipėdoje buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio idėja, kuriai negalėjau atsispirti. Galimybė ir toliau dirbti su Valentinu mane žavi, vertinu jį ne tik kaip teatro scenos profesionalą, bet ir kaip pedagogą. Pasitikiu jo talentu ir priimamais sprendimais. Apskritai man patinka dirbti su lietuvių aktoriais, esu užmezgęs gražių draugysčių su jūsų teatrais. Jaučiu, kad čia dirbdamas sulauksiu daug palaikymo, o tai įkvepia.

Pastaraisiais metais tarptautiniuose festivaliuose man tikrai sekėsi, bet festivalių gyvenimas kuo toliau, tuo mažiau domina. Nemačiau prasmės toliau plėsti kontaktų ratą tarptautinėje arenoje. Man pradėjo kur kas labiau rūpėti socialinis teatro aspektas, gylio paieškos, teatro išteklių panaudojimas visuomenės labui. Bandžiau į šias paieškas leistis Vengrijoje, bet dėl politinės atmosferos buvau priverstas pasiduoti. Palikau gimtąją šalį ir ten nebekuriu daugiau nei šešerius metus.

Tikiu, kad galimybė dėstyti duos man pakankamai laiko panagrinėti socialinius teatro aspektus, tai bus tikra laboratorija. Dėstyti noriu tiek pat, kiek noriu mokytis pats. Tai puiki galimybė praturtinti dvasią ir protą – kaip galėjau to atsisakyti? Tiesa, nebus taip paprasta, nes persikraustyti į Lietuvą iš Prancūzijos neplanuoju, reikės keliauti. Prisiimu visišką atsakomybę už šį studentų kursą, o man padės Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Rugilė Latvėnaitė ir Paulius Pinigis. Apskritai visas šio teatro kolektyvas ir Valentinas yra man itin svarbi parama.

Spektaklio „Didis blogis“ akimirka. D. Matvejevo nuotr. 

– Kiek laiko per mokslo metus planuojate praleisti Klaipėdoje, gyvai dirbdamas su studentais?

– Pagal šiandienos planą, kiekvienais mokslo metais Lietuvoje praleisiu maždaug po dvylika savaičių, taigi tai bus trys mėnesiai intensyvaus darbo. Atvyksiu dviem savaitėms ir intensyviai dirbsime su studentais – tuo metu jie neturės jokių kitų paskaitų. Po mėnesio pertraukos vėl bus dvi savaitės darbo kartu, ir taip visus ketverius mokslo metus. Tuo metu, kai nebūsiu Klaipėdoje, su studentais dirbs Paulius ir Rugilė, planuoju su jais palaikyti nuolatinį kontaktą ir stebėti studentų pažangą.

Mano patirtis rodo, kad tokios įtemptos komandinio darbo savaitės reikalauja tikrai daug jėgų, tačiau dovanoja ypatingų patirčių. Tai visai kas kita, nei pamatyti dėstytoją porą valandų per dieną. Mūsų darbas kaskart atrodys tarsi kūrybinė dviejų savaičių trukmės stovykla.

– Anksčiau esate sakęs, kad lietuviai yra labai kantrūs teatro žiūrovai, nes niekas kitas neištveria tokios ilgos trukmės spektaklių. Kokį įspūdį paliko darbas su aktoriais, ką galvojate apie režisierių darbą?

– Nesu Lietuvos teatro ekspertas, bet dirbdamas trijuose teatruose sutikau įvairių kartų aktorių. Patirtys vien teigiamos, aktoriai nepaprastai aktyviai įsitraukia į darbą, yra geranoriški ir kūrybingi. Kai pastarąjį kartą dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, negalėjau atsistebėti, kad visi 23 aktoriai buvo entuziastingi, išlaikė dėmesį, laikėsi instrukcijų, bet ir drąsiai pasakydavo, jeigu su kuo nors nesutikdavo, turėjome nemažai progų pasikalbėti. Turiu labai įvairios patirties skirtinguose teatruose ir galiu patikinti, kad tokia darbo filosofija Lietuvoje yra unikali. Čia sutikau ne tik kritiškų, bet ir gerą humoro jausmą turinčių aktorių. Mūsų humoro jausmas ir ironijos suvokimas yra labai panašus, tikriausiai tai lemia bendra Lietuvos ir Vengrijos sovietinė praeitis. Jaučiu, kad suprantu lietuvius.

Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso.

 

Galbūt dalis Lietuvos teatro pernelyg laikosi tradicijų. Žmonės ateina į salę, susėda tamsoje ir stebi, ką jiems nori pasakyti žymus ir svarbus menininkas. Kyla nemažai grėsmių, kai tokio režisieriaus guru klausomasi beatodairiškai. Dėl to man taip patinka Klaipėdos jaunimo teatras – čia jaunoji karta gali ieškoti, kas jiems yra teatras. Tai bendruomenės projektas, o ne vieta su režisieriumi, kurio visi turi klausyti. Šiuo laiku jau nebegalime pasitikėti didžiojo lyderio idėja. Turime mokytis teatre kurti mažiau hierarchines struktūras, ieškoti pusiausvyros tarp režisieriaus, aktorių, scenografų ir kitų kūrėjų.

– Diktatoriško režisieriaus problemą teatre supratau. Tačiau jaunam žmogui, kol jis suras savo autentiškumą scenoje, reikia pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis, autoriteto, kuriuo galėtų bent trumpą laiką sekti. Ar ruošiatės juo būti?

– Blogiausias scenarijus pedagogikoje išsipildo tada, kai tavo žodis tampa įsakymu. Jeigu esi dėstytojas, privalai sugebėti dekonstruoti savo galios poziciją. Privalai būti atviras ir rasti būdą įkvėpti jaunus žmones būti tokius pat atvirus. Mano darbas – suteikti rėmą, o jo ribose žmogus pats turi ieškoti savo laisvės.

Požiūris: „Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis“, – sako režisierius. D. Matvejevo nuotr.

Be to, sunku būti autoritetu, nes negaliu pasakyti, kas bus po dešimties metų. Negaliu studentams aiškinti – darykite taip ir ateityje pasieksite karjeros aukštumų. Iš kur man žinoti, koks tada bus pasaulis? Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso. Aš esu lyderis, bet esu čia dėl studentų, o ne jie susirinko į akademiją dėl manęs.

Mano pirmas režisūros studentų kursas bus grupė asmenybių, kiekvienas ateis su savo pasaulio matymu. Neplanuoju formuoti komandos, nebent jie patys to norėtų. Nenoriu nė viename iš jų matyti savo atspindžio, juk daug įdomiau stebėti, kaip skleidžiasi kitos asmenybės.

Žmogaus vaizduotė tokia begalinė, o gyvenimas kartais atrodo toks trumpas ir mažytis. Studentams noriu parodyti, kaip nutiesti tiltą tarp šių skirtingų dalykų, kaip tapti laimingiems kūryboje. Tiesa, turiu omenyje ne amerikietišką laimę, kai viskas nuostabu, bet kitokią, kai jauti, kad rezultatas yra patenkinamas. Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. Jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis ir kurti visuomenei reikalingas bendruomenes.

– Atrodo, jūsų kursas gaus ir laisvę, ir laimę, ir kūrybinio skrydžio džiaugsmą...

– Girdžiu, ką sakai, suprantu abejonę – kokia šiuolaikiška programa, kaip viskas modernu, kaip gražiai skamba, kaip madinga – pamirškime pasenusias tradicijas, įgalinkime jaunąją kartą, jaunimas toks šaunus, jums nereikia nieko mokytis, tiesiog išreikškite savo jausmus! Ne, ne. Yra tam tikri rėmai, kuriuos turi priimti, to išmokau pats būdamas studentu.

– Kokie buvo tie metai, praleisti Budapešto teatro ir kino universitete? Studijas baigėte 2000-aisiais. Ar susidūrėte bent su dalele tos filosofijos, kuria vadovaujatės pats ruošdamasis dėstyti?

– Buvo kiti laikai, studijų suvokimas Vengrijoje tuo metu buvo labai tradicinis. Dėstytojai aklai sekė vieni kitus, citavo senosios kartos kūrėjus. Kaip studentai, patyrėme spaudimą, kad turime paklusti kiekvienam dėstytojo žodžiui, viskas buvo paremta hierarchija ir akla pagarba. Problema, kad, prasidedant naujam, XXI a., tie dėstytojai nematė realybės. Mums dėstė vien vyrai, jie turėjo labai aiškų suvokimą apie tai, kas yra teatras, bet nežinojo nieko, kas vyksta kitur Europoje ar kitose meno sferose. Tokia dėstymo filosofija puikiai tiko aštuntajame dešimtmetyje, kai, po studijų pradėjęs dirbti viename teatre, galėjai ten likti ir dirbti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau, artėjant 2000-iesiems, laikai visiškai pasikeitė, o mano dėstytojai nebuvo nieko girdėję apie kūrybos mobilumą, minčių lankstumą.

Nors studijų metu neišgirdau daugybės dalykų, nieko nesužinojau apie įvairiausias teatro formas, tačiau išmokau suvokti tekstą, sužinojau, kaip skaityti klasikinę dramaturgiją: kaip analizuoti scenas, dialogus, veikėjų charakterius, kaip perskaityti tai, kas liko tarp eilučių. Ir dar – mano kurso vadovas buvo labai nuoseklus. Nors daugeliu klausimu – gana siauro mąstymo, bet nuoseklumo iš jo buvo galima pasimokyti, to iš šios pasenusios teatro mokyklos studentai galėtų pasiimti ir dabar.

Visa kita pasikeitė kardinaliai. Režisūros studentai šiandien turi išmokti, kaip įtraukti auditoriją, kaip savo kūrybai rasti pinigų, kaip išlikti lankstiems, kaip keliauti ir įgyti naujų patirčių: pasaulis šiandien žymiai platesnis, nei buvo prieš 20 metų. Reikia perprasti naujausias technologijas, net jeigu tau jos nepatinka, net jei nenori su jomis dirbti – suprasti jas reikia. Kitu atveju tiesiog nebegali dalyvauti socialiniame gyvenime, nes lieki žmogumi iš tamsaus teatro kambarėlio.

Šio pokalbio metu labiau sureikšminame dėstytojo vaidmenį, tačiau tai tik viena medalio pusė. Nepamirškime, kad visus ketverius metus studentai bus kartu. Tai ypatinga patirtis: kiek daug atsivers galimybių jiems įkvėpti, mokytis, palaikyti vieniems kitus. Dažniausiai patys svarbiausi dalykai nutinka dėl to, kad sutikai kitą tokį patį kaip tu, studentą, kartu kūrei planus, mąstei apie ateitį ir dirbai išvien.

Teatras – tai gyvenimo veidrodis. Ši mintis jau tapo naujojo teatrų sezono šūkiu, kuomet scenoje imta drąsiai ir atvirai kalbėti itin aktualiomis šiandieninėmis temomis. Vienas tokių kūrinių – karo tematika kalbantis „Didis blogis“, sulaukęs didelių diskusijų ir prieštaringų nuomonių. Spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavo Lietuvoje viešėjęs vengrų teatro eksperimentatorius Árpádas Schillingas. Dramos autorius – Marius Ivaškevičius, spektaklyje vaidina žymiausi Lietuvos teatro aktoriai – Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Gytis Ivanauskas, Nelė Savičenko ir kiti.

Mintimis apie spektaklį sutiko pasidalinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto teatrologai: Jurgita Staniškytė, Rūta Mažeikienė, Edgaras Klivis ir Ina Pukelytė.

– Spektaklis tiek teatro kritikų, tiek žiūrovų vertinamas prieštaringai. Kai kuriuose tekstuose – ir pakankamai kritiškai, įvardijant jį kaip ne itin sėkmingą bandymą Lietuvos scenoje kalbėti apie šiandien aktualias problemas. Ar pritartumėt šiai nuomonei? O gal, priešingai, „Didis blogis“ – pakankamai sėkmingas spektaklis?

Ina Pukelytė (I. P.): Priklauso nuo to, kaip tą nesėkmę matuosime ir kokius reikalavimus kelsime. Spektaklis nesiekia įtikti kiekvienam žiūrovui, todėl vieniems jis gali atrodyti sėkmingas, kitiems visai ne. Vieni transliuojamų žinučių neperskaito, kiti nesupranta, dar kiti nenori suprasti, kitiems apskritai, be jokių argumentų, tiesiog nepatinka.

Man asmeniškai spektaklis patiko. Todėl, kad Lietuvos teatre aktuali, iššūkių nebijanti ir provokuojanti dramaturgija vis dar yra retas svečias, ne norma. O ne normų valstybiniai teatrai iki šiol, kaip ir sovietmečiu, bijo. „Didis blogis“ kaip dramaturginis kūrinys yra sukonstruotas originaliai. Čia atsispiriama ne nuo dramaturgo teksto, bet nuo kūrybinio proceso. Kurti kūrybinėje grupėje scenas, tekstą nėra nauja. Tačiau čia matome didesnį ar kone lygiavertį visų spektaklio kūrėjų – režisieriaus, dramaturgo ir aktorių – bendradarbiavimą. Įdomu tai, kad bendradarbiaujant nebuvo siekiama sukurti vienalytį ir visiškai kokiu nors žanru apibrėžtą tekstą. Žanro požiūriu „Didį blogį“ galime laikyti postdrama, net ne postdraminiu spektakliu,  kadangi spektaklio tekstas yra pirminis kitų spektaklio elementų atžvilgiu.

Tačiau tekste žaidžiama su daugeliu teatro žanrų – epiniu, atsiribojimo, dokumentiniu, medialiu, vizualiu, teatro teatre, žiaurumo. Visi šie žanrai pačioje dramoje sumaišomi – toks sprendimas man pasirodė naujas ir originalus.  Be to, spektaklyje, be aktualių laikmečio temų, labai daug teatrališkumo. Teatro teatre, aktoriaus žaidybiškumo ir esaties konfliktas, yra ta aktuali tema, kuria šio spektaklio menininkai apskritai kvestionuoja teatro prasmę.

Jurgita Staniškytė (J. S.): Man atrodo, kad visada, kai teatras polemiškai kalba apie aktualias, „karštas“, konflikto temas, šiuo atveju, apie karą, jis savanoriškai atsiveria nevienareikšmėms nuomonėms. Akivaizdu, kad toks aktualus kalbėjimas visada buvo, yra ir bus probleminis bei susilauks tiek teigiamų, tiek neigiamų vertinimų. Žvelgiant labai apibendrintai ir schematiškai, menas apie karą gali kalbėti dvejopai: jis gali tapti monumentu – įvykusios tragedijos aukų pagerbimu arba gali provokuoti diskusiją dar prieš atsirandant aukoms. Kitaip tariant, bandyti kalbėtis apie situaciją tam, kad bent iš dalies užbėgtų kraupiems įvykiams už akių. Manyčiau, kad šis spektaklis kaip tik ir yra diskusija prieš atsirandant aukoms. Ir tuo jis yra labai pozityvus ir savalaikis.

Rūta Mažeikienė (R. M.): Kartu toks diskusinio pobūdžio spektaklis yra ir labai nepatogus. Pastaruoju metu visuomenėje jaučiamos karo grėsmės nuotaikos, todėl nėra paprasta stebėti šios temos aktualizavimą scenoje. Ypač todėl, kad spektaklis parodo, jog niekas negali iš anksto numatyti, kokia būtų jo ar jos asmeninė reakcija ir pozicija karo atveju. Viena vertus, visi aiškiai suvokia, kad karas yra absoliuti blogybė. Kita vertus, spektaklis kalba ne tik apie karą, o apie blogio visuotinumą, reliatyvumą. Spektaklio metu žiūrovas yra nuolat skatinamas permąstyti savo santykį į tai, kas vaizduojama. Ši pozicija yra keičiama daugybę kartų, o tai ypač trikdo žiūrovą ir neleidžia jam saugiai stebėti spektaklį.

Edgaras Klivis (E. K.): Spektaklis, kuris bando kalbėti apie šiuolaikines politines problemas, ir negali būti sėkmingas. Tiksliau, jo sėkmę labai sunku pamatuoti. Tai nėra prekė, kuri gali turėti komercinę sėkmės išraišką, arba estetinis produktas, kuriame visi masiškai patirtų katarsį. Politinio teatro sėkmė pasireiškia tiktai efektu, kurį jis turės kažkada plačiojoje visuomenėje. Todėl politinio meno poveikis yra beveik neapčiuopiamas ir labai sunkiai išmatuojamas. Kitas dalykas – politines aktualijas paliečiantis spektaklis neišvengiamai sukelia įvairias reakcijas. Toks menas nėra neutralus, todėl visada atsiras aršių priešininkų ir kritikų. Bet galbūt tai irgi politinio teatro sėkmės požymis? Be to, jeigu mes suvoksim spektaklį „Didis blogis“ kaip bandymą kalbėtis (diskutuoti), tai tas pokalbis spektakliu nepasibaigia, jis gamina postproduktus – straipsnius, reakcijas, komentarus. Kaip žinome, po kiekvieno premjerinio spektaklio „Didis blogis“ yra organizuojama diskusija, kuri savotiškai yra irgi postprodukcija. Kyla klausimas, ar mes tas diskusijas įtrauksime į spektaklio sėkmės vertinimą? Be abejo, reikia įtraukti, bet tada irgi galima paklausti – kaip įvertinsime diskusijos, polemikos, komentaro sėkmę?

– Spektaklis yra kaltinamas ir neetiškumu...

R. M.: Taip, ir viešojoje erdvėje, ir privačiuose pokalbiuose teko girdėti tokių nuomonių. Bet, mano subjektyvia nuomone, šiame spektaklyje nėra to, dėl ko jis galėtų būti kaltinamas neetiškumu. Jame keliami nepatogūs klausimai, tam tikros situacijos parodomos labai nevienareikšmiškai. Tačiau tai nėra savitikslis ironizavimas ar pašaipa. Tokios priemonės padeda iššaukti žiūrovų reakcijas, provokuoja diskusiją. Buvo išreikšta ir nuomonė, kad aktoriai gal ne visai teisingai veikia scenoje, vadina tikras emocijas vietoje to, kad iš tiesų jaustų. Sakyčiau, kad spektaklyje pasitelkiama tokia vaidybos maniera, kuomet aktorius gali laisvai keisti vaidmenis ir buvimo scenoje būdus, balansuoti tarp tikro ir netikro santykio, jausmo, veikimo. Nemanau, kad XXI a. pradžioje tokia vaidybos maniera turėtų trikdyti ar kad galėtume reikalauti, jog aktorių vaidyba atitiktų mūsų, kaip žiūrovų, subjektyvius lūkesčius.

I. P.: Režisierius siekė provokuoti ne tik žiūrovą, bet ir pačius aktorius. Nemanau, kad kūrybinė grupė pati sau nebuvo uždavusi klausimų, iki kokios ribos ji gali leistis būti provokuojama ir ką ta provokacija norima pasakyti. Esu tikra, kad kuriant spektaklį nebuvo peržengtos ribos ir buvo tariamasi su aktoriais, kiek jie nori atskleisti savęs kuriamuose vaidmenyse, kiek jie nori žaisti savo įvaizdžio visuomenėje klišėmis. Man pasirodė, kad, kaip minėjau, kūrėjams buvo svarbu kvestionuoti teatrą kaip mediją. O pagrindinė teatro medijavimo priemonė yra aktorius – žmogus su savo socialiniu bagažu ir įsitikinimais. Koks jo santykis su karu? Su savimi? Su vaidmeniu? Būtent šie iškelti klausimai skatina tolesnes diskusijas tiek apie spektaklį, tiek ir apie teatro vietą šiandien.

J. S.: Šį spektaklį ir pačią dramą galėtume apibūdinti kaip dokumentinę fikciją. Tai nėra dokumentinis teatras, o dramaturgo sukurtas meninis tekstas, kuriame atsispiriama nuo atpažįstamų tikrovės faktų ir šokama į vaizduotės erdves, kur jau nebeaišku, kas yra kas, kas nuo ko prasidėjo ir kuo baigėsi. Manyčiau, kad toks tikrovės ir išsigalvojimo žaismas yra labai aktualus šiuolaikinio postmodernaus hibridinio karo (ar informacinių karų) kontekste, kai pagrindinis ginklas – netikrumo jausmas, specialiai „tirpdomas“ gebėjimas atskirti faktą nuo fikcijos, tikrovę nuo vaizduotės, kai tu jau nebesi tikras, ar tai, ką matai, vyksta iš tikrųjų ar tai tik dar vienas propagandinis „spektaklis“. Šis netikrumo jausmas kartu sukuria abejingumo tikrovei efektą, kai net žiauriausias vaizdas kelia nebe natūralų gailestį ar empatiją, o kažkokį iškrypusį netikėjimą. Manau, kad „Didis blogis“ šią situaciją labai drąsiai vaizduoja, o kartu bent iš dalies nuo jos ir „vakcinuoja“ – tai nėra malonus jausmas, tačiau reikia priimti spektaklio siūlomas žaidimo taisykles, taip, kaip mes esame priversti priimti šiuolaikinės tikrovės taisykles. Spektaklis tiesiog siūlo mums apie jas pamąstyti.

E. K.: Kritikuotas buvo politinio ir etinio korektiškumo trūkumas, ypač scenose, kur vaizduojami žmonės, susirinkę gedėti savo žuvusių artimųjų. Aišku, mene korektiškumas yra svarbus, o jei jis pažeidžiamas, tai tam reikia turėti labai gerą priežastį. Tačiau spektaklio autoriai, mano požiūriu, tokią priežastį turi. Ironija, atsiribojimas, dviprasmybės spektaklyje yra nejaukūs, beveik nekorektiški, tačiau kartu leidžia išvengti raminančio dirbtinio humanizmo, peršančio mums visuotinės brolybės ir šeimyniškumo („giliai širdyje visi mes esame tokie patys žmonės“) sentimentus. Manau, žiūrovas po spektaklio turi išeiti šiek tiek paklaikęs, nes spektaklyje sukuriamas labai tikslus neišsprendžiamumo pojūtis. Žinome, kad labai gilios traumos (kolonializmas, II pasaulinis karas) sukėlė pasaulyje konfliktus, kurie niekada nesibaigs – tai agonistinė, neišsprendžiamo priešiškumo būsena. Spektaklio „Didis blogis“ žiaurumas yra būdas tiesiogiai, betarpiškai paklausti, kaip išmoksime su tuo gyventi?

– O kaip su žiūrovais – gal jie dar nėra pripratę prie tokio teatro modelio? Tiek spektaklio metu, tiek po jo teko girdėti ne vieną neigiamą reakciją spektaklio atžvilgiu.

R. M.: Nesutikčiau, kad publika nepriima spektaklio. Teko „Didį blogį“ matyti Kaune. Diskusija, kuri vėliau vyko dramos teatro fojė, akivaizdžiai parodė, kad žiūrovams šis spektaklis yra labai įdomus. Žiūrovai iškėlė nemažai klausimų, aktyviai komentavo, reiškė savo   požiūrį į spektaklyje vaizduojamus dalykus. Nepaisant to, sklinda keistas mitas, kad spektaklis yra kūrybinė nesėkmė, kad jo nepriima žiūrovai. Nors, kiek žinau, bilietai į spektaklius labai greitai išperkami.

J. S.: Aš taip pat norėčiau tikėti šiuolaikinio teatro žiūrovo brandumu. Neseniai viename žurnalo „Times“ numeryje skaičiau straipsnį su patarimais, kaip paaiškinti vaikams lapkričio 13-osios teroristines atakas Paryžiuje. Ir tai labai akivaizdžiai susišaukia su meniniais bandymais paaiškinti ar vaizduoti bet kokį sudėtingą, tragišką įvykį. Straipsnyje patarimai sugrupuoti pagal vaikų amžių, kitaip tariant, pagal jų brandą: mažiukams iki-darželinio amžiaus vaikams apie žiaurumus siūloma iš viso nepasakoti, nes jie tiesiog nesupras, be to tai gali juos stipriai traumuoti. Truputį vyresni vaikai, pasak psichologų, pasaulį regi juodai-baltą, todėl jiems reikia tik labai aiškiai atsakyti į klausimus. Paaugliams būtina leisti išsišnekėti patiems, reikia tiesiog juos išklausyti. O diskusija apie įvykius gali prasidėti tik su vyresnio amžiaus vaikais. Kitaip tariant, gebėjimas diskutuoti apie tragediją – tai brandos požymis. Manau, kad Lietuvos publika nori ir gali kalbėti apie labai sunkius dalykus – ne ignoruoti, ne schematizuoti, ne monologiškai išsikalbėti, o diskutuoti.

R. M.: Kalbant apie aktyvų žiūrovo santykį su spektakliu, norisi įvertinti sėkmingą kūrybinę (dramaturgo, režisieriaus, aktorių) strategiją. Visą pirmą spektaklio dalį vyksta savotiškos meninės provokacijos, tuo pat metu ir iššaukiančios žiūrovų vertinimus, ir parodančios tų reakcijų ar vertinimų reliatyvumą. Kone kiekviena nauja scena pakreipia situaciją taip, kad žiūrovas turi permąstyti savo ankstesnį santykį. Todėl ir salėje girdisi vis kitokios reakcijos: pritarimas, nepasitenkinimas, lengvas juokas, nervingas šurmulys, keistos pavienės replikos ar net demonstratyvūs išėjimai iš salės. Bet po tokios pradžios spektaklio kūrėjai nutraukia provokacijas, publika nuščiūva ir tylomis prasėdi iki spektaklio pabaigos. Manyčiau, kad toks provokacinis manipuliavimas žiūrovų reakcijomis yra spektaklio stiprioji pusė. Kritinėse refleksijose nuskambėjo mintis, kad antra spektaklio dalis yra prastai artikuliuota, vieniems blogai matėsi, kitiems blogai girdėjosi. Mano nuomone, režisūriškai buvo sukurta labai paveiki košmariška situacija, kurioje nėra iki galo aišku nei kas vyksta, nei kur, nei kaip. Ir stebint tokią chaotinę būseną, tu, kaip žiūrovas, kone fiziškai jauti, kad jei tau tektų ten atsidurti, tikrai jaustumeisi pusiau aklas ir pusiau girdintis.

E. K.: Pratęsiant mintį apie skirtingas spektaklio dalis, mano manymu, spektaklyje matome progresiją, du skirtingus principus. Spektaklio pradžioje akivaizdžiai provokuojama diskusija (tai daro, pavyzdžiui, į sceną netikėtai įsibrovę aktoriai ir žiūrovai, apšviestoje salėje aktyviai reaguojantys į ginčus ant scenos). Galima sakyti, čia sukuriama poleminė erdvė, pavadinkime – agonas. Tačiau spektakliui įsibėgėjus agoną pakeičia kažkas kita – kruvini kūnai, kankinimai, riksmai. Čia galime prisiminti kaip Vakarų teatro progresiją yra nusakęs Hansas-Thiesas Lehmanas – pasak jo, postdraminis teatras reiškia intelektualinio agono virtimą fizine agonija. Tokią slinktį ir matome spektaklyje. Draminės diskusijos baigiasi, žiūrovai nuščiūva, atsiduodami stipriam esaties efektui – į akis plieskia prožektoriai, siūbuoja pakartas kūnas, teka kraujas. Belieka tik žiūrovams užmauti maišus ant galvų ir juos pačius suklupdyti scenoje. Tačiau užtenka ir to, ką matome ir girdime. Diskusijai vietos nebelieka. Nors man pačiam dėl to šiek tiek gaila, tačiau negalėčiau pasakyti, kad toks brutalus ir betarpiškas karo esaties pojūtis nedaro poveikio. Kaip ir gyva diskusija, nemedijuotas išgyvenimas irgi yra teatro galia.

Kaune gastroliavo diskusijų ir kritikos sulaukęs spektaklis "Didis blogis", kalbantis apie karą ir jo prigimtį. Vaidinimą režisavo didelius meninius eksperimentus mėgstantis Vengrijos šiuolaikinio teatro režisierius Arpadas Schillingas, viešėdamas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Kartu spektaklį kūrė žinomiausi Lietuvos teatro kūrėjai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir būrys puikių aktorių: Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Gytis Ivanauskas, Nelė Savičenko ir kt.

Greičiausiai dėl šių dviejų priežasčių – šiandienio karo tematikos ir teatro žvaigždžių – Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžioji salė sulaukė didžiulio anšlago. O ir po spektaklio nemaža dalis žiūrovų neišsilakstė ir aktyviai įsitraukė į diskusiją su aktoriais, nepabijojo pastarųjų ne tik klausti, bet ir pasiginčyti. Buvo akivaizdu, kad Kauno publika (ypač vyresnieji žiūrovai) ne visai suprato spektaklį – keiksmažodžių gausa ir atviro žiaurumo scenos atrodė ne visai tinkamos teatre kalbėti apie šiandienes politines aktualijas: Rusijos agresiją, karą Ukrainoje, sudužusių lėktuvų katastrofas, pabėgėlių problemą.

Nepalieka abejingų

Spektaklyje šiomis temomis kalbama atvirai ir realistiškai, nesibodint rusiškų keiksmažodžių, nuogo kūno, kankinimų ir lavonų. Vis dėlto pagrindinis režisieriaus tikslas buvo ne išsamiai atskleisti politinį diskursą – temos veikiau tapo idealiomis sąlygomis atsiskleisti žmogiškojoje prigimtyje slypinčiam žiaurumui.

Psichologiškai (kai kam gal ir fiziškai) sunkiuose vaizduose veikia tik blogi ir dar blogesni personažai, apnuoginantys pačią karo širdį – blogį. Tai kelia klausimą – kas sukelia karą: ar konkretūs asmenys, ar žmogaus prigimtyje tūnantis pažadintas blogis?

Vienas ryškiausių spektaklio pranašumų – priversti žiūrovą būti neabejingu stebėtoju, nepriklausomai nuo to, kaip jis supranta siužetą. Kažką įvykiai scenoje ypač paveikia ir, spektakliui įpusėjus, pasigirsta iš salės išeinančio žiūrovo garsus pasipiktinimas.

Herojiškumas ir kova už būvį

Spektaklio siužetą galima suprasti tikrai nevienareikšmiškai. Įvykiai jungiami menant mįsles, atspindint tam tikrus įvykius, parodant, kaip viskas yra sudėtingai susipynę, ir neišreiškiant kaltinimų kuriai nors vienai pusei.

Pačių žiūrovų išvadoms paliekama ir miglota pozicija, kuris veikėjas kuriai pusei atstovauja. Pavyzdžiui, iš žiūrovų salės į sceną užlipa ukrainietė mergina, prašanti pagalbos ir palaikymo. Vėliau ji kartu si kitais išžudo rusakalbių šeimyną – pagrindinę personažų grupę, atsitiktinai patekusią į įvykių sūkurį.

Šeima virsta aukos alegorija ir pačios svarbiausios socialinės struktūros dedamosios simboliu. Šeimą išžudo artimųjų netekę į slaptą grupuotę susibūrę žmonės, išsiskiria moterys, nesulaukusios vyrų ir sūnų, skridusių sudužusiu lėktuvu. Ir kas gi yra heroiškesnis – ar nužudyta niekuo dėta šeima, ar ją nužudžiusieji, taip atkeršiję už savo artimuosius? O gal tai  natūralioji atranka? Peršasi atsakymas, kad kare, kaip ir gamtoje, viską nulemia primityvus principas "išlieka stipriausi", šiuo atveju – žiauriausi.

(Ne)suvaidintas teatras

Stebint veiksmą išryškėja ir klausimas, kas yra karas šiandien. Ar tai vis dar yra kova akis į akį mūšio lauke? Žiniasklaidai ir socialiniams tinklams tarpininkaujant vis sunkiau suprasti, kur ir kas su kuo kariauja. Tai pabrėžiama ir scenoje. Ypač akcentuojama feisbukas, paskatinantis žiauriems poelgiams. Jame gausu vaizdinės medžiagos – pagrobtus, nužudytus, išniekintus žmones vaizduojančių fotografijų ar vaizdo įrašų ir viso to fikcijų, keliančių norą kerštauti, kankinti tuos, kurie tuos vaizdus įdėjo.

Scenoje nuolat filmuojama ir fotografuojama mobiliaisiais telefonais ar planšetiniais kompiuteriais – visa tai veikėjai iš karto kelia į profilį feisbuke. Ne sykį tikrovė yra kitokia, nei atspindi ši medžiaga, tačiau personažams svarbus rezultatas – "like" ("patinka" – liet. k.) paspaudimais pasiekiama pergalė virtualioje erdvėje. O tam pasitelkiamas ir melas.

Lyg slogiame sapne scenoje teatrinė fikcija mainosi su realiu gyvenimu. Spektaklis prasideda jausmų tiesa pagrįsta vaidyba, kurią vengrų režisierius puikiai išmano. Vėliau, kai ant scenos iš žiūrovų salės užlipa V.Masalskis ir į vaidinančius aktorius kreipiasi jų tikraisiais vardais, visa tai sugriaunama.

Vaidinimas nutrūksta, scenoje pasigirsta keiksmai, salėje – juokas, sukeltas netikėtumo: juk V.Masalskis – daug rimtų personažų sukūręs aktorius – riebiai nusikeikia, neva mokydamas jaunesnės kartos aktorius, kaip reikia vaidinti. Iš pirmo žvilgsnio tikslingas ėjimas nuveda į aklavietę. Trindami ribą tarp teatro ir gyvenimo aktoriai savimi netampa, visą laiką išlieka vaidinantys. Scenoje nuskambantys aktorių vardai ir pavardės lieka tik menamo aktorių gyvenimiško teatrališkumo šmėklomis. Ne itin tikroviškos ir bauginančios.

Paskleistas kaltės virusas

Spektaklyje daug prievartos, dominuojančios ne tik veikėjų santykiuose, bet ir juntamos komunikuojant. Keistas noras priešintis pačiam spektakliui atsiranda šiam įpusėjus, kai niekaip neapleidžia prigimtinės kaltės jausmas.

Keldama daug klausimų, spektaklio komanda kartu stipriai apriboja interpretacijos laisvę ir šauna į vieną iš didžiausių bendravimo klaidų – moralizavimą. Tarytum už sceninio veiksmo nuolat girdėtum tau į pasąmonę brukamus žodžius: tu irgi esi kaltas, tu toks pat, kaip ir jie. Ir nesuteikiama jokios progos šiai prievarta kuriamai "tiesai" pasipriešinti. Spyris į vienus vartus niekaip neleidžia užsimegzti gilesniam dialogui, belieka užimti neišprususio žiūrovo poziciją – žiūrėti ir suvokti.

"Didis blogis" virsta meniniu ir psichologiniu eksperimentu – išbandymu susiduriant su (meta)fiziniu blogiu tiek patiems aktoriams, tiek žiūrovams. Žiaurių įvykių kaleidoskope nesinori pasiduoti šiam jausmui. Peršasi nemaloni mintis: patekę į personažų situacijas daug kas galbūt iš tiesų sužvėrėtų – gal net ir tu pats. Kita vertus, naujų minčių išėjęs iš spektaklio neišsineši. Greičiau tik pasijunti ne toks vienišas šiandieniame (dez)informacijos chaose.

Gausių diskusijų Vilniuje sulaukęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis "Didis blogis" atkeliauja į Kauną.

Spektaklis ypatingas tuo, kad jį statė žymus vengrų režisierius Arpadas Schillingas. Kartu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi ir žinomiausiais šalies aktoriais jis atvirai ir aštriai kalba apie šiandienes politines aktualijas, apie karą ir jo grėsmę.

Mintimis apie kūrybinį procesą ir darbą su pasauline įžymybe A.Schillingu sutiko pasidalyti spektaklyje vaidinanti aktorė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė.

– Kaip šis spektaklis jus pakeitė? Ką naujo savyje atradote?

– Spektaklį pradėjome repetuoti kitaip, nei įprasta: teatras surado Žeimių kaimo sodybą Dzūkijoje – toli nuo miesto triukšmo. Šis sumanymas ypatingas tuo, jog vaidinimo pagrindas – ne konkreti pjesė, o mūsų asmeninė patirtis karo tema: ką karas reiškia mums, kai visai šalia, Ukrainoje, – tai šiurpi realybė. Vėliau tema išsiplėtojo į karo sukeltą blogį – prievartą, smurtą, valdžios abejingumą, gyvybės nuvertinimą. Daugeliui mūsų iš pradžių buvo sunku, bet režisierius sukūrė nepaprastai šiltą, pilną humoro, geranoriškumo ir pagarbos atmosferą. Režisierius A.Schillingas, buvęs Budapešto teatro "Creator" vadovas, netikėtai atleido visus aktorius, nes, jo teigimu, "teatras prarado ryšį su gyvenimu" ir vos su keletu aktorių  pradėjo dirbti vaikų namuose. Čia pamatė, kad tų vaikų gyvenimo istorijos – skaudesnės ir aktualesnės, nei parašytos pjesės.

Repeticijose mums buvo palikta laisvė – patiems kurti situacijas, įvykius, galėjome klysti, po to smagiai iš visko pasijuokti.

Aš pakeičiau patį požiūrį į darbą – į viską reikia žiūrėti kiek lengviau, pozityviau, ne vaidinti, bet daugiau žaisti šia tema, tik su tikėjimu ir atsidavimu.

– Spektaklyje jūs vaidinate ar labiau būnate savimi?

– Šiame spektaklyje aš bandau pradėti nuo savęs, įsivaizduoti personažą įvairiomis aplinkybėmis, ieškoti pateisinimo ir priežasčių, kodėl žmogus gali taip pasielgti, mano personažas, praradęs staiga viską, kas brangiausia, degraduoja, nes neturi tvirto vertybių pagrindo.

– Galbūt dirbdama su režisieriumi A.Schillingu ir teatro mene atradote kažką naujo?

– Režisierius nesiekia vienas būti kūrėju: leidžia aktoriams būti jo sumanymo bendraautoriais, paakina prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės: juk pjesės dar nebuvo parašytos. Ji atsirado iš mūsų pačių kurtų etiudų visumos! Šiame spektaklyje buvo suburta labai geranoriškų ir atsidavusių savo profesijai žmonių grupė. Esu dėkinga jiems už tai.

– Spektaklyje vaizduojama nemažai smurto, dėl to po premjeros spektaklis sulaukė neigiamos ne vieno žiūrovo reakcijos. Kaip jūs pati tai vertinate? Ar kūrybinio proceso metu jums nekilo vidinio pasipriešinimo?

– Taip, smurtas veikia mane net labiau, nei aš įsivaizdavau, per repeticijas jo buvo mažiau. Ši blogio tema antrojoje dalyje mus įmeta į pragarą, ir, suprantama, žiūrovams tai gali nepatikti. Režisierius bando provokuoti, bet kartu ir suteikti vilties, nors ir nedidelės, kad Blogis bus nugalėtas.

– Į atranką susirinko apie 60 aktorių, o atrinko tik dvylika, tarp kurių esate ir jūs. Kaip manote, kas lėmė sėkmę?

– Per aktorių atranką taip pat improvizavome etiudus. Pvz., reikėjo pačiam sukurti įtikinamą istoriją apie norą emigruoti. Tau reikalingas leidimas. Ateini pas biurokratą, jis turi nerašytą įsakymą neišleisti iš šalies, o jį reikia įtikinti, kad tau būtina išvykti. Režisieriui buvo svarbu matyti, kaip greitai aktorius įsijaučia į situaciją, ar staiga patiki naujomis aplinkybėmis, ar lengvai perima netikėtumus.

Gal tai ir lėmė sėkmę.

– Kaip manote, ar teatras gali padėti spręsti realias ir be galo aktualias politines problemas? Šiuo atveju – karo problemą.

– Teatras skirtas žmonių jautrumui žadinti, dėmesingumui vienas kitam, skatinti mąstyti. Tokių problemų, kaip karas, negali išspręsti net šalių vadovai, juk dažnai – jie patys karus ir sukelia.

Nepripažįsta sienų

Arpadas Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros "Krétakör" meno vadovas. 1991–1993 m. jis buvo "Kerekasztal" ("Apskritojo stalo") teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino "Arvisura" teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė "Krétakör" ("Kreidos rato") teatrą.

1998–2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gaboras Zsambékis pakvietė A.Schillingą dirbti pasaulyje garsiame "Katona József" teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro A.Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį "Be tėvo" pagal Antono Čechovo kūrinį "Platonovas". Tais pačiais metais A.Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą "Perspektyvių profesionalų" kategorijoje už spektaklį pagal Istvano Tasnadi kūrinį "Visuomenės priešas", sukurtą taip pat "Katona József" teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Maté Gasparu "Krétakör" teatrą pavertė nuolatine teatro organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra "Krétakör" emblema laikoma 2003 m. sukurta Antono Čechovo "Žuvėdra".

2008 m. A.Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarų sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį "teatras", liko tik "Krétakör". Šiuo metu "Krétakör" prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausia gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų A.Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių – tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).

Kas? LNDT spektaklis "Didis blogis".

Kur? Kauno nacionaliniame dramos teatre.

Kada? spalio 20 d. 18 val.