Lietuvoje ne tiek ir daug piliečių, kurie gyvai yra uostę parako kvapą. Jeigu atmestumėme dėl amžiaus nykstančius II pasaulinio karo (kuris mums baigėsi 1954-aisisias) ir specifinę patirtį turinčius Irako/Afganistano NATO misijų dalyvius, tai asmeniškai patyrusius, kas yra tikras kruvinas konfliktas, galima būtų skaičiuoti tik šimtais. Daugelis iš jų – mano lemties bendražygiai Afganistane brandžiojo socializmo metais.
Šiandien klausimas apie tikro, kruvino parako kvapą jau nėra teorinių paskaitų dalykas. Iki jo – mažiau nei tūkstantis kilometrų nuo Vilniaus. Tauragės krašto gyventojams tai dar artimesnė realybė – kartais užtenka vien pažiūrėti į kitą Nemuno krantą.
Lietuvoje plėtojamas šalies gynybinių pajėgumų vystymo modelis puikiai tinka kariuomenės įvaizdžiui taisyti: „Aitvaras“, jūriniai narai ir kiti specialiųjų pajėgų padaliniai yra savaime puikios iliustracijos, kartu įgyvendinantys ir įspūdingas NATO misijas.
Ukrainos okupacija verčia susimąstyti apie kitą krašto gynybos medalių pusę – kas konkrečiai konflikto atveju turės reikalingus įgūdžius, mokės veikti suderintai ir nebijos ginti šalies nuo čia vaikščiojančių Kremliaus tautybės kareivių be atpažinimo ženklų?
Galiu atsakyti už save ir už dalį savo kovų draugų – mes ginsime Lietuvą. Deja, tik už dalį, nes bėgant laikui mes senstame: tiek kūnu, tiek dvasia. Didėja pagunda laisvę iškeisti į šiltą guolį, kuris taip reikalingas ligotiems sąnariams, o ištikimybę idealams į storesnę piniginę. Juolab kad paaiškinimų ir pasiteisinimų savo moralinei išdavystei norint visada surasi: visa valdžia vagys, liaudis skursta, atimtos pensijos negrąžintos, o premjeras pasididina atlyginimą nuo dvylikos iki penkiolikos tūkstančių, visi jie tokie, tiktai sau, tai gal ne taip blogai ir prie ruso buvo. Tokių ištižusių ir praradusių kovinę dvasią, deja, bet ir mūsų gretose pakanka, kituose visuomenės sluoksniuose, manau, jų dar daugiau. Iš dalies juos galime suprasti, visi kartu kovojome prieš okupantus, o dabar savi elgiasi šlykščiau negu okupantai. Tačiau reikia atsiminti, kad valdžios vyrai ir moterys – tai ne Lietuva ir ne juos reikia ginti, o Tėvynę. Dauguma mano kovos bendražygių tai supranta, tačiau ar to pakaks?
Šiandien ypač lengva suvokti, jog ilgalaikis Kremliaus parankinių vykdytas smegenų plovimas yra pasiekęs „puikių“ rezultatų – penktoji kolona Lietuvoje jau tokio masto, jog NATO partneriai nebegali visiems Valstybės gynimo tarybos nariams patikėti savo informacijos. Ar kitas žingsnis – mūsų pašalinimas iš NATO?
Norinčiųjų gėlėmis pasveikinti svetimus tankus Lietuvoje netrūko ir iki antrojo pasaulinio karo. Šiandien tokių tikrai vėl pakaktų. Jau girdžiu jų ironiškus klausimus, kuo Raudonosios armijos tankai 1940-ųjų Vilniuje skiriasi nuo JAV naikintuvų Zokniuose 2014-aisiais? Atsakymas paprastas – atriedėjus tarybiniams tankams, netrukus jau traukiniais atgal išriedėjo pirmieji Sibiro naujakuriai, o Lietuvoje pradėti organizuoti laisvi ir nepriklausomi rinkimai, kuriuose tautos valia tapo stebėtinai nuosekli ir vieninga.
Tad grįžtu prie savo klausimo – kas ims šautuvą (prieštankinį pabūklą, lazerinį raketos taikiklį ar kompiuterį) į rankas ir ginsis nuo Kremliaus atakų?
Jeigu būčiau nepataisomas optimistas, tai tikėčiausi, kad nuolatiniai Lietuvos kariuomenės samdiniai ir NATO partneriai atliks visą darbą už mus visus. Tačiau esu realistas, kurio abejones patvirtina padėtis Kremliui okupuojant Ukrainą – to nepakanka.
Vienintelis būdas – tai sekti Šveicarijos, Izraelio ir kitų valstybių pavyzdžiais. Kiekvienas suaugęs pilietis ir pilietė turi privalomai ruoštis šalies gynybai, didžioji krašto apsaugos sistemos lėšų dalis turi būti skirta būtent mūsų visų – eilinių piliečių – įgūdžių tobulinimui, pilietiškumo ugdymui. Kai kiekvienuose namuose atsiras seifas su šaunamaisiais ginklais, tai kariūnams be Kremliaus atpažinimo ženklų drąsiai vaikščioti po mūsų kiemus taps žymiai sudėtingiau.
Tokio požiūrio kaina nėra jau tokia didelė – jeigu savo įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. BVP įvykdytume, tai jau per vienerius metus valstybės lėšomis kiekvienoje šeimoje galėtų atsirasti po vieną automatą. (AK-47 kainuoja ~1 tūkst. Lt, o 1 mlrd. Lt – suma, kuria apytiksliai turėtų būti padidintas metinis krašto apsaugos finansavimas). Kur kas brangiau Lietuvai gali kainuoti norai sutaupyti lėšas gynybinio biudžeto sąskaita, išsaugoti palankius verslo santykius su kaimynu, kuris derėtis į svetimą kiemą atvažiuoja tanku.
Dr.Gintautas Labanauskas
Afganistano karo dalyvis, Kauno m. savivaldybės tarybos narys