Prancūzijos mieste vyko kasmetinis karnavalas. Šventė vyksta jau daugiau kaip 200 metų.

Karnavalo pabaigoje žmonės tradiciškai reikalavo silkės – taip simboliškai prisimenama miesto žuvininkystės istorija.

Miesto meras pagrindinėje aikštėje susirinkusių žmonių reikalavimus išpildė – iš rotušės balkono išmėtė kilogramus silkės.

Maždaug 200 policijos pareigūnų dalyvavo operacijoje Grand Sinte visai šalia Diunkerko, naujienų agentūrai AFP sakė regiono administracijos pareigūnas Ericas Etienne'as (Erikas Etjenas). Jis pridūrė, kad operacija vyko sklandžiai.

Pareigūnai nurodo, kad maždaug 95 proc. žmonių stovykloje yra Irako kurdai.

Pasak E. Etienne'o, evakuacija atspindi vyriausybės pasiryžimą neleisti Prancūzijos šiaurinėje pakrantėje atsirasti naujiems Britaniją pasiekti bandančių migrantų „lūšnynams“.

Daug policijos buvo atsiųsta siekiant neleisti, kad atsirastų tokių didelių stovyklų kaip 2016 metais likviduotos „Džiunglės“ netoli Kalė, kuriose gyveno daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.

Šiuo metu Grand Sinte yra maždaug 800 migrantų, nurodo municipaliteto pareigūnai.

Antradienį evakuojamiems žmonėms bus pasiūlyta galimybė kreiptis dėl prieglobsčio Prancūzijoje arba vykti į policijos centrus tapatybės patikrinimui.

Praėjusį mėnesį Prancūzijos parlamentas priėmė naują įstatymą prieglobsčio prašymų svarstymui paspartinti, maksimalų prašymo svarstymo laiką, kuris dabar yra 120 dienų po atvykimo į Prancūziją, sutrumpindami iki 90 dienų.

Pagal naująjį įstatymą taip pat bus lengviau deportuoti žmones, jeigu jų prašymai nebus patenkinti. Kritikai tai vadina bandymu apriboti naujai atvykstančių žmonių skaičių.

Statulėlę už geriausią metų filmą gavo ne solidi karinė drama "Diunkerkas" ("Dunkirk") ar chuliganiška kriminalinė komedija "Trys stendai už Ebingo, Misūryje" ("Three Billboards, Outside Ebbing, Missouri"), o – saldi pasaka suaugusiems "Vandens forma" ("Shape of Water"). Tuo pat metu buvo nusilenkta ir pastarųjų metų politinei socialinių tinklų madai, griaunančiai žmonių karjeras ir gyvenimus – judėjimui #metoo.

Labiausiai pykdo, jog šiais metais buvo vertesnių apdovanojimo juostų, kurios įdomesnės tiek savo meniniais sprendimais, tiek siunčiama politine žinute. Kita vertus, šių metų kino akademijos sprendimas nėra kokia nors išimtis ar akibrokštas, kaip ne kartą buvo nutikę praeityje.

Štai, pavyzdžiui, beveik prieš dvidešimt metų, apdovanojant geriausius 1998-ųjų filmus, visi prognozavo sėkmę Steveno Spielbergo šedevrui "Gelbstint eilinį Rajaną" ("Saving Private Ryan"), o geriausios aktorės kategorijoje stipriausia kandidate laikyta Cate Blanchett (1969), kuri vaidino karalienę Elžbietą I.

Deja, tais metais nugalėjo Harvey Weinsteino (1952) kuruotas projektas "Įsimylėjęs Šekspyras" ("Shakespeare in Love"). Taip, to paties H.Weinsteino, apie kurio seksualinį grobuoniškumą dabar tiek daug kalbama. Geriausios aktorės kategorijoje tais pačiais metais triumfavo vidutiniškų gabumų Gwyneth Paltrow (1972), kuri dabar kartu su būriu kitų moterų kaltina savo buvusį mentorių lytine prievarta.

Apie ką pasakoja šiais metais triumfavusi "Vandens forma"? Ogi apie nebylę merginą Elisą (akt. Sally Hawkins), dirbančią valytoja slaptoje karinių tyrimų laboratorijoje Šaltojo karo metu. Kiekviena Elisos diena yra panaši – ji atsibunda, nuplėšia kalendoriaus lapelį, išsiverda kiaušinį, nusimaudo ir lytiškai pasitenkina ranka. Gyvena ji su senstančiu vienišu seksualinių mažumų atstovu (akt. Richardas Jenkingsas), o draugauja su plepia marksistuojančia negre (akt. Octavia Spencer). Trumpai tariant, Elisa stovi politinių madų avangardo priešakyje ir, savaime suprantama, ji bei jos bičiuliai yra be proto išsilavinę, turintys gerą skonį, vertinantys meną, itin kūrybingi ir socialistiškai-krikščioniškai atjaučiantys visus kenčiančiuosius (mat patys kenčia vartotojiškame kapitalizme).

Vieną gražią dieną į Elisos darbovietę atveža slaptą siuntinį – driežažmogį. Kamuojama smalsumo bei jausdama potraukį visiems "kitokiems" ir "engiamiesiems", Elisa greitai susidraugauja su pabaisa, o netrukus tarp jų įsižiebia meilė. Svarbiausias filmo akcentas: dvi atviros moters ir driežo-humanoido sekso scenos vandenyje. Konservatyvesni piliečiai netruko tai pakrikštyti atviru zoofilijos propagavimu.

Šioje vietoje nenorom tenka prisiminti legendą apie Minotauro gimimą, kur Kretos karalius Minas supykdė jūrų dievą Poseidoną ir šis pasiuntė į krantą milžinišką jautį. Mino žmona įsimylėjo šį padarą ir apsimetusi karve su juo suartėjo bei pastojo. Taip gimė žmogus su jaučio galva.

Grįžtant prie filmo, kokia pasaka be blogiuko, norinčio dar labiau apkartinti ir taip kenčiančių pagrindinių veikėjų egzistenciją? Toks yra piktasis kariškis, atgabenęs į laboratoriją žmogų-roplį ir kuruojantis jo tyrimų projektą (vaid. Michaelas Shannonas). Jis – šiurkštus nuožmus ciniškas ūmus ir piktas pasiturintis vidurinės klasės baltasis amerikietis, cituojantis Šventąjį Raštą bei laidantis rasistinius juokelius. Blogiausia, jog jis šlapinasi atsistojęs. Trumpai tariant, tai – pats baisiausias feminisčių ir kitų rūšių marksistų košmaras, akivaizdžiai sukurtas tik tam, kad #metoo gerbėjos baubdamos turėtų į ką mėtyti spragėsius per kino seansą. Dar jis bando seksualiai priekabiauti prie roplių mylėtojos.

Vargšas M.Shannonas. Charizma ir vidiniu ryžtu spinduliuojantis aktorius čia atlieka vieną nykiausių ir kvailiausių vaidmenų savo karjeroje. Blogiausia, kad šis veikėjas net neturi šansų, kaip nors paaiškinti savo ydas ir pyktį bei sulaukti žiūrovo pasigailėjimo. Scenaristai tingėjo įterpti net kokia banalybę iš Sigmundo Freudo skrynelės (pvz., Eudipo kompleksą).

Taip pat filme yra ir gerasis mokslininkas, į slaptą JAV laboratoriją infiltravęsis KGB šnipas (akt. Michaelas Stuhlbargas). Šviesaus socialistinio rytojaus žiurkė taip pat jaučia silpnybę driežažmogiui ir trokšta jį išgabenti į Sovietų Sąjungą, kur visi turi darbo ir garantuotą algą bei daug pigios daktariškos dešros.

Štai tokią visų įmanomų politinio korektiškumo klišių pripildytą pasaką Kino akademija šiemet išrinko geriausiu praėjusių metų filmu. Vis dėlto, ant juostos kūrėjų nėra ko pykti. "Vandens formos" režisierius Guillermo del Toro (1964) yra didelis penkiasdešimtmetis vaikas, vis dar tikintis pasakomis ir žaidžiantis žaislinėmis figūrėlėmis. Jam, kaip ir kiekvienam plaukus egzotiškai persidažiusiam ir auskarą į nosį įsivėrusiam paaugliui, atrodo, kad šis jo naujasis darbas yra be galo maištingas, kovojantis prieš neteisybę, prisitaikėliškumą ir vyraujančią kūrybinę srovę. Jis, kaip ir dažnas šiuolaikinis hipsteris, veikiausiai net nesuvokia, kad besipriešindamas "šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei" pats tapo nykesnis už saldžiausią prekybos centro vitriną.

Norint sukurti išties maištingą ir skandalingą standartus laužantį filmą, reikėtų kurti juostą apie H.Weinsteiną ir parodyti šį žmogų vien teigiamai  – kaip gabų kino prodiuserį, išduotą brolio bei verslo partnerių ir apgautą krūvos godžių šliundrų. Galbūt tai ir nebūtų teisinga, tačiau bent jau būtų įdomu. Klausimas: kas privertė Kino akademiją išrinkti būtent "Vandens formą" geriausiu metų filmu? Užkulisių intrigos? Tarpkojo reikalai? Politika? O gal paprasčiausiai Kino akademija šį kartą atidavė duoklę meno formai, o ne turiniui?

Remiantis pranešimais, juosta „Diunkerkas“ (Dunkirk) pretenduoja susišluoti aštuonias statulėles, o drama „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) - septynias.

Dėl geriausio metų filmo varžosi devynios juostos: „Vadink mane savo vardu“ (Call Me By Your Name), „Tamsiausia valanda“ (Darkest Hour), „Diunkerkas“, „Pradink“ (Get Out), „Boružė“ (Lady Bird), „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread), „Valstybės paslaptis“ (The Post), „Vandens forma“ ir „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“.

Geriausios aktorės kategorijoje nominuotos Sally Hawkins (Vandens forma),  Meryl Streep (Valstybės paslaptis), Margot Robbie „Aš esu Tonia“ (I, Tonya),  Saoirsė Ronan (Boružė) ir Frances McDormand (Trys stendai prie Ebingo, Misūryje).

Statulėlę už geriausią metų vyrų vaidmenį pretenduoja gauti Timothee'is Chalametas (Vadink mane savo vardu), Danielis Day-Lewisas (Nematomas siūlas) , Danielis Kaluuya (Pradink), Gary'is Oldmanas (Tamsiausia valanda) ir Denzelis Washingtonas, suvaidinęs filme „Romanas Džei Izraelis, skvairas“ (Roman J. Isreal, Esq).

Kovą vyksiančioje apdovanojimų ceremonijoje „Oskaras“ už geriausią antro plano moters vaidmenį gali atitekti Mary J. Bligei, atlikusiai vaidmenį juostoje „Purvinas“ (Mudbound), dramoje „Aš esu Tonia“ suvaidinusiai Alison Janney, filme „Nematomas siūlas“ pasirodžiusiai Lesley Manville, Laurie Metcalf dėl vaidmens filme „Boružė“ ir „Vandens forma“ suvaidinusiai Octaviai Spencer.

Geriausiu antrojo plano aktoriumi gali tapti vaidmenį filme „Floridos projektas“ (The Florida Project) atlikęs Willemas Dafoe, „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ suvaidinęs Woody'is Harrelsonas, Richardas Jenkinsas (Vandens forma), Christopheris Plummeris „Visi pasaulio pinigai“ (All the Money in the World) ir Samas Rockwellas (Trys stendai prie Ebingo, Misūryje).

Tuo tarpu geriausiu režisieriumi pretenduoja tapti Christopheris Nolanas (Diunkerkas), Jordanas Peelė (Pradink), filmo „Boružė“ režisierė Greta Gerwig, juostą „Nematomas siūlas“ režisavęs Paulas Thomas Andersonas ir Giullermas del Toras (Vandens forma). Geriausio režisieriaus kategorijoje nebuvo nominuotas dramos „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ režisierius Martinas McDonaghas.

Prestižinės „Oskarų“ statulėlės bus įteiktos per ceremoniją kovo 4 dieną.

„Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ – kūrinys, kupinas paradoksų. Pradedant nuo pavadinimo ir baigiant veikėjų išgyvenimais. Vykstantis Antrasis pasaulis karas tampa postūmiu išsigelbėti ir emociškai suaugti, motina nejaučia šiltų jausmų savo vaikams ir prieš juos netgi smurtauja, į savo namus nepažįstamus, iš karo zonų evakuotus vaikus priėmusi moteris vadinama bloga.

Knygos veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo pradžios metais. Pagrindinė veikėja dešimtmetė Ada, nepaisant savo negalios, dėl kurios patiria tiek fizinį, tiek emocinį motinos smurtą, sugeba pabėgti iš namų. Ji kartu su savo mažesniu broliu prisijungia prie Londono vaikų, kurie iš miesto dėl karo pavojaus evakuojami į kaimą. Nors vaikams buvo pažadėta, kad juos pasitiks norinčios juos globoti šeimos, tačiau Ados ir jos brolio Džeimio, regis, niekas nenorėjo. Purvini, apskretusiais drabužiais vaikai, kurie gyvenime nėra matę paklodžių (o Ada – netgi žolės) ir nėra šventę gimtadienių ar Kalėdų, patenka pas Suzaną Smit. Ši vieniša moteris neturi vaikų auginimo patirties ir iš pradžių visai nenori priimti Ados ir Džeimio. Suzana pati praeityje yra patyrusi stiprių išgyvenimų, kurie ją persekioja iki šiol. Galbūt karas, suvedęs šiuos svetimus žmones, taps žaizdų – fizinių ir emocinių – gijimo pradžia? O šeima gali tapti nebūtinai tie žmonės, kuriuos sieja kraujo ryšys?

Juk niekada nežinai, ką teks gelbėti ir kas gali išgelbėti tave patį.

Vis dėlto sunkių Ados patirčių žaizdos yra giliai įsirėžusios jai į sąmonę ir lėtai gyja netgi, atrodytų, saugioje aplinkoje. Ji sunkiai priima Suzanos gerumą (ar tikrai gali būti žmonių, kurie būtų geri svetimam luošam vaikui ir jo nesigėdytų, nelaikytų prastesniu, kvailesniu?) ir nuolat sau kartoja, kad Suzana nėra gera.

Nors knygos pavadinimas šių dienų kontekste gali šiek tiek šokiruoti, tačiau kūrinyje Antrasis pasaulinis karas yra daugiau fonas, kuriame žmonių likimus sprendžia ir gniuždo ne priešai, o artimiausi žmonės. Karo fone ir bręsta Ados asmenybė. Ji kovoja ne tik su išorės, bet ir su savo vidiniais priešais. Po truputį supranta, kad jos drąsa, užuojauta ir valia turi daug daugiau galios tam, kaip ją vertina aplinkiniai nei jos negalia.

Rašytoja Kimberly Brubaker Bradley pasakoja, kad nuo mažų dienų ją domino ne tik mūšiai ir karai, bet kaip jų metu išgyvendavo, kaip elgdavosi ir ką patirdavo žmonės. Tad ji visada norėjo parašyti knygą apie gydomąją meilės galią, kurios joks karas negali įveikti.

„Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ yra išskirtinai jautri istorija apie kovą už save, už savo šeimą, nepaprastą meilės, drąsos ir valios galią bei tikrąją namų prasmę. Ši knyga ne tik puikiai vertinama literatūros kritikų, bet ir pretenduoja tapti vaikų literatūros klasika. Ir nors knyga yra skirta vaikams nuo vienuolikos metų amžiaus, tačiau ji prikaustys ir ilgai dar nepaleis net ir suaugusiuosius. Juk niekada nežinai, ką teks gelbėti ir kas gali išgelbėti tave patį.

Kova su priklausomybėmis

T.Hardy jaunystėje turėjo nemažai problemų su policija, kentėjo nuo alkoholizmo ir narkotikų. Aktorius yra prisipažinęs, kad būtent kova su svaigalais lėmė jo pirmosios santuokos krachą. Sarah Ward jis buvo vedęs nuo 1999 iki 2004-ųjų. Žiniasklaidai dabar pasaulyje žinomas aktorius yra teigęs, kad narkotikai buvo visiškai užvaldę gyvenimą ir dabar jo galėtų net ir nebūti tarp gyvųjų.

„Tuo metu dėl kreko dozės galėjau parduoti net ir mamą. Buvau gėdingai pagarsėjęs savo miestelyje. Todėl tada iš artimųjų išgirdau tokius žodžius: „Jeigu tu dabar išeisi (mirsi – aut. past.), Tomai, niekada nebegalėsi sugrįžti. Tai yra viskas, ką tau reikia žinoti.“ Šie žodžiai man giliai įstrigo, todėl juos atsimenu net iki dabar. Man labai pasisekė, kad šiuo metu esu gyvas“, – sakė jis.

Išsigydyti priklausomybes aktorius nusprendė baigęs filmuotis juostoje „Žvaigždžių kelias: atpildas“. Aktorius nevartoja alkoholio ir narkotikų jau beveik penkiolika metų.

Tamsioji filmavimosi pusė

T.Hardy įvairiose kino juostose yra ne kartą tekę priaugti raumenų arba numesti svorio. Pasak jo, tokie kūno pokyčiai smarkiai atsiliepė sveikatai. 2008 metais aktoriui teko sukurti vieno baisiausių visų laikų D.Britanijos nusikaltėlių Charleso Bronsono vaidmenį filme „Bronsonas“, kuris savomis rankomis galėdavo sulenkti metalines kameros duris. Tąkart Holivudo žvaigždė vos per penkias savaites prisiaugino 19 kilogramų.

Man įkyrėjo garsenybių pasaulio kultūra, man nuobodu stebėti žmones, kurie žvelgia į vienas kito batus ir stengiasi atspėti, kiek už juos paklojo.

Po filmavimų jis vėl grįžo prie normalaus gyvenimo režimo ir papildomų kilogramų atsikratė. Visgi po trejų metų ruošdamasis kino juostai „Kovotojas“ T.Hardy vėl priaugo daugiau nei 12 kilogramų grynos raumenų masės. Kad tai padarytų, jam teko ilgus mėnesius keturis kartus per dieną treniruotis kartu su profesionalių ringo kovotojų treneriais. Dar po metų ruošdamasis bene ryškiausiam Bane‘o vaidmeniui filme „Juodojo riterio sugrįžimas“ per tris mėnesius T.Hardy turėjo priaugti daugiau nei 13 kilogramų. Tuo metu 1,75 m ūgio aktorius svėrė daugiau kaip 90 kilogramų.

Neseniai žiniasklaidai T.Hardy prisipažino, kad jau niekada taip drastiškai kūno apimčių nebekeis, nes yra per senas ir organizmas gali to nebeatlaikyti. Holivudo žvaigždė taip pat teigė, kad po tokių krūvių jis jaučiasi be galo pavargęs ir kadangi jau kopia į penktąją dešimtį, kūnas nebespėja taip greitai atsigauti kaip anksčiau. Be to, susirūpinti sveikata aktorių verčia ir tai, kad jis yra dviejų sūnų tėvas. Pirmąjį sūnų 2008 m. pagimdė buvusi draugė Rachel Speed, o 2015-aisiais žmona Charlotte Riley jam padovanojo dar vieną sūnų.

Tarp kita ko

Pilnas aktoriaus vardas – Edwardas Thomasas Hardy.

T.Hardy motina Elizabeth Anne – menininkė, o tėvas Edwardas – komedijų ir romanų autorius.

Būdamas 17-os T.Hardy buvo areštuotas už tai, kad su draugu nuvarė bičiulio tėvo draugo automobilį „Mercedes-Benz“.

21-erių T.Hardy laimėjo modelių konkurse ir kurį laiką buvo sudaręs sutartį su žinoma modelių agentūra „Models One“.

Televizijoje T.Hardy debiutavo 2001-aisiais mini seriale „Band of Brothers“. Po vaidmens šioje karo dramoje Tomas metė studijas prestižiniame Dramos centre Londone ir gavo vaidmenis Ridley Scotto 2001-ųjų filme „Juodojo vanago žūtis“ bei 2002-ųjų mokslinės fantastikos filme „Žvaigždžių kelias: atpildas

Aktoriaus kelias į aukščiausią Holivudo lygą prasidėjo atlikus Imso vaidmenį Christopherio Nolano 2010-ųjų filme „Pradžia“ (angl. „Inception“).

Aktorius mėgsta gerti kavą, gazuotą mineralinį, vaisvandenius, arbatą, „Coca-colą“ ir „Red Bull“.

2013-aisiais aktorius užėmė 17-ąją vietą „Empire Online“ seksualiausių aktorių šimtuke.

Žinomo vyro kūną yra numarginusios daugybė tatuiruočių, kaip jis pats sako – kiekviena jų pasakoja dalį jo gyvenimo istorijos.

„Man įkyrėjo garsenybių pasaulio kultūra, man nuobodu stebėti žmones, kurie žvelgia į vienas kito batus ir stengiasi atspėti, kiek už juos paklojo“, – yra sakęs aktorius.

Faktai apie filmą

„Diunkerkas“ – trečiasis Ch.Nolano režisuotas filmas, kuriame vaidina T.Hardy. Prieš tai jiedu kartu dirbo filmuose „Pradžia“ (ang. „Incpetion“) ir vienoje iš „Betmeno“ dalių „Juodojo riterio sugrįžimas“ (ang. „Dark Knight Rises“).

Nepatvirtintais duomenimis, filmo biudžetas gali siekti apie 200 mln. JAV dolerių (apie 175 mln. eurų).

Nors filme pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, režisierius tikina, kad tai nebus karinis filmas.

Filmo veiksmas rutuliojasi 1940 m. Prancūzijoje per sąjungininkų evakuaciją iš Diunkerko. Operacija gavo kodinį pavadinimą „Dinamo“. Filme pasakojama apie tai, kaip buvo išgelbėta daugiau nei 400 tūkstančiai britų, belgų ir prancūzų karių, kuriuos vokiečių kariai apsupo netoli uostamiesčio prie Lamanšo sąsiaurio.

Internetinėje youtube.com platformoje „Diunkerko“ anonsas peržiūrėtas daugiau nei 20 mln. kartų.

T.Hardy dirbantis su Ch.Nolanu dar nuo 2010 metų, užsienio žiniasklaidai sakė, kad filmas bus tikras šedevras. „Aš pats dar nemačiau šios kino juostos. Ji yra tarsi paslėpta po paslaptingumo šydu. Toks yra Ch.Nolano stilius“, – teigė T.Hardy.

Kino teatruose „Diunkerkas“ startuoja liepos 21 d.

Drastiško, šokiruojančio ir žiauraus pasakojimo autorius, spėjęs pasaulį užkariauti tokiais filmais kaip „Tamsos riteris“, „Pradžia“ ir „Tarp žvaigždžių“, šįkart žada ne tik prasmingą istoriją, bet ir nepakartojamą kino reginį. O kad jis taptų rimtu pretendentu į „Oskarus“, pasistengė aktoriai Tomas Hardy, Markas Rylance’as, Cillianas Murphy ir net atlikėjas Harry Stylesas.

Jau pati filme pasakojama istorija – nepaprasta, pasakojanti apie pasaulį sukrėtusį Antrojo pasaulinio karo mūšį prie Diunkerko, kur žiaurioje kovoje jungtinės Belgijos, Britanijos, Kanados ir Prancūzijos karinės pajėgos buvo išvaduotos iš Hitlerinės Vokietijos armijos apsupties.

„Tai pirmasis mano kurtas istorinis filmas, paremtas tikrais įvykiais. Prieš tai imdavausi tik originalių scenarijų, knygų adaptacijų ar komiksų. Kai išgirdau Diunkerko istoriją dar studentavimo laikais, iškart supratau, kad noriu ją perkelti į kino ekranus, kad apie ją sužinotų tie, kurie dar jos negirdėjo. Laikau šį projektą savo svajonių projektu, nes visuomet žinojau, kad jis išvys dienos šviesą, man tereikėjo jam subręsti ir įgauti daugiau patirties. Patikėkite, šio įvykio didvyriai verti būti įamžinti ir darkart pagerbti“, – sako net trims „Oskarams“ praeityje nominuotas Ch. Nolanas.

Diunkerko apsuptis ir gelbėjimo operacija „Dinamo“ – vienas herojiškiausių ir žiauriausių Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapių. 1940 m. gegužės pabaigoje Belgijos miesto Diunkerko paplūdimiuose Vokietijos kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas, sudarytas iš britų, prancūzų, kanadiečių, lenkų, belgų ir olandų karių. Gelbėjimo operacijos „Dinamo“ metu nuo gegužės 26 iki birželio 4 dienos iš Diunkirko pavyko evakuoti 338 226 karius. Tačiau per nacių oro ataką taip pat buvo išžudyta apie 290 000 prancūzų ir apie 68 000 britų kareivių – neskaitant kitų Sąjungininkų aukų bei daugiau nei tūkstančio žuvusių civilių.

„Mūšyje dalyvavusiems kariams tai buvo itin sudėtinga patirtis, nors pati istorija atrodo paprasta ir aiški. Tai ir laikiau didžiausiu iššūkiu ir šią dramą vadinu labiausiai eksperimentiniu filmų iš visų mano sukurtų. Diunkerko kova buvo viena pagrindinių Antrojo pasaulinio karo ašių“, – teigia 46-erių režisierius.