– Festivalio programoje aiškiai girdimas tavo balsas, kviečiantis įsižiūrėti į kino formų įvairovę, neretai – netikėtus ir drąsius jų pavidalus. Kas apibrėžia programos sudarytojo darbą – racionaliai apgalvotų sprendimų geometrija ar kūrybinis veiksmas?

– Manau, svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą. Tai juntama ir didžiuosiuose kino festivaliuose. Viena vertus, Kanai, Berlynas ir Venecija labai konkuruoja dėl garsiausių pavardžių – niekas neatsisakys naujausio Rubeno Östlundo filmo, nes šis neatitinka meno vadovo skonio, antra vertus, aiškiai matyti jų ilgalaikė meninė vizija. Kai Berlyno kino festivalyje Dieterį Kosslicką pakeitė Carlas Chatrianis, tapo akivaizdu, kad atėjo naujas žmogus – pagrindinio konkurso kryptis liko tokia pati, bet atsirado ir mažesnis konkursas, aiškiai liudijantis autorinį sumanymą. Kartais tai gali brangiai kainuoti. Tikėtina, kad kitais metais C. Chatrianiui teks palikti festivalio meno vadovo pareigas – sklinda gandai, kad jam neruošiama atnaujinta sutartis.

„Scanoramos“ programos sudarymą vertinčiau panašiai. Matoma labai aiški meninė linija, kurią brėžia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, o tarp mūsų vyksta labai intensyvios diskusijos. Kartais tenka atsisakyti savo ambicijų, ir tai visiškai suprantama galvojant apie ilgalaikę festivalio tradiciją ir tapatybę. Kita vertus, turiu savo vizijų ir džiaugiuosi žiūrovais, kurie ateina į man brangius filmus, plečiančius ne tik mano, bet ir, tikiuosi, jų horizontus.

– Viena iš tavo, kaip kuratoriaus, laisvės teritorijų – sinefilų pamėgta programa „Galvok, ką nori“. Apie ką turėtume galvoti, žengdami į šią kinematografinių eksperimentų erdvę?

– Turbūt negalėčiau pasiūlyti vienos strategijos. Man atrodo, svarbiausia – būti atviram ir nebijoti. Eksperimentinis kinas dažnai siekia ne tik neįprastai papasakoti istoriją, bet ir apmąsto kino meno galimybes, apeliuoja ne tik į protą, gebantį stebėti naratyvines jungtis, bet ir į kūniškos patirties aspektus. Žiūrovus gali ištikti dezorientacija arba nuobodulys, dažnai išstumiamas į kultūrinių patirčių paraštes, nors kartais labai naudinga su juo susidurti.

Galvodamas apie daugybę nepatogių patirčių ir savižinos paieškas, šiais metais siūlyčiau nepraleisti kanadiečių režisieriaus Michaelio Snow filmų „Bangos ilgis“ ir „Ten ir atgal“ – struktūrinio kino pavyzdžių, pasižyminčių labai asketiška kinematografine raiška. Tai sudėtingos, bet vertingos peržiūros bendrame greito ir įtraukiančio kino kontekste. Naujausias Jeano-Luco Godard’o filmas „Juokingi karai“ aprėpia didžiulę laiko atkarpą ir iš dviejų požiūrio taškų tyrinėja režisieriaus kūrybą. Įspūdį daro, kad didžiulės erudicijos kūrėjas kreipiasi į žiūrovą pasitikėdamas jo intelektinėmis galimybėmis ir laikydamas jį lygiaverčiu pokalbio dalyviu. Visiškai nesupratau, apie ką šis filmas, bet gavau visas priemones toliau apie jį mąstyti. Programoje yra ir mažiau radikalių naratyvinio kino pavyzdžių, bet visi jie atsiriboja nuo tendencijų, matomų šiuolaikiniame kine.   

– Šiuolaikinio kino tendencijas ir autorinius režisūros sprendimus jungia „Naktinių būtybių“ programa, skirta daugiausiai siaubo kinui. Nuosekliai domiesi siaubu kaip meniniu reiškiniu, atkreipdamas dėmesį, kad tai ne tik emocinis atrakcionas, bet ir galingas būdas kalbėti apie svarbias metafizines problemas.

–  „Naktinės būtybės“ dažniausiai priglaudžia siaubo kiną, bet iš esmės buvo sumanytos kaip komercinio kino par excellence permąstymo teritorija, kviečianti susipažinti su žemaisiais žanrais ir kino pavyzdžiais, naudojančiais jų gramatiką ir žodyną. Paauglystėje žiūrėjau daug tokių filmų, todėl nemažai apie jį žinojau, o studijuodamas suvokiau, kad jis gali tapti gilesnių interesų objektu. Iš pirmo žvilgsnio pasilinksminti skirti filmai simptomiškai daug pasako apie vyraujančią ideologiją, nes atsidūrę aukštojo kino paraštėse įgyja daugiau laisvės.

Tik neseniai suvokiau, kad panašiais dalykais užsiėmė J.-L. Godard’as, Francois Truffaut ir kiti kino kritikai-režisieriai, kurie į rimto kinematografinio diskurso šviesą sąmoningai įkėlė tokius amerikiečių komercinio kino kūrėjus kaip Alfredas Hitchcockas arba vėlyvasis Fritzas Langas. Tai labai žaisminga kinematografinė teritorija, kuri norint leidžiasi rimtai apmąstoma, bet tai visiškai nebūtina – galima ateiti pasidžiaugti atrakcionais ir dėl tokio pasirinkimo nesijausti prastai.

– Žanrinį kiną tyrinėji įvairiais būdais – kartu su režisieriumi Jonu Trukanu vedate tinklalaidę „Žarnų malūnas“, šią vasarą su skirtingais kino žanrais supažindinote kino stovyklos „24 per sekundę“ dalyvius – moksleiviai buvo sužavėti! Ar tau svarbu dalytis žiniomis apie kiną?

– Man atrodo, šios galimybės Lietuvoje nepakankamai išsemtos. Kinas tapo lengvai prieinamas, bet nepopuliarėja jo skaitymo įgūdžių lavinimas. Vis dar gajus įsitikinimas, kad norint išmanyti kiną ar netgi pradėti jį kurti užtenka pamatyti daug filmų. Manau, tai klaidingas įsitikinimas ir kapitalistinio vartojimo padarinys – geriau pamatyti mažiau, bet nuodugniau. Turėdamas laiko ir galimybių, tokią poziciją stengiuosi ne tik deklaruoti, bet ir mėginu parodyti, kaip ją galima taikyti praktiškai. Tai ne žinių, o požiūrio klausimas, kreipiantis nuo vartojimo link mąstymo. Šiuos įgūdžius paranku pradėti lavinti nuo paprastesnių kino formų, tokių kaip žanriniai filmai, nes eksperimentinis kinas įveda pernelyg daug kontekstų ir nepatyrusius žiūrovus gali išgąsdinti.

– Kaip šiuos kontekstus papildo skirtingų meno sričių jungtys? Šiais metais festivalyje pristatomi net du šiuolaikinių lietuvių menininkų filmai – D. Liškevičiaus „Modernus butas“ ir Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“. Šalia jų – juostos apie Salvadorą Dali, Edvardą Munchą ir Anselmą Kieferį. Vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta nukreipia žvilgsnį į vieną svarbiausių austrų pokario literatūros asmenybių – Ingeborgą Bachmann.

– Kinas gimė kaip kompozitinis menas. XX a. pradžioje jis atsirado ne tuščioje vietoje, o šalia gerokai turtingesnę tradiciją palaikančių meno šakų, todėl, norėdamas save įteisinti kaip rimtą meną, o ne trumpalaikę pramogą, buvo priverstas megzti su jomis dialogą. Sunku suskaičiuoti, kiek literatūros kūrinių ekranizacijų esame parodę. Praėjusiais metais pristatėme retrospektyvinę teminę programą, skirtą kino ir teatro santykiams. Šiais metais programoje netikėtai daug filmų, apmąstančių šiuolaikinį meną. Man atrodo, kad vertingiausias dialogas vyksta tada, kai, įsileisdamas kitus menus, kinas nepameta savo tapatybės. Šių metų programoje atsiradę menininkų filmai ir filmai apie menininkus gali būti vertinami subjektyviai, bet visi jie rodo norą eiti neišvaikščiotais keliais.

Tarkime, žiūrėdami Quentino Dupieux filmą apie S. Dali išvysime ne įprastą biografiją, o siurrealistinę fantaziją apie niekaip neįvykstantį interviu su didžiuoju siurrealistu, pateikiančią akivaizdžių nuorodų į Luiso Buñuelio kiną. Henriko Martino Dahlsbakkeno filmas apie E. Munchą nepasakoja linijinės biografijos, o originaliai priartėja prie šio menininko, sujungdamas keturis jo gyvenimo laikotarpius, kuriuose dailininką vaidina skirtingi aktoriai. Wimo Wenderso dokumentinė juosta apie A. Kieferį taip pat siekia ne chronologiškai atspindėti jo gyvenimą, o aktyviai jį reflektuoti ir apmąstyti kūrybos išeities taškus ir santykį su to meto kultūra.

– Koks tavo santykis su vadinamąja kino klasika? Ar ji suteikia pamatinių žinių, leidžiančių mąstyti apie kino raidą, ar veikiau stebina ankstyvojo kino galimybėmis, neretai pranokusiomis savo laiką?

– Šis santykis nuolat kinta. Smalsumas skatina neskirstyti filmų į svarbiausius ir mažiau svarbius, todėl kino klasiką iš tiesų suvokiu kaip kino ištakas ir prielaidą mąstyti apie jo raidą. Kino praeitį vertinu kaip refleksyvus istorikas – kino klasika yra ideologiškai įkrauta sąvoka. Tam tikri kūriniai neatsitiktinai tampa kanoniniai, todėl man įdomu kalbėti ne tik apie Larso von Triero „Idiotus“, bet ir apie šiais metais programoje vietą radusią „Medėją“, kuri buvo kurta televizijai, bet yra laikoma vienu geriausių jo filmų. Tokios dermės naujai atveria kino klasiką ir leidžia ją pamatyti giliau nei privalomi sąrašai.

– Kodėl tave vis dar stebina kinas?

– Esu baigęs filosofijos studijas, o nuostaba yra viena pagrindinių filosofinės minties sąlygų. Kinas, kaip ir filosofija, gali būti iškasdieninanti ir mąstymą intriguojanti patirtis, suteikianti naujų galimybių pagalvoti apie pasaulį.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.

Daugybėje filmų žanrai pynėsi, maišėsi su autorine kino kalba. Pradėjau galvoti, ar Lietuvoje toks kinas yra. Pirmiausia į galvą atėjo komercinės komedijos. Nežinau, kaip jūs, bet aš, galvodama apie lietuviškus filmus, labai retai kada pagalvoju apie apskritai kokias nors žanrų kategorijas...

Grįžtant prie kino konteksto apskritai, man anksčiau atrodė paprasta suskirstyti tai, kas yra mainstream – žanrinis, tai, kas arthouse – nežanrinis kinas. Bet kaip tada J.Jarmuscho, o Lietuvos kontekste – Igno Jonyno filmai? Galiausiai nuėjau iki tokio lygio, kad, nusprendusi pažiūrėti neseniai išėjusios viena iš JAV indie kino vėliavnešių vadinamos Lynn Shelton filmus, susidūriau su mumblecore žanru, man kilo dar daugiau klausimų ir išvis susisuko galva. „Juk viskas yra žanras!“ – prisiminiau. Greičiausiai reikėjo šia tema rašyti magistro darbą…  Na, bet jis jau parašytas, tad pamėginsiu prisiliesti prie šios temos bent jau straipsnio pavidalu.

Kas yra žanrinis kinas?

Festivalių „Scanorama“ ir „Pirmoji banga“ programų sudarytojas, kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis iškart pastebi, kad išsamus atsakymas į šį klausimą, ko gero, pareikalautų visos knygos.

„Bendriausia prasme, sakyčiau, kad žanras – tam tikras tropų, formulių, pasakojimų strategijų rinkinys, kuris yra greitai atpažįstamas ir lengvai atkartojamas. Šiuo požiūriu, pavyzdžiui, komedija nėra žanras. Ši kategorija yra per plati ir labiausiai nurodo į atitinkamą – linksminantį – registrą. O romantinė komedija – jau žanras. Jis paklūsta labai aiškioms taisyklėms, būtinai turi tam tikrus personažus, įprastą struktūrą, įprastus konfliktus ir – kas svarbu – aiškią komercinę kategoriją, su ją siejamą auditorijos segmentą, reklaminių kampanijų strategijas. Detektyvas, vesternas, slešeris, – kuo lengviau priskiriame filmui tokį apibūdinimą, tuo jis yra grynesnis žanro atstovas“, – sako jis.

Anot D.Gluščevskio, šia prasme žanrinis kinas dažniausiai – komercinis ir studijinis produktas. „Žanriniais vadinami filmai, priskiriami arba priskirtini vadinamosios žemosios kultūros kategorijai. Toks istoriškai buvo vesternas, nes pirmieji vesternai buvo laikomi B kategorijos filmais. Mokslinė fantastika, užėmusi gan svarbią vietą ankstyvajame kine, į žemojo žanro kategoriją nusileido maždaug XX a. 4–5 dešimtmečiais, kai vėlgi tapo B kategorijos filmų lauku. Taigi, žanras – labai plati sąvoka, apimanti kino politikos, pasakojimo struktūros, kino istorijos ir kino platinimo strategijų dimensijas“, – teigia festivalių programų sudarytojas.

Siaubo ir kitų žanrų filmus, tokius kaip „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“, „Žmogus Vielabraukis“, „Užgesus šviesoms“, sukūręs ir šiuo metu su režisiere ir scenariste Marija Kavtaradze scenarijų savo debiutiniam pilnametražiam filmui – dramai su siaubo motyvais darbiniu pavadinimu „Velnio duobė“ rašantis režisierius Jonas Trukanas mano, kad, bėgant laikui (ir drauge su literatūros įtaka), ganėtinai organiškai susiformavo kiekvieno žanro skiriamieji bruožai. Ne tik temos, personažų archetipai, bet ir vizualinis pateikimas – visi šie bruožai ir suformuoja žanrą. Pasak jo, žanrai yra ne tik kino istorijos, bet ir mūsų kultūrinės raidos dalis.

Kodėl dabar?

Kino prodiuserė ir aktorė Gabija Siurbytė iš kompanijos „Dansu“ taip pat dažnai dirba su žanriniais ar jų elementų turinčiais kūriniais – pradėjusi nuo trumpametražio nuotykių filmo vaikams „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, kompanija netrukus pristatys naują režisieriaus Ernesto Jankausko filmą darbiniu pavadinimu „Deguonis“ – dramą su fantastiniais elementais. Pasak jos, dabar žanrinis kinas prasiplėtė ir nebesilaiko griežtų taisyklių. „Siaubo drama gali būti nepriklausomas, autorinis kinas, turintis gilią potekstę“, – mano prodiuserė.

„Yra skirtumas tarp dialogo, tam tikrų tropų pasiskolinimo (toks yra M.Diop filmas) ir žaidimo, nors ir neschematiško, gan gryno žanrinio kino aikštelėje (toks yra Roberto Eggerso „Švyturys“ arba prieš kelerius metus išėjęs Julios Ducournau filmas „Šviežiena“). Žaidimai su įvairiais tropais visada buvo kino dalimi, – pastebi D.Gluščevskis. – Kinas šiuo požiūriu – labai narciziškas menas, linkęs į autoreferenciją. O štai grynesnių žanrinio kino atstovų pasirodymas didžiuosiuose festivaliuose arba apdovanojimas „Oskarais“ (mano manymu, tai, kad JAV kino akademija prieš kelerius metus apdovanojo „Pradink“ ir „Vandens formą“, yra daug labiau istorinis įvykis nei „Parazito“ pergalė) – štai kur išties įdomi tendencija. Nes, skirtingai nuo šiaip citatų ir žaidimų su žanrinio kino elementais, čia tikrai galima kalbėti apie tendenciją. Atrankos į didžiųjų festivalių programas, „Oskarai“ tokiose kategorijose kaip geriausias filmas ar geriausias scenarijus rodo, kad esama kažkokios naujos dinamikos ir slinkčių ten, kur išsiskiria aukštoji ir žemoji kultūra kine.“

Pagaliau prieiname prie Lietuvos

Pasak D.Gluščevskio, Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, kur yra komercinio kino laukas, yra ir žanrinis kinas. „Ir kuo toliau, tuo jo atsiranda daugiau. Tiesa, vieni žanrai yra populiaresni už kitus.

Tarkime, siaubas ir fantastika pas mus, kiek matau, beveik nereprezentuoti, o jei ir kuriami, tai dažniau trumpametražių filmų forma. Tam yra krūvos priežasčių, bet pagrindinė, manau, – žanrinio, ypač naratyvinio, kino tradicijos nebuvimas. Mes vis dar labai sunkiai rašome aiškius linijinius, įsigalėjusias struktūras turinčius scenarijus su aiškiomis personažų arkomis. Negana to, nesugebame toms schemoms įkvėpti gyvybės. O tai yra neatsiejama žanrinio kino dalis“, – mano jis.

Kino kritikė Živilė Pipinytė MO muziejaus projektui „Kultūros istorija“ parašytame tekste „Holivudinio kino atgarsiai lietuvių kine: žanro problema“ teigia, kad „7-ajame dešimtmetyje, formuojantis nacionaliniam lietuvių kinui, takoskyra buvo aiški: žanrinis ir autorinis kinas. „Žanrinis siejosi su Holivudu ir atvira komercija (nebūtinai amerikiečių), autorinis – su moderniomis srovėmis ir apskritai su naujuoju Europos kinu. Tačiau daugumai VGIK (Sąjunginio kinematografijos instituto) absolventų žanras atrodė atgyvena, „tėtušių kinas“, – rašo ji.

Naujoji karta į žanrą žiūrėjo įtariai, nes turėjo ambicijų kurti menišką, poetinį, autorinį kiną. Platesnei auditorijai toks kinas atrodė pernelyg sudėtingas. Tačiau žanro požymių turėjo ir filmai, kurių režisieriai kūrė autorinį kiną. Jiems žanras buvo tik rėmai, į kuriuos jie bandė įtalpinti ir norus eksperimentuoti su kino kalba, kaip kad Almanto Grikevičiaus psichologinėje dramoje „Sadūto tūto“ (1978), – savo tekste toliau tęsia kino kritikė. – Kita vertus, žanro lyg ir gėdytasi, todėl žanrinis kinas netapo Lietuvoje dominuojantis, nors tai puiki profesinio meistriškumo mokykla. Prisidėjo ir tai, kad sovietų kine pernelyg tikslus žanrų konvencijų laikymasis neatitiko socialistinio realizmo principų. (...) Būta ir bandymų kurti gana tradicišką istorinį kiną. Bet Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas“ ir Raimondo Vabalo „Skrydyje per Atlantą“ gana akivaizdu, kad Lietuvos kino studija neturėjo pakankamai finansų kurti pastatyminius filmus.“

Kaip rašo Ž.Pipinytė, kelios žiūrovų kartos buvo nepatenkintos lietuvių kinu: „Matyt, iš dalies todėl, kad Lietuvos kino studija taip ir nesukūrė nė vieno žiūroviško filmo. Dabar jau atgaline data bandoma tokiu hitu vadinti Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“ (1978), tačiau iš tikrųjų iki šiol nesumuštas tik Raimondo Vabalo „Skrydžio per Atlantą“ žiūroviškumo rekordas (išleidimo metais buvo konstatuota, kad jį pasižiūrėjo kas penktas Lietuvos gyventojas).“

Režisieriui J.Trukanui šiuolaikiniame lietuvių kine žanrų požiūriu aiškiausiai išsiskiria Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos filmas „Aurora“, I.Jonyno trileriai, Emilio Vėlyvio filmai: „Man šių autorių kūryboje žanrinius bruožus pastebėti ganėtinai lengva. Reikia paminėti ir tai, kad didžiausius pinigus kino teatruose uždirba komedijos.“

Prodiuserė G.Siurbytė mano, kad Lietuvoje žanrinis kinas dabar vėl po truputį atgimsta. „Nesakyčiau, kad lietuvių kūrėjai jam turi alergiją, bet dažniausiai tiesiog yra gana brangu, jei nori viską atlikti kokybiškai. Norint konkuruoti su užsienio studijų kuriamu žanriniu kinu, reikia ir tam tikro kūrybinio, ir techninio išmanymo. Prieš tai, mano manymu, buvo laikotarpis, kai bandėme suprasti, kas yra lietuviškas kinas, koks jo identitetas, o dabar sau leidžiame praplėsti ribas, žaisti su taisyklėmis ir ribomis“, – svarsto ji.

Jaunieji kūrėjai ir žanrinis kinas

Režisierius J.Trukanas, paklaustas, ar yra pastebėjęs tendenciją, kad daugiausia užsienyje, kaip jis pats, kino mokyklas baigę kūrėjai imasi žanrinio kino, su tokiu teiginiu iki galo sutikti negalėjo. „Vieno ar kito žanro bruožų tikrai yra ir jaunų Lietuvoje studijas baigusių kūrėjų filmuose. Žanrinio kino analizei universitete, kuriame mokiausi, buvo paskirta daug laiko. Tiek kino istorijos, tiek ir kino kalbai apskritai. Dėstytojai net savotiškai skatino ieškoti, bandyti ir tyrinėti įvairius žanrus. Turbūt taip buvo todėl, kad žanrai gali padėti visiškai pradedančiam kūrėjui įvertinti, kas jam yra artimiausia“, – mano jis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros magistro studentės Urtė Sabutytė ir Elena Kairytė pradėjusios studijuoti kartu su kitais kurso draugais gavo užduotį sukurti žanrinius trumpametražius filmus. „Man burtų keliu teko siaubo žanras, sukūriau trumpametražį filmą „Šviesus rytojus“. Įdomiausia buvo sužinoti, iš kur kino istorijos prasme atėjo šis žanras, jo elementai. Žinoma, šio žanro pradžia literatūroje, iš kur ir kilo šiam žanrui būdingas simbolizmas ir alegorijos. Bet kino kalbos prasme įdomiausia dalis buvo apie mistinės atmosferos kūrimą“, – pasakoja U.Sabutytė.

E.Kairytė su komanda filmavo miuziklą „Paskui mane“. „Susidūrėme su daug keblumų, pavyzdžiui, buvo visiškai neaišku, kaip dainos metu įrašyti garsą aikštelėje, nes tai ne klipas – negali tiesiog leisti fonogramos. Ir daug panašių techninių dalykų. Bet patirtis buvo labai gera“, – kalbėjo E.Kairytė.

Pasak jos, LMTA Kino katedra sudarė naują programą magistro studijoms. „Taip joje atsirado ir žanrų kryptis. Vyko seminarinio tipo mokymai, kuriuose dėstė režisierius E.Vėlyvis, vėliau – Vytautas Dambrauskas. Manau, kad studijose žanrų užduotis atsirado dėl to, kad Lietuvoje žanrinio kino ypač mažai, ir greičiausiai programos kūrėjai tikėjosi, kad po studijų kažkas iš režisierių norės tokį kiną kurti ir toliau“, – pasakoja LMTA studentė.

U.Sabutytė mano, kad žanras žiūrovui sukuria tam tikrą aiškų lūkestį, ką jis pajus ir patirs, todėl studentui tai labai naudinga praktika – patikrinti, ar tas lūkestis pasiteisina. „Žanrinis kinas turi aiškius rėmus ir jei scena neveikia (pvz., nebūna baisu ar juokinga), vadinasi, ne tokias režisūros priemones panaudojai, negali pasiteisinti, kad tiesiog toks buvo meninis sprendimas“, – teigia ji.

Jauna režisierė pripažįsta, kad ši užduotis ją įkvėpė ir toliau dirbti prie žanrų: „Mane traukia detektyvinės istorijos, tai turiu planų ateityje sujungti žanro specifiką su autorinėmis paieškomis.“ Jai pritaria ir E.Kairytė: „Man toliau norisi filmuoti dokumentinius filmus, bet būtų įdomu sujungti dokumentiką ir žanrinį kiną.“

Ar mums reikia žanrų?

„Kalbant apie kiną, man apskritai yra sunku operuoti tokiomis kategorijomis kaip „reikia / nereikia“, – mano D.Gluščevskis. – Būtų gerai, kad kinas nuolat vystytųsi ir, svarbiausia, mąstytų tam tikromis temomis. Ne taip svarbu, ar tai daroma naudojant žanrinio kino ar kitokį žodyną. Kita vertus, man atrodo, kad stiprus žanrinis kinas yra tam tikras nacionalinio kino brandos ženklas. Šia prasme tai, kad pas mus šioje srityje vis dar padaryta gan mažai, nurodo, kad mūsų kino industrija dar ieško stabilesnio pagrindo.“

G.Siurbytei aišku, kad kokybiško žanrinio kino reikia: „Įvairovė pritrauktų dar daugiau žiūrovų ir sustiprintų industriją. Aš visų pirma palaikau gerą istoriją. Forma man asmeniškai – antraeilis dalykas.“

„Manau, kad LMTA būtinai reikia palikti žanrų užduotį, nes studijų metu labai gerai filmuoti pagal aiškias taisykles. Ir tikrai norėtųsi, kad dėl to Lietuvoje atsirastų daugiau profesionalaus ir įdomaus žanrinio kino“, – mano E.Kairytė.

– Papasakok, kaip jūs susipažinote – tu ir kinas?

– Kinofilmų jau mokykloje žiūrėdavau gan daug. Nebuvau didelis gurmanas, bet, siekdamas iš anksto apsidrausti, skaitydavau recenzijas, rinkdavausi žiūrėti tokius filmus, kurie pasirodydavo galintys nenuvilti. Pažiūrėjęs filmą toliau jį analizuodavau, mėgindavau suprasti, ką aš vis dėlto pamačiau. Atsimenu, kaip po Davido Lyncho „Malholando kelio („Mulholland Drive“) peržiūros kine visą vakarą sėdėjau naršydamas, skaitydamas įvairiausias analizes ir teorijas.

Turėjau kelis mėgstamus portalus, kurių recenzijomis pasitikėjau, tad kartais iš to pasitikėjimo pažiūrėdavau ir vieną kitą autorinį filmą. O kadangi domėjausi humanitariniais mokslais, galiausiai pats pradėjau rašyti tekstus ir pajutau, kad vadinamieji publicistiniai kūriniai man pavyksta geriau nei literatūriniai. Taip pamažu pradėjau rašyti kino recenzijas.

– Žodis ir tekstas tavo gyvenime užėmė vis svarbesnę vietą – studijavai filosofiją, o šiuo metu sieki semiotikos mokslų daktaro laipsnio. Kaip tai susiję su kinu?

– Labai tiesiogiai! Knaisiotis po įvairius kultūrinius artefaktus – tekstus, paveikslus, tą patį kiną – man tapo labai natūraliu įpročiu. Vis sunkiau buvo tiesiog vartoti bet ką – norėjosi išsiaiškinti, kas čia, kaip tai padaryta ir ką tai reiškia. Pamažu kinui skirtų tekstų, tarp jų ir akademinių, vis daugėjo. O kai supratau, kad už juos kartais ir pinigų sumoka, norėjosi dar labiau stengtis. Filosofijos ir semiotikos studijose teko detaliau pasidomėti ir kino teorijomis, bet normalių sisteminių kino teorijos žinių taip ir neįgijau. Tiesiog supratau, kad tam tikri bendri tekstų / kultūros fenomenų analizės įrankiai tinka ir kinui. Pradėjau pastebėti struktūrinius filmų ypatumus ir lavinti tuos įgūdžius, kurių pasigesdavau kitų internetinių kino kritikų tekstuose. Pamažu stiprėjo pasitikėjimas tuo, ką galiu papasakoti apie kiną, o ir peržiūrėtų filmų skaičius augo labai sparčiai.

– Pasitikėjimo pakako, kad pasibelstum į „Scanoramos“ duris?

– Na, ne visai taip. Aš sau toliau žiūrėjau filmus, rašiau apie juos, domėjausi, kol vieną dieną pamačiau, kad „Scanorama“ ieško programos sudarytojo. Paragintas draugės, parašiau motyvacinį laišką, o atėjęs darbo pokalbio sužinojau, kad mane jau žino iš kai kurių rašytų tekstų. Buvo malonu. Esu labiau tekstų ir analizės nei kino žmogus. Tačiau kinas man yra ypač įdomi ir turtinga raiškos priemonė, daug ką pasakanti ne tik kaip įtraukianti / juokinga / liūdna / baisi ir t.t. istorija, bet kaip mąstymo produktas, kaip kultūros veidrodis. Vartai gerą filmą rankose, o jis vis naujai rezonuoja. Smagu, intriguoja.

Retrospektyviai galvojant apie tai, kaip pradėjai vieną ar kitą veiklą, gali pasirodyti, kad viskas vyko labai tikslingai – kai ilgą laiką kažkuo domiesi, renki kompetencijas, stengiesi kažką nuveikti toje srityje, galiausiai you make it. Bet tai dažniausiai yra netiesa. Tokių, kurie nutarę tapti staliais, iš rankos nepaleidžia medinės lentelės ir plaktuko, tikrai nėra. Viskas vyksta labai dinamiškai ir dažnai tai, kas galiausiai susiklosto, būna netikėta. Vis dėlto manau, kad sąžiningiausia (nors ir tiek pat neoriginalu) būtų pasakyti, kad „Scanoramoje“ atsidūriau visiškai atsitiktinai.

– „Scanoramos“ programos sudarytojas – tai žmogus, kuris kasmet rūpinasi, kad į festivalį patektų 100 geriausių filmų iš visos Europos? Ką tai reiškia?

– Ką reiškia sudaryti daugiau kaip 100 filmų programą? Aš jums pasakysiu: tai žiūrėti vidutiniškai po kelis filmus per dieną; žymėtis, kuris ir kodėl patiko arba nepatiko, paskui pamiršti, kodėl vienas patiko, o kitas – ne; lyginti vienus filmus su kitais ir bandyti galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus žiūrovus; stengtis nesipykti su kolegomis, kai nesutampa skoniai; dar kartą žiūrėti filmus; valandą arba daugiau stovėti festivalių eilėse; miegoti prastų filmų seansų metu (nes kito laiko poilsiui nėra); miegoti puikių filmų seansų metu (nes miego prastų filmų metu nepakanka); norėti ir negauti filmo; netikėtai gauti filmą, kurio norėjai; žiūrėti daug prasto ir dar daugiau vidutiniško kino; suprasti, kad tikrai prastas yra daug geriau nei vidutiniškas kinas; pamiršti skirtumą tarp gero, blogo ir vidutiniško kino; nusivilti šių metų produkcija; pamatyti nuostabų filmą ir vėl patikėti kino ateitimi; ar jau sakiau – žiūrėti daug kino? O kur dar tūkstančiai parašytų laiškų ir susitikimų: derybos, dalykiškos šypsenos, nepatogūs pokalbiai, draugiška pagalba, kolegiškas solidarumas.

Sudaryti programą – ilgas, labai įdomus, bet kartu ir labai nuobodus darbas, kur tikri atradimai ir geras jausmas, apimantis pažiūrėjus gerą filmą, – labiau išimtis nei taisyklė.

Sudaryti programą – ilgas, labai įdomus, bet kartu ir labai nuobodus darbas, kur tikri atradimai ir geras jausmas, apimantis pažiūrėjus gerą filmą, – labiau išimtis nei taisyklė. Bet būtent dėl jų viską ir darai. Šiuo požiūriu turinio prasme bet koks Lietuvos kino festivalis – kelis kartus „geresnis“ nei bet koks didelis pasaulinio lygio kino festivalis, kuriame filmai rodomi pirmą kartą. „Geresnis“ kabutėse, nes didžioji dalis į Lietuvą atvežamų filmų – tai filmai nugalėtojai, išsiskyrę kitų festivalių programose, įvertinti kritikų ir žiūrovų. Toks „gerumas“ iš tiesų tėra saugumas. Ar mamos kotletai gali būti neskanūs? Gal ir gali kartais būti truputį persūdyti, bet juk vis tiek valgysi ir paprašysi pakartoti.

Čia, manau, ir slypi didžiausias iššūkis: programos gerumas, bent jau iš programos sudarytojo perspektyvos, matuojamas ne aukso ar sidabro kilogramais, bet tuo, kaip atrinkti filmai rezonuoja tarpusavyje. Kaip ir kodėl jie yra gretinami, kaip ir kodėl išskiriami į skirtingas programas. Programoje negali būti vien tik žymūs vardai – juk kai prisivalgai daug saldainių, paskui skauda pilvą. Bet kokiu atveju, kad ir ką darytum, žiūrovų pasitenkinimą prognozuoti sudėtinga. Paleidi programą, ir filmai pradeda gyventi savarankiškai: vieniems netikėtai sekasi, kitiems ne. Tad ir matuoti belieka tik pagal save: ar sąžiningai dirbai, ar pavyko programa kažką pasakyti.

– Šiemet „Scanorama“ žiūrovams pristato naują programą pavadinimu „Galvok, ką nori“. Kodėl kilo poreikis papildyti ir taip netrumpą festivalio programų sąrašą?

– Iš čia ir kilo noras ne tik atvežti nugalėtojus, bet ir atrasti kažkokius filmus, kurie nepateko į didžiųjų festivalių dėmesio centrą, nors juose dalyvavo arba, mūsų manymu, buvo verti juose dalyvauti. Ne tik pasitikėti kolegų iš užsienio skoniu, bet ir parodyti kritinę masę kitų kūrinių: drąsių, žaismingų, netobulų, bet žavių. Pažaisti nesaugiai, leisti pačiam sau, o ir festivalio lankytojams atrasti kiną kaip gyvą, besivystančią, kartais ekscentrišką terpę. „Scanorama“ visuomet siekė ne tik atvežti geriausius, bet ir atrasti naujus kūrėjus ir jų darbus – tuos, kurie didžiuosiuose festivaliuose lieka mažiau įvertinti, tačiau yra įdomūs savo drąsa, atmosfera ir požiūriu į kino konvencijas. Jie yra mažesnio biudžeto, labiau kameriniai, drąsiau išnaudojantys žanrus ir kino formas.

Pernai keletą tokio formato filmų buvome įtraukę į skirtingas festivalio programas – žmonėms jie patiko, tad šiemet jautėme poreikį eksperimentams dedikuoti atskirą programą.

– Kas tau, kaip programos sudarytojui, maloniau – į Lietuvą atvežti „auksinius lokius“ ar netikėtus atradimus?

– Manau, reikia bandyti išlaikyti pusiausvyrą tarp šių polių, nes ignoruoti kurį nors iš jų yra mažų mažiausiai keista. Nereikia apsimesti geradariais altruistais: festivalis taip pat yra verslas, o vadinamieji auksiniai filmai – daug saugesnė investicija. Tačiau man liūdna matyti, kad drąsūs, keistesni, neįrėmintai auditorijai skirti filmai vis sunkiau randa kelią į didesnes kino sales. Ir bijau, kad kino industrija, vis labiau reikalaudama investicijų grąžos ir prognozuojamo rezultato, gali pati sau šaudyti į koją.

Esu įsitikinęs, kad atseit keistiems filmams reikia leisti garsiau kalbėti. Juk iš čia ateina nemaža dalis naujovių, kurios sukramtytos, keliauja, šiurkščiai tariant, iš andergraundo į meinstrymą. Jei domiesi kinu, keista nesidomėti išsišokėliais. Juk tai lavina tam tikrą jautrumą kino kultūros pulsui, lavina gebėjimą skaityti ir suprasti kiną. O ir festivalio patirtis tokiu atveju pagyvėja: gali užsukti į niekam nežinomo režisieriaus filmą ir nustebti daug labiau, nei pasižiūrėjęs naują L.von Triero darbą. Kiti sako, kad tai snobizmas, bet aš labiau linkęs tai suvokti kaip nuotykių ieškojimą.

– O ką galvoja žiūrovai, ko jie ieško kine?

– Man atrodo, kad kinas – pirmiausia pramoga. Net jei tai ne Holivudo blockbasteris, o kokiuose Kanų ar Roterdamo kino festivaliuose nugalėjęs nekomercinis filmas. Žmonės sumoka pinigus už produktą ir tikisi, kad jiems patiks. Todėl šiandien kinas, jau seniai nesantis meno ir kultūros avangarde, turi konkuruoti su kitomis pramogomis: koncertais, alaus bokalu bare, vakarėliu „Yukatane“, kompiuteriniu žaidimu ar nauju Davido Fincherio serialu, pasirodžiusiu „Netflix“. Kitas dalykas, kad ir „pramoga“, ir „patikti“ nėra savaime suprantami žodžiai. Vieniems patinka papai ir sportiniai automobiliai, o kiti susidomėję žiūri, kaip pabėgėliai skęsta jūroje. Skamba ciniškai, bet tikrai manau, kad tai yra palyginami dalykai. Ne turinio, bet bendro principo požiūriu: žiūri fikcinius arba nefikcinius pasakojimus ekrane ir išgyveni emocijas. Prasminga tai ar neprasminga – jau kitas klausimas. Visi turi savo specifinių lūkesčių – tai normalu ir sveikintina. Svarbiausia, kad skirtingi lūkesčiai vieni kitų nežudytų.

– Pristatyti festivaliui eksperimentinius ir mažiau žinomus filmus yra rizikinga – juk sunku prognozuoti, kaip žiūrovai įvertins jaunų režisierių darbus. Kas dažniausiai lemia tavo pasirinkimą?

– Na, čia gal reikėtų pasakyti, kad nei aš, nei mano kolegos nesam kažkokie robotai, kuriems patinka tik iš karto nesuprantamas, nepakeliamai lėtas, nepagrįstai ilgas kinas su ilgais nejudančiais planais ir penkiais žodžiais dialogo. Todėl labai norėčiau atsargiai elgtis su „eksperimentinio kino“ etikete. Vienus ji išgąsdins, kiti pagrįstai ironiškai nusišypsos. Mano manymu, „Galvok, ką nori“ – labiausiai jaunatviška festivalio programa, kur surinkti filmai, sukurti jaunų žmonių ir apie jaunus žmones, ir papasakoti laisvai, lengvai, žaidžiant su egzistuojančiomis pasakojimo tradicijomis. Kartais tai reiškia, kad pati filmo struktūra, intonacija bus keista, bet tai labiau ekscentriško pokšto nei snobiškos pozos keistumas. To ir ieškojau drąsesnių sprendimų, kuriems būtų nesvetima saviironija ir humoras. Tad neabejoju, kad žiūrovai filmus įvertins, svarbiausia, kad duotų jiems šansą.

– Ką atsakytum žiūrovams, kurie po naujosios programos filmų niurzgės: „Nieko nesupratau.“

– Dažniausiai kai kas nors sako „nesupratau“, turi omenyje „nepatiko“, tik kad tas „nesupratau“ daug svariau skamba. Vadinasi, žinai, kaip turėjo būti, o čia kažkas buvo ne taip. „Nesuprantu Pollocko meno, mano vaikas taip pat moka.“ Norėčiau, kad žmonės išmoktų skirti šiuos skirtingus pasakymus ir kai jiems kas nors nepatinka, nebijotų taip ir pasakyti. Sakykite: man nepatiko šitas filmas / knyga / paveikslas. Niekas niekam nieko neprivalo: nei patikti, nei aiškinti.

Man asmeniškai kaip tik viena liūdnesnių kino patirčių yra, kai viskas taip aišku, suprantama ir nuspėjama, kad galima ir nežiūrėti filmo toliau. Kalbu net ne apie siužetą, bet apie kažkokį bendrą pasakojimo būdą, bendrą intonaciją, kuri kartas būna kaip mokinio, kuris žino, kaip rašinėlį reikia teisingai patriotiškai parašyti, ir nė žingsnio į šoną sau neleidžia. Kai viskas skaidru ir aišku, dažniausiai reiškia, kad arba iš tiesų nieko nesupratai, arba suvalgei pusfabrikatį. Ir tai nebūtinai yra blogai, kino žiūrėjimas – ne darbas, reikia ir atsipalaiduoti, ir išjungti galvą. Bet kvietimas mąstyti kartu – tikrai retas pasitikėjimo žiūrovu ženklas. Tad kviečiu.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.