– Pone Sitkovetski, – atrodo, jog esate nuolatiniame kelyje. Tuo pat metu griežiate smuiku bei diriguojate įvairiems orkestrams. Turite įspūdingą diskografiją – daugiau nei keturiasdešimt įrašų. Bendradarbiaujate su tokiais orkestrais kaip Londono simfoninis bei Londono filharmonijos ir Karališkasis Concertgebouw, Berlyno filharmonijos, Čikagos simfoniniu, Klivlendo bei Los Andželo filharmonijų, Leipcigo Gewandhaus, Niujorko filharmonijos, Filadelfijos. O kur dar pasaulio garso legendos – seras Colinas Davisas, Marissas Jansonsas, seras Nevilleʼis Marrineris ir Yehudi Menuhinas. Esatę vedęs laidas ir išleidęs knygą. Kaip pavyksta visa tai suderinti?

– Man patinka judėti – kuo vyresnis esi, tuo geresnė gyvenimo kokybė, jei tik nesėdi vienoje vietoje. Taigi dabar, atrodo, keliauju tiek pat, kiek tada, kai buvau jaunesnis, bet klausimas, kiek žmogus turi apetito muzikai ir kitoms meninėms veikloms. O aš jį turiu didžiulį, todėl domiuosi įvairiausiomis muzikavimo galimybėmis ir formatais. Žinoma, darau daug aranžuočių, kurias labai mėgstu – tai mano hobis, dabar jau tapęs profesijos dalimi. Visa tai suderinti lengva, nes jei myli tai, ką darai, tiesiog eini, –  tai tarsi penkių dalių fugos, kurią labai mėgstu, bendrai ir visą polifoniją, kontrapunktas. Nuolat esu keliose srityse: groju, diriguoju, aranžuoju, vedu meistriškumo kursus. Nuolat nedėstau niekur, bet dalyvauju daugelio jaunesnių kolegų gyvenimuose.

 Dmitrijus Sitkovetskis. D.Sitkovetskio asmeninio archyvo nuotr. 

– Keliaujate į Vilnių – į šią nuostabaus grožio Europos sostinę. Kokiomis nuotaikomis į Lietuvą atvykstate Jūs?

– Vilnius yra labai gražus ir neįtikėtinai pilnas kultūros, turintis puikias tradicijas – paminėsiu tik čia gimusį Jashą Heifetzą, greta daugelio kitų puikių muzikų. Bet akivaizdu – šiuo metu pasaulyje susiklostė tokia sudėtinga ir pavojinga situacija, kokios per savo gana ilgą gyvenimą daugiau neprisimenu. Ir Vilnius, Lietuva yra pačiame pakraštyje, ribojasi ir su Baltarusija, ir su Rusija... Ir pasaulis tikrai pilnas pavojų: Rusijos invazija į Ukrainą, didžiulis ir baisus konfliktas ten. Ir Amerika niekada nebuvo taip susiskaldžiusi kaip dabar, vyksta, atrodo, niekad nesibaigsiantys rinkimai, ir vienas Dievas žino, kas po jų nutiks ten. Tad kiekvienam reikėtų susitelkti į dalykus, kurie atneša vidinę ramybę, meilės jausmą. Tai muzika, šeima, geri draugai... Ir, žinote, meno pasaulis visa tai neabejotinai išgyvens. Jis išgyveno įvairiausius karus ir konfliktus, tai žinome iš tūkstančius metų skaičiuojančios istorijos. Tikiu, kad reikia tiesiog susitelkti į tai, ką mėgsti ir ką darai gerai.

– Kaip geopolitinė situacija veikia jus asmeniškai – ar pats jaučiate įtampą? O galbūt sąmoningai stengiatės kiek įmanoma atsiriboti nuo šios temos informacinio lauko?

– Su šia įtampa susitvarkyti ir visiškai atsiriboti nuo to kas vyksta negali. Nuo 2022 m., kai prasidėjo karas, praradau senus draugus, kuriuos turėjau Rusijoje. Nepalaikau ryšių su daugeliu jų, nes dabar esame, taip sakant, priešingose barikadų pusėse. Bet muzika, savo idealiuoju pavidalu, neturi sienų ir iš anksto prieš ką nors nenuteikia. Susitelkus į grožį, į harmoniją, esančią geresniame pasaulyje, kurį turime, tame fantastiškame muzikos pasaulyje, galbūt bus tam tikra galimybė žmonėms pagaliau sustabdyti konfliktą. Žinoma, muzika niekada nesustabdė karų, bet toliau ją praktikuoti visais įmanomais būdais, manau, yra nepaprastai svarbu.

 G. Budrytės nuotr. 

– Neretai jaunasis muzikas mato du kelius – soluoti arba groti orkestre. Jūsų biografija, gyvenimo pulsas tam prieštarauja: ne tik aktyviai koncertuojate, bet ir vystote projektus, organizuojate renginius, skaitote pranešimus, vadovaujate orkestrams, įrašinėjate muziką, kuriate aranžuotes. Tarp įvairiausių konkursų dalyvių mus aplanko ir, tarkime, multiinstrumentalistai, muzikos terapeutai. Ką smuikininkas, talentingas muzikas gali šiandien?

–Vien tik dviejų kelių aš nematau. Yra kur kas daugiau. Žinote, kaip pavyzdį galiu pateikti savo sūnėną Aleksandrą Sitkovetskį, kuris dėsto dviejose svarbiose konservatorijose, turi fortepijoninį trio, koncertuoja kaip solistas, taip pat groja styginių kvartete bei orkestre, netgi vadovauja kameriniam orkestrui ir yra vieno kamerinio orkestro Lenkijoje muzikos vadovas. Būtent toks yra įdomus, sėkmingas ir išties įtemptas muzikinis gyvenimas. Bet tam reikia kvalifikacijos, o kad ją ištobulintum – gali prireikti ir viso gyvenimo. Todėl šiais laikais ne taip svarbu laimėti konkursą, jis suteikia galimybę susitikti su žmonėmis, išsiaiškinti ir pasitvirtinti, kur esi. Keliaudamas po pasaulį išgirsti kitų puikių talentų ir braižai savo paties gyvenimo kelią. Tad jaunasis smuikininkas šiandien gali mokytis iš geresnių.  Pavyzdžiui, geriausias būdas mokytis jaunam dirigentui – tapti didžio dirigento asistentu. Galbūt su pačiu orkestru net nelabai galėsi dirbti, bet vien būnant šalia didelės asmenybės galima gauti svarbių gyvenimo pamokų. Taip savo mokinius mokė didieji Renesanso mokytojai, bet mūsų profesijoje tai primiršta. Primindamas, tai ir skatinu juos daryti.

 G. Budrytės nuotr. 

– Šiemet B. Dvarionio konkurso vyriausios amžiaus kategorijos dalyvių finalo formatas kiek neįprastas, nes jame kartu varžysis ir pianistai, ir smuikininkai - nelieka ir dviejų, pagal instrumento grupę paskirtų komisijų. Kaip dažnai su kažkuo panašiu, dirbant konkursuose, tenka susidurti? Ir į ką ketinate atkreipti dėmesį, vertindamas ne tik smuikininkus, bet ir pianistus?

– Taip, man yra tekę dalyvauti konkursuose, kurių finaluose žiuri nariai vertina atlikėjus nepriklausomai nuo instrumento grupės. Tai yra puiku, nes nėra svarbiausia, kas geriau pagros vieną ar kitą pasažą. Esu dalyvavęs „Concertino Praga“ ir tai buvo pirmasis konkursas, kurį laimėjau dar 1966 m. Dabar tapau jo žiuri pirmininku ir būtent ten esama skirtingų disciplinų. Taigi renkiesi įdomiausią talentą, unikaliausią ir daugiausia potencialo rodančią asmenybę, nes dalyviai gana jauni. Taigi ieškome potencialo, nepriklausomai nuo instrumento kuriuo muzikas groja.

– Konkursas šiemet prasidėjo modernistine optimizmo architektūra išmargintame Kaune. Ką tikitės išvysti ir išgirsti Lietuvoje, ko norėtumėte palinkėti įvairaus amžiaus, įvairiose kultūrose augusiems šio konkurso dalyviams?

– Kaunas yra miestas, kurio tikrai nepažįstu. Buvau ten tik kartą, labai trumpai, gastrolių su Jurijaus Jankelevičiaus klase . Tai turėjo būti, jei galite patikėti, 1972 ar 1973 m., tikriausiai paskutinieji jo gyvenimo metai. Jis veždavo savo smuiko klasę į puikiausiais koncertines įstaigas ir paprastai tai būdavo jauniausi jo klasės studentai, bet tuomet kartu buvo ir Vladimiras Lancmanas, Tatjana Grindenko, ir, ko gero, Pavelas Koganas. Tai būdavo fantastiški vakarai, kai kuriuose iš tų vakarų dalyvaudavo ir geriausieji Jankelevičiaus mokiniai. Kaune buvo vienintelis sustojimas, todėl man tai bus tarsi pirmas kartas šiame mieste. Bet pažįstu Vilnių, taip pat pažįstu Klaipėdą. Kaip tik pernai Klaipėdoje praleidau nuostabią savaitę su šio miesto kameriniu orkestru.

Kalbant apie konkursą, man jis - toks labiau „viršūnių“ susitikimas, suburiantis žiuri narius iš įvairių pasaulio valstybių.  Ir tai galimybė jaunam žmogui ateiti ir paprašyti patarimo bei užmegzti ryšį, galimybė pamatyti vieniems kitus ir susivokti, kur esame šiame labai sudėtingame pasaulyje. Ir koks jis bebūtų, šį savaitgalį visų laukia atgaiva - nuostabūs Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyksiantys renginiai, kur jaunieji atlikėjai pasirodys kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Bilietus į finalą platina: kakava.lt