Lietuvos kino teatrus pasiekęs ir jau po kino festivalius kelionę pradedantis režisierės A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas apie talentingą pianistę Mūzą Rubackytę „Mūza“ sulaukė daugybės gerų atsiliepimų.

Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei 30 kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė A. Marcinkevičiūtę ir visą dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę, kurioje atsiveria aukštosios muzikos pasaulio užkulisiai, menininkės būtis ir buitis.

Po filmo premjeros – pokalbis su „Mūzos“ režisiere A. Marcinkevičiūte.

– Esate sakiusi, kad su Mūza sujungė abiem brangus žmogus – buvęs jūsų filmo herojus, JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Kokie keliai jus nuvedė pas jį?

– Arnoldas yra fantastiška asmenybė, „Mūzos“ filme jis kalba, atrodo, dvi minutes, bet sugeba užpildyti visą erdvę. Mudu susitikome tada, kai dirbau laikraštyje „Amerikos lietuvis“, tuomet iš Amerikos lietuvių televizijos redaktoriaus ir laidų kūrėjo Arvydo Reneckio gavau pasiūlymą drauge kurti dokumentinį filmą apie buvusį operos solistą. Susipažinusi su Arnoldu sužinojau, kad jis kurį laiką buvo Mūzos prodiuseris JAV, organizavo atlikėjos koncertus su didžiaisiais Amerikos orkestrais. Jo statusas ir pažintys klasikinės muzikos pasaulyje tai leido daryti.

Be abejo, žinojau apie Mūzą. Gyvai susipažinome, kai ji atvyko į Ameriką, parengiau tuomet interviu „Amerikos lietuviui“. 2016 m., po ilgų kūrybos pauzių, baigėme filmą apie Arnoldą. Per tą laiką Amerikos lietuvių televiziją uždarė, o filmą užbaigiau su Arūnu Stoškumi ir Kęstučiu Petruliu. Po filmo premjeros Arnoldas man pasakė: „Tu jauti muziką, esi jautrus žmogus, turi sukurti filmą apie Mūzą Rubackytę.“ Nuo šios idėjos viskas ir prasidėjo.

– Neabejotinai asmeniniai ryšiai daug lemia – žmonės linkę atsiverti tam, kuriuo gali pasitikėti. Ar tai pajutote filmuodama savo filmus apie išskirtines asmenybes?

– Filmą kuria ne tik režisierius, ne tik prodiuseris, bet ir žiūrovas. Jis filmą pamato, išgirsta pagal savo emocinį intelektą, erudiciją, sukauptas žinias ir patirtis. Labai džiaugiuosi, kad mano ir filmo prodiuserės Živilės Gallego vertybės ir požiūriai sutapo. Norėjome Mūzos asmenybę atverti kuo platesniam žiūrovų ratui, apie ją papasakoti netgi tiems, kurie galbūt nieko apie ją nežino, bet kartu būti šalia jos jautriai, atsargiai ir nesibrauti į jos gyvenimą ten, kuri ji nenori, kad brautumės. Apie Mūzą mūsų filme labai daug kalba muzika.

– Jūsų filme panaudota labai daug dokumentinių kadrų iš Mūzos karjeros pradžios. Matome ją netgi vaiką, grojantį pianinu ir dainuojantį. Kaip jums pavyko tuos kadrus surinkti?

– Ką jau ką, o knistis po archyvus aš moku, kartais padedu ir kitiems režisieriams. Jokių paslapčių nėra – nueini, patikrini. Dabar archyvų paieška gražiai sutvarkyta, duomenys suguldyti, aprašai skaitmenizuoti, įvedi žodį ir gauni viską, kas tik yra surinkta. Nacionalinis radijas ir televizija turi tiesiog auksinį garso ir vaizdo archyvų fondą. Filmo prodiuserė daug pinigų išleido archyvams, bet ji, kaip ir aš, norėjo, kad mūsų kūrinys būtų pilnakraujis.

Labai domina moterys menininkės, jų portretai. Klausdama jų, kas jos yra, aš to paties klausiu ir savęs. Kas esi tu, kai nekuri filmų, o plauni grindis.

Mūzos archyvai yra išskirtiniai, ji buvo filmuojama kino juosta, tuomet dar VHS filmavimo kamerų nebuvo, todėl galime gauti geriausią įmanomą kokybę. Už Mūzos filmuotus kadrus turėtume padėkoti legendinei Lietuvos kino metraštininkei Bytautei Pajėdienei. Jos kino žurnaluose tikrai gali atrasti unikalių, šiandien istoriškai vertingų kadrų. Ano meto žmonės neturėjo prabangos filmuoti savo vaikus – jei atvyko Pajėdienė, vadinasi, yra ką filmuoti.

Keliose vietose specialiai palikome užkadrinį tekstą – diktoriaus balsas, jo intonacijos ir patosas turėjo atspindėti laikotarpį, kuriame prabėgo Mūzos vaikystė, leido susipažinti su epocha, to meto stagnacija. Alergiją mums keliantis balsas filme tampa laikotarpio ženklu.

– Kai kurie archyvai staigmena tapo ir pačiai Mūzai. Ji pirmą kartą pamatė filmuotus kadrus iš pirmojo savo konkurso Budapešte...

– Labai ieškojome tų kadrų. Daugybę kartų buvome nuleidę rankas, bet neabejojome, kad jie turėtų būti išlikę. Nuvykę į Budapeštą pradėjome klausti, o kai klausi, galiausiai atsiranda. Ta medžiaga labai pasiteisino, plaukai šiaušiasi, kai Mūza skambina tame filmo epizode.

– Prasitarėte, kad filmo prodiuserė imasi tik tos medžiagos, kuria tiki ir kuri augina jos asmenybę. Ką Mūza jums pačiai atvėrė?

– Apie save kalbėti sudėtingiau, kažkuriuo metu netgi pagalvojau, kad nereikia susireikšminti, tiek daug galvoti, o tiesiog – dirbti. Mane daug kas domina, labai domina moterys menininkės, jų portretai. Klausdama jų, kas jos yra, aš to paties klausiu ir savęs. Kas esi tu, kai nekuri filmų, o plauni grindis, ravi daržus. Ypač tas klausimas aštrus, kol vaikai maži. Pamenu, kai dukrai suėjo dvylika metų, pagalvojau – dabar jau galiu dirbti, o iki tol atrodė, kad kinas – antraeilės pareigos, hobis. Turbūt tik dabar identifikuoju save kaip režisierę.

Jolita Skablauskaitė, Nomeda Saukienė, Mūza – trys visiškai skirtingos moterys, trys skirtingos pozicijos: Jolita mano filme sprendžia pripažinimo ir konfrontacijos su aplinka klausimus, Nomeda svarsto apie menininko garbėtrošką, kurios pati niekada neturėjo ir savo pašaukimo keliu eina tuomet, kai lieka laiko nuo šeimos. Mūza užauginta būti menininke, pianiste, žvaigžde, niekam nevalia jos savintis, ji priklauso muzikai, ji – visų.

Taip aš, žingsniuodama per savo gyvenimą, kuriame sutinku tokių žmonių, įsiklausau ir galbūt randu atsakymus, beveik atsikračiau saviniekos ir pamilau pasaulį.

– Kokia moteris šiandien jūsų objektyve?

– 86-erių metų moteris, Irena, paskutinio Žemaičių apygardos partizano Vlado Montvydo dukra. Labai įdomi istorija: mergaitę užaugino svetimi žmonės, ji slapta vaikščiodavo į pasimatymus su tėčiu, sunkiai mezgė santykius su iš Sibiro grįžusia mama. Iš karto po nepriklausomybės atkūrimo tapo organizacijos „Lietuvos laisvės armija“ lydere. Visą savo gyvenimą ji ieško, kur yra užkastas jos žuvęs tėvas. Labai tikiuosi, kad tėvą ji suras, o aš dar spėsiu jos istoriją nufilmuoti.

Skambant muzikai iš filmo herojės M. Rubackytės albumo „Melancholija“ į kino teatrą „Forum Cinema Vingis“ rinkosi premjeros svečiai. Tarp jų buvo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Éverard, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Jolanta Karpavičienė, teatro režisieriai Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, istorikas Aurimas Švedas, aktorės Janina Matekonytė, Gabija Ryškuvienė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, rašytoja Akvilina Cicėnaitė, dizainerė Zita Gustienė ir daugybė kultūros žmonių.

M. Rubackytė su vyru, Šveicarijos dietologu Alainu Golay, dalyvauti A. Marcinkevičiūtės filmo „Mūza“ premjeros vakare ir išankstiniuose, Vasario 16-osios šventei skirtuose seansuose atvyko iš Paryžiaus.

Dokumentinio filmo „Mūza“ raudonojo kilimo premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – kartu su nepaprasta, pianistės M. Rubackytės atliekama muzika filme suskamba ir stiprus laisvės motyvas. Istorija apie tai, ką talentingam žmogui reiškė siekti svajonių sovietmečio kalėjime.

„Mano likimas klostėsi kartu su Lietuvos likimu“, – filme ištaria pianistė M. Rubackytė, o režisierė Agnė Marcinkevičiūtė jame atskleidžia muzikinį menininkės portretą, kuriame skleidžiasi įspūdinga ir atvira pianistės gyvenimo istorija.

„Mudvi su Mūza sujungė man ir jai labai brangus žmogus – mano buvusio filmo herojus JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Būtent jis pajuto mano muzikinę klausą ir pasiūlė sukurti filmą apie Mūzą. Be abejo, apie Mūzą žinojau, tačiau man labai norėjosi jos asmenybę atverti kur kas platesniam žmonių ratui, leisti jiems per muzikę ir jos atliekamą muziką suvokti laikotarpį, kuriame ji gyveno“, – sako filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė.

Režisierė yra nepaprastai dėkinga filmo prodiuserei Živilei Gallego, kuri komandą aprūpino finansiškai ir leido jai nerti į kūrybinius ieškojimus. „Kai į vieną vietą susirenka tinkami ir vienas kitą suprantantys žmonės, sėkmė užtikrinta“, – filmo sėkme neabejoja A. Marcinkevičūtė.

Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei trisdešimt kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę. Žiūrovai pamatys aukštosios muzikos pasaulio užkulisius, kartu su mokiniais dalyvaus Mūzos pamokose, pažvelgs į menininkės būtį ir buitį.

Ir Mūza, ir filmo kūrėjai premjeroje pabrėžė, kad filmą būtina žiūrėti dideliame ekrane, – kokybiška garso įranga užtikrina, kad filmo muzika suskambės. Aukšta garso kokybe pasirūpino filmo garso režisierius Jonas Jocys, o vaizdus iš didžiausių koncertų salių, garso studijos, meistriškumo pamokų ir Mūzos namų nufilmavo operatorius Rytis Kurkulis.

Dokumentinis filmas „Mūza“ buvo kurtas beveik penkerius metus. „Filme skamba daug muzikos, šalia jos pamažu skleidžiasi ypatingos dvasinės tvirtybės talentingo žmogaus gyvenimo kelias. Įspūdinga pianistės gyvenimo istorija, tikiuosi, įkvėps ir jaunus žmones, ir vyresnius klasikinės muzikos mylėtojus“, – sako prodiuserių kompanijos „Fralita Films“ vadovė, prodiuserė Ž. Gallego.

A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ kino teatruose pasirodys nuo 2024 metų vasario 23 dienos. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“.

Ši kino kelionė tarp Vilniaus, Paryžiaus, Budapešto ir Ženevos vaizdų (nufilmuotų operatoriaus Ryčio Kurklio), muzikos (prie kurios įgarsinimo meistriškai ranką pridėjo garso režisierius Jonas Jocys), pianistės ir jos bičiulių pasakojimų keliais žiūrovą veda per M. Rubackytės muzikinio gyvenimo užkulisius, per jos laisvės ir grožio paieškas.

Apie filmą ir jo kūrybos užkulisius mintimis pasidalijo filmo įkvėpėja ir herojė pianistė M. Rubackytė.

– Dokumentinės kino juostos „Mūza“ anonsus lydi frazė „Mano likimas klostėsi kartu su Lietuvos“. Kuo ir kaip Jums svarbus lietuviškumas?

– Kaip medis negali augti be savo šaknų, jį maitinančios žemės, taip žmogus semiasi stiprybės ir įkvėpimo iš ten, iš kur yra kilęs. Tėvynė mums davė viską: šeimą, kultūrą, išsilavinimą. Jos gamta, istorija, tradicijos yra įsišaknijusios mumyse ir išlieka visur, kur bebūtume. Menininkas negali būti atitrūkęs nei nuo laikmečio, kuriame gyvena, nei nuo jį supančių žmonių. Kaip ir daugelio mano tėvynainių, mano šeimos ir mano pačios likimas klostėsi kartu su Lietuvos ir eile dramatiškų pastarojo šimtmečio įvykių. Šiandien tai, kas buvo atimta, yra grąžinta. Tačiau kokia kaina! Mes praradome 50 mūsų laisvos egzistencijos metų ir dar šiandien girdime: „Lietuva? Kur ji? A, tos naujos šalys...“. Turime skubėti skleisti žinią. Gyvenant svetur atstovavimas šaliai tampa dar svarbesnis. Kiek per 30 metų bendrų projektų sukurta, kiek tiltų nutiesta, ir tai ne tik pianistės pirštais! Esu giliai įsitikinusi, kad menininkas visų pirma yra pilietis, kuris, gyvendamas svetur, tampa Tėvynės ambasadoriumi.

Šiandien grįžtu į Tėvynę su koncertais, projektais, kultūrinėmis ir pedagoginėmis misijomis. Taip tarsi sugrąžinu Lietuvai tai, ką ji man davė. Prisimenu vieną pokalbį su prezidentu Valdu Adamkumi prieš Vilniui tampant Europos kultūros sostine 2009 metais. Paklausė, ką veiksiu tais metais? Grosiu, žinoma. „Ne, tau reikia sukurti ką nors, ko Lietuvoje dar nebuvo“, – pasakė. Stipriai dilgtelėjo nuo tos minties ir nuo tada iki šiol kasmet kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija organizuojame Vilniaus fortepijono festivalį. Tebesu LMTA profesorė, dirbu su Mstislavo Rostropovičiaus fondu ir jo auklėtiniais, stipendininkais, aktyviai dalyvauju Franzo Liszto draugijos „LiSZtuania“ ir konkurso „Lisztofonija“ veikloje. Visa tai – mano duoklė Lietuvai ir jos žmonėms.

Šiandien grįžtu į Tėvynę su koncertais, projektais, kultūrinėmis ir pedagoginėmis misijomis. Taip tarsi sugrąžinu Lietuvai tai, ką ji man davė.

– Svarbus filmo leitmotyvas – laisvė. Kas Jums yra laisvė?

– Esame tęsinys žmonių, kurie gyveno prieš mus, mus iš dalies suformavo tai, ką patyrė, išgyveno jie. Mano šviesaus atminimo mamytė matė laisvą, paskui okupuotą, tada vėl laisvą ir vėl okupuotą, galiausiai – laisvą Lietuvą. Mano proseneliai turėjo dvarą Viekšniuose. Bėgdamas nuo tremties, senelis pėsčiomis atėjo iš Mažeikių į Kauną. Jo brolis su visa šeima buvo išvežtas į Sibirą. Ant jų namo Kaune dabar kabo memorialinė lenta, skirta mano dėdės, senelio brolio, atminimui: „Šiame name gyveno Lietuvos laisvės kovų dalyvis Aleksandras Gomolickis, sovietų sušaudytas Kansko kalėjime“.

Kai senelio šeimą sovietų valdžia paskelbė liaudies priešais, mano mama automatiškai tapo liaudies priešo dukra, o man daug metų buvo uždaryti visi keliai į užsienį. Taigi, viskas yra susiję. Aukštų viršūnių siekiančio žmogaus kelias niekada nebūna lengvas. Tačiau jeigu prie to prisideda dar ir geopolitinis kontekstas, šis kelias tampa itin akmenuotas. Nepaisant visų stabdžių, draudimų, apribojimų gausos, savosios žvaigždės, vidinės ir kūrybinės laisvės siekimas yra ta varomoji jėga, kurios niekas negali sustabdyti – nei žmonės, nei politiniai režimai. Tik laiko klausimas, kada ji prasiverš. Autobiografinėje knygoje „Gimusi po fortepijonu“ pasakoju daugybę istorijų, kurios tai liudija. Kartais savęs klausiu: „Ar visa tai išties su manimi atsitiko?“ Sunku šiandien įsivaizduoti gyvenimą nelaisvėje, po geležine uždanga. Juk laisvė yra gyvenimo esmė. Dabar, žvelgdama retrospektyviai, galiu pasakyti, kad visuomet visur jos siekiau – ir gyvenime, ir mene.

– Šalia jau minėtų temų šioje dokumentinėje juostoje ryškėja ir grožio paieškų linija, kuri skleidžiasi įvairiais lygmenimis: muzika, vaizdu, Jūsų pasakojimais. Kuo Jums svarbus grožis?

– Menininkas kasdien savo kūryboje ieško tiesos ir grožio. Grožio siekiamybė yra neatsiejama menininko būties dalis. „Žmoguje viskas turi būti gražu, – sakė Antonas Čechovas, – ir veidas, ir drabužiai, ir žodžiai, ir mintys.” Muzikoje, kaip ir meilėje, svarbiausia yra harmonija, santarvė ir pusiausvyra. Grožis išaukština jausmus, gydo sielą ir prisideda prie humaniškumo, formuojančio visuomenės gerovę. To pavyzdžių galime rasti ir svetur, ir pas mus. Iš Venesuelos priemiesčių vaikų suburtas orkestras su šūkiu „Smuikas vietoj šautuvo“ džiugina jau kelias kartas ir sutraukia minias, virpindamas sielas. Mūsų menininkų įkurta Užupio Respublika tampa Vilniaus miesto ir Lietuvos grožio ir laisvės veidu.

– Šiame filme pasakojamos istorijos kontekstas gana dramatiškas, kaip, beje, ir Jūsų gyvenimas, tačiau filme dramatiškumas nejuntamas. Kodėl?

– Filmo „Mūza“ režisierė A. Marcinkevičiūtė labai tiksliai pasakė: „Bet koks dramatiškumas yra laikinas, o gyvenimas yra labai trumpas. Filmas yra dar trumpesnis, todėl natūraliai kyla poreikis kalbėti apie esminius dalykus, o ne apie smulkmenas“. Nuo savęs pridurčiau, kad jaunam žmogui šiandien sunku įsivaizduoti, ką mes išgyvenome sovietų okupacijos metais. Kiekviena diena turėjo savo dramų, ne visi sugebėjo jas išgyventi ir, esant tokiam kontekstui, pasiekti aukštumų. Ar būtina viską parodyti konkrečiai? Kinematografija yra vadinama septintuoju menu, o menas nėra realybės šou. Tikras menas neskatina vartoti, veikiau atveria kelią žiūrovui ar klausytojui mąstyti ir subjektyviai išgyventi pasakojamą istoriją. Ir čia vėl grįžtame prie harmonijos paieškų ir grožio, estetikos.

– „Mūzoje“ atskleidžiamas Jūsų gražus santykis su aplinka: miestais, kuriuose gyvenote ir gyvenate, sutuoktiniu, pedagogais, mokiniais, bičiuliais.

– Santykis netampa savaime gražus, jį reikia sukurti. To nuo mažumės mokiausi iš savo šeimos. Filosofas Epikūras daug kalbėjo apie gyvenimo malonumus, tačiau man svarbiausias yra jo teiginys, kad malonumas turi būti ilgalaikis ir naudingas – malonumas mokytis ir pažinti, malonumas būti gamtoje ir jaustis jos dalimi, malonumas turėti santykį su kitu žmogumi. Šie trys dalykai, kuriuos išskyrė Epikūras, nurodo gyvenimo gaires. Sutikti kitą žmogų yra didelė dovana, o būti pakviestam į kito žmogaus pasaulį – atsakomybė. Branginu ir puoselėju tai ir draugystėje, ir meilėje.

– Šalia kitų kompozitorių kūrinių filme skamba daug F. Liszto ir Leopoldo Godowskio muzikos. Kuo Jums artima šių kompozitorių kūryba?

– Mano repertuaras apima 40 skirtingų koncertinių programų ir 40 skirtingų koncertų su orkestru. Šiandien mano diskografijoje yra daugiau nei 30 kompaktinių plokštelių. Filme skamba mano filmavimo periodo koncertų repertuaras. Gigantišką litvako L. Godowskio Sonatą fortepijonui e-moll išmokau pandemijos karantino metu, ji skambėjo pirmajame koncerte, kurį pagrojau po karantino. Už šią kompaktinę plokštelę gavau aukščiausius tarptautinius apdovanojimus. Filme skamba ir man brangus Krzysztofo Pendereckio Koncertas fortepijonui ir orkestrui „Prisikėlimas“. Su maestro Krzysztofu mus siejo ilgalaikis bendradarbiavimas ir bičiulystė. Šiame kūrinyje muzikiniais garsais apmąstomas rugsėjo 11-osios terorizmo aktas filmui suteikia dramatiškumo. Kilni F. Liszto kūryba ir asmenybė – tarsi auksinė gija, besitęsianti per visą mano muzikės gyvenimą.

– Koks Jūsų pačios indėlis į kūrybinį filmo procesą? Buvote tik aktorė ar ir bendraautorė?

– Menininkas yra visuomenei matomas žmogus, tad viešuma jam nėra svetima. O prie filmavimo esu pripratusi nuo pat vaikystės, tą liudija gausūs mūsų filmo archyvai. Gyventi prieš kamerą man yra natūralus procesas, juolab kad filmo komanda dirbo nepaprastai pagarbiai ir nepastebimai. Ta pagarba lydėjo visus penkerius filmavimo metus. Filmo komanda Agne, prodiuserė Živile, Rytis ir Jonas tapo mano gyvenimo liudininkais ir metraštininkais. Pradinė režisierės A. Marcinkevičiūtės filmo koncepcija filmavimo eigoje patyrė skaitlingas metamorfozes. Kiekviename filmo etape mes visi buvome ir šio filmo aktoriai, ir kūrėjai.

– Ką Jums reiškia šis dokumentinis filmas?

– Filmo koncepcija buvo sumanyta režisierės A. Marcinkevičiūtės. „Mūza“ – tai gyvenimo tarpsnio retrospektyva, kurioje per žmogaus likimą atsiveria ir Lietuvos istorinė atkarpa. Gyvenant svetur matyti, kaip mažai pasaulis žino apie Lietuvą ir jos istoriją, apie politinius lūžius išgyvenusius žmones, o mano atveju – ir apie išniekintą menininko praeitį. Džiaugiuosi, kad filme, kalbant apie atsparumą, meilę ir viltį, pavyko tai atskleisti. Man šis filmas – tai ir pripažinimas mano Tėvynėje. Kas žmogui gali būti svarbiau, nei tėvų ir Tėvynės meilė?

Kas? Filmo „Mūza" premjera.

Kur? Kino teatre „Cinamon".

Kada? Vasario 16 d. 18 val.