Penketas įtakingiausiųjų
Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai, Tiškevičiai – šių giminių atstovai šimtmečius tarnavo Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, Lenkijos karaliams. Jas E. Gudas vadina pirmosiomis, t. y. svarbiausiomis, giminėmis.
Radvilos beveik 300 metų – XVI–XVIII a. – beveik be pertraukos išbuvo pirmoji pagal įtaką LDK giminė. Antroji – Chodkevičiai, kuriems XVI a. viduryje pavyko pralenkti Radvilas. XVII a. antrojoje pusėje iškilo Pacai, Sapiegos dominavo XVII a. antrojoje pusėje, o Tiškevičiai buvo pati įtakingiausia giminė jau carinės okupacijos laikais, XIX a.
Kurdamos sąjungas ir regzdamos intrigas, konkuruodamos tarpusavyje, šios giminės apsukriai valdė valstybę, užėmė aukščiausias karo vadų, diplomatų ir administratorių pozicijas.
Rytų ir Vakarų kryžkelėje esančios Lietuvos istorija buvo negailestinga ne tik svetimų kariuomenių degintam kaimui, eiliniams miestiečiams, bet ir įtakingiausių šeimų palikuonims. Žlugus LDK, dar XVII a. pabaigoje, kilo pirmoji didelė didikų emigracijos banga.
Antrą kartą inteligentai ir aristrokratai svetur patraukė po 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo ar kurio dalyvius rėmė. Trečioji pasikartojo po žiauriomis represijomis pasibaigusio 1863 m. sukilimo. Pacų giminės geneologinio medžio šakos nulūžo XIX a. Dauguma XX a. pasitraukusių kitų didikų pasitraukė po jiems skausmingos žemės reformos, bėgo nuo sovietų okupacijos ar tapo jos aukomis.
Didžiausią įspūdį pačiam E. Gudui daro Radvilų giminė, unikali visoje Europoje. „Jei atmesime monarchus, visoje Europoje, nuo Portugalijos iki Italijos, nuo Škotijos iki Rusijos, Radvilos būtų pirmoji giminė“, – Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje surengtame knygos pristatyme sakė istorikas.
LDK Radvilų įtaka buvo ypatinga, jų dėmesys buvo sutelktas į patriotiškumą, Lietuvos politinės tautos palaikymą ir kūrimą. Nors didžiąją dalį laikotarpio Radvilos kalbėję lenkiškai, jie sakydavę: ateisiąs laikas, kai lenkai būsią ne pro duris, bet pro langus išmėtyti. „Jie labai tvirtai pasisakė už Lietuvą, jos suverenumą, jos politinę tautą“, – akcentavo istorikas. Savitas buvęs ir kitų knygoje aprašomų didikų tautinės savimonės supratimas: ryšį su Lietuva jautė ne per kalbą.
Pirmeivis: Benediktas Henrikas Tiškevičius buvo ne tik Raudondvario dvaro šeimininkas, bet ir vienas pirmųjų profesionalių fotografų pasaulyje, 1892 m. įsiamžinęs su bičiule Isabela Féraud Nicoje. / Kauno rajono muziejaus nuotr.
Kitokie argumentai
Plačiajai visuomenei skirtoje leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje (sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė) siekiama atskleisti nedažnai istoriniuose tekstuose paliečiamas žmogiškąsias šių didikų sąvybes, charakterių bruožus, įvairias trumpalaikes sąjungas lydėjusias abejones.
Manoma, kad Pacų pradėta gėdinga pakišų ėmimo iš užsienio šalių atstovų praktika galiausiai atvedė mūsų valstybę iki išnykimo, tačiau knygos autorius siūlo įvertinti jų situaciją iš žmogiškosios pusės.
Grakščiu stiliumi parašytas leidinys padeda užpildyti žinių spragas, iš naujo įvertinti istorinius įvykius, valstybės raidą nulėmusius sprendimus.
Žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, gali pasirodyti perdėtas snobizmas, didikų noras rasti savo romėniškos kilmės įrodymų ar ryšių su didžiųjų Europos didikų giminėmis. Dėl to buvo net klastojami geneologiniai medžiai, heraldika. Pasak E. Gudo, lietuvių didikai, siekdami nebūti tapatinami su lenkų aristrokratais, ėmę platinti legendą, esą yra kilę iš romėnų. Pacai labai norėjo giminiuotis su Pazzi gimine iš Florencijos, Goštautai – su Orsinais.
Tačiau dabar, paradoksas, toli gražu ne visiems garsiųjų giminių atstovams rūpi jų kilmė. Daug Spiegų, anot E. Gudo, gyvena Brazilijoje, yra susigiminiavę su Brazilijos imperatoriškąja gimine. Chodkevičiai, Tiškevičiai save ir toliau labiau sieja su Lenkija. Labiausiai savo ryšius su Lietuva – kultūrinius, ekonominius – puoselėja Radvilos, kurių vienas atstovų, Konstanty Radziwiłł neseniai pradėjo dirbti Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje.
Braižas: Kazimieras Jonas Sapiega, pasižymėjęs ir tuo, kad ėmė kyšius iš užsienio pasiuntinių. / Nežinomo XVIII a. autoriaus drobė / „Wikipedia“ nuotr.
Pažinimo malonumas
Knygos autoriams, nesibaidantiems kalbėti pirmuoju asmeniu, pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp šviečiamojo turinio, istorijos detalizavimo ir jos populiarinimo, nežudant skaitymo malonumo moksliniu stiliumi ar pertekliniais faktais.
Kuo užsiėmė valdovo vėliavininkai ir kambarininkai? Kuriam Radvilai laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas sunaikino Pacų giminę?
Kokia misija Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavesta Marijai Kristinai Sapiegienei? Kodėl 1922 m. nutrūko Tiškevičių idilė Raudondvaryje, kur liejosi orkestro muzika, kvepėjo apelsinų žiedais? Knygos autoriai atveria skaitytojams ne tik paradines didikų dvarų duris, bet ir atskleidžia jų neafišuoto gyvenimo peripetijas.
Knygos autoriai leidžia atidžiau, be romantizmo apžavų, pažvelgti į Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto vedybas. Manyta, kad valdovui dera tuoktis su valdovų giminės atstove, neiškeliant vienos kurios nors didikų šeimos.
Ar būta daugiau vedybų iš tikros meilės, ne vien išskaičiavimo? „Ilgalaikė meilė gimsta iš pagarbos, o pagarba atsiranda susituokus žmonėms iš vienodos kultūros, – knygos pristatyme sakė E. Gudas. – Daug aristokratų santuokų buvo laimingos, nes jos buvo lygiavertės.
Nors pasiteikė ir įvairių žiaurių situacijų, separacijos, kalbant šiuolaikiškai, skyrybos tarp Lietuvos aristokratų buvo ypač retos. Veikiau išimtis buvo žinomas mecenatas Jeronimas Florijonas Radvila, kurio pirmosios dvi žmonos išsireikalavo skyrybų, trečioji našle liko praėjus kelioms dienoms po sutuoktinio 45-ojo gimtadienio.
Portretas: nespalvotame atviruke pavaizduotas Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), LDK Didysis Kancleris, Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios steigėjas. / Trakų muziejaus nuotr.
Prikelti iš užmaršties
Jokio verstinio ar į hedonistinius potyrius orientuoto kelionių vadovo autoriai neatkreips dėmesio į Radvilų vardo gatvelę „Rue Radziwill“ Paryžiuje ar iki mūsų dienų išlikusius šių didikų gyvenamuosius kompleksus, kad ir Lenkijos prezidento rūmus, – vieną iš Nesvyžiaus Radvilų rezidencijų.
Pasakojimo herojų atvaizdus, plačiai po Europą išsibarsčiusias jų rezidencijas galima pažinti iš kruopščiai parinktų iliustracijų – knygos autoriams savo lobynus atvėrė ne tik Lietuvos muziejai, bet ir nacionaliniai muziejai Varšuvoje, Krokuvoje, net privati Radvilų šeimos kolekcija.
Kiekvienai giminei skirtą skyrių palydi gido D. Jokūbaičio pasiūlytas maršrutas, kviečiantis susipažinti su Vilniuje likusiais kiekvienos šeimos ženklais – pradedant garsiaisiais Atlantais Trakų gatvėje, baigiant Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Šis leidinys – savotiška duoklė Lietuvos valstybei ir tautai nusipelniusiems didikams, kuriems pagarbaus dėmesio šių dienų visuomenė šykšti.
Radvilų giminė jau gana nuosekliai išnagrinėta, o apie Sapiegas vyrauja literatūra lenkų kalba, tad ji nėra lengvai prieinama Lietuvos skaitytojui. Pacai, anot E. Gudo, pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, o Tiškevičiai buvo labiausiai užmiršti. XIX–XX a. šios giminės atstovų gyvenimas esąs aprašytas, skirtingai nei XVI a., kuris neaprašytas nei lietuvių, lenkų, nei baltarusių ar ukraniečių istoriografijoje.
