Šlovė užgriuvo netikėtai
Pirmoji Nobelio fizikos premija 1903-iaisiais, praėjus dvejiems metams nuo jos įsteigimo, buvo apdovanota lenkų–prancūzų mokslininkė, radiologijos pradininkė Marie Curie. Antroji buvo vokiečių kilmės JAV fizikė Maria Goeppert-Mayer, šį įvertinimą pelniusi 1963 m. Tik praėjus 55 metams, jis ir vėl sugrįžo į moters rankas. Tiesa, D.Strickland Nobelio fizikos pemija apdovanota kartu su dviem kolegomis vyrais – Arthuru Ashkinu iš JAV ir Gerard'u Mourou iš Prancūzijos. Jie buvo įvertinti už pasiekimus lazerių fizikos srityje.
A.Ashkino tyrimai atvėrė kelią sukurti vadinamuosius optinius pincetus, leidžiančius lazerio šviesos pirštais tiksliai manipuliuoti mažyčiais objektais, pavyzdžiui, atomais, virusais arba gyvomis ląstelėmis, bet jų nepažeisti. D.Strickland ir G.Mourou tyrimai sudarė galimybę sukurti itin tikslius trumpus ir intensyvius šviesos pliūpsnius skleidžiančius lazerius, šiuo metu plačiai taikomus pramonėje ir medicinoje, ypač akių chirurgijoje.
Piniginė apdovanojimo išraiška – padalijus premiją į tris dalis, Donnai atiteks apie 217 tūkst. eurų. Mokslininkė teigia, kad kol kas net neturi laiko pagalvoti, kaip juos išleis. Netikėtai užgriuvusi šlovė ir dėmesys gerokai pakeitė jos kasdienybę. Anksčiau laikas buvo dalijamas darbui laboratorijoje, paskaitoms ir laisvalaikiui bei šeimai, dabar tenka suktis interviu, susitikimų, diskusijų, konferencijų ir su šiais renginiais susijusių kelionių maratone, kuris tęsis mažiausiai dvejus metus.
Nobelio sumaištis
Tai išties vargina, pripažįsta D.Strickland. Labiausiai ji pasigenda darbo su studentais. Kol tęsiasi "visa ta Nobelio sumaištis", universitete esančioje laboratorijoje ji gali praleisti vos valandą per dieną, kurią stengiasi išnaudoti kiek įmanoma produktyviau, kad nenuviltų ultraintensyvių lazerių tyrimų grupės, kuriai vadovauja.
Tenka skirti laiko ir parduotuvėms, nes einant į priėmimus ir kitus renginius reikia tinkamai apsirengti. Tai neįprasta, nes išvaizda ir apranga jai iki šiol menkai terūpėjo. "Nepatikėsite, bet aš gavojau tik apie tai, kaip atrodau su ilga aptempta raudona suknele. Svarsčiau, kas būtų, jei man nusilenkus padėkoti ji plyštų per visą nugarą", – yra prisipažinusi apie savo baimes, kai atsiėmė Nobelio premiją.
Paprastai universitete ji vilki tradicinę akademikų uniformą – klasikines tamsias kelnes ir velveto, tvido ar languotą švarką, avi juodus batus. Drabužiai, avalynė paprasti, bet kokybiški, tačiau žinomiems prekių ženklams mokslininkei nė į galvą neateitų išlaidauti.
Tai buvo meilė iš pirmojo žvilgsnio.
Donna nešioja akinius storais stiklais ir, paradoksas, yra nusistačiusi prieš regėjimo korekciją vienu iš lazerių, kurį kuriant pati daug prisidėjo. "Niekam neleisiu kišti piršų prie savo akių", – juokauja ji.
Asmeninio gyvenimo tema D.Strickland neįdomi, į su ja susijusius klausimus atsako mandagiai, bet per daug neatviraudama. Jos vyras taip pat mokslininkas, elektros inžinierius Doughas Dykaaras. Pora turi du suaugusius vaikus – dukrą Hannah, kuri baigė astrofizikos studijas ir sūnų, kuris studijuoja komedijos meną. Tačiau kai pradeda kalbėti apie lazerius, su jais atliekamus tyrimus, moteris bematant pasikeičia, akys dega, entuziazmas liejasi.
Lazerių apsėdimas
D.Strickland gimė ir augo universitetiniame Guelpo miestelyje netoli Toronto, elektros inžinieriaus ir anglų kalbos mokytojos šeimoje. Kai buvo dešimties metų, tėvai ją nusivežė į neseniai atidarytą Ontario mokslo centrą, kuriame buvo eksponuojamas ir didelis lazeris. Tėvas atkreipė dukters dėmesį, kad lazeriai yra ateities išradimas. Mergaitė, vos pamačiusi šį įrenginį, juo susižavėjo. Kaip paaiškėjo vėliau, visam gyvenimui.
"Tai buvo meilė iš pirmojo žvilgsnio", – juokauja mokslininkė. Mokykloje jai ypač sekėsi fizika ir matematika, o menai ir humanitariniai mokslai nelipo prie širdies. Iš pradžių galvojo studijuoti matematiką, tėvas siūlė tapti astronaute, bet Donna bijojo uždarų erdvių. Vėliau mergina blaškėsi tarp elektros inžinerijos ir fizikos. Laimė, dilema išsisprendė, nes McMaster universitete, į kurį stojo, atsirado nauja studijų programa – inžinerinė fizika. Viena iš disciplinų buvo optika ir lazeriai, tai ir nulėmė spredimą.
Dauguma bendramokslių buvo vaikinai, tačiau diskriminacijos dėl lyties mergina nejautė nei iš jų, nei iš dėstytojų pusės. Tai, kad yra moteris, neturėjo įtakos ne tik mokantis, bet ir darant karjerą. Įgijusi fizikos mokslų daktaro laipsnį Ročesterio universitete, pasiliko dirbti jame naujai įkurtoje Lazerių energetikos laboratorijoje. Būtent čia 1985 m. kartu su kolega G.Mourou ir buvo padaryti atradimai, padėję pagrindą tolesniems aukšto intensyvumo lazerių moksliniams tyrimams, už kuriuos suteikta Nobelio premija.
Padėjo aplinkybės
Nors fizika buvo vyriška sritis, D.Strickland niekada neteko įrodinėti, kad yra lygiavertė kolegų vyrų partnerė. Ji visuomet sulaukė palaikymo, uždirbo tiek pat kiek jie, nekilo problemų dėl mokslinio laipsnio, pareigų. Kliūtimi pasiekti karjeros aukštumų fizikėms paprastai sutrukdo ne lytis, o santuoka, ypač kai sutuoktiniu tampa irgi fizikas. Abiem tame pačiame universitete vienu metu retai atsiranda darbo, ir dažniausiai moterys aukojasi.
Donnai pasisekė, kad tuomet, kai sulaukė pasiūlymo dirbti mokslinį darbą ir dėstyti Vaterlo universitete, jos vyras inžinierius perėjo iš akademinės srities į pramonę. Vėliau jis norėjo grįžti, bet tinkamo darbo pasiūlymo toje pačioje mokslo įstaigoje, kurioje dirba žmona, jam neatsirasdavo. "Doughas ne kartą yra man priekaištavęs, kad dabar atėjo jo eilė rinktis, tačiau mano kadencija vis būdavo nepasibaigusi ir mes nutardavome dar palaukti", – pasakoja mokslininkė.
Vyro palaikymas ir supratingumas buvo svarbus. Jis padėjo į mokslinę ir akademinę veiklą pasinėrusiai žmonai suderinti karjerą su šeima, namais. Ji stengėsi pernelyg nepiktnaudžiauti sutuoktinio parama, kolvaikai buvo maži, važiuodavo tik į svarbiausias mokslines konferencijas. Daugumą vakarų sugrįždavo į namus gana anksti, kad paruoštų valgį ir visi drauge galėtų neskubėdami pavakarieniauti, pasikalbėti.
Pamanė, kad pokštas
Skambučio, kad jai paskirta Nobelio fizikos pemija, Donna sulaukė penktą valandą ryto. Prikelta iš miego nesuprato, kas atsitiko, be to, nutrūko ryšys. "Pirmoji mano mintis buvo, kad tai yra pokštas", – yra prsipažinusi D.Strickland.
Karališkosios Švedijos mokslų akademijos atstovai atsiuntė elekroninį laišką su sensacinga žinia. Mokslininkė išsiuntė žinutes sūnui ir dukrai. Dukra pagalvojo, kad kažkas įsilaužė į mamos telefoną. Vyras apkabino ir paskambino pažįstamam restoranų kritikui paklausti, į kurį derėtų nusivesti Nobelio premiją gavusią žmoną.
Įvykių karuselė netruko įsisukti. Kaip ir kasdien išsiruošusi į universitetą, D.Strickland kaip tik parkavo automobilį, kai telefonas eilinį kartą suskambėjo. Nelaukdama, kol skabinantysis prisistatys, ji pareiškė, kad dabar negali kalbėti. Paaiškėjo, kad skambino Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau, norėdamas pasveikinti akimirksniu įžymybe tapusią fizikę. Jis tai padarė kiek vėliau. Po to laukė premijos įteikimo iškilmės, vizitas pas Švedijos karališkąją šeimą.
Mokslininkė neslepia laukianti, kol gyvenimas grįš į įprastas vėžes. Ji vis dar gauna tūkstančius žinučių iš nepažįstamų žmonių, sulaukia daugybės kvietimų dalyvauti susitikimuose su moksleiviais, studentais, fizikais, mokslininkais, visuomene. Donna vadinama įkvepiančiu pavyzdžiu, kuris gali paskatinti daugiau moterų rinktis mokslininko kelią, studijuoti inžineriją, technologijas, tačiau šis vaidmuo jai ne prie širdies. "Svarbu daryti tai, ko tikrai nori, o ne ko kiti iš tavęs tikisi", – pabrėžia ji.
Tėvų pareiga
Nobelio premijos laureatė akcentuoja, kad tai, ar žmogus suras tikrąjį savo kelią, sugebės atskleisti savo gebėjimus, labai didele dalimi priklauso nuo tėvų. Tai jų pareiga vaikams parodyti visas įmanomas karjeros galimybes, supažindinti su jomis, padėti suprasti, kokie yra jų gabumai, palaikyti, padrąsinti siekti užsibrėžto tikslo. Donnos tėvai ją ir seserį laisvalaikiui dažnai vesdavosi į įvairias edukacines ekskursijas, išvykas, vieną iš jų nulėmė ir mokslininkės ateitį.
Dabar, laimė, laikai jau pasikeitę, tačiau kai D.Strickland mokėsi mokykloje, lyčių stereotipai buvo gajūs. Pavyzdžiui, matematikos mokytoja jai yra pasakiusi, kad fizika ir matematika yra skirtos bernukams. Tačiau mama ją įtikino, kad ir moterys šiose srityse, jei turi gabumų, gali padaryti karjerą, jai paantrino ir tėtis. Toks palaikymas apsaugojo dukrą nuo nereikalingo blaškymosi. Beje, Donnos vyresnioji sesuo taip pat pasirinko tiksliuosius mokslus – ji studijavo matematiką.
Lazerių fanatike save vadinanti D.Strickland neskaičiuoja laboratorijoje prabėgančių valandų, nes jos jai teikia didžiausią džiaugsmą. Laboratorinės įrangos apsuptyje ji jaučiasi geriausiai. Daugelį stebina tai, kad mokslininkė neturi profesorės laipsnio, tik docentės. Tačiau žinoma moteris atšauna, kad tam jai paprasčiausiai gaila laiko, juolab kad titulų ji nesureikšmina. "Nobelio premijos laureatės vardas – kas kita, tai didelė garbė, o kartu ir įpareigojimas", – sako D.Strickland.
D.Strickland mintys
Apie santuoką. Santuoka visuomet yra davimas ir ėmimas, tai reikalauja atsidavimo, o kai sutuoktiniai – mokslininkai, kyla papildomų sunkumų, neretai vienam tenka aukotis dėl kito karjeros.
Moterų diskriminaciją. Viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi. Aš studijuodama fiziką, o paskui dirbdama visuomet jaučiausi kaip viena iš vaikinų.
Tikslo siekimą. Neklausykite, ką sako kiti, jei esate tikri dėl to, ką darote, tiesiog eikite savo keliu toliau.
Svarbias savybes. Atkaklumu ir smalsumu grindžiamas kelias į sėkmę. Tiek moksle, tiek kitose srityse.
Nuostabų jausmą. Jis apima, kai suvoki, kad sukūrei kažką naujo, tai, ko niekas nebuvo sukūręs, ir kad tai veikia.
Gyvenimo malonumus. Kažkada buvo populiari daina "Merginos nori linksmintis". Kad tai galėtų padaryti, daugeliui tenka laukti darbo pabaigos. O aš linksminuosi darbe, nes fizika man yra džiaugsmas. Juolab kad laboratorijoje turime daug ypatingų žaisliukų. Vienos spalvos lazerio šviesą naudodamasi jais galiu paversti vaivorykšte. Argi tai nenuostabu?
