Plintančiame „Facebook“ įraše skelbiama, kad galima atsisakyti organų donorystės esant gyvam ir atsisakyti organų donorystės už savo vaikus jiems esant gyviems. Taip pat internete platinama klaidinga nesutikimo su organų donoryste esant gyvam forma.

Kada galima gyvoji donorystė?

Organų donorystė esant gyvam donorui yra galima tik išskirtiniais atvejais. Lietuvoje gyvosios organų donorystės pagalba inkstą dovanoti galima tik artimam šeimos nariui ar sutuoktiniui.

Gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo artimo šeimos nario ar sutuoktinio inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas, kur jų donorais tampa artimiausi šeimos nariai).

Donoru gali tapti tik pilnametis artimas giminaitis arba sutuoktinis, kuris sutiktų dovanoti inkstą.

Gyvas nepilnametis asmuo gali dovanoti tik regeneruojančius audinius ir ląsteles – kraujodaros kamienines ląsteles iš kraujo ar kaulų čiulpų. Transplantacija iš nepilnamečio gyvo asmens gali būti atliekama tik broliui, seseriai ar tėvams ir tik tais atvejais, kai nėra tinkamo suaugusių regeneruojančių audinių ir ląstelių donoro.

Galiojanti nesutikimo forma. / NTB nuotr. 

„Kraujodaros kamieninių ląstelių donorystė iš nepilnamečio asmens gali būti atliekama tik tais atvejais, kai suaugęs artimas šeimos narys negali tapti donoru. Nepilnamečio asmens kamieninės ląstelės gali būti donuojamos tik broliui ir sesei, mamai ar tėčiui. Jos gali būti imamos iš kaulų čiulpų arba iš kraujo. Donoro organizme kamieninės ląstelės greitai regeneruoja (atsistato), todėl po donacijos donoras nepatiria žalos.

Nuo 2018 metų iki šios dienos buvo tik 14 atvejų kuomet nepilnamečiai asmenys tapo kamieninių ląstelių donorais savo nepilnamečiui broliui ar sesei“, – nurodo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė gydytoja onkohematologė prof. dr. Jelena Rascon

Iš gyvo nepilnamečio asmens draudžiama imti neregeneruojančius audinius: ragenas, kaulinius, kraujagyslinius ar raumeninius audinius bei organus: širdį, kepenis, inkstus, kasą ar plaučius.

Kaip tampama organų donorais?

Pagal dabar galiojančius Lietuvos teisės aktus žmogus gali išreikšti sutikimą ar nesutikimą organų donorystei tik po savo mirties, tačiau esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru po mirties – pacientui turi būti konstatuota smegenų mirtis ar sustojusi širdies veikla bei nutrūkusi kraujotakai. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Kitomis mirties aplinkybėmis organų donorystė nėra galima.

Be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai yra draudžiama. Mirusiojo artimųjų atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių (seserų). Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą ar nesutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama.

Klaidinga nesutikimo forma./ NTB nuotr. 

Kaip išreikšti savo valią dėl organų donorystės?

Pasirašyti sutikimą ir gauti donoro kortelę galima užpildžius Asmens sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Norint užpildyti sutikimą internetu, prisijungus prie elektroninių valdžios vartų, turite pasirinkti prisijungimo būdą – banką (arba el. parašą). Pavyzdžiui, pasirinkus prisijungimą „per banką“ (suvedate duomenis), atsidaro langas „E. paslaugos“. Tuomet reikia prisijungti prie „elektroninių valdžios vartų“ bei patvirtinti savo tapatybę. Paskutinis žingsnis – užpildyti sutikimą/nesutikimą ir jį išsaugoti.

Užpildyti popierinę formą galima kreipiantis į bet kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą; kreipiantis į švietimo, farmacijos ir kitas įstaigas, kuriose patvirtintos pareigybės, reikalaujančios biomedicinos mokslų srities, medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypties išsilavinimo (pvz., vaistinės, aukštosios mokyklos ir pan.). Pasirašant nesutikimą, kad žmogaus audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti reikia turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo arba studento pažymėjimą). Jūsų sutikimas/nesutikimas dėl organų donorystės gali būti registruojamas užpildžius tik tas popierines formas, kurios yra pateiktos Nacionalinio transplantacijos biuro internetiniame tinklapyje. Kitos formos nėra priimamos ir registruojamos.

Parlamentas šią savaitę po pateikimo atmetė Seimo narių Agnės Širinskienės ir Astos Kubilienės pataisas, kad gaunant arba keičiant asmens dokumentus, vairuotojo teises žmonėms būtų pasiūloma pasirašyti sutikimą dėl organų donorystės.

Už projektą balsavo 41 Seimo narys, prieš buvo devyni ir 37 susilaikė, kitu balsavimus jis grąžintas iniciatorėms tobulinti.

Pataisas parlamentarės registravo kaip alternatyvą grupės Seimo narių projektui, kuris siūlo numanomo sutikimo organų donorystės modelį. Pagal jį, visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusius jais būti. Šiam projektui po pateikimo anksčiau buvo pritarta.

Kortelių išduodama nedaug

A. Širinskienė pristatydama pataisas teigė, kad donoro kortelė yra aiškus ženklas tiek medikams, tiek donoro artimiesiems dėl išreikštos žmogaus valios.

Numanomo sutikimo modelį jį vadino „ganėtinai radikaliu“, nes jis atima galimybę iš žmogaus aktyviais veiksmais duoti sutikimą donorystei, ir vietoje to siūlė plėsti donoro kortelių išdavimo tinklą.

„Deja, bet Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, ar JAV, donoro kortelių išdavimo skaičius labai ribotas. Tikrai nesuvokiu, kodėl mes jau daugiau kaip dešimtmetį donoro korteles išduodame tik sveikatos priežiūros įstaigose“, – sakė A. Širinskienė.

Viena numanomo sutikimo donorystės modelio iniciatorė konservatorė Jurgita Sejonienė teigė, kad dabartinis modelis yra neefektyvus.

„2022 metų rug­sė­jo 1 dieną iš vi­so bu­vo iš­duo­tos 42 tūkst. 62 kor­te­lės. Per vi­sus dau­giau kaip 20 me­tų iš tu­rin­čių do­no­ro kor­te­lę do­na­vu­sių žmo­nių bu­vo tik sep­ty­ni, tik du efek­ty­viai. Tai koks ši­tos sis­te­mos efek­ty­vu­mas?“ – kalbėjo J. Sejonienė.

Potencialūs donorai – visi, išskyrus atsisakiusius

Anksčiau tą pačią dieną Seimas ėmėsi J. Sejonienės su daugiau kaip 40 parlamentarų pateikto projekto, kad visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusius jais būti. Po pateikimo už projektą balsavo 56 Seimo nariai, 29 buvo „prieš“ ir 16 susilaikė, toliau projektas bus svarstomas komitetuose.

Šiomis pataisomis būtų nustatyta, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai.

Jei žmogus nebūtų išreiškęs savo valios dėl donorystės, reikėtų artimųjų sutikimo. Įstatyme liktų galioti nuostata, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama.

Per pateikimą „valstietis“ Arvydas Nekrošius iniciatorės klausė, ar šiuo projektu „nebus atidaryta Pandoros skrynia“ ir nepakirs žmonių pasitikėjimo donorystės sistema.

„Ar ne­bus taip, kad tie­siog su šiuo įsta­ty­mo pro­jek­tu jūs pa­kir­si­te es­mi­nį pasitikė­ji­mą vi­sa sis­te­ma ir žmo­nės puls ma­siš­kai at­si­sa­ki­nė­ti? Tie­siog raštu užpils pra­šy­mais, kad mes ne­no­ri­me, mes ne­no­ri­me, mes ne­no­ri­me. Iš es­mės ši­tas pro­jek­tas suž­lug­dys vi­są do­no­rys­tės pro­gra­mą. No­rė­da­ma ge­ro ar nepada­ry­si­te blo­giau?“ – sakė A. Nekrošius.

J. Sejonienė teigė, kad numanomo sutikimo donorystės modelis veikia daugelyje Europos šalių ir „ta Pandoros skrynia niekur taip ir neatsivėrė“.

Ar ne­bus taip, kad tie­siog su šiuo įsta­ty­mo pro­jek­tu jūs pa­kir­si­te es­mi­nį pasitikė­ji­mą vi­sa sis­te­ma ir žmo­nės puls ma­siš­kai at­si­sa­ki­nė­ti?

Pakeistų informuoto sutikimo modelį

Lietuvos vyskupų konferencija anksčiau yra paskelbusi nepritarianti numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, nes „sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais“.

Pasak Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybės, sutikimas donorystei negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus.

Lietuvoje šiuo metu taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kai asmuo, sutinkantis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą, tai yra užsiregistruoti donoro kortelei.

Prie numanomos donorystės modelio, kai kiekvienas šalies pilietis yra laikomas potencialiu organų donoru, nebent yra pasirašęs nesutikimą, siūlo pereiti Nacionalinis transplantacijos biuras.

Šių metų rugsėjo 1 dienos duomenims, Lietuvoje yra išduota per 42 tūkst. donoro kortelių.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 334 žmonės, iš jų – trys vaikai.

Pagal pataisas, kiekvienam asmeniui jo asmens tapatybės kortelės, paso ir vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo metu būtų sudaroma galimybė išreikšti sutikimą, kad jo audiniai, organai po jo mirties būtų atiduoti transplantacijai, bei gauti donoro kortelę.

Pataisas parlamentarės teikia kaip alternatyvą Seime registruotam projektui, kuriuo šalyje siūloma įtvirtinti numanomo sutikimo organų donorystės modelį, kai visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusius jais būti.

„Tai yra alternatyva registruotoms pataisoms, plėtojant turimą sistemą. Į donoro kortelę buvo nemažai investuota, kuriant pačią sistemą, ir iš tiesų jos problema yra, kad ji nebuvo pakankamai reklamuojama ir buvo sunkiai prieinama“, –  BNS sakė A. Širinskienė.

Pasak jos, kai sutikimą galima pasirašyti tik gydymo įstaigose ir vaistinėse arba nuotoliniu būdu, dėl didelio užimtumo gydytojai ir vaistininkai nepasiūlo to padaryti, o nuotoliniu būdu ypač vyresnio amžiaus žmonės vengia atlikti kokius nors veiksmus.

Kitų valstybių praktika rodo, kad įvedus tokią sistemą virš 50 proc. donorystės atvejų padaugėja.

„Daugelis šalių padidina vietų, kur galima gauti donoro kortelę, skaičių, ir tos vietos kitose šalyse yra, kur išduodami asmens tapatybės dokumentai, vairuotojo pažymėjimai, žmonės labai lengvai sutikimą gali išreikšt. Kitų valstybių praktika rodo, kad įvedus tokią sistemą virš 50 proc. donorystės atvejų padaugėja. Aš manau, kad tai yra tas kelias, kur gerbiant žmogaus valią galima jo oriai atsiklausti ir tą valią įvykdyti“, – kalbėjo parlamentarė.

Jos vertinimu, numanomo sutikimo modelis diskredituotų pačią sistemą, kuri paremta pasitikėjimu ir žmonių gera valia.

Beveik 50 parlamentarų Seime yra registravę Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pataisas, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai.

Jei žmogus nebūtų išreiškęs savo valios dėl donorystės, reikėtų artimųjų sutikimo. Įstatyme liktų galioti nuostata, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama.

Pataisas teikia parlamentarai iš konservatorių, Liberalų sąjūdžio, Laisvės, socialdemokratų, Darbo partijos, demokratų frakcijų.

Įstatymo teikėjai pažymi, kad jie siūlo švelnųjį numanomo sutikimo modelį, kuris atspindi dabartinę donorystės praktiką. Anot iniciatorių, pareikštas ir užregistruotas sutikimas šiuo metu reiškia, kad asmuo sutinka tapti organų donoru po savo mirties, tačiau praktiškai visai atvejais organai paimami ir panaudojami transplantacijai tik su mirusiojo artimųjų sutikimu.

Lietuvos vyskupų konferencija anksčiau yra paskelbusi nepritarianti numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, nes „sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais“.

Pasak Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybės, sutikimas donorystei negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus.

Lietuvoje šiuo metu taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kai asmuo, sutinkantis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą, tai yra užsiregistruoti donoro kortelei.

Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, praėjusiais metais buvo registruota 114 potencialių donorų, iš kurių efektyviais tapo 52 donorai, 27 jų – multiorganiniai. 2020 metais registruoti 49 efektyvūs donorai.

Pernai atlikta 200 organų ir ragenų transplantacijų, kurios padėjo į gyvenimą sugrįžti dviem šimtams sunkių ligonių. 2020 metais tokių operacijų buvo 152.

Toliau vystoma ir neplakančios širdies donorystės programa. Praėjusiais metais registruoti 6 neplakančios širdies donorai, 2020 metais – tokių buvo 4.

Transplantacijų skaičius augo

Lietuvoje organų transplantacijos atliekamos dviejose ligoninėse – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Praėjusiais metais iš viso buvo atliktos 102 inkstų transplantacijos, iš kurių 8 – gyvo donoro inkstų transplantacijos. Inkstai persodinti ir penkiems vaikams.

2021-aisiais atliktos 22 kepenų transplantacijos, 6 – širdies, 62 – ragenų transplantacijos bei po vieną itin sudėtingomis laikomas plaučių bei kasos ir inksto komplekso transplantacijas, taip pat pirmą kartą Baltijos šalyse atlikta kasos salelių implantacija.

Lietuvos medikai pirmieji pasaulyje ryžosi persodinti Covid-19 virusu sirgusio donoro inkstus. Jie buvo transplantuoti dviem pacientams, anksčiau persirgusiems koronaviruso infekcija ir turintiems apsauginį antikūnų titrą.

Į Lietuvą buvo atgabenti 5 organai – viena širdis, dvejos kepenys ir dveji inkstai iš Latvijos. Neradus tinkamų recipientų, iš Lietuvos į Vokietiją ir Šveicariją buvo išgabenta 10 organų.

Auga palaikymas donorystei

Dar viena džiuginanti praėjusių metų tendencija – sumažėjęs artimųjų prieštaravimų donorystei skaičius. 2020 metais artimųjų prieštaravimo donorystei procentas siekė 34 proc. visų atvejų, o praėjusiais metais šis skaičius sumažėjo iki 26,55 proc.

Vis didesnį visuomenės palaikymą organų donorystei parodė ir NTB užsakyta gyventojų apklausa. 72 proc. tyrimo dalyvių atsakė pritariantys organų donorystei –  tai yra 6 proc. daugiau nei 2020 metais atliktos apklausos metu. Tuomet organų donorystei palaikymą išreiškė 66 proc. apklaustųjų.

Palyginus su praėjusiais metais daug daugiau gyventojų sutiktų dovanoti mirusio artimojo organus šiam nepasirašius sutikimo bei anksčiau neišreiškus nuomonės dėl donorystės. Šiais metais net 53 proc. respondentų atsakė, kad pritartų organų donorystei po artimo žmogaus mirties, o pernai tokių buvo tik 37 proc.

NTB primena, kad labai svarbu pasikalbėti su savo šeimos nariais apie organų donorystę, pranešti jiems savo valią, kad sunkią akimirką jie rastų paguodą žinodami, kad vykdo jūsų valią, išpildo paskutinį jūsų norą.

Daugiau kaip pusė – 54 proc. – gyventojų apklausos dalyvių sutinka, kad jų apsisprendimą tapti organų donoru lemtų donorystės prasmės suvokimas. 17 proc. respondentų svarbu pasitikėjimas gydytoju, o 6 proc. – dvasininko įtikinimas.

Dvigubai daugiau norinčių įsigyti Donoro kortelę

Itin džiugina ir išaugęs Donoro kortelių turėtojų skaičius. Praėjusiais metais prašymą po mirties tapti organų donorais užpildė 4774 žmonės, tai yra dvigubai daugiau nei 2020 metais, kai prašymus užpildė 2339 Lietuvos gyventojai.

Šiuo metu Donoro korteles turi daugiau kaip 39 tūkst. žmonių.

Visi norintys prisidėti prie donorystės ir įsigyti Donoro kortelę gali užpildyti prašymą internetu – ntb.lt svetainėje, taip pat visose gydymo įstaigose ir „Eurovaistinės“ vaistinėse.

"Reikia kalbėtis su donoro artimaisiais – juk tokios eilės organų persodinimo laukiančių ligonių! Tai kitiems gali pratęsti gyvenimą", – sako A.Jagelavičius.

– Esate Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas. Ar dažnai sulaukiate kvietimo aplankyti ligonius? Kokiai misijai jus kviečia?

– Yra penki kapelionai, kurie pagal grafiką vyksta pas ligonius. Dažniausiai – pačių ligonių ar artimųjų kvietimu, išklausyti išpažinties. Ligoniai nori priimti šventąją komuniją ar gauti ligonių patepimą. Taip pat koplyčioje laikome šventąsias mišias. Įrengus liftą, dabar į koplyčią gali atvykti ir neįgaliojo vežimėliu judantys ligoniai.

– Mirties akivaizdoje velionio artimiesiems greta esantis dvasininkas reiškia ypatingą palaikymą, sielos skausmo malšinimą. Ar yra tekę tarpininkauti tarp gydytojo ir artimųjų donorystės klausimais?

– Teko girdėti, kaip reanimacijos medikai praneša artimiesiems, kad ligoniui jau ateina valanda peržengti gyvenimo ir mirties slenkstį ir kad galima paraginti jį susitaikyti su Dievuliu, atlikti išpažintį kunigui ir pan. Kunigams netekę dalyvauti tiesiogiai klausiant artimųjų dėl organų aukojimo, bet kartais padeda tiesiog dvasininko buvimas šalia. Būna, iš pradžių artimieji nesutinka artimojo organus aukoti donorystei. O kai pamato, kaip suteikiamas ligonio patepimas, kaip meldžiamasi, po kiek laiko praneša persigalvoję ir sutinkantys.

Jei sunkią akimirką paklaustume artimųjų, ar nenorėtumėte, kad jūsų vaikas gyventų ne vien amžinajame gyvenime, kurio kol kas čia gyvendami nematome, bet ir keliuose žmonėse, tai padėtų apsispręsti.

Donorystė yra labai kilniaširdiškas gestas, Bažnyčia tam pritaria. Popiežius Benediktas XVI ragina įveikti prietarus, nesusipratimus, baimes ir padėti išsaugoti gyvybę. Organų donorystę popiežius labai gražiai pavadino meilės testamentu. Įprastai testamente būna materialūs dalykai, o čia išreiškiama meilė. Dabar dažnai dovanos sąvoka išsikreipia į savimeilę, egoizmą, turint kažkokį tikslą papirkti, o ši, padedant medicinos mokslo laimėjimams, tampa didelės vilties ženklu sunkiai sergantiems žmonėms.

Reikia kalbėtis su donoro artimaisiais – juk tokios eilės organų persodinimo laukiančių ligonių! Tai kitiems gali pratęsti gyvenimą. Manau, jei sunkią akimirką paklaustume artimųjų, ar nenorėtumėte, kad jūsų vaikas gyventų ne vien amžinajame gyvenime, kurio kol kas čia gyvendami nematome, bet ir keliuose žmonėse, tai padėtų apsispręsti. Ir tai būtų labai kilniaširdiška.

Paskirtis: Donoro kortelė – tai simbolinis patvirtinimas, kad žmogus savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai, kortelės su savimi nešiotis nebūtina. K. Vanago / Fotobanko nuotr.

– Pasitaiko žmonių, kurie baiminasi, kad, paėmus organą ar audinį, mirusysis nepateks į dangų, nebus suteiktas pomirtinis gyvenimas.

– Provincijoje gal dar ir sutiktume taip keistai mąstančių žmonių, tačiau man nepasitaikė. Ką atsakyčiau? Atsakyčiau taip, kaip Šventajame Rašte pasakyta, kad Viešpats amžinajam gyvenimui sukuria kitokį kūną, perkeistą, amžinybėje mes būsime kitokie, todėl šito kūno būklė po mirties neturi jokios reikšmės. O siela į kitą žmogų per širdį nepereina. Ir recipientas, gavęs donoro širdį, nepradeda elgtis pagal donoro charakterį.

– Gal yra tekę bendrauti su ligoniais, kurie laukia donoro organo?

– Norisi paraginti tuos, kurie yra tikintys, turėti vilties ir melstis. Mums tik atrodo, kad atsitiktinumas, tačiau čia – stebuklas, jog taip sutaptų visi parametrai transplantacijai ir žmogus gautų galimybę naujam gyvenimui.

Norisi paraginti nenusiminti. Manau, kad mūsų smegenyse yra tokių didelių galimybių, galinčių jei ne ligas išgydyti, tai bent viltį ir gyvybę žymiai ilgiau išlaikyti. Nes nusiminimas, vilties praradimas yra žudantys dalykai.

O esantiems jau po transplantacijų norisi palinkėti gautą dovaną vertinti kuo kilnesniu, sveikesniu gyvenimu. Kad gyvybė būtų dar labiau branginama ir saugojama.

– Šiandien donoro organų Lietuvoje laukia per 400 žmonių, o tokių operacijų per metus atliekama vos apie 150. Net 30 proc. artimųjų atsisako aukoti mirusiojo organus transplantacijai. Kaip būtų galima šiuos žmones paskatinti organų ir audinių donorystei?

– Būčiau labai laimingas, jei žinočiau atsakymą į šį klausimą. Popiežius Benediktas XVI dar būdamas kardinolu pasirašė sutikimą po mirties paaukoti savo organus ir audinius bei gavo Donoro kortelę. Tad jei pats popiežius nusprendė save po mirties paaukoti, manau, stipresnio katalikiško argumento aš neturiu.

Svarbu iš anksto aptarti su artimaisiais

Turėti Donoro kortelę nieko nekainuoja. Nacionalinis transplantacijos biuras primena, kad sutikimą galima užpildyti internetu ar bet kurioje gydymo įstaigoje, kai kuriose vaistinėse. Šiuo metu jau per 36 tūkst. Lietuvos gyventojų yra pareiškę sutikimą po mirties savo organus ir (ar) audinius paaukoti donorystei. Ir šis skaičius sparčiai auga – vien nuo šių metų pradžios tokią valią pareiškė per 1 600 žmonių.

Donoro kortelė – tai simbolinis patvirtinimas, kad žmogus savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai. Kortelės su savimi nešiotis nebūtina. Ištikus nelaimei ir reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį, Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre pagal asmens kodą patikrinama, ar pilietis buvo išreiškęs savo valią dėl organų donorystės.

Tačiau, bet kokiu atveju, leidimo paimti organus transplantacijai gydytojai klausia artimųjų. Todėl itin svarbu apie pritarimą donorystei pasikalbėti su artimaisiais, kad sunkią akimirką jiems būtų lengviau pildyti jūsų valią.

Monsinjoras Artūras Jagelavičius, išgirdęs šį klausimą iš Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atsakė, kad jam geriausias pavyzdys – Popiežiaus Benedikto XVI, kuris dar būdamas kardinolu tapo Donoro kortelės turėtoju.

- Esate Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas. Noriu klausti: ar dažnai sulaukiate kvietimo aplankyti ligonius, kokiai misijai Jus kviečia?

- Turiu penkis kapelionus, kurie pagal grafiką vyksta pas ligonius. Dažniausiai – pačių ligonių ar artimųjų kvietimu, išklausyti išpažinties, ligoniai nori priimti šventąją komuniją ar gauti ligonių patepimą. Taip pat koplyčioje laikome šventąsias mišias. Ačiū vadovybei, įrengusiai liftą – dabar į koplyčią gali atvykti ir neįgaliojo vežimėliu judantys ligoniai.

- Mirties akivaizdoje velionio artimiesiems greta esantis dvasininkas reiškia ypatingą palaikymą, sielos skausmo malšinimą. Ar yra tekę tarpininkauti tarp gydytojo ir artimųjų donorystės klausimais?

- Mūsų klinikų reanimacijose dirba kilniaširdžiai medikai ir  pačiam teko girdėti, kaip jie praneša artimiesiems, kad ligoniui jau ateina valanda peržengti gyvenimo ir mirties slenkstį ir kad galima paraginti jį susitaikyti su dievuliu, atlikti išpažintį kunigui ir pan. Kunigams nėra tekę dalyvauti tiesiogiai klausiant artimųjų dėl organų aukojimo, bet kartais padeda tiesiog dvasininko buvimas šalia. Būna, iš pradžių artimieji nesutinka artimojo organus aukoti donorystei. O kai pamato, kaip suteikiamas ligonio patepimas, kaip meldžiamasi, po kiek laiko praneša persigalvoję ir sutinkantys.

Donorystė yra labai kilniaširdiškas gestas, bažnyčia tam pritaria. Popiežius Benediktas XVI ragina įveikti prietarus, nesusipratimus, baimes ir padėti išsaugoti gyvybę. Organų donorystę popiežius labai gražiai pavadino meilės testamentu. Įprastai testamente būna materialūs dalykai, o čia išreiškiama meilė. Dabar dažnai dovanos sąvoka išsikreipia į savimeilę, egoizmą, turint kažkokį tikslą papirkti, o ši, padedant medicinos mokslo laimėjimams, tampa didelės vilties ženklu sunkiai sergantiems žmonėms.

O kalbėtis su donoro artimaisiais reikia – šitokios eilės organų persodinimo laukiančių ligonių! Juk tai kitiems gali pratęsti gyvenimą. Manau, jei sunkią akimirką paklaustume artimųjų, ar nenorėtumėte, kad jūsų vaikas gyventų ne vien amžinajame gyvenime, kurio kol kas čia gyvendami nematome, bet ir keliuose žmonėse, tai padėtų apsispręsti. Ir tai būtų labai kilniaširdiška.

- Ar pasitaiko žmonių, kurie baiminasi, kad paėmus organą ar audinį, mirusysis nepateks į dangų, nebus suteiktas pomirtinis gyvenimas?

- Provincijoje gal dar ir sutiktume taip keistai mąstančių žmonių, tačiau man nepasitaikė. Ką atsakyčiau? Atsakyčiau taip, kaip Šventajame rašte pasakyta, kad Viešpats amžinajam gyvenimui sukuria kitokį kūną, perkeistą, amžinybėje mes būsime kitokie, todėl šito kūno būklė po mirties neturi jokios reikšmės. O siela į kitą žmogų per širdį nepereina. Ir recipientas, gavęs donoro širdį, nepradeda elgtis pagal donoro charakterį.

- Gal yra tekę bendrauti su ligoniais, kurie laukia donoro organo?

- Norisi paraginti tuos, kurie yra tikintys, turėti vilties ir melstis. Mums tik atrodo, kad atsitiktinumas, o čia – stebuklas, kad taip sutaptų visi parametrai transplantacijai ir žmogus gautų galimybę naujam gyvenimui.

Norisi paraginti nenusiminti. Manau, kad mūsų smegenyse yra tokių didelių potencijų, galinčių jei ne ligas išgydyti, tai bent viltį ir gyvybę žymiai ilgiau išlaikyti. Nes nusiminimas, vilties praradimas yra žudantys dalykai.

O esantiems jau po transplantacijų norisi palinkėti gautą dovaną vertinti kuo kilnesniu, sveikesniu gyvenimu. Kad gyvybė būtų dar labiau branginama ir saugojama.

- Šiandien donoro organų laukiančiųjų yra per 400 žmonių, o operacijų per metus atliekama apie pusantro šimto. Net 30 procentų artimųjų atsisako aukoti mirusiojo organus transplantacijai. Kaip būtų galima šiuos žmones paskatinti organų ir audinių donorystei?

- Būčiau labai laimingas, jei žinočiau atsakymą į šį klausimą. Popiežius Benediktas XVI dar kardinolu būdamas pasirašė sutikimą po mirties paaukoti savo organus bei audinius ir tapo Donoro kortelės turėtoju. Tad jei pats popiežius nusprendė save po mirties paaukoti, manau, stipresnio katalikiško argumento aš neturiu.

Apie Donoro kortelę

Tapti Donoro kortelės turėtoju nieko nekainuoja. Sutikimą galima užpildyti tiesiog ineternetu ar bet kurioje gydymo įstaigoje, „Eurovaistinės“ vaistinėje. Šiuo metu jau per 36 tūkstančiai gyventojų yra pareiškę sutikimą po mirties savo organus ir (ar) audinius paaukoti donorystei. Ir šis skaičius sparčiai auga – vien nuo šių metų pradžios tokią valią pareiškė per 1600 žmonių.

Donoro kortelė – tai simbolinis patvirtinimas, kad Jūs savanoriškai ir neatlygintinai sutinkate po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai. Kortelės su savimi nešiotis nebūtina. Ištikus nelaimei ir reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį, Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre pagal asmens kodą patikrinama, ar pilietis buvo išreiškęs savo valią dėl organų donorystės.

Tačiau bet kokiu atveju leidimo paimti organus transplantacijai gydytojai klausia artimųjų. Todėl itin svarbu apie Jūsų pritarimą donorystei pasikalbėti su artimaisiais. Kad sunkią akimirką jiems būtų lengviau pildyti Jūsų valią.

„Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, yra dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui“, – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, kurį kalbina Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

- Apie organų donorystę žino daugelis, tačiau lietuviai – tikėjimą išpažįstanti tauta, kuriai labai svarbi Bažnyčios nuomonė šiuo klausimu. Sakykite, Jūsų Ekscelencija, kokia ji?

- Bažnyčios pozicija žmogaus organų donorystės klausimu yra pakankamai aiški: tai kilnus artimo meilės veiksmas, vertas pagarbos ir skatintinas. Be abejo, tam reikalingos kelios būtinos sąlygos. Jeigu kalbame apie gyvą donorą, tai turi būti jo paties laisvas apsisprendimas. Be to, donorui gresianti rizika turi būti proporcinga naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Neleistina suluošinti ar numarinti vieną žmogų, kad būtų išgelbėtas kitas.

Akivaizdu, kad gyvybiškai būtinų organų persodinimas yra įmanomas tik po to, kai konstatuojama donoro mirtis. Kalbama apie smegenų mirtį, po kurios jau nebėra jokios vilties išgelbėti tokio žmogaus gyvybę, tačiau kiti svarbūs jo organai kurį laiką dar išlieka gyvybingi, ir juos persodinus galima išgelbėti kito žmogaus sveikatą ar gyvybę. Neleistina kaip nors paskubinti smegenų mirties ar išimti organus persodinimui anksčiau, tuo būdu sukeliant donoro mirtį.

Laikantis šių būtinų sąlygų, organų atidavimas persodinimui po mirties yra didžiadvasiško solidarumo ženklas. Tokiam veiksmui turi būti duotas aiškus paties donoro ar už jį atsakingų asmenų sutikimas.

- Ar yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankintų abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus, audinius? Kokiais žodžiais būtų galima išsklaidyti jų abejones, padrąsinti tokiam kilniam poelgiui?

- Nieko materialaus negalime išsinešti iš šio pasaulio. Teisingai yra sakoma, kad iš tiesų turime vien tai, ką padovanojame. Per mirties slenkstį į amžinybę mus palydi tik artimo meilės darbai, kai kitų labui padovanojame savo laiką, talentus, įvairius kitus konkrečius, daugiau ar mažiau „apčiuopiamus“ dalykus.

Nors tikime „kūno iš numirusiųjų prisikėlimą“ laikų pabaigoje, šis prisikėlimas nebus tiesiog mirusiojo kūno reanimacija, kaip ją šiandien suprantame. Mūsų kūnas kelsis perkeistas, jau nebepavaldus mirčiai. Šiam Dievo darbui nėra reikalinga, kad dabartinis mirusio žmogaus kūnas išliktų „integralus“, su visais organais „savo vietoje“.

Tad laikantis būtinų sąlygų atlikta mirusiojo organų donorystė yra paskutinis šiame pasaulyje jam įmanomas kilniaširdiškas artimo meilės darbas, palydintis į amžinybę. Tai dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui.

- Ką apie donorystę sako Šventasis Tėvas?

- Popiežius Pranciškus pabrėžia donorystę kaip neatlygintiną dovaną. Žmogaus kūnas ar jo dalis neturi būti vertinama kaip prekė. Nuostabu, kad organų donorystės dėka netgi iš pačios mūsų mirties gali kilti kitų ligonių, kenčiančiųjų sveikata ir gyvenimas. Popiežius sako, kad tai prisideda prie vilties, dovanojimo, gyvenimo kultūros skatinimo. Abortai, eutanazija ir kiti panašūs dalykai primena, kad žmogaus gyvybei, deja, netrūksta įvairių grėsmių nuo pat jos pradžios iki pabaigos. Šiame kontekste visuomenei reikia tokių konkrečių solidarumo ir dosnios meilės gestų kaip donorystė, kuri pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra šventa.

- Ką galėtumėte perduoti tiems žmonėms, kuriems persodinami organai, kurie gauna šią neįkainojamą kito žmogaus geros valios auką?

- Tikra dovana visada paliečia. Šiuo atveju tai nėra koks nors suvenyras, paliekamas lentynoje ir pamirštamas. Tai nėra kokia nors finansiškai brangi ir praktiškai praverčianti dovana. Tai tarsi gyvenimo trupinėlis, neįkainojamas pinigais, gautas iš kito ir pasiliekantis manyje, kad aš galėčiau gyventi. Tai laisva dovana žmogaus, kuris ne vienu atveju netgi nepažįsta šią dovaną gaunančiojo. Man tai primena, kad dosnumas leidžia patirti gyvenimą kaip dovaną. Apskritai, leidžia patirti gyvenimą, nes jis yra dovana.

- Prisikėlęs Kristus ir donorystė, dovanojanti antrą gyvenimą – ar būtų šventvagiška čia įžvelgti paralelę?

- Ši paralelė krikščioniui yra akivaizdi. Jėzus parodo kelią į amžinąjį gyvenimą. Šis kelias neaplenkia mirties, bet veda per ją. Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra meilės veiksmas, o toji meilė – stipresnė už mirtį. Ši meilės ir gyvenimo dovana palikta mums Eucharistijoje. Jėzaus kūnas ir kraujas atiduoti už mus ir dovanojami mums, kad turėtume gyvenimą ir patys savo ruožtu jį dovanotume. Krikščioniui ir paskutinis atodūsis šioje žemėje yra kaip meilės, pasitikėjimo veiksmas, gyvenimo atidavimas į Dievo rankas – to, iš kurio tas gyvenimas ir yra gautas. Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, visiškai atitinka „krikščionio DNR“. Tai yra dalis jo kelio, per mirties slenkstį vedančio į amžinąjį gyvenimą.

- Šv. Velykų, vienos didžiausių religinių švenčių, laukiame sunkiu visam pasauliui pandemijos laikotarpiu. Žmonės pavargę, blyški  laisvesnio gyvenimo viltis. Kokį palinkėjimą perduotumėte skaitytojams?

- Pandemija yra iššūkis, kuris vienokiu ar kitokiu būdu visus paliečia. Atsisakome dalies savo laisvės, patogumo. Ne vienam kyla sunkumų dėl darbo. Visgi tai yra ir proga parodyti solidarumą, padovanoti kažkam kitam galimybę išgyventi. Tikriausiai visai nepažįstamam žmogui. Man tai yra didžiausias motyvas priimti dėl apribojimų kylančius sunkumus.

Velykų iškilmėse vis žvelgiame į prisikėlusį Jėzų Kristų. Jis ateina pas savo mokinius, durims esant užrakintoms, parodo mirtinas žaizdas, kurios tik patvirtina Jo tapatybę, bet jau nebegali atimti ar sumažinti Jo gyvenimo pilnatvės. Ir taria: „Ramybė jums“. Ši ramybė tepasiekia ir mus visus, teatgaivina viltį, tesustiprina meilę. Būkime pilni gyvenimo.

- Labai ačiū.

Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM informuoja, kad Lietuvoje esančiuose dviejuose transplantacijos centruose (Vilniuje ir Kaune) per metus atliekama apie pusantro šimto organų ir audinių transplantacijų. Gydytojų pasirengimas leistų jų atlikti gerokai daugiau, mat laukiančiųjų donoro organo yra keliskart daugiau – šiuo metu per 400 ligonių laukia širdies, plaučių, inkstų, kepenų, ragenų, širdies-plaučių komplekso, kasos ir inksto komplekso.

Sutikimą dovanoti savo organus po mirties gali pareikšti kiekvienas pilnametystės sulaukęs pilietis. Tai padaryti galima trimis būdais: internetu  https://ntb.lt,  visose gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse. Užpildžiusiajam sutikimą atsiunčiama simbolinė gerą valią simbolizuojanti Donoro kortelė.

Statistika šokiruojanti: kai nustatoma smegenų mirtis (tokiu atveju mediciniškai galima paimti žmogaus organus transplantacijai), nesant donoro kortelės beveik kas trečio mirusiojo artimieji Lietuvoje atsisako aukoti jo organus transplantacijai.

Galbūt tai – įrodymas, kad kažkur giliai pasąmonėje vis dėlto esame paskutiniai Europos pagonys?

Dėl ko lietuviai neretai pasirenka, kaip sakoma, "užkasti žmogų su viskuo", neleisdami bent dalelei to žmogaus gyventi toliau? Ar dėl to, kad čia – Marijos žemė, kur didžioji dauguma gyventojų – katalikai? Tačiau Katalikų bažnyčia jau seniai yra išreiškusi pritarimą donorystei ir organų transplantacijai. Dar 2003 m. Lietuvos vyskupų konferencija išplatino pareiškimą, kuriame teigė: "Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, kad žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra suteikta aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose." Vyskupų konferencija artimojo organų paaukojimą donorystei pavadino krikščioniškosios artimo meilės liudijimo žingsniu ir gyvenimo liudijimu mirties akivaizdoje.

Taigi, bažnyčia – už transplantacijas. Tai gal tokio požiūrio, kai norima palaidoti mirusįjį visą, šaknys driekiasi kur kas giliau ir seniau: gal jos siekia pagonybės laikus? Galbūt tai – įrodymas, kad kažkur giliai pasąmonėje vis dėlto esame paskutiniai Europos pagonys?

Pirmąjį šių metų pusmetį sutikimus donorystei pasirašė 1972 gyventojai. Tai – beveik 500 sutikimų daugiau, nei pernai per tą patį laikotarpį. Per praėjusių metų pirmąjį pusmetį buvo gautas 1481 sutikimas donorystei – 1044 sutikimai pasirašyti elektroniniu būdu ir 437 – užpildžius popierinę sutikimo formą. Iš 1972 šių metų pirmąjį pusmetį gautų sutikimų 1659 pasirašyti elektroniniu būdu, 313 – užpildžius popierinę sutikimo formą.

Iš viso iki šių metų liepos 1-osios sutikimus organų donorystei jau buvo pasirašę 30 464 Lietuvos gyventojai. Pirmąjį šių metų pusmetį buvo užregistruoti 55 potencialūs donorai, pernai per tą patį laikotarpį – 54 potencialūs donorai. Iš jų efektyviais donorais per pirmąjį šių metų pusmetį tapo 30, pernai per tą patį laikotarpį – 28 žmonės.

Šiemet per šešis mėnesius buvo atliktos 92 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos bei 99 kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos – iš viso 191 transplantacija. Pernai per tą patį laikotarpį buvo atliktos 87 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos ir 100 kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijų – iš viso 187 transplantacijos. Tačiau artimųjų prieštaravimas donorystei šiemet didesnis, nei buvo pernai per pirmąjį pusmetį: pernai artimųjų prieštaravimas sudarė 26 proc., šiemet – 33 proc.

Skrydžiams kilo du orlaiviai

Pirmasis šių metų pusmetis įsimintinas tuo, kad jam baigiantis – birželio pabaigoje – per pusantros paros buvo užregistruoti net 3 potencialūs donorai bei pirmą kartą šiais metais skrydžiams su donorų organais į dangų kilo organų donorystės procese talkinantys orlaivių pilotai. Vieno donoro širdį iš Kauno į Vilnių skubiai skraidino Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) sraigtasparnis, antrą kartą, vos po paros, tokiu pat maršrutu, gabendamas kito donoro širdį, skrido ir Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) sraigtasparnis.

Abu donorai buvo multiorganiniai, t.y. transplantacijai buvo paimtos ne tik jų širdys, bet ir inkstai bei kepenys. Širdis transplantavo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikai, inkstus – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medikai, o abiejų donorų kepenys, Lietuvoje neatradus tinkamų recipientų, buvo išskraidintos į Šveicariją. Trečiasis birželio pabaigoje užregistruotas potencialus donoras, kuriam smegenų mirtis buvo konstatuota Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, efektyviu donoru netapo todėl, kad būdamas gyvas, pasak artimųjų, jis pasisakė prieš organų donorystę.

Du birželio pabaigos skrydžiai į Šveicariją su donorų kepenimis – ne vieninteliai šiemet. Iš viso per pirmąjį šių metų pusmetį, Lietuvoje neatradus tinkamų recipientų, į užsienį buvo išskraidinti 9 donoriniai organai: 5 kepenys (2 į Vokietiją ir 3 – į Šveicariją), 2 širdys (į Vokietiją), 2 plaučių poros (1 į Šveicariją ir 1 – į Kroatiją). Tuo tarpu 2018-aisiais per visus metus iš Lietuvos į užsienį buvo išvežti 8 donoriniai organai. Į Lietuvą šiemet buvo atskraidinta donoro širdis iš Latvijos. Lietuva dalyvauja tarptautinėje donorinių organų mainų programoje, todėl jei savoje šalyje recipientų, kuriems tiktų konkretus donoro organas, nėra, organas pasiūlomas šioje mainų programoje dalyvaujančiai šaliai.

Šveicarų viešnagė Lietuvoje

Beje, Šveicarijai, kaip ir Lietuva – dalyvaujančiai tarptautinėje donorinių organų mainų programoje,  donoriniai organai pasiūlomi itin dažnai. Nuo 2017 metų Nacionalinis transplantacijos biuras bendradarbiauja su šios šalies organizacija Swisstransplant. Per šį laiką į Šveicariją iš Lietuvos buvo išsiųsta jau 11 donorinių organų.

Birželio pradžioje Nacionaliniame transplantacijos biure viešėjo svečiai iš Šveicarijos – organizacijos Swisstransplant vadovas Franz Immer ir šios organizacijos Koordinatorių skyriaus vadovė Franziska Beyeler. Organizuoti susitikimą pasiūlė šveicarai – jie pageidavo aptarti tarptautinių donorinių organų mainų organizavimą bei pasikeisti gerąja patirtimi.

Laukiančiųjų statistika

Šiuo metu transplantacijos Lietuvoje laukia 478 recipientai. 97 iš jų būtina kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija, 381 žmogus laukia organų ar audinių (ragenų) transplantacijos: širdies transplantacijos laukia 43, kepenų – 76, inksto – 152, plaučių – 7, širdies ir plaučių komplekso – 3, kasos ir inksto komplekso – 11, ragenų – 89 recipientai.