– Kada ir kaip kilo idėja parašyti tokią knygą – vaikams rašyti juk nėra paprasta?
– Knygos idėja kilo labai seniai – prieš 20 metų. Kai kartą grįžau į savo gimtąjį Veliuonos miestelį ir su draugais išėjau pasivaikščioti ant Ramybės piliakalnio, ten sutikau žmogų, kurio prototipas tapo būsimos mano knygos herojumi. Tuomet tas žmogus papasakojo apie tunelius, esančius po Nemunu. Draugai juokėsi ir netikėjo, o aš aikčiojau susižavėjusi ir kurpiau mintyse planą.
Tiesa, ilgokai svarsčiau, kokiai auditorijai turėtų būti skirta mano kūryba. Pažiūrėjusi į savo vyresniąją dukrą, nusprendžiau, kad namuose turėsiu nemokamą patarėją, ir ėmiausi darbo. Dukra yra perskaičiusi daugybę knygų, todėl niekada nevyniojo žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai rėždavo kritiką. „Kalno duris“ rašiau trejus metus, visus puslapius nuolat skaitė vyresnioji dukra. Ji ragino rašyti kuo greičiau, nekantravo sužinoti, kaip seksis knygos herojams. Prisipažįstu, kad prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol supratau, kaip reikia dėstyti mintis, kad kūrinys būtų patrauklus vaikams.
– Daug žmonių pamąsto, kad galėtų knygą parašyti, bet vis sako, kad įkvėpimas neateina. Iš kur jums atėjo įkvėpimas?
– Gimiau ir užaugau Veliuonoje – Jurbarko rajono miestelyje. Vaikui ten – nuostabiausia žaidimų ir svajonių vieta: puiki gamta, senas dvaras, įspūdingi piliakalniai. Tik užaugusi supratau, kokią neįkainojamą dovaną gavau, nuodėmė būtų ja nepasinaudoti ir tų vietų ir jose gimusių fantazijų neaprašyti. Vieną dieną supratau, kad negaliu nerašyti – taip paprastai ir gimė knyga. Jos herojų nuotykiai prasideda atvėrus duris kalne, kurias aš mačiau iš tikrųjų (apie kurias man anuomet papasakojo sutiktas žmogus). Veliuonoje kiekvienas žingsnis apipintas įdomia istorija – dauguma tų istorijų neišgalvotos. Galima šimtus knygų parašyti. Aš ne istorikė ir ne faktų rankiotoja. Mano išgirstos, surinktos istorijos nuotykių knygoje „Kalno durys“ yra daugiau kaip priemonė kurti ir fantazuoti, įtraukti vaikus į skaitymo procesą.
Linkiu visiems paklausti vaikų, ką turėčiau padaryti, kad vakare galėčiau pasakyti, jog padariau viską savo laimingai dienai sukurti.
– Kiek metų dirbate muitinėje ir kaip sekasi?
– Muitinėje dirbu ketveri metai. Esu atsakinga už išorinę ir vidinę komunikaciją – pristatau Lietuvos muitinės veiklą, tenka rašyti pranešimus, daug bendrauti su Lietuvos akademiniu jaunimu, moksleiviais, organizuoti įvairius renginius. Aplankyta daugybė bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų, suorganizuota renginių valstybinių švenčių ir svarbių Lietuvos muitinei dienų proga. Organizuojant renginius, pristatančius muitinės veiklą, didelė visuomenės dalis sužino apie muitininkų darbą, kuris nelengvas, bet labai svarbus. Labai smagu išvažiuoti iš mokyklos, kai būrys vaikų ryžtingai sako: „Būsiu muitininku!“‘, arba kai papasakojus apie kontrabandos sulaikymus vaikų akelėse šviečia susižavėjimas pareigūnais.
– Kaip viską spėjate – darbas muitinėje, šeima, knygų rašymas?
– Spėju tiek, kiek šiuo metu galiu spėti. Kartais neramu, kad nemažai kompiuteryje prirašytų lapų jau keleri metai kaip netampa knyga, tačiau raidžių nepaskubinsi, jeigu jų nedėlioja kūrėjas. Kartais sukurpiu kokią linksmą istoriją ir keliauju į mažesniosios dukros mokyklos klasę – čia randu progą vaikams perskaityti savo sukurtą pasaką. Tuomet sulaukiu paties brangiausio tokių susitikimų apdovanojimo – vaikų juoko ir gerų emocijų. Dažnai stengiuosi žvilgtelėti į vaiko mąstymą tarsi į teatro scenos užkulisius – į tą pasaulį, kurį ne kiekvienam suaugusiajam lemta prisiminti ir vėl išgyventi. Ten slepiasi patys įdomiausi gyvenimo nuotykiai, kuriuos žmogus gali patirti. Linkiu visiems paklausti vaikų, ką turėčiau padaryti, kad vakare galėčiau pasakyti, jog padariau viską savo laimingai dienai sukurti.
– Ar galima tikėtis ir daugiau jūsų knygų?
– Viliuosi, kad galima. Dažnai, praeidama pro knygyną, graužiu save, kad ten neguli mano nauja knyga, kad visos tos istorijos, kurias galėčiau papasakoti vaikams, slepiasi mano kompiuteryje. Kartais paveikūs žodžiai gali atrakinti mažą vaiko širdelę, praskaidrinti ir suaugusiojo kasdienybę. Toks ir būtų mano kitos knygos tikslas – priminti apie pagrindinius žmogiškumo principus, kad mažytė gerumo kibirkštis, užgimusi tekste, rastų kelią į didelę žmogaus širdį.
