Klubas pasinaudojo kontrakte su J. Davisu buvusia galimybe nutraukti sutartį per pirmą mėnesį.

Pasirengimo sezonui metu dėl traumos nerungtyniavęs Dovis Bičkauskis komandai padėti negalėsi apie tris mėnesius, o šiam laikotarpiui prie „7bet-Lietkabelio“ jungiasi Donatas Sabeckis, su kuriuo pasirašyta trijų mėnesių sutartis.

Sabeckis paskutinius du sezonus buvo vienas iš Šiaulių komandos lyderių. Būtent Šiauliuose įžaidėjas 2016 m. debiutavo Lietuvos krepšinio lygoje, po dviejų sezonų pravėrė Kauno „Žalgirio“ duris, tačiau buvo skolinamas Liudvigsburgo „MHP Riesen“ (Vokietija) klubui.

1,98 m gynėjas taip pat rungtyniavo Ženevos „Lions“ (Šveicarija), Prienų „Cbet“, Zagrebo „Cibona“ (Kroatija) ekipose.

Vienas jonaviečių lyderių šiame sezone į Lietuvą sugrįžo po metų, praleistų Rumunijoje, Oradėjos CSM ekipoje.

„Iš pradžių tikrai nebuvo lengva, nes visą savo karjerą praleidau Lietuvoje. Pradžioje buvo šokas, bet gerai, kad važiavau ne vienas – važiavo ir šeima kartu. Labai kažkas nesiskiria nuo Lietuvos – tiek kultūra, tiek maistas yra panašūs. Man tikrai patiko po tų pirmų mėnesių, kažkada gal teks sugrįžti“, – į galimybę vėl tapti legionieriumi nespjovė gynėjas.

„Gal daugiau fiziškumo, teisėjų darbas kitoks, – apie Rumunijos lygą pridūrė D. Bičkauskis. – Iš tikrųjų čia (Lietuvoje) turime labai gerus teisėjus, manau, kartais per daug su jais šnekame, turime vertinti aukštą teisėjavimo lygį.“

Po sezono grįžęs į tėvynę, D. Bičkauskis dar spėjo užsukti į „Jeep“ areną, kurioje dėl „Betsafe-LKL“ titulo kovojo jo buvusi komanda – Vilniaus „Rytas“. Žaidėjas teigia džiaugęsis draugų triumfu.

„Taip buvo iš tikrųjų (džiaugsmo), nes tai komandos draugai, su jais sezono metu pabendraudavome. Tikrai džiaugiausi už juos, nes po daug metų jiems tai pavyko pasiekti, laimėti „Betsafe-LKL“, tikrai buvau laimingas“, – tvirtino Jonavos ekipos atstovas.

D. Bičkauskio kelias į aukščiausią lygį buvo nelengvas – iš Baisogalos kilęs krepšininkas turėjo įdėti itin daug darbo, kad pasiektų dabartinį lygį – karjeros pradžioje kurį laiką jam teko praleisti ir mėgėjų lygose. Vis tik įdėtas darbas atsipirko – 29-erių įžaidėjas su Lietuvos studentų rinktine 2017-aisiais triumfavo universiadoje, o po dar dvejų metų užsivilko ir vyrų rinktinės marškinėlius.

„Reikia užsispyrimo, reikia daug ką paaukoti, atsidavimo tam, ką myli. Bet ką darant, ne tik žaidžiant krepšinį, nesvarbu, kur tu gimęs, augęs, jeigu tu nori, esi užsispyręs, vieną dieną tai pasieksi. Jei nėra sąlygų, jas gali susikurti. Man pradžioje labai padėjo tėvai. Artimiausia krepšinio mokykla buvo Radviliškyje, tai kiekvieną dieną tėtis vežiodavo mane į treniruotes, penkis kartus per savaitę, kartais daugiau ir taip kokius septynerius metus buvo atsidavęs. Pradžioje buvo sunku, buvau vaikas ir nežinojau, kas yra tas krepšinis, bet tai įaugo į kraują ir susiformavo visas suvokimas. Nuo to laiko užsikabinau taip, kad nutariau rimčiau į tai žiūrėti, pradėjau vasaromis sportuoti. Reikia turėti užsispyrimo, valios ir viskas bus pasiekiama“, – savo istoriją pasakojo D. Bičkauskis.

Pilnas pokalbis su „CBet“ atakų organizatoriumi – Betsafe-LKL TV „YouTube“ kanale.

– Dovi, kokia buvo tavo vaikystė?

– Nežinau, mano vaikystė buvo normali. Daug žaisdavom lauke, nebūdavo telefonų, turėjom tą gyvenimą (juokiasi). Iki 7 metų buvau lauko vaikis, o nuo 7-8 metų pradėjau krepšininko karjerą. Tėtis pradėjo vežti mane į treniruotes, kažkaip užsikabinau ir nuo tada tapau krepšininku

– O kaip tau sekėsi mokykloje?

– Iki tol, kol nepradėjau žaisti krepšinio, tai neblogai. O vėliau krepšinis perėmė didesnę gyvenimo dalį ir tie pažymiai suprastėjo, ypač į mokyklos pabaigą.

– Kai nuo 7 metų pradėjai treniruotis ar jau nuo tada norėjai būt krepšininku?

– Na nežinau ar labai norėjau, man tiesiog patiko, dėl to, jog tai buvo naujas dalykas man. Pradėjau lankyti, užsikabinau, daugiau mažiau sportavau ir laikui bėgant pradėjau į tai žiūrėti rimčiau. Tai jog iš karto norėčiau būti krepšininku – taip nebuvo.

– Kokios treniruotės buvo Baisogalos miestelyje?

– Ten nebuvo treniruočių. Tėtis pradėjo vesti mane į salę ir žiūrėdavau kaip jis žaisdavo su draugais. Man patikdavo, pirmi prisilietimai prie kamuolio buvo su ašaromis akyse, nes norėjau, jog viskas išeitų iš pirmo karto, bet nedamečiau, apsiverkiau ir nieko nebenorėjau (juokiasi). Tačiau vėliau tėtis pradėjo vežti mane į treniruotes Radviliškyje vos ne kiekvieną dieną. Tada užsikabinau, man pradėjo patikt ir viskas gavosi savaime.

– Tėvai tave motyvuodavo žaisti?

– Tėtis labiau, mama nelabai iš pradžių. Kadangi tėtis buvo sporto entuziastas, parodė man tą krepšinį ir stumdavo mane į priekį. Jis parodė man kelią į krepšinį, užsikabinau vien dėl jo ir dabar negaliu gyventi be krepšinio.

– O ką mama sakydavo?

– Mama sakydavo, jog mokslai pirmiausia. Čia turbūt visiems tas pats, tad reikėdavo suderinti ir mokslus, ir krepšinį, mamai neprieštaraudavau.

– Galbūt jaunystėje turėjai savo krepšinio idealų?

– Žinoma turėjau. Žiūrėdavau ir NBA rungtynes, nebūdavo tiek daug tos informacijos. Man patikdavo kaip žaidė Kobe Bryantas, Dwyan’as Wade’as, tie garsūs krepšininkai, į kuriuos galėdavai lygiuotis ir bandydavai pamėgdžioti.

– Kokius jų judesius bandydavai atkartot?

– Tai Kobės „fadeaway“, aišku labai gerai neišeidavo, tai nustojau tą daryti.

– O kaip svarbu jaunam žmogui būt susikoncentravusiam ir kiek lemia psichologija ankstyvame amžiuje?

– Jauname amžiuje pats to nelabai galbūt ir supranti, nes reikia kažko, jog pastūmėtų tave į priekį, kad parodytų kelią, atrastum savo nišą, nuo kažko pradėtum. Kadangi pats to nežinai ir gali eiti bandyti vis kitus dalykus kasdien, bet kad užsikabintum turi padėti tėvai. Jiems aišku reikia likti kantriems, nežinau iš kur pas mano tėvus tiek to kantrumo buvo, nes vežiodavo mane kiekvieną dieną ir dabar esu čia. Galbūt kartais reikia griežtos rankos.      

– O kiek psichologija turi įtakos žaidžiant vis aukštesniame lygyje?

– Kuo tu ramesnis – tuo tau lengviau. Kildamas į aukštesnį lygį tu susiduri su vis didesniu spaudimu. Pats susikuri tokią mintį, kad negali susimauti, nes gali tekti atsisėsti ant suolo ar krist į žemesnį lygį. Todėl visada turi būti susikoncentravęs ir pasiruošęs. Reikia irgi treniruotis ties šia vieta. 

– Pats esi gana karštas žaidėjas?

– Karštas, taip gal neatrodo, bet labai karštas.

– O kaip tau sekasi valdyti emocijas?

– Dabar geriau, nes senais laikais tekdavo išsilieti, kaip sakant. Aišku irgi reikia padirbėti ties ta vieta.

– Ar yra buvę rungtynių, jog pratrūktum?

– Tikrai buvo ne vienos rungtynės, kad susinervinčiau, paleisčiau kamuolį. Per treniruotes taip pat. Esu karštas, galbūt to nesimato, bet dabar jau išeina susivaldyti.

– Tos emocijos vieniems žaidėjams padeda, kitiems labiau kenkia. O kaip yra tau?      

– Man kenkdavo. Kadangi esu įžaidėjas ir į tave žiūri visa komanda, todėl turi būti kaip pavyzdys. Turi eiti nuraminti, nesikarsčiuoti, nes nuo tokio tavo elgesio, pradeda ir komanda elgtis taip pat. Turi suvaldyti ją, anksčiau to padaryti nepavykdavo, o dabar pavyksta.

– Būdamas visai jaunas pradėjai žaisti Nacionalinėje krepšinio lygoje. Koks įspūdis buvo sužaidus pirmas rungtynes ar jaudinaisi?

– Pačias pirmas rungtynes žaidžiau Radviliškio klube, kai man buvo 15 metų. Atsimenu išėjau, įmečiau tritaškį, tad buvau pakylėtas, skraidžiojau tarp debesų. O kada jau tapau didesne komandos dalimi ir 18 metų atėjau į „Perlą“, tada gaudavau daugiau minučių ir atsirado tas pasitikėjimas savimi.  

– Ar kaip jaunam žaidėjui buvo sunku įsilieti į NKL lygį?

– Man tai buvo labai sunku. Buvau lyderis tarp savo metų ir metais vyresnių, tačiau atėjau į vyrų krepšinį ir viskas apsivertė 180 laipsnių. Fiziškumas, greitis, sprendimai – viskas.

– 2016 m. su Sudūvos komanda laimėjai NKL čempionatą, kokia atsmofera tada buvo komandoje ko joje išmokai?

–  Visų pirma, tai buvo surinkta labai gera komanda, puikus treneris, kuris nemažai padėjo su psichologija. Čia ir išmokau būti ramesniu, labiau pasitikėt savim ir kovoti iki galo. Tai buvo ta terpė, kai pakėliau savo žaidimą į aukštesnį lygį.

– Esi minėjęs, kad pirmieji metai NKL tau buvo sunkiausi, o visgi, kuris sezonas tau buvo sunkiausias Lietuvos krepšinio lygoje?

– Irgi patys pirmieji metai. Atrodo iš moksleivių atėjau į vyrų krepšinį, po to iš NKL į LKL. Laimi NKL ir atrodo, kad esi pasiruošęs – ne, taip nėra. Reikėjo bent metų laiko persiorentuot dėl to pačio greičio, fiziškumo, kuris buvo kitame lygyje.  

– Ar gali palygint atvykimą į sostinę, kai pradėjai žaisti „Perle“ ir, kai šiais metais startavai „Ryto“ komandoje?

–  Kai žaidei NKL buvo vienaip, o atėjus į LKL – vėl kitaip. Viskas kyla ir dalykus reikia daryti daug geriau. 

– O kaip galėtum apibūdinti savo patirtį Utenoje?

– Po NKL atėjau į „Juventus“ ir praleidau ten 3 metus, kurie man buvo naudingi. Tai yra puiki komanda, gera organizacija, tikrai pakliuvau į gerą terpę žiūrint į ateitį. Buvo smagu, turėjau gerą patirtį, nors buvo ir sunkių momentų. Išmokau įvairių krepšinio subtilybių ir tai buvo trys geri metai ten.

– Esi gavęs dovanų gesintuvą nuo Žydrūno Urbono, kas tai per istorija?

– Gavau jį dėl savo karšto būdo. Gavau ne tik gesintuvą, bet ir energetinio gėrimo„Red Bull“, kad suteiktų sparnus. Kai būnu karštas, tai reikia mane nugesinti, o kai būnu per daug nugesintas, tada reikia išgerti „Red Bull“, tai tokia ta istorija (juokiasi). 

– Taip pat esi žaidęs universiadoje, kurioje 2017 metais su studentų rinktine nugalėtoje JAV bei laimėjote aukso medalius. Kokia tada atmosfera buvo komandoje?

– Euforija. Toks pirmas trofėjus po NKL, buvo labai geras jausmas, dirbom pusę vasaros, atidavėme visas jėgas, tada siekėme aukščiausių tikslų. Kai daug dirbai ir viskas atsiperka su kaupu. Net dabar sunku kažkaip paaiškint tą jausmą, nes tai buvo visiška euforija. 

– Vasaras mėgsti skirti sunkioms treniruotėms?

– Esu sakęs anksčiau, kad jeigu vasarą sunkiai nedirbčiau, tai krepšinio nežaisčiau. Gal žaisčiau, bet megėjiškai. 

– Kaip atrodo tavo vasaros treniruočių procesas?

– Po sezono norisi pailsėti dvi ar tris savaites, o vėliau pradedi dirbti. Pirmą vasaros pusę dirbu fiziškai, o po to įjungiu ir krepšinio salę. Kai ateina komandinis pasiruošimas dirbi su ja ir ateina sezonas.

– Fizinio parengimo treneris gyrė tave, kad būtent šią vasarą daug sunkiai treniravaisi. Kaip atrodė tavo gyvenimas tas 6 savaites Teksaso valstijoje?

– Būdavo taip, kad pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį bei penktadienį turėjau po dvi treniruotes svarmenų salėje. Dvi, tris savaites pradžioje dirbdavom ten, o vėliau eidavom ir į salę. Kartais gaudavosi po 3 treniruotes per dieną ir papildomai dar eidavom savaitgaliais. Buvo nelengvas laikotarpis, atrodė vienu metu, jog užtenka ir reikia važiuoti namo, tačiau pavyko persilaužti ir jaučiausi pasirengęs naujam sezonui.

– Ar Amerikoje turėjai laisvo laiko pamatyti jų kultūrą?

– Per daug neturėdavau. Mieste, kuriame gyvenome, buvo labai karšta, tad kartais važiuodavau į miestą ar už jo pasižiūrėti kaip gyvena žmonės. Tačiau pagrinde buvo tik darbas.    

– Šiais metais debiutavai Lietuvos nacionalinėje rinktinėje atrankos turnyre. Esi minėjęs, kad manei, jog tada sąrašuose įsivėlė klaida, bet kuo tai buvo ypatinga tau asmeniškai?

– Kai pirmą kartą pakvietė, sakiau nejuokaukit. Paskambinau tėvams, jie irgi sako, kad nejuokaučiau, bet pasakiau, jog nemeluoju, tai tėvai labai apsidžiaugė. Atėjo laikas, kai susirinkome ir buvo lengvas kosmosėlis, bet praėjo pirmos dienos, išvažiavome, sužaidėme rungtynes, dar neblogai sekėsi ir buvo smagu.

– O kaip, pavyzdžiui, anksčiau vertindavai aršias Juventus ir Ryto dvikovas tiek Karaliaus Mindaugo taurėje, tiek atkrintamosiose.

– Pirmais metais KMT teko net laimėti, buvo daug džiaugsmo. O apskritai, tai visada kovodavome, kadangi neturėdavome ką prarasti. „Rytas“ būdavo stipri komanda, tad mes savo charakteriu ir kovingumu duodavom tą kovą. Kiek pavykdavo, kiek ne, kartais gal pritrūkdavo fortūnos.

– Ar tai būdavo kaip papildoma motyvacija žaidžiant prieš sostinės komandą?

– Faktas, visada norisi laimėti prieš stipresnę komandą. Kad ir kur bežaistum, tu nori užimti jų vietą, dėl to ir kovoji.

– Kas lėmė tavo sprendimą šią vasarą persikelti į „Rytą“?

– Lėmė tai, jog „Rytas“ pasiūlė geriausias sąlygas, iš visų ekipų, kurios manimi domėjosi. Labai daug jų aišku nebuvo, bet jie davė tai, ko aš norėjau ir daug negalvojau. Būdamas Amerikoje sutarėme visas sąlygas ir viskas.

– Koks tas jausmas pradėjus čia žaisti? Taip pat puikiai debiutavai ir Europos taurės kovose namų arenoje, kokia ta atmosfera?

– Labai jaudinausi. Tokio lygio rungtynėse žaidžiau pirmą kartą, atmosfera buvo nereali, žmonės palaikė, visi žaidėme užsivedę ir dar laimėjome. Tai turbūt geriausias debiutas, koks tik gali būti. Svarbiausia pergalė ir visi laimingi.

Kad ir kur bežaistum, tu nori užimti jų vietą, dėl to ir kovoji.

– Atlikai 8 rezultatyvius perdavimus ir šį žaidimo elementą išnaudoji gana dažnai. Pernai tapai ir daugiausiai rezultatyvių perdavimų atliekančiu LKL žaidėju. Ar visada pirmiausia stengiesi atrasti komandos draugus?

– Faktas. Mano pozicija yra tokia, jog turiu juos atrasti, kad jie pelnytų taškus. Tam tikrose situacijose turiu paduoti kamuolį. Kartais neišeina paduoti tų perdavimų tiek, kiek norisi, bet čia yra žaidimo dalis. Darai tai, kas pasakyta ir laikaisi sistemos. 

– Kalbant apie komandos draugus. Kaip sutari su jais?

– Visi gerai sutariam, labai draugiška kompanija. Vieni kitus kartais patraukiam per dantį, tačiau visi esame draugiški.

– Kokių dalykų iš tavęs žaidžiant prašo treneris?

– Geros gynybos ir jog kontroliuočiau žaidimo tempą.

– Kiek lemia žaidimas namų arenose?

– Iš tikrųjų lemia daug. Kiekviena komanda žaidžianti namuose, žaidžia su dvigubai didesne energija, tai yra labai svarbus faktorius norint laimėti rungtynes.

– Ar tavo draugė ateina į namų rungtynes?

– Visada ateina, palaiko, rėkia (juokiasi).

– O tėvai ar stebi tavo žaidimą?

– Taip, būna atvažiuoja irgi. Nuo krepšinio jie labai neatitrūksta ir atstumas nėra priežastis to.

– Ar tėtis stebėdamas žaidimą pasako tau kokių pastebėjimų?

– Visą laiką pasako. Gaunu jų, nors sužaidžiu gerai, o kai blogai, gaunu jų daugiau. Mama irgi įsitraukus dabar duoda kažkokių patarimų.

– Galbūt turi asmeninių tikslų LKL ar Europos taurėje?

– Visada turiu tikslų ir svajonių, bet nenoriu garsiai apie tai kalbėti, nes reikia dirbt ir viską pamatysime ateityje. 

Po susitikimo prieš Rusijos klubą krepšininkas neslėpė susitikimo pradžioje jaudinęsis. Atrodo, kad tą patį jausmą D. Bičkauskiui šį sekmadienį teks patirti ir dar kartą. „Betsafe LKL“ ketvirtojo turo susitikime jis stos akis į akį su Utenos „Juventus“ – komanda, kurioje žaidė paskutinius tris sezonus.

„Šiek tiek jaudulio bus. Bent jau iki mačo pradžios. Žiūrint iš čempionato perspektyvos, tai mums bus eilinis susitikimas. Tačiau man – ne. Praleidau Utenoje trejus metus, komandoje ir organizacijoje turiu daug draugų ir pažįstamų. Žodžiu bus smagu“, – sako „Ryto“ įžaidėjas.

Praėjusiame sezone „Ryto“ ir „Juventus“ keliai susikirto ne kartą. Utenos komanda buvo nepatogus varžovas vilniečiams ir beveik kaskart įnirtingai priešindavosi „Rytui“. Kodėl?

„Žaidimas prieš favoritus dažniausiai motyvuoja. Mačuose prieš „Rytą“ ėjome į aikštę nieko nebijodami, nusiteikę kovai iki paskutinių jėgų. Toks požiūris pridėdavo papildomos energijos“, – teigia D. Bičkauskis.

Anot jo, Utenos komanda vasarą smarkiai pasikeitė. Tačiau ekipos žaidimo braižas ir filosofija turėtų būti išlikusi panaši.

„Žaidimo filosofija, principai yra trenerių kolektyvo nuopelnas. O šioje vietoje Utenos komanda gali pasigirti stabilumu. Manau, kad tam tikros žaidimo detalės, deriniai bus kiti, jei lygintumėme su praėjusiu sezonu. Tačiau sekmadienį turime būti pasirengę atlaikyti kovingos ir ambicingos komandos iššūkį“, – sako krepšininkas.

Vilniaus „Ryto“ ir Utenos „Juventus“ dvikova šį sekmadienį 17 val. vyks „Jeep“ arenoje Vilniuje. Bilietus į susitikimą platina „Tiketa“.

„BasketNews.lt“ žiniomis, jame numatyta sąlyga kontraktą pratęsti dar metams.

„Dovis Bičkauskis bus vienas iš dviejų komandos įžaidėjų, svarbus mūsų rotacijos žaidėjas. Man tikrai imponuoja jo gebėjimas valdyti komandą, agresyvus žaidimas gynyboje. Taip pat galiu pasakyti, kad tai yra žaidėjas, turintis aukštą krepšinio supratimą ir intelektą.

Galiausiai Dovis padarė didelę pažangą per paskutinius kelis sezonus ir, tikiu, gali tobulėti ir toliau“, – sakė „Ryto“ vyr. treneris Dainius Adomaitis.

Gynėjas praėjusį sezoną LKL vidutiniškai žaidė po 28 minutes, pelnė po 10,2 taško, atliko po 5,7 rezultatyvaus perdavimo, atkovojo po 2,8 ir perėmė po 1,5 kamuolio bei rinko po 13,3 naudingumo balo.

D. Bičkauskis Utenoje rungtyniavo pastaruosius tris sezonus, kai 2016-ais atvyko iš NKL kovojančio Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ klubo.

Su „Juventus“ atsisveikinęs šį tarpsezonį buvo sulaukęs ir pasiūlymo iš Panevėžio „Lietkabelio“.

„Buvo tam tikrų pokalbių su keliais Lietuvos ir Europos klubais. Tačiau „Rytas“ parodė daugiausiai iniciatyvos. Todėl ir pasirinkau šią komandą“, – aiškino D. Bičkauskis.

Jam tai bus debiutas Europos taurėje artėjantį sezoną.

„Ryto“ sudėtis: