– Pasklaidžiau tavo parodytą tarpukariu leistą žydų–lietuvių kalbų žodyną su juokingais to meto pokalbių pavyzdžiais. J.A.Greimas Lietuvoje gyveno tarpukaryje ir tapo baisių įvykių, užėjus naciams, liudininku. Koks buvo jo santykis su žydais?
– Rėmiausi literatūrologo Kęstučio Nastopkos papasakotais dalykais ir Thomo F.Brodeno parašyta J.A.Greimo biografija. Kai sovietai pirmą kartą užėmė Lietuvą, J.A.Greimas buvo pašauktas į karinę tarnybą, o atėjus nacistinei valdžiai, kaip Lietuvių aktyvistų fronto narys pakviestas vadovauti 200 neginkluotų vyrų būriui, pasirašinėti įsakymus. Tačiau gavęs įsakymą atvesdinti 100 žydų, jis perdavė nurodymą kitiems ir į darbą nebeatėjo. J.A.Greimas pradėjo veikti kaip antinacinės politikos pasipriešinimo dalyvis, organizavo ginklų perdavimą lietuvių partizanams. Tad veikė daug ką ir daug kas tuo metu vyko. Sunku išskirti aiškią istoriją, kuri galėtų J.A.Greimą parodyti tik kaip gerą ar blogą.
– Baigiantis karui ir artėjant sovietams, J.A.Greimas pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Prancūzijoje. Turbūt likęs okupuotoje šalyje, jis nebūtų galėjęs tapti tokiu pasaulinio garso mokslininku, kaip tapo gyvendamas Vakaruose?
– Taip, pritariu tau. Tuo metu, labiau negu dabar, jeigu norėjai būti ten, kur aktualu, tai ir turėjai gyventi ten. Kad tos idėjos tave labiau veiktų, turėjai eiti į paskaitas, maltis tarp panašiai mąstančių žmonių. Prancūzijos kultūra J.A.Greimui padarė milžinišką įtaką. Tačiau galbūt likęs Lietuvoje jis taip pat būtų sugalvojęs kažkokį dalyką?
– Kaip manai, ar šiais laikais gyvenant Lietuvoje įmanoma pasiekti pasaulinę, tarkim, mokslininko, šlovę?
– Sunku atsakyti, nes nesu pasiekusi pasaulinės šlovės (kvatoja). Kur reikėtų gyventi, kad daug pasiektum? Manau, kad dabar tam daug geresnės sąlygos. Lietuva ne užkampis ir čia nėra daug trukdžių.
– Iš pradžių baigei semiotikos magistrantūrą, o tada sukūrei knygą apie J.A.Greimą. Kuo tave pačią patraukė semiotika?
– Mano bičiulė Kristina studijavo semiotikos magistrantūroje. Ji, kaip ir visi žmonės, pradėję studijuoti tą dalyką, daug kalbėjo apie semiotiką. Per ją susipažinau su šia disciplina, pradėjau lankyti pasirenkamuosius dalykus. Man patiko griežtas metodas ir daug diskusijų, tad automatiškai nuėjau į semiotikos studijas. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo periodų. Susidurdavau su intelektiniais iššūkiais, kai sėdi per paskaitas ir jauti, kad kažkoks varžtelis galvoje pradeda suktis.
– Semiotika pritaikoma įvairioms sritims, ar baigusi studijas gyvenime ją taikai?
– Gyvenime netaikau. Kartais žmonės kalba, kad semiotika padeda gyvenime, tačiau nežinau, ar reikia, kad šis mokslas padėtų gyventi.
– Na, kad padėtų atrasti prasmes.
– Prasmių ieškojimas – pretenzingas reikalas.
– Žvelgi į gyvenimo prasmės projektą skeptiškai?
– Kai atlieki konkrečią užduotį – analizuoji kūrinį, skaitai knygą, ar atlieki tyrimą – tada turi metodus, gali juos rinktis. O kai tai priartėja prie gyvenimo prasmės paieškų, viskas atrodo truputį išskydę. Nesinori vadinti semiotikos gyvenimo prasmės projektu. Tai tik bereikšmė frazė, nenurodanti į nieką.
– Klausimas, kurio sulauksi dar turbūt ne vieną kartą – kaip kilo mintis sukurti knygą apie J.A.Greimą?
– Leidėjas kaip tik prašė šio atsakymo spaudos pranešimui. Žinok, todėl, kad man patinka iškilius asmenis ar iškilias idėjas nusitempti iki savo lygio. Tai praktikuoju nuo vidurinės, kai perskaitydavau ir įsimindavau kažkokius istorinius faktus ir tada savo stiliumi juos perpasakodavau neskaičiusiems klasės draugams. Bepasakodama ir pati pasikartodavau, ir taikydavausi prie auditorijos. Tai suteikdavo malonumo.
– Sausą istoriją arba kanoninius veikėjus sužmogini ir sušiltini.
– Sušiltini (padaro grimasą).
– Man patiko, kad knygoje ne tik J.A.Greimo gyvenimo istorija, bet ir teorijos puslapiai. Žaismingai įvedi skaitytoją į bendrą to meto mokslinį kontekstą.
– Tu sakai būtent tai, ką norėčiau girdėti (juokiasi).
– Tuomet esu idealioji tavo skaitytoja. O kaip tik norėjau paklausti, ar piešdama įsivaizdavai savo auditoriją?
– Kadangi esu egoistė, dažniausiai noriu daryti tai, kas man pačiai būtų įdomu perskaityti. Kartais įsivaizduoju kitus žmones. Kai studijavau semiotiką, turėjau mintį padaryti filmuką. Ten ateitų žmogus, kuris atsineštų lagaminėlį ir paklaustas, ką galų gale studijuoja, iš jo imtų traukti įvairius objektus: Ferdinando de Saussure'o, J.A.Greimo figūrėles, liniuotę, išsilankstančią kaip kvadratas... Bet šios idėjos taip ir neįgyvendinau – tad pradėjau piešti knygą.
– Paprastais žodžiais paaiškink skaitytojams, kas yra semiotinis kvadratas?
Mirtis ir gyvenimas, meilė ir neapykanta, naudinga ir nuodinga – šias prasmes sąmoningai arba nesąmoningai naudojame, kai kažką kuriame.
– Lietuviškoje abėcėlėje turime 32 raides. Iš tų raidžių galima padaryti įvairių prasmių. Žiūrint iš kitos pusės, turime ribotą skaičių esminių prasmių, kurias įmanoma išreikšti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, gali nupiešti iš kaukolės augančią gėlę arba parašyti „gyvenimas nugali mirtį“ arba padainuoti dainą panašia tema, arba pastatyti bažnyčią, kurios rūsyje bus katakombos, o lubose – atgimimo simboliai. Visi dalykai gali išreikšti gyvenimą ir mirtį. Semiotikai mano, kad yra tokių esminių prasmių, svarbių žmogiškajai egzistencijai. Mirtis ir gyvenimas, meilė ir neapykanta, naudinga ir nuodinga – šias prasmes sąmoningai arba nesąmoningai naudojame, kai kažką kuriame. J.A.Greimo semiotikai mano, kad jas galime reprezentuoti kvadratu. Tarkime, kirmėlė gali būti nuodinga ir nenuodinga, taip pat naudinga ir nenaudinga. Tos analizės metodas pasirodė gana nesudėtingas ir J.A.Greimas išgarsėjo būtent kaip semiotinio kvadrato išradėjas.
– Kodėl pavadinai knygą „Dr. Kvadratas“?
– Kadangi vogti geras idėjas lengviau nei sugalvoti pačiam (juokiasi). Rašytojas ir mokslininkas Umberto Eco savo romane „Rožės vardas“ įvedė veikėją, kurio prototipas buvo J.A.Greimas, – Algirdą iš Kliuni, dar vadinamą Doctor Quadratus.
– Tavo knygoje pasirodo jaunas puošeiva Umberto Eco. Koks jo santykis su J.A.Greimu buvo gyvenime?
– Jie bendravo, kai Eco lankydavosi Prancūzijoje. Viename interviu Eco, paklaustas apie tai, kokiomis idėjomis jie dalydavosi susitikę arba ką analizuodavo, atsakė, kad paprastai tiesiog rūkydavo cigaretes ir žiūrėdavo televizorių. Paskui Eco išvyko į JAV ir labiau susidomėjo amerikietiška semiotika.
– Kaip manai, J.A.Greimas turėjo gerą humoro jausmą?
– Na, koks buvo iš tiesų, nežinau, pažįstu jį tik iš potėpių, nežinomas vietas užpildau savimi, įsivaizduodama, kaip elgčiausi toje situacijoje. Beje, sugalvoti šį personažą buvo lengviau, kadangi jis mokslininkas ir artimesnis už didvyrį patriotą Darių (iš knygos „10 litų“, 2014 m. – JT.). Tad iš tokių nuotrupų, manyčiau, kad J.A.Greimas buvo rimtas bei analitiškas ir galėdavo kompanijoje ilgai tylėti, o tada pasakyti kažką, ko kiti nesuprasdavo, pajuokavo jis, ar ne.
– Iš tavo knygos išnyra ir jo pesimistiška charakterio pusė.
– Jaunystėje jis buvo veržlus kovotojas, o laiškuose iš vėlesnių gyvenimo metų atsiskleidžia nusivylimas, kad „nebeliko didžiųjų“. Bet tai būdinga visiems senstantiesiems. Ir aš turbūt taip sakysiu. Galiu ir dabar pradėti (juokiasi).
– Po J.A.Greimo semiotikos atsiradimo praėjo nebe vienas dešimtmetis. Kur krypsta šis mokslas šiandien?
– J.A.Greimo sumanymas buvo gamtos mokslų metodais tyrinėti humanitarinius reiškinius. K.Nastopka mano knygos gale rašė, kad semiotika dabar tolsta nuo gamtos mokslų metodų ir semiasi iš kitų humanitarinių mokslų. Čia daug tarpdiscipliniškumo. Semiotiką atranda kiti mokslininkai, o semiotikai – kitus mokslininkus. Tad daug maišaties, iš kurios išlenda tiek nevykę, tiek vykę dalykai.
– Jei J.A.Greimas prisikeltų ir ateitų į tavo knygos pristatymą, ko norėtum jo paklausti?
– Paprašyčiau pakomentuoti dabartinius gamtos mokslų metodus. Ko iš jų galėtume išmokti analizuodami kultūrinius reiškinius?
– Ko palinkėtum savo naujai knygai?
– Norėčiau, kad žmonės jos nebijotų. Tikrai nieko blogo nežinoti, kas tas J.A.Greimas ir kas ta semiotika. Tad džiaugčiausi, jei knyga atrastų tuos, kuriems tai būtų įdomu. Beje, pasitarę su leidėju, pažymėjome viršelyje N-18.
– Kodėl?
– Nenorėjome, kad knygynuose ji automatiškai atsidurtų vaikų lentynose, kaip nutiko su „10 litų“. Semiotikos teorija dvylikamečiui turbūt nebūtų įdomi, o suaugęs žmogus vargu, ar užeitų ieškoti sau knygos į vaikų skyrių.
– Beje, noriu pagirti už įdomią grafinę raišką. Ilgai galvojai šios knygos piešimo strategijas?
– Ne, viskas nutiko natūraliai.
– O per savo piešimo karjerą kada nors mokeisi piešti iš piešimo knygų arba tobulinaisi specialiuose kursuose?
– Buvau nusipirkusi knygą apie peizažą. Išmokau piešti medžius, toliau reikėjo pereiti prie akmenų – ties tuo skyriumi, paveikta žmogiškojo tingumo, nebesimokiau ir iki šiol nemoku jų nupiešti. O šiaip piešiu bandymo ir klaidų metodu. Vizualiųjų menų atstovai man ne kartą sakė, kad nesimokyčiau piešti, nes prarasiu savo stilių ir mane tiesiog sugadins (juokiasi). Todėl gerai atsimenu jų žodžius ir vadovaujuosi minėtuoju metodu.
Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.
