Kūrinys „Ein Elefant“, kuriam komanda negailėjo jėgų, buvo išrinktas Vilniaus mažojo teatro iniciatyvos – dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės – „DramaTest“ nugalėtoju. Tai reiškia, kad eskizui bus suteiktos galimybės tapti spektakliu ir teatro repertuaro dalimi, žiūrovams pristatoma kitąmet.
– Tadai, kaip atradote pjesę „Ein Elefant“ ir nusprendėte su ja dalyvauti Vilniaus mažojo teatro iniciatyvoje „DramaTest“?
– Prieš kurį laiką intensyviai ieškojau lietuviško kūrinio, kurį galėčiau statyti viename Maskvos teatrų, turėjau net tam skirtą trupę ir laiką spektaklio statymui. Atradęs „Ein Elefant“ pamaniau, kad tai labai įdomi, bet sudėtinga pjesė. Skaitydamas ją daug juokiausi, tuo pačiu suprasdamas, kad pjesėje labai daug poezijos. Tuo metu galimai nesijaučiau pasirengęs šios pjesės statymui, o ir aktoriai, su kurias turėjau dirbti, buvo labai jauni – tai privertė galvoti, kaip išspręsti kūrinyje matomą skirtingų kartų susitikimą, kuris labai svarbus.
Įdomu nagrinėti, kokie tie tėvo ir sūnaus santykiai, kai sūnus yra augęs tik su mama. Įdomu, ar įmanoma sukurti santykį, ryšį su vaiku, kurio neauginai?
Taip „Ein Elefant“ kuriam laikui nukeliavo į aplanką mano kompiuteryje. Kai buvo paskelbtas „DramaTest“ atviras kvietimas, dar kartą perskaičiau pjesę ir pagalvojau apie Vilniaus mažąjį teatrą bei jo aktorius. Viskas ėmė dėliotis į savas vietas, o paskutiniu paraginimu tapo pjesės autorės Dovilės Zavedskaitės laiškas man – nors kalbėjome kitu klausimu, Dovilės atsiradimas paskatino mane dalyvauti iniciatyvoje.
– Kas jums pjesėje „Ein Elefant“ svarbiausia, kokia mintis aktualiausia?
– Pjesė sudėtinga, nes yra plati ir gili. Imdamasis statyti tokį kūrinį, vienus dalykus norom nenorom akcentuoji labiau nei kitus, o kažką nustumi į antrą planą. „Ein Elefant“ užkabina daug skaudžių, aktualių temų, iš kurių man aktualiausia tapo tėvystės tema. Įdomu nagrinėti, kokie tie tėvo ir sūnaus santykiai, kai sūnus yra augęs tik su mama. Įdomu, ar įmanoma sukurti santykį, ryšį su vaiku, kurio neauginai? Juk tėvo ir vaiko santykis apskritai kažkas ypatingo. Yra sakoma, kad mama vaiką myli besąlygiška meile, o tėtis yra tam, kad išmokytų, jog meilę reikia ir galima užsitarnauti.
Organizatorių nuotr.
„Ein Elefant“ lakoniškai kalba apie itin reikšmingus dalykus. Tiesą sakant, man dar nėra taip buvę – skaitant bet kokią pjesę randi, kas tau netinka, neskamba, visuomet kyla klausimų apie tekstą. O su „Ein Elefant“ – nesinorėjo išbraukti nė vieno žodžio! Ir tai, kaip dramaturgė parinko žodžius, didelis atradimas, velniškas tikslumas.
– Klausant apie tai, kaip sklandžiai vyko darbas su pjesės tekstu, atrodo, kad ir visas procesas ėjosi kaip per sviestą. Visgi, kas tapo iššūkiu?
– Kartais pjesė skaitosi lengvai, bet vėliau, kai vyksta jos transformacija iš teksto į vaizdą, garsą pojūčius, atsiranda daug iššūkių. Ir su „Ein Elefant“ nebuvo paprasta – reikėjo rasti teisingą toną ir suvokti, kaip išsakyti tokį tikslų, aštrų tekstą, kaip kalbėti, kad jis netaptų buitinis, kad nevirstų į serialą su paprasta drama. Šią grėsmę jautėme repeticijų metu su aktoriais, todėl supratome, kad čia reikalingas tam tikras vaidybos raktas – kad žodžiai skambėtų taip pat skaudžiai, kaip užrašyta. Tačiau šis, ieškojimų, procesas neabejotinai buvo malonus ir įdomus.
– Pirmą kartą dirbote su Vilniaus mažojo teatro trupe. Kaip sekėsi užmegzti ryšį, ieškoti kūrybinių sprendimų ir sukurti valandos trukmės eskizą vos per dvi savaites?
– Man, kaip kūrėjui, komanda yra pusė darbo sėkmės, o gal net daugiau. Jei susirenka žmonės, įbridę į tą pačią upę, įvyksta chemija. O menas be chemijos – formalizmas. Kuriant eskizą „Ein Elefant“, visos kortos sukrito labai gražiai. Džiaugiuosi kiekvienu kūrėju šioje komandoje.
Visiems eskizo aktoriams patiko kūrinys – mačiau, kaip jie norėjo už jį kovoti, kaip stengėsi, kaip įsitraukė, kokią motyvaciją juto. Buvo gera ir lengva, kad neteko trijų repeticijų praleisti įrodinėjant, kuo ši pjesė įdomi ir svarbi, kodėl turime į ją nerti. Viso proceso metu jutome kūrybišką, patogią aplinką.
Organizatorių nuotr.
– Eskizas „Ein Elefant“ jau kitais metais Vilniaus mažojo teatro žiūrovams bus pristatytas kaip spektaklis. Kaip dėl to jaučiatės? Ar jau svarstote apie laukiantį kūrybinį procesą, ar ketinate atsitraukti, pailsėti?
– Šiuo metu tikrai reikia refleksijos apie tai, kas įvyko, reikia pažiūrėti, kas buvo padaryta. Apmąstę, kaip priėjome prie to, ką turime, svarstysime, kaip „Ein Elefant“ atrodys toliau. O su tuo susijusi didelė atsakomybė. Eskizas yra viena, o štai spektaklis, tampantis teatro dalimi, repertuaro mozaikos dalele – visiškai kito kalibro klausimas. Tam reikia dar daugiau įsitraukimo, apmąstymų. Todėl šiandien dar bandau nutolti nuo eskizo, pailsėti, kad galėčiau netrukus pažvelgti į jį naujai.
– Kokiomis nuotaikomis prisimenate „DramaTest“ iniciatyvą? Kaip ją regite?
– Galiu tik dar kartą padėkoti už puikią idėją, nes ši iniciatyva buvo it gryno oro gurkšnis. Visose Vilniaus mažojo teatro kertėse „DramaTest“ metu kažkas vyko. Ir toks išjudinimas nuo teatro pamatų iki stogo buvo tarsi proga iš naujo pažiūrėti į trupę, į tai, kaip veikia teatro mechanizmas, ypač įtemptomis, pandemijos sąlygomis.
„DramaTest“ ir kūrėjams tapo puikia proga išsibandyti save naujame formate, pasitikrinti, ar turi tą pačią kraujo grupę kaip ir Vilniaus mažasis teatras. Nes būna, jog ateini į teatrą, besirengdamas dideliam pastatymui, tačiau supranti, kad esi iš skirtingų pasaulių. Tuomet darbas gerokai pasunkėja ir sunku orientuotis tik į kūrybą.
Todėl manau, kad su „DramaTest“ Vilniaus mažasis teatras išlaikė tikrą egzaminą ir gali pasirašyti gerą pažymį. Vyko sujudimas, teatro išvėdinimas atveriant langus ir iškratant užuolaidas. Puiki iniciatyva, linkėčiau tokios drąsos ir kitiems repertuariniams teatrams.
