Kūrybinė komanda: aktoriai Pijus Ganusauskas, Aušra Giedraitytė, Balys Latėnas, Tomas Stirna,  kompozitorius – Jokūbas Tulaba, scenografė – Patricija Vytytė, kostiumų dailininkė – Guostė Mickevičiūtė. Literatūros konsultantas, vertėjas – Marius Povilas Elijas Martynenko.

Pačioje 2021 m. pabaigoje Vilniaus mažasis teatras paskelbė kvietimą jauniesiems režisieriams dalyvauti DRAMATEST atrankoje. VMT DRAMATEST – tai nauja dramaturgijos ir teatro bandymų erdvė, kurios sėkmingi rezultatai pretenduoja tapti VMT repertuaro dalimi. Šis projektas rengiamas jau antrus metus. Šiemet, kaip ir pernai, kviesti dalyvauti režisieriai, per paskutinius 10 metų baigę studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar kitoje atitinkamos krypties aukštojo mokslo institucijoje, turintys įdomią dramaturginę medžiagą arba spektaklio viziją ir norintys ją įgyvendinti Vilniaus mažajame teatre, sukurdami eskizą arba pjesės skaitymą.

Iš pateiktų 15 paraiškų vertinimo komisija šiemet atrinko dvi pasiūlytas idėjas, kurių autoriai – Greta Štiormer ir Augtumas Danielius Harner. Šiems dviem jauniesiems kūrėjams Vilniaus mažasis teatras sudarė galimybę teatro erdvėse vasario mėnesį kurti eskizą pagal pasirinktą aktualią medžiagą –patiems suformuoti kūrybinę komandą, į ją įtraukiant ir VMT aktorius, ir plėtoti savo režisūrinį sumanymą, naudojantis teatro infrastruktūra bei labiau patyrusių kolegų patarimais.

Pirmasis eskizą žiūrovams ir teatro bendruomenei pristatys A. D. Harner (g. 1995) – teatro režisierius, 2021 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs Oskaro Koršunovo vadovaujamą kursą. Jaunąjį menininką domina socialinis, dokumentinis teatras. Dar studijų metais jis organizavo pjesių skaitymus politinės prievartos (A. Kureičik „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ pjesės skaitymas pristatytas kartu su L. Kutkaite, reaguojant į 2020 metų įvykius Baltarusijoje), ksenofobijos, kitokio žmogaus priėmimo (K. Pociaus „Jusufas“ pristatytas kartu su OKT) temomis, kaip asistentas dirbo O. Koršunovo spektaklyje „Mūsų klasė“, kuriame gvildenama jautri Rytų Europoje vykdytų žydų pogromų istorija, 2019 m. „Sirenų“ festivalyje, jaunųjų vitrinoje, pristatė savo spektaklį „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ (pagal Daniilą Charmsą).

Teatro nuotr.

Britų dramaturgo M. McDonagho pjesė „Vienišieji Vakarai“ – tai juodoji komedija. Paklaustas, kodėl eskizui pasirinko būtent šią medžiagą, režisierius A. D. Harner argumentavo: „Man įdomu, kad pjesėje labai giliai užkabinta brolių Kiprijono ir Valentino (aktoriai Balys Latėnas ir Tomas Stirna) tarpusavio santykių tema, plėtojama tokia archetipinė, bet kartu ir šiuolaikiška Kaino ir Abelio istorija. Tačiau, jeigu Kaino ir Abelio istorija baigiasi labai aiškiai – Kainas yra išvaromas klajoti, – tai šioje pjesėje matome santykius dviejų brolių, kurie, regis, atsidūrė užburtam rate.“

A.D.Harner nuomone, nors pjesė parašyta XX a. paskutiniame dešimtmetyje, bet joje paliečiamos tuometės aktualijos labai lengvai atpažįstamos ir šiandien: „Natūraliai kyla klausimas, ar nesam ir mes, kaip visuomenė, užstrigę laike. Regis, progresuojam, bet iš tiesų tos pačios problemos kartojasi, o mūsų santykis su jomis išlieka panašus. Gal dėl to iškyla asociacija su absurdo dramaturgija, S. Becketto „Belaukiant Godo“ – tarytum laukiam kažkokio stebuklingo sprendimo, kurio greičiausiai nebus.“

Nors pjesėje vaizduojamas Airijos kaimas, tačiau, pasak eskizo autoriaus, kūrinyje gvildenama katalikybės įtaka, kuri Lietuvoje taip pat didelė, tad pjesėje ryškus autoritetą prarandančios Katalikų bažnyčios, moralinio stuburo netekimo motyvas aktualiai nuskambės ir Lietuvoje.

Eskizo kūrėjas pabrėžė besižavintis McDonagho pjesės stiliumi, kurį būtų galima įvardyti kaip realizmą, palengva peraugantį į siurrealizmą, todėl viena iš repeticijoms keliamų užduočių – užčiuopti, kaip ir kada vyksta tie stiliaus pokyčiai. Iššūkių kelia ir pjesės kalba – šiurkštūs, dinamiški dialogai, tad eskizo kūrėjams svarbu atrasti scenoje tariamos kalbos skambesį ir ritmą.

Teatro nuotr.

Eskizui nechronologine tvarka pasirinktos kelios scenos, o per repeticijas režisierius kėlė sau uždavinį ne tik sudominti žiūrovą, bet ir supažindinti jį su visais pjesėje veikiančiais personažais, atskleisti jų tarpusavio santykius. Pasak eskizo kūrėjo, be dviejų brolių, pjesėje labai įdomi ir kunigo, tėvo Velso (aktorius Pijus Ganusauskas) bei jaunos merginos Meilutės (aktorė Aušra Giedraitytė) linija. Pasak režisieriaus, būtent jauno, tikėjimo krizės ištikto kunigo, savo aplinkoje nerandančio Dievo, personažas pjesę tarsi suriša, suveržia.

A. D. Harner akcentavo, kad kurdamas eskizą stengiasi nepaversti sceninio veiksmo tiesiog komedija, nes personažai yra šaržuoti, karikatūriški, todėl nuslysti į juokinimą labai lengva. „Bene pagrindinė užduotis aktoriams – sugebėti labai greitai „persijungti“, mat temperatūra pjesėje itin greitai keičiasi, ji labai dinamiška, čia ryškūs kontrastai, ir mes tai pabrėšim įvairiais būdais, taip pat ir vizualiai. Todėl šis eskizas išties išsiskirs kontrastų estetika – kai garsas su vaizdais kartais nesueina, viskas, regis, truputį ne savo vietoje. Bet būtent toks ir yra sumanymas.“

Pasak projekto DRAMATEST sumanytojos, Vilniaus mažojo teatro meno vadovo pavaduotojos Gabrielės Tuminaitės, tokios kūrybinės erdvės privalumas – jaunam režisieriui sudaromos galimybės per trumpą laiką – vos dvi savaites – išbandyti savo idėją profesionalioje aplinkoje, su kitais profesionaliais kūrėjais, išlaikant bandymo, eksperimento dvasią, nebijant užduoti profesinius klausimus. Režisierius A. D. Harner teigė: „Dabar, jau pradėjęs, mažiau bijau suklysti – tiesiog darom, ką norim padaryti. Kita vertus, jaučiu didelę atsakomybę suvaldyti visą kūrybinę komandą, juolab kad viskas šiame konkurse turi įvykti greitai. O apskritai – šitas ritmas, lengvas teatro chaosas man patinka, išties gera jame būti.“

Vasario pabaigoje Vilniaus mažajame teatre bus parodytas ir antrosios šių metų DRAMATEST atrankos laimėtojos Gretos Štiormer eskizas pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „L yra S“. Eskizų peržiūra – atvira, tačiau vietų skaičius – ribotas, todėl žiūrovai įleidžiami tik iš anksto užsiregistravę.

Kas tikresnis?

Kalbėdamas apie naująjį Vilniaus mažojo teatro sezoną, jo vadovas Simonas Keblas tikina, kad laukia įdomūs metai – daugybė planų ir viltis, kad visus juos pavyks įgyvendinti. Kodėl naujojo sezono šūkiu tampa jau ne kartą girdėtas teiginys „Teatras, tikresnis už gyvenimą“ ir kokią teatro kryptį tai brėžia? Pasak S. Keblo, scenoje matomi išgalvoti įvykiai ir žmonės šių dienų aktualijų kontekste kartais tampa tikresni, labiau savi nei realūs.

„Žvelgiant į šių dienų visuomenę, įvykius, kuriuos matome aplinkui, kyla daugybė moralinių klausimų. Kartais tai, kas mus supa, primena fantasmagoriją, o vyksmas teatro scenoje     šiandien atrodo tikresnis ir labiau suvokiamas. Sezono spektaklių ir premjerų temose – žmogus. Žmogus patekęs į absurdą, sprendžiantis likimo ir išlikimo klausimus, mylintis ir nemylimas, žmogus ieškantis moralinių svertų ir bandantis išmokti vėl gyventi. Sezono šūkis kaip niekad aktualus, nes tikrumas dabar atrodo reliatyvus, o kasdienis gyvenimas – lyg realybės spektaklis“, – pasakoja VMT vadovas.

Lietuviškos dramaturgijos savaitė

32-ąjį sezoną Vilniaus mažasis teatras pradės nuo įvairios ir įdomios lietuviškos dramaturgijos savaitės. Rugsėjo 7–12 d. teatro lankytojai galės išvysti po pertraukos rodomus ir jau pasiilgtus Rimo Tumino spektaklius „Mistras“ ir „Madagaskaras“ (pjesių autorius – Marius Ivaškevičius).

L. Vansevičienės nuotr.

Lietuviškos dramaturgijos savaitė neįsivaizduojama be lietuvių literatūros klasikų kūrinių. VMT kvies į Gabrielės Tuminaitės spektaklius „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto pjesę ir „Marti“ pagal Žemaitės kūrybą.

Savaitę pratęs XXI a. emigravusį  lietuvį vaizduojantis  G. Tuminaitės spektaklis „Bedalis ir labdarys“ (pjesės autorė – Paulina Pukytė), o vainikuos – aktoriaus Manto Vaitiekūno dramaturginis ir režisūrinis debiutas, spektaklio „Ką/stingas“ premjera.

Jaunosios kartos balsas, „Maskaradas“ ir „Dėdė Vania“

Besižvalgantys į teatro rudens repertuarą tikrai pastebės spektaklį „Dėdė Vania“. Spektaklio režisierius iš Slovėnijos Tomi Janežičius – Antono Čechovo dramaturgijos žinovas – spektaklyje nagrinėja nesėkmės, žmonių santykių ir kitas svarbias temas. Žinomi aktoriai, aktualumo neprarandančios A. Čechovo temos ir įtraukiantis vyksmas kvies į tikrą gyvenimo šventę, kurioje bus visko – atstumtos meilės, neišsipildžiusių vilčių ir svajonių gėlos.

Spalio pradžioje, įsibėgėjusio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu, specialioje „Klubo“ programoje bus parodytas jaunosios kartos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis „Kaip jums patinka“. Spektaklis pagal Viljamo Šekspyro pjesę žiūrovus kvies į išskirtinę erdvę – Vilniaus mažojo teatro rūsyje esančią kavinę. „Kaip jums patinka“ – situacijų komedija, jos autoriaus V. Šekspyro laikais pasiūliusi naują meilės koncepciją, akcentuojant ne kančią, o malonumą.

Dar viena maloni žinia Vilniaus mažojo teatro ir jo įkūrėjo R. Tumino gerbėjams – po ilgos pertraukos rodomas spektaklis „Maskaradas“.  Pagal Michailo Lermontovo kūrinį pastatytas spektaklis piešia meilės istoriją, kurios epicentras – pamesta apyrankė. „Maskarade“ veikia lošėjai, damos, baronienė, kunigaikštis, tarnai ir neįmanomi įvardyti žmonės. Į Lietuvos teatro „aukso fondą“ įėjęs R. Tumino „Maskaradas“ bus rodomas spalio 19–20 d. Lietuvos rusų dramos teatre.

Kelionės po Lietuvą ir užsienį

Begrįžtantis į įprastą veiklos režimą, Vilniaus mažasis teatras po ilgos pertraukos ne tik kvies sostinės gyventojus ir svečius apsilankyti teatre, bet ir pats važinės po Lietuvos regionus. Gastrolės po šalies miestus leis supažindinti gyventojus su naujais ar jau pamiltais Vilniaus mažojo teatro spektakliais, kurti santykį su auditorija ir plėsti kultūros prieinamumą.

L. Vansevičienės nuotr.

Naujojo teatro sezono metu nebus apsieita ir be tarptautinių gastrolių. Baigiamos derinti paskutinės detalės dėl dalyvavimo teatrų festivalyje, spalio pabaigoje vykstančiame Olštyno mieste, Lenkijoje. Festivalio metu bus parodytas jau klasika tapęs Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas).

Filmas teatre ir Baltarusijos aktualijų tęsinys

Įprastą Vilniaus mažojo teatro repertuarą iki metų pabaigos papildys dar viena naujiena – režisierės G. Tuminaitės videodarbas „Scilė nori būti žmogumi“. Netipiškas kūrinys, sujungiantis teatro ir kino žanrus, sukurtas pagal dramaturgės Paulinos Pukytės naujausią pjesę „Kalno poza“. Tiek pjesė, tiek iš jos gimęs išskirtinis kino-teatre arba teatro-kine      darbas paliečia asmens susidūrimą su ribojančias „tradicijas“ palaikančiais stereotipais.

Nūdienų aktualijas, politinius, o dar svarbiau – žmogiškumo – klausimus palies gruodžio mėnesį įvyksianti premjera – G. Tuminaitės režisuojamas spektaklis „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ pagal baltarusių dramaturgo Andrejaus Kureičiko pjesę. Šis spektaklis – A. Kureičiko pjesės tęsinys, parašytas būtent Vilniaus mažajam teatrui.

Praėjusiais metais, politinių įvykių Baltarusijoje įkarštyje parašyta pjesė „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ tapo solidarumo ženklu su baltarusiais – skaitymai surengti daugybėje pasaulio šalių, taip pat ir Vilniaus mažajame teatre. Šių metų pabaigoje žiūrovai matys pjesės tęsinį, kuriame A. Kureičikas toliau svarsto, kas bus su Baltarusija, kas bus su Lietuva, šalių santykiais ir žmonių gyvenimais.

Pavasarį – geros naujienos

32-ojo Vilniaus mažojo teatro sezono metu, jau po Naujųjų, žiūrovams bus pristatytas ir ukrainiečių režisieriaus Staso Žirkov spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ pagal dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę. Spektaklis, kuriame pastebimi Maidano ir šiuolaikinės Ukrainos atgarsiai, unikaliai ir nesentimentaliai pasakoja apie karo įtaką žmonių likimams. S. Žirkov spektaklis Vilniaus mažajame teatre bus pristatomas kaip groteskiškai atliekama absurdo komedija, žiūrovams žadanti puikių įspūdžių.

L. Vansevičienės nuotr.

Vilniaus mažajame teatre prieš porą savaičių apsilankęs ir darbą su trupe pradėjęs režisierius Jurijus Butusovas kitąmet paruoš dar vieną staigmeną, tapsiančią svarbiu įvykiu visam teatrui bei jo lankytojams. Detalesnė informacija apie J.Butusovo būsimą spektaklį bus atskleista vėliau.

Vėl kvies „DramaTest“

2021 m. pradžioje pirmą kartą organizuotas Vilniaus mažojo teatro projektas – dramaturgijos ir bandymų erdvė „DramaTest“. Atviru šaukimu į teatrą susirinkę menininkai čia kūrė, skaitė ir statė spektaklių eskizus, dirbo su Vilniaus mažojo teatro mentoriais ir kolektyvu. Jų bandymus, gimusius dviejų savaičių laikotarpyje, vainikavo jau vasarą vykęs spektaklių eskizų festivalis „DramaFest“.

„DramaTest“, sulaukusį didelio dėmesio tiek iš jame norinčių dalyvauti kūrėjų, tiek apsilankiusių žiūrovų, Vilniaus mažasis teatras ketina įgyvendinti ir naujojo sezono antroje pusėje. Kaip ir pirmojo „DramaTest“ metu, geriausi eskizai turės progą tapti spektakliais.

Kūrinys „Ein Elefant“, kuriam komanda negailėjo jėgų, buvo išrinktas Vilniaus mažojo teatro iniciatyvos –  dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės – „DramaTest“ nugalėtoju. Tai reiškia, kad eskizui bus suteiktos galimybės tapti spektakliu ir teatro repertuaro dalimi, žiūrovams pristatoma kitąmet.

– Tadai, kaip atradote pjesę „Ein Elefant“ ir nusprendėte su ja dalyvauti Vilniaus mažojo teatro iniciatyvoje „DramaTest“?

– Prieš kurį laiką intensyviai ieškojau lietuviško kūrinio, kurį galėčiau statyti viename Maskvos teatrų, turėjau net tam skirtą trupę ir laiką spektaklio statymui. Atradęs „Ein Elefant“ pamaniau, kad tai labai įdomi, bet sudėtinga pjesė. Skaitydamas ją daug juokiausi, tuo pačiu suprasdamas, kad pjesėje labai daug poezijos. Tuo metu galimai nesijaučiau pasirengęs šios pjesės statymui, o ir aktoriai, su kurias turėjau dirbti, buvo labai jauni – tai privertė galvoti, kaip išspręsti kūrinyje matomą skirtingų kartų susitikimą, kuris labai svarbus.

Įdomu nagrinėti, kokie tie tėvo ir sūnaus santykiai, kai sūnus yra augęs tik su mama. Įdomu, ar įmanoma sukurti santykį, ryšį su vaiku, kurio neauginai?

Taip „Ein Elefant“ kuriam laikui nukeliavo į aplanką mano kompiuteryje. Kai buvo paskelbtas „DramaTest“ atviras kvietimas, dar kartą perskaičiau pjesę ir pagalvojau apie Vilniaus mažąjį teatrą bei jo aktorius. Viskas ėmė dėliotis į savas vietas, o paskutiniu paraginimu tapo pjesės autorės Dovilės Zavedskaitės laiškas man – nors kalbėjome kitu klausimu, Dovilės atsiradimas paskatino mane dalyvauti iniciatyvoje.

– Kas jums pjesėje „Ein Elefant“ svarbiausia, kokia mintis aktualiausia?

– Pjesė sudėtinga, nes yra plati ir gili. Imdamasis statyti tokį kūrinį, vienus dalykus norom nenorom akcentuoji labiau nei kitus, o kažką nustumi į antrą planą. „Ein Elefant“ užkabina daug skaudžių, aktualių temų, iš kurių man aktualiausia tapo tėvystės tema. Įdomu nagrinėti, kokie tie tėvo ir sūnaus santykiai, kai sūnus yra augęs tik su mama. Įdomu, ar įmanoma sukurti santykį, ryšį su vaiku, kurio neauginai? Juk tėvo ir vaiko santykis apskritai kažkas ypatingo. Yra sakoma, kad mama vaiką myli besąlygiška meile, o tėtis yra tam, kad išmokytų, jog meilę reikia ir galima užsitarnauti.

Organizatorių nuotr.

„Ein Elefant“ lakoniškai kalba apie itin reikšmingus dalykus. Tiesą sakant, man dar nėra taip buvę – skaitant bet kokią pjesę randi, kas tau netinka, neskamba, visuomet kyla klausimų apie tekstą. O su „Ein Elefant“ – nesinorėjo išbraukti nė vieno žodžio! Ir tai, kaip dramaturgė parinko žodžius, didelis atradimas, velniškas tikslumas.

– Klausant apie tai, kaip sklandžiai vyko darbas su pjesės tekstu, atrodo, kad ir visas procesas ėjosi kaip per sviestą. Visgi, kas tapo iššūkiu?

– Kartais pjesė skaitosi lengvai, bet vėliau, kai vyksta jos transformacija iš teksto į vaizdą, garsą pojūčius, atsiranda daug iššūkių. Ir su „Ein Elefant“ nebuvo paprasta – reikėjo rasti teisingą toną ir suvokti, kaip išsakyti tokį tikslų, aštrų tekstą, kaip kalbėti, kad jis netaptų buitinis, kad nevirstų į serialą su paprasta drama. Šią grėsmę jautėme repeticijų metu su aktoriais, todėl supratome, kad čia reikalingas tam tikras vaidybos raktas – kad žodžiai skambėtų taip pat skaudžiai, kaip užrašyta. Tačiau šis, ieškojimų, procesas neabejotinai buvo malonus ir įdomus.

– Pirmą kartą dirbote su Vilniaus mažojo teatro trupe. Kaip sekėsi užmegzti ryšį, ieškoti kūrybinių sprendimų ir sukurti valandos trukmės eskizą vos per dvi savaites?

– Man, kaip kūrėjui, komanda yra pusė darbo sėkmės, o gal net daugiau. Jei susirenka žmonės, įbridę į tą pačią upę, įvyksta chemija. O menas be chemijos – formalizmas. Kuriant eskizą „Ein Elefant“, visos kortos sukrito labai gražiai. Džiaugiuosi kiekvienu kūrėju šioje komandoje.

Visiems eskizo aktoriams patiko kūrinys – mačiau, kaip jie norėjo už jį kovoti, kaip stengėsi, kaip įsitraukė, kokią motyvaciją juto. Buvo gera ir lengva, kad neteko trijų repeticijų praleisti įrodinėjant, kuo ši pjesė įdomi ir svarbi, kodėl turime į ją nerti. Viso proceso metu jutome kūrybišką, patogią aplinką.

Organizatorių nuotr.

– Eskizas „Ein Elefant“ jau kitais metais Vilniaus mažojo teatro žiūrovams bus pristatytas kaip spektaklis. Kaip dėl to jaučiatės? Ar jau svarstote apie laukiantį kūrybinį procesą, ar ketinate atsitraukti, pailsėti?

– Šiuo metu tikrai reikia refleksijos apie tai, kas įvyko, reikia pažiūrėti, kas buvo padaryta. Apmąstę, kaip priėjome prie to, ką turime, svarstysime, kaip „Ein Elefant“ atrodys toliau. O su tuo susijusi didelė atsakomybė. Eskizas yra viena, o štai spektaklis, tampantis teatro dalimi, repertuaro mozaikos dalele – visiškai kito kalibro klausimas. Tam reikia dar daugiau įsitraukimo, apmąstymų. Todėl šiandien dar bandau nutolti nuo eskizo, pailsėti, kad galėčiau netrukus pažvelgti į jį naujai.

– Kokiomis nuotaikomis prisimenate „DramaTest“ iniciatyvą? Kaip ją regite?

– Galiu tik dar kartą padėkoti už puikią idėją, nes ši iniciatyva buvo it gryno oro gurkšnis. Visose Vilniaus mažojo teatro kertėse „DramaTest“ metu kažkas vyko. Ir toks išjudinimas nuo teatro pamatų iki stogo buvo tarsi proga iš naujo pažiūrėti į trupę, į tai, kaip veikia teatro mechanizmas, ypač įtemptomis, pandemijos sąlygomis.

„DramaTest“  ir kūrėjams tapo puikia proga išsibandyti save naujame formate, pasitikrinti, ar turi tą pačią kraujo grupę kaip ir Vilniaus mažasis teatras. Nes būna, jog ateini į teatrą, besirengdamas dideliam pastatymui, tačiau supranti, kad esi iš skirtingų pasaulių. Tuomet darbas gerokai pasunkėja ir sunku orientuotis tik į kūrybą.

Todėl manau, kad su „DramaTest“ Vilniaus mažasis teatras išlaikė tikrą egzaminą ir gali pasirašyti gerą pažymį. Vyko sujudimas, teatro išvėdinimas atveriant langus ir iškratant užuolaidas. Puiki iniciatyva, linkėčiau tokios drąsos ir kitiems repertuariniams teatrams.

Balandžio 9 dieną 16 valandą Vilniaus mažojo teatro „Facebook“ paskyroje vyksiančioje diskusijoje susitiks visos trys šių pjesių autorės – Teklė Kavtaradze, Monika Baranauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė, kurių darbai sąmojingai, su lašeliu ironijos ir absurdo reflektuoja sudėtingą bei įvairialypį šiuolaikinio žmogaus santykį su savimi, savo artimaisiais ir supančiu pasauliu.

Atvirame „DramaTest“ kvietime – moterų dramaturgijos proveržis

Viena iš diskusijos iniciatorių ir jos moderatorė, VMT literatūrinės dalies vedėja, teatrologė Ramunė Balevičiūtė džiaugiasi, kad lietuviškajai dramaturgijai pavyko pandemiją pakreipti savo naudai. „Šioje srityje pastebimas akivaizdus suaktyvėjimas: vien iš Kultūros tarybai teiktų paraiškų individualioms menininkų stipendijoms sąrašo matyti, kad pjesių rašymo ėmėsi ne tik patyrę dramaturgai, bet ir aktoriai, kino kūrėjai. Kita tendencija – dramaturgai buvo priversti iš teatro scenų, repeticijų aikštelių grįžti prie rašomojo stalo“, – pastebi R. Balevičiūtė.

Ramunė Balevičiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Pandemijos akivaizdoje šis kūrinys įgavo naują perspektyvą – visi dabar mes primename vaiką, bijantį neprognozuojamo dramblio.

Ji taip pat svarsto, jog, ko gero, neatsitiktinai Vilniaus mažojo teatro projekto „DramaTest“ atviro kvietimo komisijos dėmesį atkreipė būtent tie jaunų režisierių pasiūlymai, kurie pristatė originalią lietuvių dramaturgiją. „Įdomu, kad visų trijų atrinktų kūrinių autorės – moterys. Tad kyla daug įdomių klausimų, kuriuos norisi aptarti su pačiomis menininkėmis“, – sako teatrologė. Būtent noras išgirsti dramaturgių mintis paskatino surengti diskusiją, kurią stebėti ir užduoti klausimus galės visi Vilniaus mažojo teatro žiūrovai.

Asmeninės praeities tyrinėjimai

Kino ir teatro dramaturgės T. Kavtaradzės pjesę „Kadencija“ į „DramaTest“ atsinešė režisierius Augustas Gornatkevičius. Kūrinyje T. Kavtaradze dienoraščio forma reflektuoja iš dalies fikcinius, iš dalies autobiografinius išgyvenimus 2017-2021 metų laikotarpiu, kuriuos įkvėpė autorės asmeninės patirtys, ieškojimai, taikos su savimi ir aplinka siekis. Jos manymu, ši pjesė taip pat žymi ir daugelio kitų žmonių išgyventą laikotarpį. „Atsispyrusi nuo asmeninių išgyvenimų viliuosi, kad užčiuopiau kažką artimo didesnei žmonių grupei“, – sako kūrėja.

Teklė Kavtaradze, D. Matvejev nuotr.

„Esu labai dėkinga režisieriui Augustui, kad nusprendėme bendradarbiauti, kai dar net nebuvau baigusi pjesės. Tikrai norėjau užbaigti šį kūrinį, todėl labai džiaugiuosi, kad tai įvyko ir bus galima jau pamatyti pirmuosius jos atkodavimo bandymus. Dabar tikiu šiuo kūriniu, turiu nuojautą, kad jis gali nugyventi įdomų gyvenimą. Turbūt svarbiausias dalykas šiuo atveju ir įvyko – asmeninės patirties perdirbimas į bendražmogišką“, – svarsto T. Kavtaradze.

Žvilgsnis į savo kartą – su ironijos doze   

Dramaturgė M. Baranauskaitė, kurios pjesę „Nutikimai ekologiniame ūkyje“ „DramaTest“ metu į sceną perkels režisierė Eglė Kižaitė, ėmėsi reflektuoti ne savo pačios, o bendraamžių gyvenimą. Jos kūrinio centre – subtiliai ironiškas žvilgsnis į New Age filosofija susižavėjusius tūkstantmečio kartos atstovus ir jų kartais paradoksalius sprendimus. Pagrindinis kūrinio herojus Julius, bėgdamas nuo praeities problemų, nusprendžia kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir vienas persikelia į seną sodybą, kurioje tikisi kurti ekologinį ūkį.

„Pjesę įkvėpė mano pačios dabartinė aplinka. Tiek pati, tiek nemažai draugų ar pažįstamų ieškome savęs, stengiamės būti laimingi kažkokiais keistais būdais. Pastebėjau, kad paskutiniu metu atsirado labai daug vadinamų gyvenimo būdo mokytojų, vedlių, šamanų, visokiausios gongų terapijos, savigudos rateliai, maudymaisi eketėse, nelegalių substancijų ritualai jurtose... Ir aš pati, nesusitvarkydama su savo vidumi, bėgiodavau neįtikėtinus kilometrų kiekius. Nubėgus penkiolika kilometrų tikrai esi euforijoje ir daug kas pasimiršta, bet problemos niekur nedingsta – jos tik užsimaskuoja“, – apie pjesės inspiracijas pasakoja M. Baranauskaitė.

Monika Baranauskaitė, asmeninio archyvo nuotr.

Depresija – dramblys kambaryje

Prieš keletą metų parašyta D. Zavedskaitės pjesė „DRAMBLYS“ su režisieriaus Tado Montrimo pagalba virs „DramaTest“ eskizu „Ein Elefant“ ir į sceną perkels sudėtingą, tačiau ypač svarbią depresijos temą. Dramaturgė atskleidžia, kad kūrinį įkvėpė autobiografinis susidūrimas su depresijos ir savižudybės fenomenu – tai išgyvenus tyloje norėjosi pradėti kalbėti garsiai, kad pagaliau visuomenė nustotų šia tema tylėti.

„DRAMBLĮ“ rašiau lengvai – kaip muziką, nes kūrinys jau gyveno manyje. Lig šiol su šia pjese jaučiu išskirtinį ryšį. Tai – pjesė apie vaiką ir jo gyvenimą dramblio draugijoje. Drambliu istorijoje simboliškai vadinama šių laikų liga – depresija. Pjesėje daug ironijos, mėginimo linksminti, dirbtinai šviesinti tamsų pasaulį. Pandemijos akivaizdoje šis kūrinys įgavo naują perspektyvą – visi dabar mes primename vaiką, bijantį neprognozuojamo dramblio“, – svarsto kūrėja.

Dovilė Zavedskaitė, D. Butėnaitės nuotr.

Su „DramaTest“ atviro kvietimo dramaturgėmis virtualiai susitikti, stebėti diskusiją ir užduoti savo klausimus žiūrovai kviečiami penktadienį, balandžio 9 d., 16 valandą Vilniaus mažojo teatro „Facebook“ paskyroje.

Dienoraščio forma apie iš dalies fiktyvius, iš dalies autobiografinius išgyvenimus pastarųjų kelių metų laikotarpyje pasakojanti pjesė per ateinančias dvi savaites taps eskizu, su kurio pagalba Augustas Gornatkevičius viliasi pradžioje su aktoriais, o po karantino – galbūt ir su publika persvarstyti mūsų visų santykį su savo pačių nesena praeitimi bei asmeninio laiko istoriškumu.

– Tavo dalyvavimas „DramaTest“ gausus pirmų kartų – tai ne tik tavo pirmas kartas kuriant Vilniaus mažajame teatre, bet ir dirbant su Teklės kūryba; pati pjesė dienos šviesą taip pat išvys pirmąsyk. Kaip ši nauja medžiaga atsidūrė tavo rankose ir kas paskatino pasirinkti būtent ją?

Tuo tarpu „Kadencijos“ atveju labai norėtųsi, kad spektaklis tiestų tiltus tarp kartų ir kviestų diskusijai.

– Vien pats projekto pavadinimas „DramaTest“ suponuoja, kad tai yra dramaturgijos – galimai visai naujos – bandymų erdvė, tad nusprendęs dalyvauti atvirame kvietime norėjau paieškoti kokios nors naujos lietuvių dramaturgų medžiagos, ko nors, kas būtų dar nematyta, nestatyta, negirdėta. Specialiai netradicinių formų dramaturgijos neieškojau – tiesiog parašiau kelioms dramaturgėms ir paprašiau pasidalinti, jei turi parašiusios ką nors į stalčių. Pačiam buvo įdomu susipažinti su šių dienų kontekstu, juolab, kad neretai ir dirbu su jauna lietuvių dramaturgija – esame daugiau ar mažiau bendraamžiai, kalbame ta pačia kalba.

Augustas Gornatkevičius, D. Matvejevo nuotr.

Ieškodamas, ką pasiūlyti „DramaTest“, skaičiau ir klasikines pjeses, tačiau pasijutau klasikos atsivalgęs. Galbūt tai – toks gyvenimo etapas, galbūt – pandemijos pasekmė, bet norėjosi kažko visiškai šviežio, ne įprasto pasakojimo, o naujos formos. Taip Teklės pjesė ir atsirado mano rankose: ji pasakė turinti vieną nestatytą ir dar net nepabaigtą pjesę, aš ją paskaičiau, labai susižavėjau ir štai mes čia.

–  „Kadencija“ iš kitų pjesių išsiskiria dienoraščio forma. Ar esi pats kada nors savo gyvenimą fiksavęs tokiu būdu?

– Kaip tik neseniai apie tai galvojau ir prisiminiau, kad esu rašęs dienoraštį gal vieną kartą gyvenime, dešimties ar vienuolikos metų. Vėliau net ir dėstytojai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra sakę: „Rašykit dienoraštį, tai labai padeda“, bet pats nežinau, kodėl tuo patarimu nesinaudoju. Visgi dabar gilindamasis į pjesę vis susimąstau, kad galbūt reikės pradėti tai daryti, nes dienoraštis – labai įdomus dalykas: tai tarsi fizinis įrodymas praėjusių metų, praėjusio laiko, tavo paties brandos. Manau, jog svarbu turėti galimybę atsiversti ir pasižiūrėti, kas kadaise buvo svarbu. Kartais anksčiau kilusios idėjos kaip šmėklos prisikelia antram gyvenimui. Dėl to iš naujo persvarstau dienoraštį kaip ritualą.

– Paminėjai tai, kad kartais anksčiau kilusios idėjos gali vėl tapti aktualiomis. Visgi neretai pastebima, jog nemažai jaunosios kartos gyvena savotiško korporatyvinio pozityvumo burbule, kuriame skatinama gyventi čia ir dabar, žvalgytis tik į ateitį, o praeitis tampa savotiškai vengtinu dalyku. Koks tavo paties santykis su praeitimi – tiek asmeninėje, tiek profesinėje, kolektyvinėje plotmėje? Kiek tau svarbu apie ją kalbėti?

– Mes galime, kaip sakai, kaip siūlo korporatyvinis pasaulis, nežiūrėti į praeitį, ją paleisti, tačiau ji niekur nedingsta – tos šmėklos, idėjų ar kitais pavidalais, vis tiek pasiveja. Kita vertus, vis tiek galime pastebėti, kad viešojoje erdvėje turime labai daug diskusijų apie praeitį: kaip ją suvokiame, įprasminame, kaip vertiname praeities įvykius. Šias temas liečiu ir kai kuriuose kituose savo darbuose, man įdomu, kaip galime vertinti istoriją, kiek tai įmanoma daryti tik per savo prizmę, kiek turime būti susipažinę su laikmečio kontekstu.

Grįžtant prie pjesės – joje man įdomiausia yra tai, kad joje atliekama nesenos praeities analizė. Mes net nesuvokiame, kad šis ką tik prabėgęs laikas jau yra praeitis. Analizuodamas medžiagą galvojau apie tai, kad gyvename milžiniško informacinio srauto sąlygose ir yra įvykių, kurie tuo metu, kai vyksta, atrodo labai dideli ir turintys milžinišką reikšmę, tačiau po metų jaučiamės taip, lyg jų nebūtų buvę. Nepaisant to, praeities dulkės išlieka. 2019 metais degė Paryžiaus katedra – tuo metu tai buvo milžiniškas įvykis, o prieš kelias dienas jį prisiminiau tik žiūrėdamas serialą, nufilmuotą Paryžiuje jau po gaisro, tik tokios popsinės nuorodos dėka.

Labai įdomu, kad per laiką tarsi atsisijoja, kas kiekvienam iš mūsų iš tikro buvo svarbu. Tuomet pamatome, kad tokie iš pirmo žvilgsnio grandioziniai globalūs dalykai, kaip, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo – tikro psicho, Karaliaus Ūbo – atėjimas į valdžią, kuris kadencijos pradžioje vertė jaustis taip nesaugiai, yra praeinantys ir išgyvenami. Žvilgsnis iš ateities, žvilgsnis post factum leidžia kitaip reflektuoti tokius įvykius. Nemanau, kad galime atsisakyti praeities, tačiau mums reikia nuolat ją tikrinti, reflektuoti, ar tai, kas buvo svarbu vakar, vis dar yra svarbu šiandien.

– Netrukus turėsi progą pasitikrinti ir dar vieną dalyką – kaip po karantininės pauzės sekasi sugrįžti į gyvą darbą komandoje. Tam skirtas gana trumpas laikas, vos dvi savaitės. Kaip dažnai savo kūrybiniame gyvenime tenka statyti darbus tokiu sparčiu tempu? Ar esi režisierius, turintis aiškią savo sistemą, leidžiančią dirbti greitai ir produktyviai, ar mieliau renkiesi improvizuoti reaguodamas į situaciją?

– Dirbti tenka labai įvairiai. Aišku, trumpiausi procesai dažniausiai vyksta akademijoje ar įvairiose dirbtuvėse, kur eskizą kartais tenka sukalti ir per pusantros dienos. Kartais toks greitas tempas bei tam tikri laiko rėmai iš tiesų leidžia savotiškai atsipalaiduoti ir nepersistengti analizuojant kiekvieną smulkmeną. Esu linkęs į pakankamai demokratišką kūrybinį procesą, bet visko būna. Kartais labai aiškiai žinau konkrečias scenas, kurios turi atrodyti būtent taip ir ne kitaip, o visa kita gali būti sugalvota drauge su aktoriais. Kartais einu į procesą ir visiškai aklai; aišku, visada esu pasiruošęs analizę, susipažinęs su kontekstu, bet kūrybinė komanda taip pat gali labai daug atnešti bei pasiūlyti.

Šnekant konkrečiai apie šį darbą, į jį eisiu labai atvirai. Visų pirma noriu paprasčiausiai pasikalbėti su aktorių komanda, su kurios didžiąja dalimi pirmą kartą bendrausiu ir dirbsiu, bei išsiaiškinti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia laiko sąvoka, ar tie žmonės dažnai tai reflektuoja, ar rašo dienoraščius. Ši pjesė apima 2017-2021 metų laikotarpį, tad bus labai įdomu pasikalbėti su komanda apie tai, koks šis laikas buvo jiems, kas pasikeitė jų gyvenime. Man labai svarbu komanda ir jos idėjos.

– Su kokiais aktoriais bei kitais kūrėjais pasirinkai dirbti prie savo eskizo ir kodėl būtent šie žmonės tapo tavo komandos dalimi?

– Prie šio eskizo dirbs scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė, o muziką kurs Jokūbas Tulaba – jie yra mano kūrybiniai bendražygiai nuo pirmų studijų metų, laiko patikrinti žmonės, kaip ir eskize vaidinsianti aktorė Gabrielė Ladygaitė, kuri buvo mano kursiokė . Labai įdomu, kad dalį komandos puikiai pažįstu šešis ar septynis metus, o su dalimi komandos bendrausiu ir dirbsiu pirmą kartą gyvenime: tai – Vilniaus mažojo teatro trupės aktoriai ir aktorius Deividas Batavičius. Aktorių komandą formavau laiko temos rėmuose – pasirinkau tris poras aktorių iš skirtingų kartų. Minėti Gabrielė ir Deividas atstovauja jauniausią kartą, aktoriai Daumantas Ciunis ir Gintarė Latvėnaitė – viduriniąją kartą, na, o Larisa Kalpokaitė ir Mindaugas Capas – jau vyriausios kartos aktoriai. Man įdomu suprasti, kaip pjesės tekstą priima skirtingos kartos ir ar mes per šį dienoraštį galime atrasti bendrumų.

Politinis laukas, viešoji erdvė dažnai mums bando įpiršti idėją, kad laikas atskiria, kartos skiriasi, egzistuoja didžiuliai jų konfliktai; visuomenė sensta, tad atsiras dar didesni pleištai tarp jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių… Visgi man atrodo, kad visus kamuoja tos pačios baimės, tos pačios vienatvės. Manau, kad tylos ir akistatos su savimi akimirką savo dienoraštį visi rašytume panašų – tai mano hipotezė, su kuria į šį darbą einu kaip į tyrimą. O jeigu taip iš tiesų yra, tai reiškia, kad mes galime susikalbėti ir sukurti ryšį, net jei mūsų amžius skiriasi tris kartus. Būtent tokį tyrimą noriu atlikti per Teklės tekstą.

– Kokių dar lūkesčių turi šiam „DramaTest“ etapui?

– Be abejonės, norėtųsi, norėtųsi, kad tas testas pavyktų ir eskizai išaugtų į spektaklius. Man nebūtina, kad mano hipotezė pasitvirtintų – jei bendras darbas parodys, kad yra visiškai kitaip, kursime spektaklį būtent apie tai. Norisi, kad eskizas, o po to – galbūt ir spektaklis visų pirma atrastų savo kalbą, formą ir galėtų pakviesti publiką kalbėtis.

Paprastai stengiuosi įsivardinti savo spektaklių tikslinę auditoriją – pakankamai dažnai tai būna mano kartos žmonės. Tuo tarpu „Kadencijos“ atveju labai norėtųsi, kad spektaklis tiestų tiltus tarp kartų ir kviestų diskusijai. Nors dažnai sakome, kad gyvename neramiais laikais, jie tokie buvo ir prieš du, ir prieš dešimt metų, tad norėtųsi per spektaklį pasiūlyti šiokį tokį nusiraminimą ir per grįžimą prie savirefleksijos, dienoraščio, vienatvės būsenos leisti vieni kitiems suprasti, kad didysis konfliktas nėra su kitais žmonėmis – nebent su pačiu savimi.