Jau aštuonerius metus gyvuojančios Žanetos Šalavėjienės vadovaujamos studijos menininkai savo kūrybai pristatyti pasirinko industrinio stiliaus verslo centre neseniai atidarytą naują atvirą meno galeriją.

„Visi mes nuo vaikystės mėgstame piešti. Laikui bėgant dėl įvairių priežaščių šį pomėgį palikdavome praeityje. Dabar požiūris stipriai pasikeitęs. Kiekvienas gali tapyti“, – sako Ž. Šalavėjienė. Anot jos, dažų terapija – greitai užburiantis ir įtraukiantis procesas.

„Studijoje gimsta daugybė gražių dalykų, todėl savo darbų parodas „Drobės“ fabriko erdvėse ir kitose vietose rengiame nuolatos. Labai malonu, kad kai kuriose parodose apsilankę meno profesionalai negaili gražių komplimentų“, – džiaugėsi ji.

Kuo daugiau skiri laiko šiam pomėgiui, tuo labiau norisi gilintis į meną.

Kuo daugiau skiri laiko šiam pomėgiui, tuo labiau norisi gilintis į meną. „Tarsi laikui bėgant pajunti meno alkį“, – sako moteris, su studijos dalyviais vykstanti į tapybos stovyklas, ekskursijas, kurių metu lankomi garsiausi Europos muziejai, susipažįstama su juose saugomais pasaulio meno šedevrais. „Aplankėme Barseloną ir Romą. Šiuo metu planuojama tapybos plenero stovykla Palangoje ir spalio mėnesį kultūrinė kelionė į Italiją, Neapolį ir Amalfį. Keliauti su mumis gali visi neabejingi grožiui ir menui“, – pasakoja Ž. Šalavėjienė.

Naujausioje tapybos darbų parodoje savo kūrinius pristato pati studijos vadovė ir Brigita Čapkauskaitė, Kristina Abromaitė, Laura Grieštaragytė, Rimantė Lydytė, Rūta Ozerenskienė, Elena Karpenko.

Tapytoja B. Čapkauskaitė – meditatyvios abstrakcijos kūrėja. Savo darbuose ji skleidžia harmoniją, santykį su visata ir pasauliu. Jos paveiksluose dominuoja šviesios spalvos, abstraktūs motyvai, darbų kompozicijai būdinga ekspresyvi dinamika.

K. Abromaitė parodoje pristato kelis tapybos kūrinius. Autorė kuria abstrakčius peizažus, tačiau eksponuoja ir darbą, kuriame kiek ironiškai pateikia antikinį skulptūrinį portretą – savitą dialogą tarp klasikos ir dabarties.

Kita studijos lankytoja R. Ozerenskienė savo darbuose ryškina emocijas, būsenas per abstrakčią stilistiką, niuansuotą koloristiką. Architektės R. Lydytės drobėse atsiranda geometrizuotų formų, kompozicijos fragmentiškos, subtiliai derinama koloristika, ieškoma spalvinių kontrastų. Kiekvienas darbas perduoda subrandintą mintį žiūrovui, kviečia į dialogą, aktualizuoja skirtingus kontekstus.

L. Grieštaragytės abstrakčios kompozicijos paremtos kontrastinga koloristika, linijų ekspresija ir įvairove. Ž. Šalavėjienė parodoje pristato realistinės stilistikos paveikslą – moters aktas, panardintas vandenyje moters kūno fragmentas yra išryškintas kontrastine stilistika, gali būti lyginamas su Undinėlės motyvu.

Sąjungai ir toliau priklausys abu Senamiesčio namai, tačiau derinama, kad jos veikla vyktų atnaujintame verslo, kūrybos centru paverstame pastate, kurio dalį nuomotųsi. 

„Visi džiaugiasi, laimingi, rankas trina, prašo, kad tik greičiau, – „Kauno dienai“ sakė skyriaus referentė Dalia Draugelienė. – Didžiausias džiaugsmas, kad be trijų darbo vietų turėsime ir puikią galeriją. Šiuolaikišką didžiulę galeriją.“

„Mes geriname savo situaciją, – aiškino atstovė. – Mūsų pastatai niekur nedingsta. Reaguojame į laikmetį, stengiamės išsilaikyti patys“.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Rotušės a. 26 ir 27 pastatus Dailininkų sąjunga ir iki šiol nuomodavo. Savo poreikiams buvo pasilikusi tris kabinetus. Lieka senieji nuomininkai, tik buvo peržiūrėtos kainos atsižvelgiant į rinkos kainas, be to, užleistos ir likusios pastato erdvės.

Siekiame, kad mieste atsirastų galerija, visiems prieinamos kūrybinės erdvės. Juk artėja 2022-ieji, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė.

Sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Ignas Kazakevičius priminė, jog organizacija yra ne pelno siekianti, tad bandoma išsilaikyti iš esamo nekilnojamojo turto nuomos, o narių meno veiklos prezentacijai ieškoma projektinių lėšų.

Papildomų pajamų už nuomą užteks ir naujų daug erdvesnių patalpų įrengimui, ir jų nuomai. Šios „nuomos į nuomą“ tikslas, I. Kazakevičiaus teigimu, – gerinti tiek esamų pastatų kokybę, tiek suteikti progą ir vietą naujoms kauniečių dailininkų iniciatyvoms. Pirmininkas kalbėjo, kad apie du mėnesius skyriui teks dirbti nuotoliniu būdu, nes tiek laiko prireiks įsikūrimui.

Dalis senųjų baldų bus pritaikyta naujoms patalpoms, kuriose atsiras ir biuras, ir moderni meno galerija.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Dailininkų sąjungos Kauno skyrių smaugia nerenovuotas pastatas, nefunkcionalios patalpos, kurių dalis – didžiuliai koridoriai. Kasą tuština ir nuolatiniai būtinieji remontai, nes pastatas – nugyventas, daug bėdų ir dėl egzotiškų, tačiau senų langų bei stogo dangos.

„Siekiame, kad mieste atsirastų galerija, visiems prieinamos kūrybinės erdvės. Juk artėja 2022-ieji, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Daugiau nei 20 metų veikia LDS KS galerija „Meno parkas“, plačiai žinoma dėl savo projektų įvairovės, tačiau ji nepajėgi patenkinti visų norinčių paraiškų, realizuoti visų teikiamų kūrybinių projektų.  Norinčių pristatyti savo kūrybą yra iš tiesų labai daug, o mes turime galvoti ir apie istorinio archyvo, ir leidybos reprezentaciją, respublikinius, tarptautinius renginius, kurie išreiškia sąjungos misiją – vienyti skirtingų kartų kūrėjus“, – sakė I. Kazakevičius.

Piešinį autorius – dekoro ir dizaino studijos „Gyva Grafika“ dailininkas/dizaineris – pavadino „Post Scriptum“ („P.S“), nes, anot jo, pastatas dar turi ką pasakyti, jo istorija dar nebaigta rašyti, ji dar tęsiasi.

„Pastatas yra istorinis. Buvęs fabrikas. Šiuo metu jis yra prikeltas naujam gyvenimui. Jo praeities istorija ir dabartis yra susipynusi, istorija dar nebaigta rašyti. Pats piešinys yra praeities ir dabarties sintezė. Estetika yra graviūra, bet vaizduojami ir modernūs elementai, motyvai, tokie kaip pankai, mobiliojo ryšio telefonas“, – vardijo Ž. Amelynas.   

„Tai tarsi pasiklydęs laike piešinys“, – apibūdino autorius. Ant sienos pavaizduoti su susirašinėjantys jauni žmonės.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Dabarties ir praeities laikmečiai persipynė vienas su kitu egzistuodami iškart, kurdami paradoksalią išraišką ir niekad nejaustą atmosferą. Lygiai taip, kaip senas pastatas toliau gyvuoja dabartyje talpindamas savyje istorinius fragmentus, taip ir ekscentriški šiuolaikiniai personažai siunčia vienas kitam laike pasiklydusias žinutes“, – aprašomas piešinys.

Ž. Amelynas eskizą sukūrė dar net nesusisiekęs su pastato savininku, nors jau žinojo, kad jis norėtų bent vieną sienų atiduoti gatvės menui. Tuomet netikėtai pačiam kauniečiui jis sulaukė savininko skambučio su pasiūlymu bendradarbiauti.

„Sakau, aš jau turiu jums eskizą. Parodžiau. Iš pradžių buvo lengvas šokas. Piešinys yra nestandartinis, nesaldus. Ne toks, kokį Kaune pratę matyti gatvės meną. Ir visoje Lietuvoje gatvės menas yra pakankamai dekoratyvus. Šiuo atveju piešinys turi ir stipresnius nestandartinius personažus, ir nespalvotą estetiką. Bet palengva sienos savininkai prisijaukino šią idėją: „Norim, darom!“, – pasakojo kaunietis.

Piešinys yra nestandartinis, nesaldus. Ne toks, kokį Kaune pratę matyti gatvės meną.

Jo vizija patiko ir programai „Kauno akcentai“, kurios finansavimo sulaukė. 

Pats įgyvendinimas truko tris savaites. Iš pradžių reikėjo atitinkamai paruošti sieną, tačiau prieš tai dar nemažai laiko užėmė kiti paruošiamieji darbai, tokie kaip eskizavimas ir pan.

Buvusio fabriko vieta Aukštuosiuose Šančiuose yra nuošalesnė, tad atsitiktinių praeivių čia – mažai. Tai yra įdomus industrinis kvartalas, tikimasi, kad ilgainiui taps lankytina vieta.

Ž. Amelynas svarstė, kad piešinys atlaikys tikrai ilgai, kelis dešimtmečius. Džiaugėsi, kad kūrinys skirtas pastatui atgaivinti, kaip miesto pridėtinė vertė. 

„Gatvės meno kūriniai apskritai yra ilgaamžiški savo atlikimo technika. Dažniausiai yra naudojami purškiami dažai, kurie yra agresyvūs, stiprūs, puikiai laiko. Tačiau tuo pačiu gatvės menas yra labai laikinas. Neretai jis atliekamas ant problematinių pastatų ir skirtas problematikos paslėpimui prieš, pavyzdžiui, renovaciją. Gatvės menui yra būdingas laikinumas“, – dėstė menininkas.

Kūrinio pavadinimas „P.S“ – tai susirašinėjimas tarp dviejų jaunų žmonių. Dabarties ir praeities laikmečiai persipynė vienas su kitu egzistuodami iškart, kurdami paradoksalią išraišką ir niekad nejaustą atmosferą. Lygiai taip, kaip senas pastatas toliau gyvuoja dabartyje talpindamas savyje istorinius fragmentus , taip ir ekscentriški šiuolaikiniai personažai siunčia vienas kitam laike pasiklydusias žinutes.