Saulės išsiilgusiems lietuviams pilka spalva asocijuojasi su nuobodžia rutinine veikla, neįdomiu, blankiu žmogumi – statistiniu minios vienetu, niūriu, net menko saulės spindulio nepraleidžiančio „cepelinų spalvos“ dangumi – šviesą sugeriančiu, klampiu it naminių didžkukulių viralas. Tačiau į monochrominę tapybą pasinėrusi M. Gailiūtė būtent pilką spalvą pasirinko Kaunui vaizduoti.
Tapytojai nereikia margos spalvų paletės – pakanka vienos. Jai nereikia klaidžioti po Kauno užkulisius – kasdienybė turtinga lengvai atpažįstamais motyvais, o, atliepdama vidinį poreikį tapyti peizažą, viename žaliausių Lietuvos miestų menininkė nesunkiai randa gamtos.
Naujausioje parodoje – Žamųjų Šančių peizažai, brandinti, pačios žodžiais, šešerius metus, tačiau drobėse atsiradę 2020 m., nuo nutapyto vieno medinuko. „Kurdama nuolat galvoju apie ryšį su vietomis, gamta ir apie vykstančius miesto pokyčius. Tapau savo gimtąjį miestą ir taip apie jį kuriu asmeninį pasakojimą“, – yra sakiusi dailininkė.
Be pavadinimo. / A. Barkausko nuotr.
Žemųjų Šančių vaizdus ji apgaubia lengvu rūku, žiemos dieną besigalinėjančiu su sunkiu sniego apklotu.
Nors yra prisipažinusi, kad Kaunas jai asocijuojasi su pilkuma, šiandien akivaizdu: dailininkė reabilitavo šią spalvą. M. Gailiūtė atrado joje daugybę galimybių, tačiau norint jomis pasinaudoti, būtinas ypatingas santykis su teptuku – tik jautraus menininko rankomis tepamas dažo potėpis pilkumą gali paversti nauja spalva. Tarsi drobę liestų kokia išmaniąja plunksna, kuri sulig kiekvienu stipresniu spustelėjimu paliktų vis kitą žymę iš spalvų paletės. Truputis jėgos – ir geltona virstų žalia, dar vienas sluoksnis – ir žalia virstų nakties dangaus mėlyna.
Naudodama tik vieną, pilką dažą, M. Gailiūtė kuria pačias įvairiausias spalvas sutalpinantį pasaulį. Kitaip nei slogus lapkričio dangus, jos pilkuma pilna gyvasties. Joje žaidžia šešėliai, lėtai srūva Nemunas, pavasarinio atgimimo kantriai laukia pakrantės medžiai. Menininkės kūrinių spalvinis blankumas – jaukus, kiek slėpiningas, gyvas ir virpantis, sako menotyrininkė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.
Žiemos studija. / A. Barkausko nuotr.
Nagrinėdamas dailininkės drobes gali pasijusti dvejopai – apimtą melancholijos pilkuma užliūliuos, nuves į gilesnius pilkos spalvos tyrinėjimus, po kurių, it tas eskimas, sniegui apibūdinti vartojantis pusšimtį žodžių, pradėsi lyginti atspalvius, kuriais nutapytas betonas, mūras ar patręšęs namukas.
Būtinas ypatingas santykis su teptuku – tik jautraus menininko rankomis tepamas dažo potėpis pilkumą gali paversti nauja spalva.
Nemuno pakrantės medžiai nebeatrodys panašūs į Šilainių medžius, matytus cikle „Miegamasis rajonas“. Žvelgdamas į pilkai baltą drobę su nuo sniego apsunkusiomis eglėmis, regėsi mėnulio apšviestų medžių siluetą, nepasigesdamas jų žalumos. Arba atvirkščiai – pasijusi it žiūrėtum nespalvotas nuotraukas, spręstum juose nutapytus prasminius rebusus, bandytum iššifruoti kodais užmaskuotą tikrovę. Tarsi lukštendamas vizualizuotą mįslę, kai atsakymas ateina įvardijus atvaizdą, nubraukus pirmąją žodžio raidę, vietoje Ž įrašius P, perskaičius užrašą iš kito galo ar radęs jo antonimą, žiūrovas pats nepastebi, kaip pradeda žaisti dailininkės sumanytą atminties žaidimą. Savo prisiminimų kartotekoje ima ieškoti, koks Nemunas ties Varnių tiltu, kokia spalva dominuoja daugsyk matyto, tad pro šalį einant jau nebepastebimo medinuko fasade.
Be pavadinimo. / A. Barkausko nuotr.
Menotyrininkė J. Rimkutė-Vainiuvienė naujausią parodą vadina dar vienu kūrėjos stabtelėjimu jos kūrybiniame kelyje. „Tapytojos pasaulis į žiūrovus visuomet prabyla tik jai būdinga vizualine energija – subtiliu spalviniu intymumu, erdvės ir šviesos harmonija. Save ji palieka tarsi už kadro, nes dažnai toks yra sumanymas. Tapybos darbais Milda rašo potyrių dienoraštį, laikydamasi jai būdingo tapybinio ritualo sekos, kai pasirinktas motyvas tampa personifikuotu konkrečios vietos atspindžiu", – sako menotyrininkė.
Kas? M. Gailiūtės kūrinių paroda „Pakrantė“.
Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės fabrike, trečiajame aukšte, Drobės g. 62).
Kada? Iki sausio 31 d.
