Lietuvos durpių gamintojai atsigauna po to, kai drastiškai buvo padidinti mokesčiai už išteklių išgavimą, ir iš valdžios tikisi tik stabilios mokestinės aplinkos. Tokiu atveju durpininkų verslas turėtų potencijos augti ir kurti nemenką pridėtinę vertę.

Durpių verslas yra labai svarbi pramonės šaka šiltnamininkystės ir energetikos sektoriuose, kuri net pasaulio ekonominės krizės fone geba išlikti stabili bei matoma. Tokią žinutę siuntė į tradicinį Baltijos šalių durpių gamintojų forumą Vilniuje susirinkę Baltijos šalių durpininkai.

Pasak durpių įmonių asociacijos "Lietuviškos durpės" prezidento Giedriaus Kavaliausko, šis kasmet rengiamas forumas svarbus dėl to, kad į jį susirenka visų Baltijos šalių durpininkai, kurie išgauna ir gamina tam tikrą produkciją.

"Suvažiuoja ir susijusių verslo šakų atstovai, kurie dirba toje grandinėje. Rodos, durpių pramonė Lietuvoje nedidelė, – tik apie pusantro tūkstančio darbuotojų, – bet pačioje vertės grandinėje darbo vietų yra kur kas daugiau", – "Kauno dienai" teigė G.Kavaliauskas.

Paklaustas, kokia apskritai šiuo metu yra Lietuvos durpių gamintojų situacija, pašnekovas sakė, kad šiandien ji kur kas geresnė nei prieš metus, nes įmonės jau susitvarkė su šoku, kurį buvo sukėlęs staigus mokesčių padidinimas.

"Praėję metai buvo labai sunkūs, nes dėl staiga padidintų mokesčių įmonės turėjo per vieną naktį perskaičiuoti savo biudžetus, reorganizuoti veiklą, daryti pakeitimus. Anksčiau mokestis už 1 kubinį metrą durpių buvo apie 60 centų, o dabar siekia beveik 3 litus. Tai labai didelis pokytis. Mokestis sudaro apie 25 proc. žaliavos savikainos durpyne, ir tai yra žymiai didesnis mokestis nei kitose pramonės šakose. Tai daug, našta tikrai didelė. Dėl to pralaimime konkurencinę kovą Latvijos ar Estijos durpininkams, nes tose šalyse mokesčiai mažesni", – kalbėjo G.Kavaliauskas.

Pasak jo, Lietuvos durpininkų ateitis turėtų būti gana šviesi, jei tik šalies valdžia išlaikys stabilią mokestinę aplinką.

"Manau, situacija stabilizuosis. Didžiausias galvos skausmas yra, kai negali nieko prognozuoti ir planuoti, nes valdžia gali imti ir sugalvoti per vieną naktį drastiškai pakelti mokesčius", – pabrėžė G.Kavaliauskas.

Anot jo, valstybė taip pat galėtų kreipti daugiau dėmesio į durpių potenciją energetikos sektoriuje.

"Jei pasikeistų politinė valia ir susikurtų rinka, atsirastų poreikis atnaujinti daugybės durpynų eksploataciją, kuri nutrūko po sovietmečio. O tai reikštų ir naujas darbo vietas, ir papildomas pajamas į valstybės biudžetą, didesnį užimtumą regionuose. O dabar tie durpynai, kurių ištekliai tinkami energetikos sektoriui, stovi nenaudojami ir nyksta. Tai reiškia, kad galima nauda tiesiog išgaruoja. Yra apskaičiuota, kad taip Lietuvoje per metus netenkama apie 19 mln. litų", – aiškino G.Kavaliauskas.

Pasak jo, durpių gamintojai apie tai kalbasi su Energetikos ministerija, diskusijos vyksta ir šių metų pabaigoje galima tikėtis tam tikrų valdžios sprendimų dėl durpių naudojimo energetikoje.

Lietuvos durpininkai, eksportuojantys didžiąją dalį pagamintų durpių, ieško galimybių Lietuvoje daugiau jų panaudoti šildymui. Esą šis pigus vietinis kuras galėtų sumažinti šilumos kainas.

Dabar 90 proc. durpių ir iš jų pagamintų įvairių substratų eksportuojama, daugiausiai į Vakarų Europą. Skaičiuojama, kad Lietuvoje – dešimtadalis visos Europos Sąjungos durpių pramonės.

Mokslininkai teigia, kad kasant daugiau durpių, iš pigesnio nei malkos kuro būtų galima pagaminti iki dešimtadalio reikiamos šilumos energijos.

„Jei būtų galima greit padidinti gamybą iš naudojamų durpynų, tai Lietuvoje, esant dabartinei biokuro katilinių galiai, tų durpių kuro pakaktų 50–60 m.“, – tvirtina KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas Antanas Sudintas.

Modernizavę ar pastatę naujas katilines, durpes šilumai gaminti naudoja suomiai, airiai, švedai, o pastaruoju metu ir estai.

„Neseniai Taline, Pernu, Tartu miestuose įrengtos katilinės, kogeneracinės elektrinės, kūrenančios durpes. Bendras jų galingumas – 70 megavatų. Estijoje šis kuras perspektyvus“, – sako Estijos durpių įmonių asociacijos direktorius Erki Niitlanas.

Estija ir Latvija turi kelis kartus daugiau durpių išteklių nei Lietuva. Mūsų gamintojai mano, kad galėtų daugiau kasti, nes esą durpynai po kurio laiko atsinaujina.

„Reikia atsiminti vieną dalyką, kad ką mes sudeginsime, greitai neatsikurs“, – aiškina gamtosaugininkas Romas Pakalnis.

Lietuvoje plotai durpėms kasti ribojami, daugiausia pelkynų yra saugomose teritorijose. Europos Sąjunga griežtai reglamentuoja durpynų apsaugą, nes dalis šalių jų turi nedaug.